Vytautas Mikalauskas
Skaičiuojam dvidešimt pirmo amžiaus metus. Optimistas visada žvelgią į ateitį, realistas stengiasi surasti parareles tarp praeities ir ateities, nes niekas iki šiol nepaneigė, kad istorija vystosi spiralės principu. Kitaip pasakius – laikas nuo laiko kartojasi, tik kitokiu išsivystymo laipsniu.
Ką ten kalbėti apie pasaulį, kai mus labiausiai domina savas kiemas – maža, bet mūsų Lietuva.
Ar tikrai mūsų?
Kol gyvename, kalbame ir veikiame, nesvarbu kaip, dar esame gyvi. Turime savo, nors ir musių nutūpėtą, laiko ir savo veikimo gerokai išblukintą veidą, todėl galime sakyti, kad tai mūsų. Čia mūsų namai, nes kitokių, kur susirinktų giminės, praeities dvasios, prisiminimai ir ateities vizijos, neturime. Neturime ir nebeturėsime.
Galime kiekvienas atskirai susirasti sau nišą kitoje terpėje. Dienomis kalbėti svetima kalba, vakarais po sunkių ir ilgų darbų prisiminti tėvų namus, mokyti savo vaikus archaiškos senelių kalbos, kol kasdienybė apneš dulkėmis praeitį, ir po kokios trečios kartos tapsime tikri pasaulio piliečiai, prisitaikę prie aplinkos. Ir tik istorikai – tie apsamanoję mulkiai, kažkur knygose ar disertacijose rašys apie mažą, bet užsispyrusią tautą, kuriai pavyko, žongliruojant kasdienybe, išlikti tūkstantį ar daugiau metų. Bet tai jau bus istorija.
Taigi: ”Lietuva,tėvynę mūsų,/tu didvyrių žeme,/iš praeities tavo sūnūs/te stiprybę semia”. Nuo čia ir pradėkime. Nuo čia bandykime pažvelgti, ar tikrai esame tokie, o gal visai nepažįstame savęs.
Kaip kuriami priešai
Pats bjauriausias žmonių bruožas – priešo kūrimas. Net dabar, kai, atrodo, bandome ieškoti naujų tarpusavio sugyvenimo būdų, mes nepajėgiame atsiplėšti nuo šio per amžius iki gyvo kaulo įsiėdusio įpročio.
Tai būdinga visoms religijoms, beveik visoms tautoms ir valstybėms. Mūsų tauta šioje plotmėje galėtų šviesti ryškia žvaigžde.
Nuo amžių pradžios tai atėjo ir liko mūsų genuose kaip Dievo rykštė, kuria patys save plakame.
Suprantama, kai atskirų žmonių grupių veiksmai privers kitus atsidurti prie išnykimo bedugnės krašto, pastarieji visada kovos už savo teisę gyventi. Bet kodėl mes tai darome kasdien, net tada, kai mums negresia jokia fizinio ar moralinio skausmo procedūra?
Tai ateina iš gilumos, iš tų senų žodinių legendų ir mitų, rašytiniuose šaltiniuose vaizduojamų nesibaigiančių kovų ir karų.
Mūsų lietuviškas etnosas persmelktas žvangančių kalavijų, gaudžiančių girių, kare žūstančių brolelių, graudžiai verkiančių seselių.
Net Šventame rašte, kurį skaito beveik visas pasaulis, sudėti du dideli istoriniai tarpsniai – Senasis testamentas ir Naujasis.
Skaitai Senąjį Testamentą ir negali atsistebėti: kaip galima kartu sukergti Dešimt Dievo įsakymų, perduotų Mozei, bei pasakojimus apie nesibaigiančius priešų legionus, tarpusavio karus.
Tada pradedi klausti savęs: negi Dievas sukūrė mus nesibaigiančiom rietenom? Negi jis yra pati sau prieštaraujanti jėga?
