Diskusija dėl sveikatos reformos šiuo metu yra svarbiausia politinė diskusija Lietuvoje: jos baigtis lems pokyčius daugelyje kitų valstybės gyvenimo sferų. Jeigu sveikatos apsaugos ministrui V. Andriukaičiui pavyks įgyvendinti pasirinktą socialdemokratinę politinę programą, tai keisis ir diskusijų apie švietimą, socialinę apsaugą ar mokesčių politiką kokybė. Todėl nestebina, kad šis drąsus bandymas stabdyti prieš kelis dešimtmečius pasirinktą strateginę medicinos privatizacijos kryptį kelia tokią ideologinių priešų sumaištį ir pasipiktinimą.
Naujos Vyriausybės darbo pradžioje privačios medicinos lobistų ir dešiniųjų politinių partijų bandymai diskredituoti ministrą Vytenį Andriukaitį, neigti jo kompetenciją ir sugebėjimą vadovauti ministerijai patyrė fiasko. Ministro iškeltus klausimus dėl dosnaus privačios medicinos finansavimo iš mokesčių mokėtojų pinigų bandyta vaizduoti kaip „neišmanymą“ arba „senamadiškumą“ (net pasigirdo kurioziški kaltinimai „nostalgija sovietinei praeičiai“ ir „komunizmu“), nors lygiai tokios pat diskusijos vyksta daugelyje išsivysčiusiu šalių.
Pirmajam planui žlugus, dabar bandoma inicijuoti interpeliaciją spekuliuojant populistiniais motyvais: pabrėžiant įsisenėjusias sveikatos sistemos problemas, kurios buvo tokios pat skaudžios dešiniųjų ministrų laikais ir, deja,nebuvo tinkamai sprendžiamos.
Matydami susidariusią situaciją, siūlome Sveikatos ministerijos vadovybei daugiau dėmesio skirti svarbiausiam Lietuvos Sveikatos sistemos tikslui – gerinti Lietuvos gyventojų sveikatos rodiklius, nes jų dinamika,deja, yra labai bloga. Mes smarkiai atsiliekame nuo ES standartų širdies kraujagyslių ligų, gyvenimo trukmės, žalingų įpročių, ligų prevencijos srityse. Šiandien diskusija stabdoma ginčais, kas pigiau ir greičiau aptarnaus pacientus,tačiau programos tikslas juk visai kitas.
Ankstesnioji sistema orientavosi į naujų privačių įstaigų steigimą, valstybės lėšų taupymą, privataus sektoriaus subsidijavimą darydama klaidingą prielaidą, kad, privatizavus mediciną, visuomenės sveikatos rodikliai savaime pagerės. Tačiau pasaulio praktika rodo, kad ši prielaida – keliolika metų atgal dar galėjusi atrodyti patraukli -nepasitvirtino. Visiškai privati JAV sveikatos apsaugos sistema, būdama pati brangiausia pasaulyje (16 proc. nuo JAV BVP skiriama sveikatos apsaugai) neužtikrina nei ilgiausios gyvenimo trukmės, nei pasitenkinimo paslaugų sistema. JAV taip pat visiškai neužtikrintas lygiateisis dalyvavimas sveikatos apsaugos sistemoje, o tai reiškia tragiškas pasekmes ištisoms gyventojų kategorijoms.
Lietuvai artimesnė Švedijos sveikatos apsaugos sistema yra kur kas sėkmingesnė.
Švedija – pirmaujanti šalis pagal daugelį sveikatos rodiklių: ilga gyvenimo trukmė, smarkiai mažėja mirčių nuo širdies smūgių, mažiausia rūkančių žmonių proporcija Europos sąjungoje (18 proc.) ir pan.
Analizuojant Švedijos sveikatos sistemos valdymo ypatumus galima išskirti kelis svarbius sisteminius pranašumus: ten sveikatos sistema nėra tokia brangi kaip JAV, nors daugiau kaip 80 proc. išlaidų sveikatos apsaugai apmoka valstybės finansuojami fondai, o paslaugas atlieka savivaldybių valdomos įstaigos; švedai turi daugiau gydytojų ir seselių vienam šimtui gyventojų negu amerikiečiai, britai, prancūzai ir vokiečiai.
Dar vienas teigiamas bruožas – Švedijos sveikatos apsaugos sistema yra stipriai decentralizuota: už sveikatos apsaugą bei sveikatos rodiklių gerinimą atsakingos savivaldybės ir apskritys.
Švedijoje egzistuoja ir privati medicina: apie 12 proc. paslaugų, finansuojamų iš viešųjų lėšų, atlieka privačios įstaigos, bet jos tik papildo puikiai funkcionuojančią valstybinę sistemą.
Tad gąsdinimai „komunizmu“ skamba mažų mažiausiai juokingai: iš tiesų dešinieji, gąsdindami mus efektyvia sveikatos apsaugos sistema, gąsdina… Švedija. Nes privatus verslas nenori prarasti mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų ir galimybės privačiai besigydančius pacientus apmokestinti antrą kartą.
Naujoji Kairė 95
