Mieli Lietuvos žmonės, Gerbiami Seimo nariai, svečiai,
Šįkart Konstitucijoje numatytas mūsų susitikimas vyksta ypatingu metu.
Už savo darbus atsiskaito iki šiol ilgiausiai dirbusi Vyriausybė, artėja rinkimai, visuomenė dalijasi į stovyklas ir vis sunkiau randa bendrą kalbą. Esame ties mūsų šaliai ir vaikų ateičiai lemtingais sprendimais.
Todėl šiandien būtina susitarti dėl svarbiausių darbų. Nes būtent sutarimo stoka neleidžia mums spartesniu žingsniu eiti į priekį. Tiksliau, išsiveržti iš uždaro nebaigtų darbų rato, kuriame metai iš metų sukamės, eikvodami energiją, laiką ir pinigus.
Vis pradėdami, bet nebaigdami.
Kai po reformos sekė reformos reforma. Kai didžiulės pastangos ir dar didesni pinigai buvo skiriami projektams, kurie po eilinių rinkimų užleisdavo savo prioritetines vietas kitiems – taip pat prioritetiniams.
Politinį ciklą pralenkiančius projektus galime suskaičiuoti ant pirštų. Visa tai liudija vieną reikšmingą dalyką – tęstinumo svarbą ir, deja, tęstinumo stoką.
Demokratinėje valstybėje egzistuoja nuomonių ir politinių jėgų įvairovė, o sprendimų teisė keliauja iš rankų į rankas. Todėl jeigu norime rezultatų, būtinas sutarimas dėl svarbiausių darbų ir jų tęstinumo.
Nepriklausomos Lietuvos istorijoje turime įrodymų, kai svarbiausių tikslų įgyvendinimui politinės spalvos netrukdė.
Taip pasiekėme Nepriklausomybę. Taip tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais.
Daug metų diskutavome, tačiau apsisprendimas ir susitarimas – o tai reiškia, aiškus žinojimas, kur einame – atvedė mus į tikslą.
Šiandien taip pat turime ne mažiau gyvybiškai svarbių uždavinių, kuriuos pasiekę savo vaikams perduosime stipresnę valstybę.
Todėl kviečiu ir siūlau: nesiblaškykime, susitarkime dėl kertinių darbų, kad besikeičiančios valdžios judėtų viena kryptimi.
Pradėsiu nuo ekonomikos.
Suvaldyta finansinė situacija neabejotinai šios Vyriausybės didžiausias nuopelnas. Prarasdama reitingus ir aukodama populiarumą, ji sugebėjo apsaugoti mus nuo finansinės griūties.
Tačiau garantijų, kad panaši ekonominė situacija nepasikartos, nėra. Bandymų gaivinti finansinį populizmą jau girdime ne tik Lietuvoje. Nuo skolų krizės ir taupymo pavargusioje Europoje tai gali tapti pragaištingu užkratu, ypač išlaidavimui imuniteto neturinčiose šalyse.
Mes negalime pakeisti globalios ekonominės aplinkos. Negalime išvengti jos poveikio mūsų nedidelei ir atvirai ekonomikai. Tačiau privalome būti pasirengę galimiems netikėtumams ir apsidrausti nuo jų.
Todėl tik prievolė laikytis finansinės drausmės gali užkardyti bet kokius mėginimus grįžti į neatsakingo išlaidavimo kelią.
Išmokus savas ir svetimas gyvenimo ne pagal išgales pamokas, finansinės drausmės idėja nusipelno ne tik plataus masto politinio susitarimo, bet ir įtvirtinimo nacionalinėje teisėje. Europos vadovų pasirašyta finansinės drausmės sutartis apsaugos nuo finansinio populizmo. Suteiks aiškią ir – svarbiausia – negrįžtamai pozityvią kryptį finansų ir ekonominei politikai. Užtikrins tarptautinių rinkų ir užsienio investuotojų pasitikėjimą.
Tikiuosi, kad Seimas dar pavasario sesijoje ratifikuos šią sutartį.
Tuo tarpu Lietuvos finansinė sistema tapo atsparesnė įvairiems sukrėtimams. Atlaikėme išbandymą „Snoro” bankrotu. Tai skausminga patirtis, tačiau aiškus ženklas, kad finansinėms aferoms Lietuvoje vietos nėra ir nebus.
Stabilizavę valstybės finansus, turime sutarti dėl ekonomikos variklio – verslo skatinimo.