Dešimt Dievo Įsakymų – žmonijos moralinis kodeksas,kuris nurodo blogio priežastis, priemones, kaip viso to išvengti, ir čia pat – Dievo išrinktosos tautos, nuolatos kovojančios už savo išlikimą ir labiausiai “skriaudžiamos” sąvoka.Kažkur labai girdėta.
Įtariu, kad vienos tautos protėviai, kurie rašte paskelbė Dievo nurodymus, kuriems buvo patikėta ši didžiausia visų laikų paslaptis, padarė didelę nuodėmę – savavališkai pasisavino teisę manyti esantys vieninteliai – išrinktieji.Visos kitos tautos traktuojamos kaip priešas, kuris privalo būti pavergtas ar išnaikintas.
Viešpats, nurodydamas puolusio žmogaus, savo kūrinio, klaidingą kelią, paskelbdamas jam Dešimt savo įsakymų negalėjo ir nepadarė to – neiškėlė vienos tautos virš visų kitų.Visa tai prieštarauja sveikai nuovokai, sveikai logikai. Jau vien dėl to NT yra tikresnis, nes atsisako teiginio “akis už akį”. Gal todėl taip galingai išplito krikščionybė,o judaizmas liko uždara, nusavinta religija?
Ar ne čia užkoduotos visos mūsų bėdos?
Kelias, vedantis į bedugnę
Žydų tauta, bandydama dirbtinai save išaukštinti, tuo pačiu pasmerkė save begalinėms kovoms ir kančioms. Nesiruošiu neigti didžiulio žydų tautos indėlio pasaulio žmonijos istorijoje (priešingai nei mūsų). Net galiu pripažinti, kad pirmieji Žemės gyventojai tikrai buvo žydai, nors tada reiktų vėl pasakyti, kad ši tauta daro patį didžiausią nusikaltimą, paversdama savo kraujo brolius ir seseris amžinais priešais.Tačiau negaliu sutikti su tuo nesibaigiančiu siekiu sukurti sau priešą, o paskui nuo jo gintis.
Kiekvienam, laikančiam save kitos tautos atstovu, keistai, jei ne bauginamai, skamba G.Ozerovo knygoje išspausdintas istorinis dokumentas.
Pasak Ozerovo (jis remiasi prancūzų rašytoju Konenu Albanseliu, o šis – šventiko Buji iš Arlio raštais,išspausdintais XVI amžiuje), štai ką Konstantinopolio žydų galvos atsakė į Provanso žydų klausimą:
“Mielieji mano broliai, mes gavome jūsų laišką, pranešantį apie nelaimes, jus ištikusias. Ši žinia mus didžiai nuliūdino. Didžiųjų valdovų manymas toks:
Jūs sakote,kad Prancūzijos karalius verčia jus apsikrikštyti. Pakluskite jam ir priimkite krikštą, nes taip padaryti verčia būtinybė, bet Mozės įstatymą tegul ir toliau tesaugo jūsų širdys.
Jūs sakote, kad iš jūsų nori atimti jūsų turtą. Padarykite savo vaikus pirkleiviais ir tegul jie pamažu atiminėja turtą iš krikščionių.
Jūs sakote, kad krikščionys kėsinasi į jūsų gyvybę. Padarykite savo vaikus daktarais ir vaistininkais, kad jie galėtų kėsintis į krikščionių gyvybes.
Jūs sakote, kad griauna jūsų sinagogas. Padarykite savo vaikus šventikais, kad jie griautų krikščionių maldyklas.
Jūs sakote, kad jums padaro daug nemalonumų. Padarykite savo vaikus advokatais ir notarais, tegul jie tolydžio dalyvauja valstybės reikaluose, kad, pavergę gojus, jūs galėtumėt viešpatauti pasaulyje ir atsikeršyti.
