Herodoto "Istorijoje" yra aprašytas vienas istorinis įvykis:
Persų Medų valstybės Karalius Kyras okupavo galingą ir karingą karalystę Lydiją. Po mūšio Kyras dovanojo gyvybę Lydijos valdovui Krezui (560-546 m. pr. m. e.) ir paskyrė jį savo asmeniniu patarėju.
Lydijos vyrai buvo stiprūs, drąsūs, karingi ir kilmingi, todėl po kiek laiko Lydija sukilo bandydama nusimesti Persų Medų tironiją. Persai Medai numalšino sukilimą, o Kyras įsakė sunaikinti visus Lydijos vyrus.
Tuomet buvęs Lydijos valdovas Krezas paprašė Kyro paklausyti jo patarimo ir nežudyti Lydijos vyrų. Jis pasakė: "Didysis Kyrai, man gaila savo tautos, todėl prašau palikti juos gyvus. O tam, kad jie daugiau nebesukiltų prieš tavo valdžią, tu tiesiog priversk šios šalies aukštuomenės šeimas atiduoti savo berniukus mokytis į teatralų, aktorių ir dainorėlių mokyklas. Labai greitai tie vyrai taps kaip moterys ir tu galėsi valdyti šią šalį amžinai."
Nuo Kyro laikų visose okupuotose teritorijose niekas nebenaikina aukštuomenės. Juos tiesiog techniškai paverčia skystakiaušiais moteravyriais. Inteligentiškiais pupuliukais. Kaip ir visos moterys, moteravyriai tampa irzlūs, aikštingi, besipešantys dėl visokių niekučių, pastoviai vienas kitą apkalbinėjantys ir ieškantys saugumo savo buičiai užtikrinti. Aišku, periodiškai tie moteravyriai išsilaisvina iš juos valdžiusio tikro vyro (valstybės, kuri nėra valdoma moteravyrių), bet po kiek laiko, nebežinodami ką su ta laisve daryti, išsirieję tarpusavyje, moteravyriai ieško kitos tironijos, galinčios užtikrinti jų moterąvyrišką buitį ir patogumus. Tokie moteravyriai nevaldo savo šalies ir nesirūpina savo valstybe, jie tiesiog patologiškai pradeda bijoti savo tautos, todėl visaip nuo jos atsiriboja ir dreba tik dėl savo buities ir "elitinės" padėties patogumų.
Jau kelis šimtus metų mūsų galinga valstybė yra okupuota svetimų tautų. Mums buvo suteikti keli šansai atgauti valdžią savo šaliai, bet mes nepasinaudojom. Moteravyrių tapatybės įskiepytas bailumas davė savo.
Tokia yra gyvenimo realybė. Okupuotos valstybės prižiūrėtojai iš vietinio moteravyriais paversto elito paskiria administratorius ir vėliau labai akylai stebi, kad jie neišsilaisvintų iš savo moteravyriškos tapatybės, o svarbiausia, kad būtų vykdoma teisinga administratorių (moteravyrių) atranka. Jiems nustatomos griežtos ribos ir veiklos taisyklės.
Apsižvalgykite aplinkui – mūsų tauta savo šalies nevaldo. Mūsų moteravyriai gyvena sau, pastoviai ieškodami užsienietiškų užtarėjų, o tauta gyvena sau, nešdama dvigubą lažą. Mes išlaikom savus moteravyrius ir dar per užsienietiškus bankus ir įvairias kitas finansines struktūras vergaujam kitoms tautoms.
Lietuvos teritorija ir joje gyvenanti žmonių populiacija jau pora šimtų metų yra administruojama paskirtų administratorių, veikiančių pagal šios teritorijos valdovų (kaskart skirtingų) nustatytas administracines taisykles.
Administratorių administratoriaus V.Adamkaus aplinka per žiniasklaidą džiūgavo, kad Lietuvoje kaip niekur kitur Europoje, pavyko atskirti administruotojus nuo visuomenės. T.y. Lietuvos teritorijoje gyvenančių žmonių įtaka mūsų šalį administruojančioms struktūros yra minimali, jeigu nepasakyti griežčiau – nulinė.
Tai – ilgos ir sudėtingos sisteminės pertvarkos rezultatas. Kiekvienoje ministerijoje sėdėjo (ir sėdi) dešimtys užsienio patarėjų ir koregavo (koreguoja) mūsų teisės aktus pagal jiems vieniems žinomą sistemą ir tikslus.
Be abejo, čiabuviams neaiškinama visa sistema, kuri buvo (ir yra) dėliojama iš atskirų dalių. Šių svetimų tikslų įgyvendinimui įkinkytos čiabuvių administracijos struktūros, kurios sukurtos pagal užsieniečių nustatytus modelius. Mes neturime jokios įtakos ne tik teismams, teisėsaugai ir valstybės biurokratijai, bet mes neturime jokios įtakos netgi "šiukšlių surinkėjams" – savivaldai. Visa mūsų valstybės struktūra tiesiog šaukte šaukia, kad tai okupuota teritorija, kurioje gyvena beteisiai čiabuviai, o juos administruoja okupantų paskirta administracija.
Bet kokio gero administratoriaus funkcija – kuo tvarkingiau vykdyti nurodymus ir laikytis teisės aktų. Dažnai viešoje erdvėje girdime, kad tas arba kitas administratorius nevykdė vieno arba kito teisės akto reikalavimų. Būtent teisės aktų reikalavimų vykdymas, arba ne, yra šio administratoriaus darbo vertinimo kriterijus. Pagal juos, Jis yra arba pasmerkiamas, arba išteisinamas.
Pagrindinis skirtumas tarp administratoriaus ir bendruomenės lyderio yra toks: Administratorius vadovaujasi įstatymo raide, bendruomenės lyderis žiūri esmės. Jei sekimas raide neša nuostolius bendruomenei, bendruomenės lyderis niekada neseks raide. Administratoriui nesvarbu rezultatas, jam svarbu vykdyti raidę. Pridirbęs nesąmonių (sąmoningai arba ne) ir savo administruojamai bendruomenei pridaręs aibę nuostolių, administratorius visada šūkauja "vsio zakonno", "kalta sistema" ir būna išteisinamas. Jis puikiai žino, jog bendruomenė neturi jokios įtakos jo postui. Bendruomenės lyderis po tokių dalykų nedelsiant prarastų pasitikėjimą ir valdžią.
Dar truputį istorijos. Senovės Romoje liaudžiai atstovavo konsulai, kurie turėjo labai plačius įgaliojimus. Jie galėjo netgi sustabdyti Romos senato priimtų įstatymų galiojimą. Romoje įstatymai taip pat dažnai neatitikdavo visuomenės interesams. Matydami tai, liaudžiai atstovaujantys konsulai (kurių darbas priklausė nuo rezultatų, o ne nuo raidės laikymosi) neduodavo tokiam įstatymui teisinės apsaugos, todėl šios teisės turėtojas negalėdavo ja pasinaudoti. Tai buvo vadinama plika teise (Ius nudum).
Vladimiras Troščenka
2010-07-21