Aklai taupydami ir ribodami išlaidavimą, sumažinome ir verslo galimybes. Negebėdami apsispręsti ir susitarti dėl namų renovacijos, atliekų tvarkymo, jaunimo verslumo skatinimo, šiandien laidojame nepanaudotus milijonus, galėjusius tapti naujomis galimybėmis mūsų žmonėms ir ekonomikai.
Todėl būtina suderinti finansinės drausmės ir ekonomikos skatinimo politikas, priešinti jų negalima.
Visos partijos ir vyriausybės verslo, ypač smulkiojo ir vidutinio, skatinimą skelbia savo prioritetu. Iniciatyvūs šalies žmonės vien pernai įkūrė dešimt tūkstančių naujų smulkiojo verslo įmonių. Tačiau verslo saulėtekius vis keičia saulėlydžiai.
Priežastis ta pati – nėra aiškaus sutarimo, todėl remiame abstrakčią verslo sąvoką. O reikėtų remti konkurencingą verslą. Tokį, kuris turi potencijos steigti darbo vietas, kurti nacionalinį produktą ir integruotis į užsienio rinkas.
Verslo sėkmė lydi tuos, kurie geba pirmauti – pasiūlyti kažką naujesnio, geresnio, pigesnio. Pavyzdžiui, aukštosiomis technologijomis grįstas verslas nuosmukio nepatyrė net krizės metu. Atvirkščiai – lietuviškas lazeris šiais metais atrado naujų rinkų. Lietuvių išradimai dalyvauja net kosmoso programose.
Tačiau pažangių įmonių turime neatleistinai mažai ir pagal inovatyvumo indėlį į ekonomiką esame Europos Sąjungos gale.
Antras ekonominio saugumo garantas – energetika.
Šios valdžios pradėti darbai energetikos srityje neabejotinai reikšmingi.
Po dvidešimt metų išdrįsome eiti energetinio savarankiškumo keliu. Mažiname priklausomybę nuo vienintelio tiekėjo. Aiškiai pasakėme sau – Lietuva turės suskystintųjų dujų terminalą. Ilgus metus veržtą energetinės priklausomybės kilpą taip pat atlaisvina saulė, vėjas ir kitos alternatyvos.
Tai negrįžtami sprendimai, kurių neturėtų keisti rinkimų pažadai.
Vyriausybė iš esmės apsisprendė dėl viso paketo svarbių energetikos projektų. Tačiau už šalies energetinę ateitį, atominės energetikos plėtrą atsakingos visos politinės jėgos. Todėl būtinas galutinis apsisprendimas ir platus politinis sutarimas, nes šiuos projektus įgyvendinti reikės kelioms politinėms kadencijoms.
Reali politinė ir ekonominė nepriklausomybė įmanoma, tik jeigu pradėtus darbus sugebėsime užbaigti naudingai Lietuvai.
Tas pats su šilumos ūkio pertvarka.
Kokias kainas – konkurencines ar oligarchines – mokės mūsų žmonės už šildymą, priklauso nuo gebėjimo pažaboti monopolininkų apetitą.
Yra pasaulyje toks terminas – „šiluminis skurdas”. Jei išlaidos šildymui viršija 10 procentų žmogaus gaunamų pajamų, laikoma, kad šio skurdo riba – peržengta. Mūsų žmonės šildymui žiemos mėnesiais išleidžia nepalyginamai daugiau.
Pokyčiai šioje srityje neišvengiami. Sąskaitos už šildymą rudenį persikels į rinkimų biuletenius.
Šilumos ūkio pertvarka – nekintanti užduotis šiam ir naujajam Seimui, išliksianti pagrindiniu reikalavimu formuojant naują Vyriausybę.
Sutarėme dirbti žmogui, o ne atskirų grupių interesams. Bet energetikos sektorius sunkiai atsikrato senų įpročių. Radus politinės valios pradėti pertvarką šilumos ūkyje, monopolininkų čiuptuvai aplipo atliekų tvarkymą ir biokuro gamybą.
Todėl ir toliau vykdau visiems duotą pažadą – asmeniškai domėtis korupcinių įstatymų kilme. Stabdydama atskirų grupelių užsakytus, korupcija dvelkiančius įstatymų projektus, šiemet keletą kartų buvau priversta naudotis veto teise.
Dėl uždelstų reformų ir padarytų klaidų šalyje daugėja socialiai pažeidžiamų žmonių. Todėl socialinė politika ir toliau reikalauja sutarimo. Tačiau pasiūlymai pasirodė tik prieš mėnesį, Vyriausybės kadencijai einant į pabaigą.