Laikykitės šių patarimų ir jūs iš savo patirties pamatysite, kad užuot išgyvenę, kaip niūnai, nuolatinį pažeminimą, jūs pasieksite valdžios aukštumų.”
Cituodamas šį laišką, visiškai nenoriu sukelti kokį nors priešiškumą, bet siekiu parodyti, kad pati žydų tauta, šimtmečiais skiepijusi sau tokią poziciją, yra neteisi. Mat šis kelias veda į nesibaigiančią kančią ir amžiną konfliką, nes yra pati geriausia terpė priešų gimdymui.
Bet – kita vertus ir mes, save priskiriantys kitai tapatybei, istorijos vingiuose elgėmės ir tebesielgiame primityviai ir nemokšiškai. Užmiršę tą patį Naują Testamentą, brutalia jėga stengiamės sunaikinti tuos, kurie mus paskelbė savo priešais. Tai labai kvaila. Jėga įkvepia gyvybę priešingai jėgai. Ir taip be galo, be pabaigos…
Kas lemia mūsų agresyvumą?
Ar išmokė mus ko nors žmonijos istorija? Turėjo išmokyti,bet… Technikos išvystymo laipsnis nėra tiesiogiai proprcingas sąmoningumo tobulėjimui. Sugebame sukurti materialius stebuklus, bet nesugebame rasti atspirties taško tarpusavio sugyvenimui.
Sakykite,kiek vienam žmogui reikia erdvės,kad jis nesijaustų agresyvus kito atžvilgiu? Tikriausiai įvairiai – tai priklauso nuo žmogaus poreikių. Bet galima apskaičiuoti vidurkį, ir tada pamatysime, kad mūsų agresyvumą lemia visai kiti aspektai. Ne erdvės stoka, bet mūsų sustabarėję požiūriai į tuos, kurie šalia; mūsų nesuvokimas besikeičiančio pasaulio logikos bei seni mitai apie “garbingą”, ”didingą” praeitį, kurioje, lipdami per lavonus, maišydami kraują ir pelenus, patys sau atrodome nepakartojami, neleidžia suvokti tų atspirties taškų.
Mes, lietuviai, stengiamės kopijuoti “išskirtinės tautos” elgesį. Tūkstantis metų kaip mus užfiksavo pasaulis. Visą tūkstantmetį savos istorijos galėtume suskirstyti į dvi dalis – kai valdėme mes ir kai valdė mus. Kad ir kaip keista, šis tarpsnis dalijasi beveik į dvi lygias dalis. Pusę tūkstanmečio mes bandėme save įtvirtinti kaip valdanti tauta ir tokį pat laikotarpį mus bandė ištrinti iš pasaulio žemėlapio.
Didžiuojamės valdymo šimtmečiais, keikiame priverstinę priklausomybę nuo kitų, bet nenorime pripažinti, kad mums svetimųjų atneštas skausmas ir netektys yra adekvačios toms, kurias mes atnešėme kitoms tautoms. Juk eidami valdyti kitų, naudojome tas pačias priemones, kaip vėliau atėję valdyti mūsų. O dabar, kai sąlyginai tapome nepriklausomi, kaip ir anie, nesiliaujame inkštę, drąskę savo praeities žaizdas, kaltinę kitus ir siekiame iš to materialinės naudos.
Žydų tauta, pasislėpusi už privatizuotos religijos, kuri ją iš esmės vienija, nejausdama jokių skrupulų kitiems, bet tik šaltą išskaičiavimą, diktuoja savo salygas didesnei pasaulio bendruomenių daliai. Ji – uždara ir paslaptinga visuomenė, tobulai prisitaikiusi bet kurioms sąlygoms. Ar kas nors gali pasakyti, kiek ši tauta turi gyventojų? Nebent ji pati.
