Europa prieš 1000 metų atrado valstybę, vadinamą Lietuvos vardu. Tuomet Europos kronikininkai sau, bet ne mums užsirašė, kad ši valstybė gina savo teritorijos vientisumą ir sienų neliečiamumą. Peržengti jų – nevalia. Tie, kas pažeidžia Lietuvos valstybės sienas, griežtai baudžiami. Todėl Brunonas ir dar aštuoniolikai nelegalų, kirtusių Lietuvos sieną, kovo 9 d. [1009 m. vasario 14 d.] iškeliavo į dangų. Tai pirmasis Lietuvos valstybės de facto pripažinimas, de jure pripažinimas buvo vėliau. Dabar mes, kartu su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu, turėtumėme minėti pirmąją aprašytą Lietuvos Valstybės pergalę prieš atėjūnus.
Tolima ir netolima praeitis
Nuo tada prabėgo daug kovų metų, kol Lietuvos Didysis Kunigaikštis Mindaugas, verčiamas politinių aplinkybių, o ne religinių įsitikinimų, buvo priverstas priimti krikštą. Jis greitai suprato, kokia dėl to kraštui buvo padaryta žala. Būdamas tituluotas karaliumi, 1260 m. jis išdrįso nutraukti taiką su Livonijos ordinu ir 1261 m. sugrąžinti šalį į prigimtinį tikėjimą, tai yra išdrįso išsižadėti krikščionybės ir pasipriešinti Europos galybei. Po to Lietuva prieš Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinus laimėjo visus didžiuosius lauko mūšius.
Tačiau vėliau įvykiai klostėsi nebe taip palankiai. Kryžiaus žygius į Lietuvą nuolat rėmė popiežiai ir visa katalikiškoji Europa. Jie atsakingi už sulėtėjusią savitos pagoniškosios Lietuvos ekonominę ir kultūrinę raidą. Kad be kraujo lašo nuo fizinio išnaikinimo apsaugotų aisčių giminę ir patiestų krikščioniškuosius grobuonis, išsaugotų valstybę, Lietuvos Didieji Kunigaikščiai Jogaila, o kiek vėliau ir Vytautas vėl politiniais tikslais priėmė krikščionybę. Apkrikštytas kraštas nuo tada vadinamas ne be lietuvių, o Marijos žeme.
Sovietinės grėsmės akivaizdoje, 1940 m., politiniais tikslais Lietuva buvo priversta priimti marksistinę-lenininę ideologiją, tapti sovietine respublika. Greitai buvo suprasta, kokia dėl Paleckio atvežtos Stalino saulės kraštui daroma žala. Todėl 1941 m., prasidėjus karui, lietuviai išdrįso pasipriešinti Sovietų sąjungos galybei – išsižadėjo marksistinės-lenininės ideologijos. Tada lietuviai greičiau nei vokiečiai išvijo Raudonąją armiją iš Lietuvos.
Gyvenimas be mokesčių ir neišsenkamas bažnyčios godumas
Nuo pat katalikybės įvedimo Lietuvoje visos bažnyčios buvo atleistos nuo mokesčių, duoklių, teismų, pilių statymo ir kitų prievolių. Tomis pat lengvatomis naudojosi visa dvasininkija ir visi vienuolynai. Buvo laikai, kai žemių savininkai turėjo aprūpinti savo klebonus žeme ir netgi jiems mokėti tam tikrus mokesčius. Taip kunigija įgijo ir dabar tebeturi didelius turtus.
Dabar Lietuvos katalikams grąžinami pastatai. Atsiimdami kai kuriuos pastatus, dvasiškieji tėveliai iš jų išveja tuos pačius katalikus saugančią policiją. Nesigėdija atgautus pastatus parduoti ar nuomoti, už kai kuriuos reikalauja milijoninių kompensacijų, o atgavę juos, nežino ką ten veikti ir apleidžia.
