Šiandien pristatome buvusio JAV Valstybės departamento diplomato, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę JAV ambasados Lietuvoje vieno įkūrėjų Algio Avižienio knygą „Link naujos nacionalinių valstybių eros“.
– p. Algi, papasakokite apie šios, jūsų pirmosios, knygos turinį. Kokias idėjas norėjote pristatyti?
-Norėjau sukurti modernią nacionalinę ideologiją. Norėjau paaiškinti, kodėl Lietuva turėtų būti svarbiu mūsų kiekvieno asmeninio gyvenimo tikslu, kodėl Lietuva turėtų būti pirmaeile mūsų vertybė.
Tenka apgailestauti, kad mūsų valstybiniame gyvenime taip nėra. Dominuoja vadinamosios universalios vertybės – tokios, kaip laisvė, lygybė ir viso pasaulio žmonijos brolybė. Universalios vertybės yra skirtos visam pasauliui, visai žmonijai, neatsižvelgiant į žmonių tautą, rasę, lytį arba religiją. Jos yra laikomos šventomis. Bet aš manau, kad jomis naudojasi žmonės, kurių galios siekiai yra beribiai, nepasotinami, imperialistiniai.
Universalių vertybių propaguotojai nori įdiegti visam pasauliui tam tikrą gyvenimo būdą, tam tikras bendravimo taisykles, tam tikrą pasaulėžiūrą. Jie – aš juos vadinu globalistais – siekia pasaulinės santvarkos, kuri, kaip ir visos imperijos, negali būti laisva.
Manau, kad mūsų valdžia dabar tarnauja tų universalių vertybių propaguotojams, o ne nacionaliniams interesams, kitaip sakant, Lietuvai.
Vienoje iš Komentaras TV laidų aptariau Lietuvos globalistinę užsienio politiką. Bandžiau parodyti, kad mūsų valstybės tarnavimas universalioms vertybėms mums atneša daug nuostolių, o naudos neaišku kiek. Argumentavau, kad mūsų valdantieji aukoja mus vardan vadinamojo „aukštesnio tikslo“. Daugelis mūsų žiūrovų sutiktų, kad taip neturėtų būti. Mūsų valdžia turėtų pirmiausia tarnauti mums, ji turėtų būti atsakinga mums, o ne globalistams, kurie skelbia, kad jie nori padovanoti visai žmonijai taiką, laisvę, materialinę gerovę ir brolybę.
-Kaip aš suprantu, jūsų knygos nacionalinė ideologija žengia į idėjinę kovą prieš tuos, kurie tiki, kad reikia siekti žmonijos suvienijimo. Be abejo, jūs nemanote, kad toks tikslas yra pasiekiamas arba net pageidaujamas. Gal kiek išsamiau papasakotumėte savo požiūrį į suvienyto pasaulio projektą?
-Aš galvoju, kad politiniai vadai, tarnaujantys globalizacijos procesui – tie kurie įsitvirtino įtakinguose postuose per ryžtingą konkurencinę kovą, pirmiausiai yra motyvuojami labai stipriu noru valdyti. Jie ne tiek nori padaryti visą žmoniją laimingą, kiek išplėsti savo galią. Jei pasiduosime globalistams, privalėsime tarnauti jų valiai, jų tikslams. Tos pačios privalomos universalios vertybės, ta pati naujoji pasaulinė tvarka turi būti palaikomos vienos valdžios, vienos valios. Tokia universali santvarka negali būti demokratiška.
Kitas dalykas, kad mes neturime neribotus kiekius jėgų rūpintis visuma, spręsti viso pasaulio problemas. Manau, kad kiekvienas mūsų jau spėjo įgyti pakankamai gyvenimiškos patirties, kad suvoktų, jog reikia specializuotis. Negalime vienu metu bandyti tapti ir gydytoju, ir informatikos specialistu, ir operos solistu, ir profesionaliu futbolininku. Daugumos pageidaujamų tikslų tenka atsisakyti ir pagrindinį dėmesį bei jėgas skirti vienam, svarbiam uždaviniui.