Ji veikia visuose pasaulio regionuose, visose ekonominėse, finansinėse, teisinėse, kultūrinėse sferose.Veikia agresyviai ir, sakyčiau, tobulai. Keista tauta. Nesuprantama tauta,atrodo, vedama paslaptingo tikslo. Ar todėl turime laikyti ją priešu arba garbinti jos išsigalvotą išskirtinumą? Kartoti jos pačios kelią?Juk tas tikslas toks akivaizdus ir aiškus, tik mes nenorime pažvegti tiesai į akis.
Tauta irgi turi savo charakterį
Nekalbėkime apie kitas pasaulio valstybes. Čia pas mus, Lietuvoje, neseni įvykiai, dar neturintys pabaigos. Ko siekia žydų tautų tautos atstovai, begaliniai išpūsdami atveją, kai esą ant jų protėvių kapinių vykdomos statybos?
Likdama ištikima savo klaidai – visus kitus laikyti žemesniais, ji nevalingai stengiasi kitus pažeminti ir taip išgauti sau naudos.Toks jos biznis.Toks jos kryžius. Ir jinai tikrai moka šį biznį plėtoti ir savo kryžių nešti.
Kodėl taip stengiamasi mus pažeminti, apipilant purvu visame pasulyje? Gal todėl, kad mes bailūs ir bijome pasakyti, kad ši žemė – mūsų, kad gyvenę prieš mus ir mirę bei palaidoti joje yra visi verti pagarbos. Su visais elgiamės vienodai – perkeliame palaikus į kitas, atokesnes, tam tikslui skirtas vietas.
Ne, tikriausai ne bailumas čia lemia, bet mūsų baudžiauninko (nors labai norime pasirodyti kitokiais) mąstymas. Noras įsiteikti turtingesniam.Noras būti geru, pavyzdingu tarnu. O ar ne per tokį beprotišką norą įsiteikti lenkiškiesiems bajorams ir užsitarnauti didesnį duonos kąsnį praradome savo didingumą,dėl kurio sielvartaujame net daugeliui šimtmečių praėjus?
Tautos, kaip ir žmonės, turi savo charakterius.Vieni gimsta vadovauti, valdyti, kiti – tarnauti. Gaila, bet vien gimti valdovais neužtenka. Reikia mokytis valdyti. Nebūtina sėdėti soste – galima valdyti iš šalies ir daug efektyviau. Deja,mes buvome labai silpni mokiniai, todėl tapome tik tarnais. Ne todėl, kad mes tokiais gimėme, o todėl, kad jau daugelį šimtmečių mums tai patinka ir tai tapo mūsų tautos gyvenimo būdu. Todėl jokie pasiaiškinimai, kad „mes maži, kad mums svarbu išgyventi“, manęs jau neįtikins. „Ant palinkusio karklo visos ožkos me…”.
Kad ir dabartyje – dešimt kartų man gali lyg užkeikimą porinti, jog, pasinaudodami savo veto teise ES, mes išsireikalavimo sau diesnės pagarbos ir naudos, aš vis savo kartosiu: nieko mes nelaimėjome, tik pasirodėme gerais tarnais užjūrės ponui įgyvendinant jo geopolitines svajones ir dar labiau pabloginome santykius su kaimynais. Naudos iš to – tik katino ašaros.
Baimė valdo mus
Didžiausia visų priešų paieškos priežastis – baimė. Baimė, užvaldžiusi mus nuo neatmenamų laikų. Nuo tada, kai mes su jumis tapome žmonėmis. Baimė stipresnio, baimė prarasti, baimė atrodyti silpnesniu. Gal todėl tiek daug žmogžudysčių, karų gimsta ne ginant save, o bandant savo silpnumą uždengti agresyvumu. Mus valdo baimė, kad nebūtų atskleistas mūsų pačių juodos mintys, kurios tokios pat, kaip ir keikiamo kaimyno.