Pas kaimynus – tas pats. Įtakingas Lenkijos laikraštis „Gazeta Wyborcza“ neseniai paviešino Lenkijos katalikų bažnyčios reikalavimus – kad jų vyriausybė kompensuotų už žemes, prarastas buvusiame lenkų okupuotame Vilniaus krašte, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Turint mintyse, kad Lietuvoje po karo prarastas žemes šiuo metu atsiima Lietuvos katalikų bažnyčios, aiškėja, kad už tas pačias žemes Vatikanas siekia dvigubos kompensacijos – ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Žinoma, tai kitos valstybės vidaus reikalas. Tačiau toks katalikų godumas parodo tikrąsias krikščioniškąsias vertybes – neišsenkamas godumas ir turtai, turtai, turtai.
Švietimo bei radijo ir TV parodija
Buvo laikai, kai mes privalėjome studijuoti mokslinį komunizmą, dabar – mokslinę tikybą. Tai ne koks nors po pamokų lankomas būrelis, o viena iš privalomų pamokų. Sakysite, galima pasirinkti tikybos pamokų alternatyvą – etikos pamokas. Ar reikalingos etikos pamokos ir taip perkrautiems mokiniams? Jei taip, tai mokomi tikybos mokiniai tampa nepilnaverčiais abiturientais, neįsisavinusiais etikos dalyko. Taip už mokesčių mokėtojų pinigus katalikams atiduodama jaunoji Lietuvos karta.
Ne paslaptis, kad Vatikanas savo kunigėlius – propagandistus materialiai gerai aprūpina. Beje, tą patį daro Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Laidą „Dievo Žodis. Kasdieniai skaitymai“ transliuoja 2 kartus kasdieną. Negana to, savaitgaliais 3 kartus per dieną transliuojamos „Mažosios studijos“ parengtos laidos. Eterio laikas brangus, o reklamos sekundės vertinamos litais, bet ar gaila šių pinigų iš mokesčių mokėtojų kišenės? Katalikiškų laidų prodiuseris J. Sasnauskas – bene vienintelis privilegijuotasis prodiuseris Lietuvoje. Jo firma įforminta kaip viešoji įstaiga ne tik nemoka mokesčių, naudojasi eterio laiku, bet dar pelnosi, turėdama teisę gauti 2 % pajamų mokesčio. Ar rasite dar nors vieną laidų kūrėją, gyvenantį tokiomis šiltnamio sąlygomis?
Analogiška padėtis Nacionalinėje televizijoje. Transliuojamos laidos „Krikščionio žodis“, kiekvienų katalikiškų ir net valstybinių švenčių metu – mišios. Daugelis pamena laikus, kai buvo privalomos pompastiškų karinių paradų ir darbo žmonių demonstracijų transliacijos iš Maskvos. Dabar tapo prievole analogiškų pompastiškų laidų transliacijos iš Vatikano. Tik skirtumas tas, kad dabar LRT už leidimus transliuoti krikščionių propagandines laidas dar turi sumokėti. Paskutinis pavyzdys – Sekminių transliacija su Lietuvos lenkinimo tęstinumu.
Tūkstantmečio parodija
Paskutiniosiomis 2008 m. dienomis Kryžiuočių ir Kalavijuočių kolaborantai – kunigija su kardinolu A. Bačkiu priešakyje išniekino Lietuvos vardo tūkstantmečio ir valstybės, turėjusios konkrečias sienas, laisvės kovų paminėjimo prasmę, bei paskelbė pasityčiojantį tos datos aiškinimą: – „Kronikose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas ženklina mūsų tėvynės kelio į krikščioniškąją Europą pradžią… Taigi 1009 m. ypatingi ne tik tuo, kad pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, tai ir mūsų krašto Evangelizacijos pradžia“.
Toks faktų iškraipymas tolygus sovietinių ideologų istorijos perrašinėjimui ir aiškinimui, ne va banditai (sovietinis terminas) ar barbarai (krikščionių terminas) vietoje krašto gynėjai nužudė „išlaisvintoją“, o tiksliau – nekviestą priešą, vadinamąjį šventąjį Brunoną.
Krikščionybė, taip kaip ir Marksizmas-leninizmas, savo esme nėra blogos religijos. Tik jų vykdytojai daugelio tautų genocidą vadina paklydimu arba socializmo deformacijomis.