Toks dėsnis vyrauja ne tik privačiame gyvenime, bet ir tautos bei valstybės gyvenime. Deja, globalistų valdomoje Europos Sąjungoje ir Amerikoje galioja nuostata, kad turime priglausti milijonus vargšų žmonių, kurie ieško geresnio gyvenimo turtingesnėse valstybėse. 2015 metais Vokietijos kanclerė Angela Merkel vienu ypu liepė įleisti 1,5 milijoną skurstančių žmonių iš arabų ir Šiaurės Afrikos kraštų. Tuo ji, neatsiklausus Vokietijos piliečių nuomonės, savo šaliai užkrovė milžiniškas finansines ir socialines problemas. Ji paskelbė, kad priims visus pageidaujančius atvykti, nes jos mąstyme vyrauja universalios vertybės. Tokia žinia žaibišku greičiu skriejo po visą Trečią pasaulį, ir dabar visos Europos Sąjungos šalys vargsta su vis nesibaigiančiu srautu nelaimingų žmonių, trokštančių laimės ir turtų Europos žemyne.
Atrodo, kad JAV Prezidentas Džo Baidenas trokšta pakartoti Angelos Merkel žygį, panaikindamas buvusio JAV Prezidento Donaldo Trampo imigracijos apribojimus. Paskelbęs, kad JAV humaniškiau elgsis su nelegaliai kertančiais JAV sieną migrantais nei buvęs Prezidentas Trampas, Baidenas dabar priverstas kaip nors tvarkytis su milžinišku nuskurdusių Meksikos ir Centrinės Amerikos migrantų antplūdžiu Teksaso ir Meksikos pasienyje.
Abu – Merkel ir Baidenas – yra tikintys krikščionys, kurie vadovaujasi universaliomis vertybėmis. Jie mano, kad mes turime rūpintis visais pasaulio gyventojais. Krikščioniška moralė reikalauja, kad mes jaustumėme atsakomybę už visus planetos gyventojus, nežiūrint to, kad skurstančių žmonių yra daug kartų daugiau nei Europoje gyvenančių piliečių.
<sk>Valia siekti galios
-Pastebėjau, kad savo knygoje jūs pabrėžiate kiekvieno asmens veržimąsi į galią. Vokiečių filosofas F. Nietzsche išvystė „valios siekti galios“ principą ir jį pavadino kiekvieno gyvo sutvėrimo pagrindiniu tikslu.
-Taip, Nietzschės „Valia siekti galios“ veikalas padarė didelę įtaką mano mąstymui. Kalbant apie žmogaus veržlumą, gal pradėsiu būtent nuo asmeninio gyvenimo tikslų, nes tokie mums ir yra patys svarbiausi. Įsivaizduoju pasaulį, kuriame yra atskiras, protaujantis asmuo ir jį supanti aplinka, kuri yra tarsi ta arena, kurioje kiekvienas individas bando pasiekti savo tikslus. Nėra kažkokios antgamtiškos jėgos, kuri mums pateiktų taisykles, instrukcijas, kaip sėkmingai gyventi. Nėra visažinio, kuris adekvačiai paaiškintų mums, kas yra moralu ir kas ne. Patys tą turime spręsti.
Žmogus pirmiausia rūpinasi savimi, o po to artimiausiais jo aplinkos žmonėmis. Jis gina savo asmeninius interesus, bet tuo pačiu individualus asmuo negali vadovautis vien grynu egoizmu. Egoistiški žmonės ilgainiui lieka vieni, izoliuoti ir bejėgiai. Individui būtinai reikia kitų žmonių, su kurių pagalba jis pasieks to, ko pageidauja. Tad asmuo turi elgtis padoriai su savo šeimos nariais, draugais, kaimynais, kolegomis. Jo asmeninis interesas to reikalauja.
