Šiuolaikinėje visuomenėje vykstančios permainos ypač paveikia silpnas ir įvairių socialinių, ekonominių bei psichologinių problemų turinčias šeimas.
Pastaruoju metu vis dažniau akcentuojama, kad auklėjant vaikus tėvams reikalinga įvairiapusė specialistų – psichologų, socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų ir kitų profesionalų – pagalba.
Šiandien viena iš aktualiausių problemų yra socialinės rizikos šeimos, kurios neužtikrina tinkamo vaikų auklėjimo, priežiūros ir gerovės. Dažniausiai į socialinės rizikos grupes patenka šeimos, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, smurtaujama prieš vaikus, mažamečiai vaikai yra neprižiūrimi arba negauna tinkamo auklėjimo. Tėvai neretai stokoja emocinio ryšio su savo vaikais, nesugeba tinkamai jais pasirūpinti, atsižvelgti į jų poreikius.
Tokiose šeimose augantys vaikai patiria emocinį, fizinį ar net materialinį nesaugumą, o tai gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių jų vystymuisi ir gerovei.
Galima teigti, kad tėvai, stokojantys tėvystės bei socialinių įgūdžių, negali būti savo vaikų pagalbininkai ir patarėjai, negali padėti jiems išspręsti raidos krizių. Būtent todėl specialistų įsitraukimas yra itin svarbus, nes tinkama vaikų priežiūra ir auklėjimas padeda vaikui augti emociškai sveikoje aplinkoje.
Teikiama socialinių darbuotojų pagalba socialinės rizikos šeimose yra ypač svarbi, nes vaikams, augantiems sudėtingomis sąlygomis, kyla didesnė tikimybė ateityje susidurti su elgesio problemomis. Patirtos vaikystės traumos – smurtas, prievarta, šeimoje vyraujantys konfliktai, tėvų abejingumas – gali lemti vaikų agresyvumą, socialinį atsiskyrimą ar net nusikalstamą elgesį.
Dauguma šių vaikų augo nestabilioje aplinkoje, kurioje nuolat keitėsi šeimos struktūra, nebuvo aiškių auklėjimo taisyklių, o tėvų žinios apie vaikų vystymąsi buvo labai menkos. Todėl būtina stiprinti socialinės rizikos šeimų gebėjimus auginti bei auklėti vaikus, skatinti šeimos narius lavinti tėvystės įgūdžius, suteikti jiems galimybę keisti savo netinkamą elgesį.
Tik užtikrinus tinkamą pagalbą tėvams, galima tikėtis, kad tokiose šeimose augantys vaikai turės geresnes galimybes augti saugioje aplinkoje, vystytis emociškai stabiliais ir socialiai atsakingais žmonėmis.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su šeimomis ir jų vaikais, atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant vaikų gerovę ir stiprinant šeimos socialinius įgūdžius. Jie teikia įvairiapusę pagalbą šeimoms, kurios susiduria su socialinėmis, ekonominėmis ar psichologinėmis problemomis, padeda tėvams ugdyti tėvystės įgūdžius, užtikrina vaikų saugumą bei skatina jų socialinę integraciją, teikia emocinę paramą ir konsultacijas šeimoms, kurios patiria krizines situacijas, pavyzdžiui, skyrybas, netektis, smurtą ar priklausomybes, nukreipia psichologų konsultacijoms, organizuoja mokymus, seminarus ir individualias konsultacijas, skirtas tėvystės įgūdžių stiprinimui, dažnai atlieka tarpininkų vaidmenį tarp šeimos ir kitų institucijų – mokyklų, sveikatos priežiūros įstaigų, vaikų teisių apsaugos tarnybų, teismų ar nevyriausybinių organizacijų.
Socialiniai darbuotojai dirba ne tik su tėvais, bet ir su vaikais – ypač tais, kurie auga sudėtingose socialinėse sąlygose. Jie organizuoja užimtumo veiklas, lavina vaikų savarankiškumą ir socialinius įgūdžius, padeda jiems susidoroti su emociniais sunkumais ir skatina įsitraukti į ugdymo įstaigų bei bendruomenės gyvenimą. Taip pat gali nukreipti vaikus į neformalaus ugdymo programas, stovyklas, būrelius ar savanorystės veiklas, kurios prisideda prie jų socialinės raidos.
Socialinių darbuotojų teikiama pagalba šeimoms ir vaikams yra itin svarbi siekiant užtikrinti vaikų gerovę, mažinti socialinę atskirtį ir stiprinti šeimos ryšius. Šie specialistai ne tik teikia emocinę pagalbą, bet ir padeda šeimoms išmokti savarankiškai spręsti problemas bei ugdyti tėvystės įgūdžius.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su šeimomis ir jų vaikais, susiduria su daugybe sudėtingų iššūkių, kurie apsunkina jų darbą ir reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir stiprių emocinių bei psichologinių gebėjimų. Šie specialistai dirba su pažeidžiamomis šeimomis, kuriose dažnai vyrauja skurdas, smurtas, priklausomybės ar kitos socialinės problemos.
Siekdami padėti šeimoms spręsti jų sunkumus, socialiniai darbuotojai susiduria su šiais pagrindiniais iššūkiais: dirba su šeimomis, kurios patiria sudėtingas gyvenimo situacijas, o jų problemų sprendimas reikalauja ilgalaikės ir nuoseklios pagalbos.
Socialinių darbuotojų indėlis į šeimų gerovę yra labai svarbus. Jų pastangomis daugelis šeimų gauna reikiamą pagalbą, tėvai mokosi tinkamai rūpintis vaikais, o vaikai gauna saugesnę aplinką augti.
Siekiant užtikrinti efektyvesnį šių specialistų darbą, būtina suteikti jiems daugiau emocinės paramos, sudaryti tinkamas darbo sąlygas ir užtikrinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kad socialiniai darbuotojai galėtų sėkmingai atlikti savo misiją padėti šeimoms ir vaikams.
Straipsnį parengė socialinės darbuotojos Alina Kubiakina, Laura Pokvytytė, Dovilė Bliūdžiūtė, Karina Reklaitienė