Socialinė politika – labiausiai politinių vėjų blaškoma sritis. Ekonominė krizė dar labiau išryškino jos ydas, tačiau neprivertė susitarti dėl valstybės paramos skyrimo principų. Diskusija, kas jos labiau vertas – mamos, senoliai ar jaunimas – priėjo akligatvį. Todėl verčiau sutarkime, kad, pirma, skatiname darbą, o ne pašalpas, antra, paramą skiriame tam, kam labiausiai jos reikia, o ne tam, kas ja akivaizdžiai piktnaudžiauja.
Galiausiai paramos skirstymą perkelkime iš centro į savivaldą – ten geriau žino, kam iš tikrųjų sunku, o kam valstybės pagalba – tik priedas prie šešėlinio uždarbio.
Toks bandomasis projektas penkiose savivaldybėse jau pasiteisino – patys žmonės pripažįsta, kad taip ir teisingiau, ir racionaliau.
Lygiai taip ir su pensijų reforma. Nerandant sutarimo, ji tiesiog užstrigo.
Mielieji,
Dažniausiai mus visus pasiekiantis žmonių skundas – „Nėra teisybės”.
Į Prezidentūrą per metus kreipėsi beveik septyni tūkstančiai žmonių – kas antras dėl įvairių teisėtvarkos institucijų darbo.
Viena vertus – džiaugiamės pažanga, kuriant teisinę valstybę. Kita vertus – abejojame valstybės gebėjimu užtikrinti teisingumą.
Visuomet palaikiau ir palaikysiu ieškančius tiesos. Tačiau niekindami valstybę, keikdami jos teisėsaugą ir įstatymus, vykdydami tik savo teisingumą, tiesos nerasime.
Teisė į teisingą, greitą ir nešališką teismą gali būti užtikrinta. Jeigu teisingumą vykdys sąžiningi ir profesionalūs teisėjai. Todėl susitarimas tobulinti teismų sistemą – tebegalioja. Tai ilgas kelias, tačiau reikia eiti juo kantriai ir principingai visiems.
Teismai keičiasi. Per trejus metus teisėjų mantijos jau nuvilktos tuzinui teisėjo vardo nevertų asmenų. Teisingumo vykdyti atėjo 72 nauji žmonės. Su kiekvienu iš jų susitikau asmeniškai.
Šiemet pokyčių teismuose atneš pradėjusi realiai veikti teismų vadovų rotacija. Keičiasi net trisdešimt įvairaus lygio teismų vadovų.
Iki šiol neįmanoma laikyta kova su teisėjų korupcija dabar jau įmanoma. Kaune atskleista kabinetinio teisėjų susitarimo praktika. Vilniuje apnuoginti nešvarūs teisėjų ir advokatų veiklos modeliai.
Tačiau dar gaji ir senoji ydinga tvarka – kur varnas varnui akies nekerta. Kolegai prokurorui už pirmo kyšio paėmimą pritaikoma lygtinė bausmė, o senų bylų vilkinimas vis dar įmanomas.
Patikimesnei teismų sistemai kurti ir toliau reikia sutelktų pastangų. Prie to gali bei turi prisidėti ir patys žmonės.
Sutarėme į teisėsaugą įsileisti visuomenę.
Pirmas žingsnis žengtas – visuomenės atstovais papildytos prokurorų atrankos ir veiklos vertinimo komisijos. Nesukeliant suirutės teismų sistemoje, visuomenės atstovus būtina įtraukti ir į teismų darbą. Nauda šiuo atveju būtų abipusė: teismams – priežiūra iš šalies, visuomenei – galimybė pažvelgti į procesus iš vidaus.
Šių projektų parengimas buvo ir išlieka vienu svarbiausių Vyriausybei keltų teisėtvarkos srities uždavinių.
Teisėsaugos institucijų depolitizavimas taip pat yra mūsų apsisprendimas.
Tačiau tie, kam ilgus metus teisėsauga buvo įrankis politinėms sąskaitoms suvesti arba savo ramybei apsaugoti, sunkiai atsisako šio įpročio. Kova dėl įtakos Finansinių nusikaltimų tarnybai – akivaizdus to pavyzdys. Ir tuo neapsiribota. Net paskutinių kadencijos mėnesių energija skiriama bandymui pakeisti Seimo Statutą bei įstatymus ir atnaujinti politikų įtaką teisėsaugos ir kontroliuojančioms institucijoms.
Tikiuosi, nebus padaryta klaida, kuri grąžins mus į „kišeninio prokuroro”, „saugumo kurmių” ir kovos tik su buitine korupcija laikus.