Kiekvienas iš mūsų turi asmeninių tikslų, norime savaip kilti į viršų. Vieni atsiduoda savo privačioms firmoms, valdiškai karjerai, akademiniams pasiekimams, meninei veiklai, profesionaliam sportui, šeimai. Kiti kaupia santaupas, investuoja į vertybinius popierius, stato individualius namus, kolekcionuoja senus, vertingus objektus, sportuoja, kad gerintų savo išvaizdą ir patrauklumą darbe ir asmeniniame gyvenime.
Ką visi šie siekiai turi bendro? Žmogus, kaip ir kiekvienas gyvas sutvėrimas, nori kilti į viršų, plėtoti savo įtaką, tapti stipresniu savo aplinkos atžvilgiu.
Taigi, pirmas mano knygos keturių pagrindinių dėsnių: individas nori kuo daugiau galios. Tai žmogaus ir visų gyvų būtybių svarbiausiais tikslas. Bet individualus asmuo pasieks galią tik kartu su sąjungininkų pagalba.
Jei giliau pamąstysime, tai suvoksime, kad šį pagrindinį siekį mes įgyvendiname žymia dalimi tarnaudami, stiprindami daugybę žmonių junginių, kurių nariais mes neišvengiamai tampame. Mes skiriame didžiulį kiekį laiko ir jėgų ne tik sau, bet ir šeimai, kolegoms, bičiuliams, firmoms, Bažnyčiai, nevyriausybinėms organizacijoms, valstybei. Tarnaujame šiems junginiams, arba žmonių asociacijoms, ir tuo pačiu bandome įtakoti tas asociacijas.
Bandome tapti stipresniais, verždamiesi į mus supančią erdvę, ir tą darome dalyvaudami mūsų asociacijų gyvenime, kurios irgi, kaip ir jų individualūs nariai, veržiasi į priekį, plečia savo įtaką.
Taigi, antrasis knygos pagrindinis dėsnis – individualus asmuo įgyja galią tarnaudamas kitiems individams, individų asociacijoms.
Net ir Naujoji pasaulio tvarka subyrėtų
-Jei žmogus ir kiti gyvi sutvėrimai pasižymi veržlumu į juos supančią aplinką, tai galima tikėtis, kad anksčiau ar vėliau tie besiplečiantys subjektai kur nors susidurs. Jei mes stebime politinį gyvenimą, tai matome, kad politinės partijos veržiasi į priekį, gaudydamos paprastų piliečių pritarimą ir paramą. O kadangi potencialių rėmėjų skaičius yra ribotas, ir partijų yra gausybė, tai neišvengiamai prasideda konkurencija tarp norinčių sustiprėti partijų.
-Taip pat ekonominiame gyvenime pastebime, kad firmos siekia stiprėti gaudydamos klientus ir jų pinigus. Kadangi klientų ir jų pinigų, kurių geidžia firmos, visuomet trūks, o norinčių pasisavinti šiuos resursus visuomet bus per daug, prasideda konkurencinė kova. Aišku, kad politinė ir ekonominė konkurencija atspindi tik dalį daug platesnio gyvenimo sričių, kurios irgi žymia dalimi yra paženklintos konkurencija.
Taigi, mes jau išryškinome ir trečią mano knygos principą. Pirmas – žmogus pastoviai plečia savo galią bei veržiasi į priekį. Antras – geidžiama galia pasiekiama daugiausiai per žmonių grupes, bendrijas, žodžiu per asociacijas. O trečias dėsnis pripažįsta, kad dinamiškas, veržlus žmogaus ir dinamiškos, veržlios žmonių asociacijos neišvengiamai susiduria su konkurencija.