Supančioti restitucijos akto
Klastingojo Vatikano diplomatų ir naivių, nepatyrusių atsikūrusios valstybės, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų dėka buvo paskelbtas Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktas. Iš katalikų tikėtasi analogiško veiksmo ir tam net buvo pakviestas popiežius. Atvykęs į Lietuvą, popiežius Jonas Paulius II nieko panašaus į restitucijos aktą nepaskelbė. Jis apie jokį atsiprašymą net neužsiminė, neištarė jokio atgailos žodžio dėl katalikų bažnyčios rengtų kruvinų kryžiaus žygių į baltų žemes.
Lietuvos Respublikos konstitucija (29 straipsnis) skelbia, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, tačiau Restitucijos aktu Valstybė įpareigota remti krikščioniškąją kultūrą. Bet absurdiškiausia, kad minėtu antikonstituciniu aktu Lietuvos Respublika privalo kompensuoti Bažnyčiai padarytus nuostolius. Kokius nuostolius turi kompensuoti atsikūrusi valstybė iš Bažnyčios nieko negavusi? Gal už nuostolius, patirtus naikinant baltų tautas? Ar tik nebus Valstybė prisiėmusi sau kaltę, kad ji buvo okupuota? Žinoma, tuomet buvo sunaikinta daug įvairiausių ne tik bažnytinių, bet ir kitokių lietuviško paveldo vertybių, bet baisiausia – buvo žudomi ir tremiami žmonės.
Dabar Lietuva yra Europos Sąjungos narė, ją gina NATO, be to, Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinai išnyko, o jų kolaborantams vis dar yra teikiamos privilegijos. Tad ar ne laikas Lietuvos Respublikos Seimui anuliuoti Restitucijos aktą, oficialiai išsižadėti krikščionybės ir paskelbti Lietuvą išsivadavusią iš Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų ideologinės priespaudos?
Kyla klausimas, ką daryti su tais Kryžiuočių ir Kalavijuočių kolaborantais ir jų suklaidintaisiais? Atsakymas slypi jų pačių maldos žodžiuose: „atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“.
Ką daryti?
Prancūzija, turėdama daug senesnes krikščionybės tradicijas, svarstant Europos Sąjungos konstitucijos projektą nepasidavė aklam davatkizmui, aiškiai ir nedviprasmiškai pareikalavo išbraukti kažkieno preambulėje siūlytą Dievo ir krikščioniškosios Europos paveldo sampratą. O kodėl mes tokie išsigandę?
Ar galima atkurti per amžius kitusią pagonybę? Jei tikimasi atkurti taip, kaip Valdovų rūmus, su visais XV a. „Versači“ tualetais ir „Džiakuzi“ voniomis, tai – galima. Tačiau, jei tikimasi atkurti krikščionių sunaikintą pasaulėjautą, tai – ne.
Norint išgelbėti mūsų tautą nuo krikščioniško kosmopolitizmo, asimiliacijos ir išnykimo, reikia visiems atsipalaiduoti nuo visokių svetimų žalingų įtakų, puoselėti savo nuo seno paveldėtą kultūrą, kuri per amžius buvo lietuvių tautos išlikimo laidas. Mūsų laukia ilgas sąmonėjimo kelias, kurio pradžia – patrauklios, jaukios, Lietuvos vizija su savitu gyvenimo būdu ir savomis vertybėmis. Tačiau, turint nežinia kiek dar truksiančią nepriklausomybę, ar verta pasinaudoti istorijos suteiktu šansu ir garbingai pasitikti Lietuvos vardo tūkstantmetį be svetimų dievų. Ar reikia susigrąžinti pasitikėjimą savo jėgomis ir savigarbą? Ar mums reikia susigrąžinti pasididžiavimą, kad priklausome tautai, ilgiausiai Europoje išsaugojusiai savo protėvių tikėjimą ir papročius?
Prieš atsakant į šiuos klausimus, derėtų argumentuotai pasvarstyti, ką Lietuva laimėtų ir ko netektų, jei viešai atsisakytų krikščionybės.
Juozas Nekrošius
2009-06-08