Neveltui sakoma: “geriausia gynyba yra puolimas”. Todėl ir puolame. Nes kuo mažesniais tampame dvasia, tuo labiau amsime ir, vizgindami uodegėles, stebime, ar šeimininkas patenkintas.Tik, deja, mes neturime šuns prieraišumo ir ištikimybės, todėl nuo to vizginimo nei mums, nei šeiminkui jokios naudos. O jei ir atsiranda kokia, tai būna tik trumpalaikė ir neskani lyg perrūgęs ėdalas.
Mes niekada neklausiame savęs, kodėl tiek daug tautų ir valstybių visoje istorijoje nenorėjo būti pakantūs žydų bendruomenėms. Jau seniausiuose metraščiuose gali surasti tai vieną, tai kitą atveją, kai šiai tautai buvo pasiūlyta palikti savo gyvenimo vietas ir keltis į kitą kraštą. Nekalbu apie pogromus įvairiose valstybėse.
Keista tauta.Visi didieji pasaulio įvykiai neapsiėjo be jos įsikišimo.Štai komunistinis perversmas Rusijoje. Tereikia atsakyti sau į klausimą, o kas stovėjo prie šio perversmo organizavimo vairalazdės? Visokie trockiai, buharinai, sverdlovai – įvairiausios Lenino galūnės, kurios klusniai ir “su ugnele” nešė naująją ideologiją .
Jei tikėti Dr.Rūta Gajauskaite, tai toje pačioje Vokietijoje holokausto planuotojais ir organizatoriais buvo ne kas nors kitas, bet tos pačios tautos kraujo turintys – A.Eichmanas, Heirichas, Miuleris, Himleris, Bormanas, Hesas ir t.t. Jei tai tiesa, tuomet tai nesuprantamas dalykas.O gal … labai suprantamas?
Gal tai buvo Dievo bausmė už tą begalinį norą sunaikinti kitas tautas ir melą pasiskelbiant išrinktąja, vienintele? Juk Dešimtyje Dievo įsakymų įrašyti žodžiai: Nežudyk, Nemeluok…
Ar tai nepanašu į mus? Tiesa, mes tesame tik bloga jų kopija, todėl ir kenčiame šiek tiek mažiau. Bloga kopija – atspindinti blogąją pusę.
Kam mes esame broliai?
Atsakykite patys sau, pridėją ranką prie širdies, ar daug pasaulyje tautų, kurios laikytų mus savo broliais? Atvirai kalbant – neįsivaizduoju.Visoms – ir toms, kurias valdėme, ir toms, kurioms buvome pavaldūs, esame, švelniai tariant, ne gėrio įsikūnijimas.
O kaip istorijos vingiuose elgėmės su mūsų giminėmis ir kaimynais? Sakysime, su prūsais? Kai jiems buvo striuka, ar atsiuntėme paramą?
O latviai, kurie, turintys sveiko užsispyrimo, tik savo pačių dėka išlaikė tautiškumą? 1918 metais sukūrė savo valstybę. Iki tol geriau priklausė visiems, kurie netingėjo, bet ne mums – savo tikriesiems broliams? Kai 1922 metais tarptautinėje konferencijoje latviai ir estai siūlė tarptautinės visų trijų šalių nepriklausomybės pripažinimo klausimą kelti kartu, mes išdidžiai juos atstūmėme.
Tai – tik vienas faktas, kuris pabrėžia mūsų pasipūteliškumą ir menkystę.
Istorijos pamokyti, jie ir šiandien nejaučia mums jokių sentimentų.
O kaimynai rusai, kuriuos valdėme keletą šimtmečių ir be kurių pagalbos Žalgirio mūšyje galėjo būti labai riesta? Vėliau jie mums trejetą šimtmečių kraują nuleidinėjo. 1989 metais jie tikėjo, kad mes padėsime jiems pasukti demokratijos keliu, nes buvome gerbiami kaip lyderiai kovos prieš komunistinę ideologiją, kuri ir jiems atsipyko ir iš jų pareikalavo šimteriopai daugiau netekčių,nei iš kurios kitos tautos. Tačiau mes vėl spjovėm ir pabėgom. O šiandien stebimės, kad didžioji dalis rusų laiko mus savo priešais.