Mes žinome, kad konkurencija, arba kartais net ir kova, gali privesti prie labai destruktyvių reiškinių, pavyzdžiui prie karinių konfliktų. Bet taip pat yra teisybė, kad be konkurencijos, žmonių asociacijos praranda pagrindinį susitelkimo pagrindą. Privačios firmos tobulėja dėka konkurencinės kovos, o monopolijos dažnai stagnuoja. Valstybėse, kuriose dešimtmečiais dominuoja viena partija, pavyzdžiui buvusioje Sovietų Sąjungoje arba Meksikoje, atsiranda stagnacijos požymių, plinta korupcija. Romos imperija tapo Vakarų pasaulyje dominuojanti valstybė, ir ta jos monopolinė pozicija susilpnino vidinę discipliną; prasidėjo konkurencinė kova Romos piliečių tarpe, kilo pilietiniai karai ir kruvini vergų sukilimai.
Trečias dėsnis iš esmės kertasi su ideologijomis, kurios propaguoja universalias vertybes.
Aš knygoje teigiu, kad konkurencinė būsena tarp žmonių liks amžinu, natūraliu reiškiniu. Tačiau krikščionybė, neoliberalizmas ir marksizmas svajoja apie taikos, harmonijos ir gerovės utopijas, kurios atsiras suvienijus žmoniją pagal jų dėsnius. Aš manau, kad šios universalios dogmos užsiiminėja bergždžiais bandymais reformuoti žmogaus būdą, paversti jį taikia avele. Tokio žmogaus niekada nebuvo ir niekada nebus.
Net jeigu globalistams pavyktų sukurti Naująją pasaulinę tvarką, toje universalioje santvarkoje žmonės iš karto pradėtų vėl kurti naujas grupuotes kolektyviai siekti daugiau galios. Šis siekis neišvengiamai ves į konkurencinę kovą, ir ilgainiui net ir Naujoji pasaulinė santvarka imtų byrėti po kiek laiko.
-Kiek man teko susipažintu su marksizmu, neoliberalizmu ir krikščionybe, peršasi išvada, kad šios trys srovės randa nemažai rėmėjų, nes jiems žadamas savotiškas rojus, jei bus paklusta tų ideologijų dėsniams. Žmonės pavargsta nuo gyvenimo iššūkių, ir vargšų atrodo visuomet bus daugiau nei pasiturinčių. Tad tokie rojai daug kam yra patrauklūs.
-Šios utopinės dogmos numato žmonijos raidos logišką kulminaciją į savaip suprantamą rojų, kur žmonių karai ir konfliktai baigsis. Krikščionybė numato dangišką rojų, kuriame viešpataus meilė, gerovė ir geranoriškas turto ir resursų pasidalinimas. Neoliberali demokratija numato pasaulinę santvarką, kurioje nacionalinių valstybių priešprieša bus panaikinta, ir transnacionaliniai autoritetai prižiūrės, kad pasaulio resursai būtų prieinami visai žmonijai. O marksizmas pristato komunizmo rojų, kuriame žmonija gyvens laimingai be turtinės nelygybės ir klasių priešpriešos.
Aš galvoju, kad istorijos raida negali baigtis kokiu nors kulminaciniu punktu. Žmonija visuomet veršis į priekį, o tai neišvengiamai sukels vis naujų konkurencijos formų.
Trečias mano knygos dėsnis nurodo, kad konkurencinėje kovoje – kuri iš esmės charakterizuoja visą gyvenimą – privalumą turės tas, kuris sugebės sukaupti daugiau galios ir jėgų, nei jo konkurentai. Tad tikslą tarnauti tautai reikėtų suprasti kaip pastangas stiprinti tautos konkurencinę galią kitų tautų ir žmogiškų junginių atžvilgiu.
