Šiandien minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Prisimename lietuviško žodžio draudimus, cenzūrą. Prisimename tuos, kurie saugojo kalbą, padėjo išlaikyti ją mūsų lūpose, knygose, laikraščiuose, kurie jos mokė.
Mūsų valstybės kalendoriuje pažymėta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena vertintina ne tik kaip istorinius įvykius primenanti data, bet ir kaip reikšminga, nuolat aktuali žinia, skatinanti remiantis Lietuvos istoriniu patyrimu apmąstyti geopolitines aplinkybes ir nuolat stebėti politinius ir kultūrinius pokyčius Europoje ir pasaulyje.
Ne vienai kartai teko patirti kalbos vartojimo ribojimus, spaudos cenzūrą, persekiojimus, kitus žmogaus teisių pažeidimus. Tautos savimonei ir tapatybei didelės įtakos turėjo nutraukta laisvo spaudos žodžio bei raštijos tradicija, kitų kalbų poveikis kalbos raidai. Todėl Lietuvoje skiriama nemažai dėmesio kalbos ir spaudos būklei, suvokiant išskirtinę kalbos svarbą tautos tapatybei, kūrybinei laisvei ir raiškai.
Spaudos draudimo panaikinimas kaip tik ir liudija, kad tauta gebėjo taikiu būdu pasiekti politinį tikslą, o kalba ir raštija buvo svariausi šios politinės kovos įrankiai.
Ir šiandienos pilietinei visuomenei svarbu humanitarinis išsilavinimas ir raštingumas, formuojantys išmanią, kūrybišką, savarankišką ir atsparią išorės poveikiams asmenybę. Lietuvių kalbos gyvybingumas priklauso ir nuo mūsų pasitikėjimo gimtosios kalbos kūrybinėmis galiomis, ir nuo veiksmingos kalbos politikos formavimo, ir nuo lietuvių kalbos visaverčio gyvavimo daugiakalbėje Europos erdvėje.
Tai šiuolaikiška XXI amžiaus kalba, kuri ir turėtų būti vartojama visose šiuolaikinėse erdvėse – nuo programinės įrangos, išmaniųjų telefonų iki visą pasaulį apraizgiusių informacijos žiniatinklių.
Visoms tautoms reikšmingiausias dalykas yra gebėjimas susikalbėti. Susikalbėti viduje ir išorėje taip, kad nebūtų pažeidžiamos teisės ir laisvės, tradicijos, papročiai, ekonominiai ir socialiniai interesai.
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena yra ir politikų šventė, nes spaudos draudimo panaikinimas daugiau kaip prieš šimtmetį atvėrė galimybę kurtis lietuviškoms politinėms partijoms. Šiandien galima pabrėžti: kiekvieno politiko viešoji kalbėsena, požiūris į valstybinę kalbą gali lemti ir Lietuvos visuomenės kalbinę savivoką, ir viešosios politikos nuostatas. Kalbos statusą ir prestižą lemia ir tai, kaip kalba kultūros, mokslo, verslo, žiniasklaidos ir politikos elitas teatre, laidoje, biure, universitete ar parlamente – juk kiekvienas iš mūsų turime galimybę kurti ir turtinti lietuvių kalbą, pildydami lietuvių kalbos žodyną, kurį pradėjo rašyti didysis kalbininkas Kazimieras Būga.
Tai didelė atsakomybė ir pareiga.
Juolab kad lietuvių kalba įdomi ir svarbi ne tik mums patiems. Ji studijuojama užsienio universitetų baltistikos ir indoeuropeistikos centruose, pabrėžiant jos savitumą ir reikšmę daugelio Europos kalbų pažinimui. Lietuvių kalbos, literatūros ir kultūros sklaida už Lietuvos ribų turėtų būti vienas iš esmingiausių kultūros politikos uždavinių – ne tik per kalbą ir kultūrą susieti pasaulio lietuvių bendruomenę, bet ir tiesti tiltus tarp tautų, sudarant kiek įmanoma palankesnes galimybes užsienyje išmokti lietuvių kalbos ir pažinti Lietuvos kultūrą.
Ši diena – knygos šventė, o gera literatūra neįsivaizduojama be raiškios ir turtingos kalbos.
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena susieja istorinę minėtiną datą ir šiandienos iššūkius mūsų kalbai ir kultūrai.
Šiandien, sveikindama Nacionalinio diktanto nugalėtojus, simboliškai sveikinu ir visus Nacionalinio diktanto dalyvius. Jūs esate puikus meilės lietuvių kalbai pavyzdys. Valstybės laisvei reikalingi laisvai ir drąsiai mąstantys žmonės, girdintys vieni kitus, gerbiantys savo istoriją ir mylintys savo kalbą.
Ačiū visiems, puoselėjantiems lietuvių kalbą.
2013-05-07, Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