O kaip kitaip? Draugai kasdien nedergia draugų, nelaiko savęs aukštesniais ir neišduoda.
O lenkai, su kuriais sudarėme sutartis ir pasižadėjome būti klusniais broliais? Ar jie neturi pagrindo “griežti dantį”, nes mes juos apgavome? Jogailos laikais jie juk mūsų neokupavo, tiesiog Jogaila panorėjo tapti karaliumi ir mus užrašė kaip kraitį. Paprastai jaunoji atsineša kraitį. Pas mus – atvirkščiai.
Kaip yra, kad visoje istorijoje mūsų daugiau nemėgo, nei mylėjo? Kas mumyse netikro ir bauginančio, kad net vienas šaknis turintys, beveik ta pačia kalba kalbantys, nerodo mums broliško artumo?
Valstybę, kaip ir individą, aplinkiniai gerbią už nesavaudiškumą, žodžio laikymąsi. O kada mes laikėmės duoto žodžio ir nebuvome savanaudiški?
Gėda prisipažinti, bet…
Gėda pasakyti, bet net dabar, norėdami paslėpti savo tarnystę kitam šeimininkui, pernelyg didelį kišimąsi į Gruzijos,Ukrainos reikalusteisiname naudingumu – esą kol tos tautos aiškinsis santykius su Rusija, tol mes jausimės saugūs. O kas atsakys už mūsų patarimus aštrinti santykius, jei jie prieis iki karinio konflikto? Kas atsakys už žuvusius? Kas nušluostys ašaras motinoms, praradusioms savo sūnūs, o vaikams – tėvus? Mes? Ar tie patiklūs gruzinai, ukrainiečiai? O gal mūsų ponas? Sulauksi…
Neatsimenu mūsų tautos, pas kitus ateinančios su alyvos šakele – su taika. Ne. Tik su kardu, kalaviju, intrigomis, apgavystėmis ir savanaudiškumu. Didžiuočiausi savos valstybės vadovais, jei, norėdami padėti broliams gruzinams, jau seniai būtų apsilankę ne tik pas Saakašvilį, bet pasibeldę ir į Medvedevo duris. Gerbčiau savo valstybę, jei rieškučiomis semdamasi iš ES iždo, įsiklausytų į tų, kurie į tą iždą daugiausiai įneša, nuomones ir požiūrius. Tuo tarpu dabar elgiamės kaip paskutinė kekšė – gyvenam šeimoje, bet atsidavinėjame svetimam ir dar diktuojame šeimai savo sąlygas.
Kai patys savęs negerbiame, tai neturime teisės reikalauti, kad mus gerbtų.
Visai neseniai kažkur skaičiau straipsnį, kuriame diskutuojama apie mūsų tautos kilmę.Viena iš hipotezių skelbia, kad mes su jumis atkeliavome iš Vidurinių Rytų ir esame hazarų palikuonys. Ši valstybė buvo valdoma žydų, pasitraukusių iš Bizantijos. Rašoma apie ją tikrai ne iš gerosios pusės: tai buvo turtinga ir karinga valstybė, kuri turtus susikrovė plėšikaudama ir apgaudinėdama kitas tautas.
Šokiruojanti hipotezė, bet gal čia ir slypi mūsų keisto charakterio bruožai? Gal tikrai mes labai panašūs į išrinktąją tautą? Tik mums nesiseka taip, kaip jiems, nes per visą savo istoriją nieko naujo, perspektyvaus ar ganėtinai naudingo pasauliui nedavėme.
Jei ir esame “išrinktosios tautos” kopija, tai atspindinti tik vieną – pačią juodžiausią jos pusę, niekaip negalinčią išlįsti iš savo marškinių.
„Karštas komentaras” Nr.12