Nacionalinės valstybės forma – mums pati tinkamiausia
-Iš to, ką jūs pasakėte, gautųsi, kad į nacionalinę valstybę, šiuo atveju į Lietuvą, reikia žiūrėti kaip valstybinę formą, kuri yra arčiausiai individo. Jos nariai turi daug panašių bruožų, kalbos, kultūros, būdo atžvilgiais, nes jų protėviai ilgą laiką artimai bendravo ir dažnai siekė tų pačių tikslų. Principą tarnauti tautai tad galima suprasti kaip galimybę kūrybingai realizuoti save dabar, per ateinančius metus ir tolimoje ateityje, per savo vaikus ir anūkus.
-Taip ir aš manau, kad nacionalinės valstybės forma yra pati tinkamiausia mums realizuoti savo asmenybę. Manau, kad, deja, individo laisvės, individualizmo laikai blėsta. Laikai, kai milijonai europiečių galėdavo laisvai gyventi, keliauti, išlaidauti pasiturinčiose vartotojiškose visuomenėse, po tuputį nyksta, nes tam, kad individualistinis vartotojiškas gyvenimas galėjo kurį laiką klestėti, reikėdavo iššvaistyti milžiniškus kiekius gamtinių resursų, o ypač naftos ir dujų.
Dabar, kai globalistai nutarė įjungti dar ir kelis milijardus naujų vartotojų iš Kinijos, Azijos ir Pietų Amerikos į pramoninių valstybių gretas, spaudimas gamtinių resursų kainoms tampa per didelis. Nebeįmanoma visos globalizuotos sistemos išlaikyti pilnu pajėgumu. Todėl Europoje vis įkyriau kalbama apie būtinybę suvaržyti vartojimą, apriboti automobilių naudojimą, skraidymą lėktuvais, mažinti vadinamąjį CO 2 „pėdsaką“.
Tačiau kova prieš klimato pokyčius yra, ko gero, tik priedanga. Pagrindinė priežastis dėl vis naujai sugalvotų suvaržymų yra pigių gamtinių resursų trūkumas. Globalizmo architektai supranta, kad dėl jų apribojimų kils socialinis nepasitenkinimas. Todėl visuomenės yra pratinamos prie vis griežtėjančios tvarkos, įskaitant ir dėl koronaviruso pandemijos. Žmonės turi išmokti bijoti autoritetų.
Tokioje niūrioje perspektyvoje, manau, individas, kad ir kiek jis mylėtų savo individulią laisvę, neturi šansų prieš gerai organizuotus globalistus ir jų padėjėjus. Todėl ir smukdomos nacionalinės valstybės, silpninama nacionalinė savimonė, tautinis identitetas.
Bet atsakydami į šį spaudimą, turime pradėti telktis į solidarias nacionalines valstybes, kad galėtume atremti globalistų atakas prieš mūsų kiekvieno gerbūvį.
Įsitikinau, kad geriausias būdas išsaugoti mums perduotą Lietuvos palikimą yra sutelkti dėmesį į idėjinę kovą prieš universalias, kosmopolitines idėjas. Viskas prasideda nuo žmonių požiūrio ir įsitikinimų. Jei dauguma lietuvių ir kitų europiečių supras, kodėl būtina išsaugoti europiečių tautas ir ryšis kovoti dėl šio tikslo, tai Europos tautos ir bus išsaugotos.
Nacionalinė ideologija išryškins nacionalinių valstybių svarbą ginant mūsų individualius interesus, laisvę, gilins solidarumą ir tuo pačiu mūsų kolektyvinius gebėjimus atremti globalistų pasikėsinimus į mūsų gerovę. Todėl ir maniau, kad reikėtų pradėti darbą ruošiant nacionalinę ideologiją.
Aukščiausios kokybės galia sukaupiama per kartų kartas
-Noriu dar pastebėti, kad jūsų ideologiniame kūrinyje yra dar vienas esminis dėsnis. Jūsų knygoje daug kalbama apie ilgalaikį galios kaupimą. Kitaip sakant, jūs teigiate, kad stipriausi žmonių junginiai, asociacijos yra tos, kurios kaupia galią nepertraukiamai per daugelį kartų.