Jeigu norime tiesos, o ne teisingumo pagal užsakymus, privalome sutarti – visų teisėtvarkos institucijų nepriklausomumas ir atskaitomybė turi būti užtikrinti.
Siekdami, kad šalyje daugėtų teisingumo, jau apsisprendėme ir įstatymu įtvirtinome, kad neteisėtą praturtėjimą laikysime nusikaltimu. Statistinių duomenų suvestinėse turime naują eilutę – dėl neteisėto praturtėjimo pradėta devyniasdešimt ikiteisminių tyrimų.
Įtartinai įgyto turto vertė – šimtai milijonų litų. Tai didelis žingsnis teisingumo keliu. Tačiau čia pat žingsnis atgal – susiaurintas rizikos grupei dėl neteisėto praturtėjimo priklausančių ir tikrinamų asmenų sąrašas. Jame nebeliko Seimo ir savivaldybių politikų, tik valstybės tarnautojai.
Skaidrumo ir politinės brandos egzaminą laikė ir partijos.
Atsisakius juridinių asmenų finansavimo, šiuose rinkimuose turės daugiau galimybių ne tik rėmėjų pinigai, bet ir politinės idėjos, kompetencija ir nuveikti darbai.
Sutarimas rimtai imtis politinės korupcijos ir kovoti asmeniniu pavyzdžiu pradėtas. Tačiau skaidrumo egzamino partijos neišlaikė, pasilikdamos sau viešųjų pirkimų išimtį.
Kovai su korupcija reikiami instrumentai bendromis jėgomis jau sukurti. Dabar reikia juos taikyti. Nedarant jokių išlygų niekam – nei valdantiesiems, nei opozicijai. Niekam.
Gerbiamieji,
Sutarę dėl esminių ir nekintamų šalies vidaus gyvenimo krypčių, užtikrintai šalies interesams ginti privalome naudoti ir užsienio politiką.
Per praėjusius metus jau sugebėjome paversti ją naujomis galimybėmis mūsų strateginiams tikslams ir šalies saugumo užtikrinimui. Esame girdimi ir turime sąjungininkų.
Mūsų siekis aukščiausius branduolinės saugos reikalavimus taikyti visoms atominėms elektrinėms tapo visos Europos Sąjungos siekiu. Tai Lietuvai aktualu dėl pašonėje statomų elektrinių.
Lietuvos energetiniam savarankiškumui svarbūs projektai taip pat virto Europos Sąjungos susitarimu panaikinti energetinę Baltijos šalių izoliaciją. Padedami patikimos regioninės partnerystės, stumiamės į priekį su dujų terminalu ir atomine elektrine.
Bendradarbiavimas unikaliame Šiaurės ir Baltijos šalių regione – galimybė įgyti patirties ir dar geriau ginti mūsų žmonių interesus Europoje.
Sutarkime nepamesti šios krypties.
Apsisprendėme, kad sieksime realios, o ne formalios narystės NATO. Ir po trejų metų turime konkrečius gynybos planus Baltijos šalims ir nuolatinę oro policijos misiją.
Taip pat užsitikrintas dėmesys naujoms grėsmėms – energetiniam ir kibernetiniam saugumui bei naujų karinių pajėgumų dislokavimui mūsų pasienyje.
Lietuva tapo aktyvia ir patikima tarptautinės bendruomenės nare. Pirmininkavimas ESBO ir Demokratijų bendrijoms, pradėję veikti Branduolinio ir Energetinio saugumo centrai – tai tarptautinės bendruomenės pasitikėjimo Lietuva ženklai.
Didelė vertybė yra gera kaimynystė. Tačiau tai nėra duotybė. Gera kaimynystė yra tada, kai ekonominis bendradarbiavimas klesti, o šalių visuomenės intensyviai bendrauja. Tai turi būti mūsų atspirties taškas, matuojant kaimyninių santykių kokybę.
Besikeičianti geopolitinė situacija ir šalies interesai reikalauja kūrybiškos užsienio politikos ir išmaniosios diplomatijos. Prioritetą teikiu ne ceremoniniams susitikimams ar iškilmingoms deklaracijoms, bet konstruktyviam dialogui ir vertybiniam interesų derinimui. Iš Lietuvos diplomatų tikiuosi indėlio būtent į tokią užsienio politiką.
Šiais metais išmaniosios diplomatijos prireiks kovojant už finansiškai naudingą paketą Lietuvai naujoje Europos Sąjungos finansinėje perspektyvoje. O didžiausio pajėgų mobilizavimo reikės po metų prasidėsiančiam Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungoje.