-Taip. Taigi, prieiname prie ketvirto ir paskutinio mano knygos pagrindinio dėsnio. Jį galima taip suformuluoti: aukščiausios kokybės žmogiškoji galia yra kaupiama iš kartos į kartą, ji atsiranda per labai ilgą ir nepertraukiamą laiko tarpsnį.
Kodėl europietiškos valstybės tapo dominuojančios pasaulyje iki 20-tojo amžiaus vidurio? Kodėl palyginamai tokios mažos valstybės, kaip Anglija, Prancūzija ir Ispanija, sugebėjo užkariauti milžiniškus žemės plotus ir valdyti kolonijas šešiuose pasaulio kontinentuose? Kodėl europietiška kultūra, politinė santvarka ir technologija ilgą laiką tapo dominuojančios pasaulyje?
Priežastis yra ta, kad šios Europos valstybės rėmėsi trijų tūkstančių metų žinių ir patirties nenutraukiamu kaupimu. Mes galime pastebėti šį kaupimo proceso pradžią jau nuo senovės graikų civilizacijos laikų. Žinių ir patirties kaupimas tęsėsi, graikų palikimą perėmė Romos imperija. Pastaroji perdavė savo nuo graikų įsisavinusius dvasinius turtus viduramžiui. Po jo sekė Renesanso laikotarpis ir šiuo metu mes dar gyvename pramoninės revoliucijos sūkuryje.
Šį kaupimo ir nepertraukimo dėsnį man padėjo suvokti 18-to amžiaus anglų filosofo ir valstybininko Edmundo Burke raštai, ir ypač jo „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“. Šiame veikale Burke įtikinančiai įrodė, kad ilgalaikės žmonių institucijos, kultūros, civilizacijos, tautos, kurios sukaupė daugelių generacijų patirtį, yra pranašesnės už naujoviškas, improvizuotas institucijas ir kultūras. Todėl žydų tauta yra tokia galinga, nes jos nariai naudojasi patirtimi ir žiniomis sukauptais per daugmaž keturis tūkstančius metų. Kitaip sakant, žydų žinių ir patirties perdavimo laikotarpis yra vienu tūkstančiu metų ilgesnis nei likusių europiečių.
Taigi, prieiname prie šios diskusijos pagrindinio klausimo – kam reikia Lietuvos? Lietuva yra tarsi apleistas šeimos paveldėtas dvaras, miško sklypas ar dirvonuojantis laukas, kurie laukia iniciatyvos, vaizduotės ir energijos, kad galėtų realizuoti savo potencialą. Tai didžiulis veiklos laukas, kuriame galėtume realizuoti save kaip kūrybingi ir veržlūs asmenys. Lietuva juk nėra tokia maža pagal Europos standartus. Esame didesni nei Šveicarija, Olandija, Belgija ar Danija. Vietos šalyje yra daug. Mūsų gyventojų statistinis tankumas yra net keturis kartus mažesnis nei kai kurių stambių Vakarų Europos šalių.
Kas trukdo imtis iniciatyvos? Šalies valdymo inciatyvą jau seniai perėmė tarptautinės institucijos, tokios kaip Europos Sąjunga, Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio Prekybos Organizacija, vietiniai oligarchai, tampriai susiję su užsienio elitais. Turtas ir kartu su tuo politinė galia koncentruojasi siaurame elitų rate.
Reikia ryžtis idėjinei kovai ir pakeisti esamą sistemą, kuri paremta globalizacija. Sutelkime dėmesį į realiai įmanomą tikslą – vienos šalies, mūsų šalies gerovės kūrimą. Baikime tikėti oligarchų ir globalistų peršamu vieno pasaulio miražu. Šio miražo pamatai braška. Istorija yra mūsų pusėje.
-Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Giedrė Gorienė
El. knygos versiją skaityti čia: KNYGA