Partijų susitarimas pirmininkavimą laikyti nacionaliniu uždaviniu išlieka.
Jeigu neatsiras pagundų keisti pirmininkavimo prioritetus, Lietuva šią pareigą gali paversti naujomis galimybėmis savo patikimumui įrodyti ir nacionaliniams, ypač energetiniams projektams įgyvendinti.
Pradėti turėtume nuo suvokimo, kad tai – ne primestas darbas, kad mes – visi Lietuvos žmonės – kuriame Europos Sąjungą kartu su visais europiečiais.
Globalėjančiame pasaulyje nacionalinio saugumo ir sutarimo reikalu tampa ir tapatybės išsaugojimas.
Kol kas tai labiau rūpi tik patriotines dainas, lino ir duonos kelius bei lietuvišką knygą gaivinantiems entuziastams ar už pašalpos dydžio algą dirbantiems bibliotekininkams.
O juk sunkiausiais momentais ginamės unikaliomis pasaulyje lietuviškomis sutartinėmis, kuriose gal ir užkoduota mūsų vienybė ir gebėjimas susitarti. Todėl pats laikas valstybiniu lygiu apsispręsti ir dėl kultūros paveldo apsaugos, ir dėl gimtosios kalbos puoselėjimo, ir dėl tinkamo kultūros finansavimo.
Deramo dėmesio nesulaukia ir brangiausias mūsų turtas – jauni žmonės. Dėl nuolat reformuojamos švietimo sistemos geriausi Lietuvos vaikai išvažiuoja ten, kur nebrangu, aišku ir kokybiška. Tų, kurie jau netapatina savęs su Lietuva, grėsmingai daugėja.
Todėl kviečiu būsimą Seimą ir Vyriausybę, pasinaudojus Švietimo strategijos atnaujinimu, apsispręsti ir susitarti dėl aiškių švietimo krypčių ir dirbtinai, sulig kiekvienu rinkimų ciklu, jų nekaitalioti.
Brangūs Lietuvos žmonės, Seimo nariai,
Kiekvienoje valstybės gyvenimo srityje sutarkime dėl esminių darbų, nejudinamų kairės ir dešinės švytuoklės. Tai pareiga atsakingai elgtis su savo šalies finansais, stiprinti ekonomiką per verslo skatinimą ir savarankišką energetiką bei siekti, kad būtume skaidri, solidari ir pažangi šalis. Kad nepraskolintume savo vaikų gyvenimo, kad korupcija nekištų pagalių į ratus.
Galiausiai, kad galėtume didžiuotis esą laisvos Lietuvos piliečiai.
Ir nors daug svarbių darbų esame pradėję, nustokime trypčioti ir blaškytis. Lyg patys netikėtume savo sėkme ir galimybėmis. Valstybės šeimininkai esame tik mes patys. Tikiu, galime būti geresni.
Tą turime įrodyti ir artėjančiuose rinkimuose.
Šios kadencijos Seimui ir Vyriausybei dėkoju už sutarimą svarbiausiais valstybei ir jos žmonėms klausimais, kurie padės kurti saugesnį gyvenimą mūsų žmonėms.
Po kelių mėnesių laukia apsisprendimas, kam patikėsime valdyti šalį artimiausius ketverius metus. Čia sutarti turėtume dėl vieno, kad į rinkimus eisime visi, o ne kas trečias. Ir nepaliksime kitiems spręsti savo ateities.
Esu pasirengusi ir toliau dirbti kartu su tais, kurie kryptingai sieks naudingų šaliai rezultatų.
Po rinkimų naujo Premjero lauksiu ne tik su ministrų pavardėmis, bet ir su tęstiniu sutartų darbų sąrašu. Todėl kviečiu dar kartą – sutarkime dėl esminių principų, kurių neaukosime politinėms kovoms. Neatsisakykime ir nestabdykime svarbių darbų vien dėl to, kad jie pradėti su kita politine vėliava.
Prieš pat parlamento rinkimus Lietuvos olimpinė rinktinė keliaus į Londono olimpines žaidynes. Kiekvienas neš tiktai trispalvę. Be jokių politinių spalvų ar atspalvių. Sieks pergalių Lietuvai, po vieną ar komandoje.
Sutarkime ir mes, kad visų pirma aukščiausiai nešime iškėlę šalies ir mūsų žmonių interesus. Kad dešine ar kaire kelio puse eisime ta pačia kryptimi.
Gali sportininkai, įrodykime, kad galime ir mes!
Dėkoju už dėmesį.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
2012-06-07
