Giedrė Gorienė
Niekaip negaliu pamiršti vienos US Aid organizuotos pasaulio žurnalistų ir leidėjų konferencijos, kurioje teko garbė atstovauti Baltijos šalims. Garbingiausioje vietoje sėdėjo Baltarusijos žurnalistai. Taip, iš Baltarusijos opozicinės spaudos. Mes galėjome susipažinti su keletu baltarusių opozicijos laikraščių, kurių antraštės tiesiog rėkte rėkė, kad „Baltarusiją valdo diktatorius A.Lukašenka“, ir kad „Baltarusijoje nėra demokratijos“. Mano pranešimas – apie korupciją Lietuvoje – buvo numatytas antroje dalyje. Taigi, sėdėjau ištempusi ausis ir klausiausi, ką kalba aukšti JAV pareigūnai (nes US Aid yra finansuojama atskira eilute iš JAV biudžeto ir turi specifinius – demokratijos plėtros visame pasaulyje – tikslus) bei kolegos žurnalistai iš Afrikos, Europos ir tų šalių, kuriose demokratiją dar tik buvo bandoma diegti.
Klausiausi, klausiausi konferencijos dalyvių ir supratau: mąstantys nebuvo reikalingi nei anais laikais, nei dabar. Tada reikėjo vykdyti komunistų partijos nutarimus, dabar – Vašingtono nurodymus. O kas tuose nurodymuose yra juodu ant balto parašyta, ne mūsų reikalas. Tiesiog reikia vykdyti ir tiek.
Ir todėl savaime turi būti suprantama, kad amerikiečiai baltarusių opozicinei žiniasklaidai skiria didžiausius pinigus, o žurnalistams – stambias pinigines premijas vien dėl to, kad jie patys nieko negalvoja, o yra vien tik geri nurodymų vykdytojai: kaip papūgos kartoja tik du dalykus – kad „Lukašenka – diktatorius“ ir kad „Baltarusijoje nėra demokratijos“. Nes už tokį papūgišką kartojimą labai gerai moka. O ir rizikos – jokios. Tuo tarpu į mano prašymą – padėti kovoti su korupcija Lietuvoje – US Aid konferencijoje buvo atkirsta: sorry, bet mes į jūsų vidaus reikalus negalim kištis – pas jus demokratija. Taigi…
Tada aš ir supratau: korupcija – tai tik mūsų vidinė problema, ir Amerika, kuri pasaulio žiniasklaidai išleidžia milijonus, kad „pasaulyje demokratijos būtų kuo daugiau“, neremia žurnalistų ir leidinių, kovojančių su korupcija. Amerika tik remia demokratijos plėtrą ir kovą su tokiais diktatoriais, kaip mūsų kaimynas Aleksandras, nes kova su diktatoriumi ir kova su korupcija – du visiškai skirtingi dalykai. Pirmasis –pasaulinės svarbos reikalas, antrasis – kiekvienos šalies vidaus problema. Nors iš tiesų Lietuvos pavyzdys – kai „demokratijos plėtrai“ skirti milijonai korumpuotų lietuvių buvo „išplauti“, labai gerai parodė, kad ant korupcijos pamato jokios demokratijos nepastatysi. Atvirkščiai – kartais tai „demokratijai“ labai naudinga pasimokyti iš tokio „diktatoriaus“, koks yra Lukašenka, nes net Vladimiras Putinas, kuris po D.Medvedevo kadencijos vėl sieks sugrįžti į Rusijos prezidentus, mokosi iš Lukašenkos šalies valdymo meno – ką daryti, kad rinkimų falsifikuoti nereikėtų – kad žmonės patys išrinktų prezidentu tave.
„Lukašenka tiesiog rūpinasi žmonėmis. Šalis sutvarkyta, o socialinių garantijų mums reikėtų tik pavydėti“, – nors ir labai nenorėdama, tačiau būtent tokią išvadą buvo priversta padaryti konservatorių grupė, savaitę pavažinėjusi po Baltarusiją ir bendravusi su vietos žmonėmis.
Taigi, pasirodo, kol mūsų politikai rėkė iki užkimimo, kad „Lukašenka – tai paskutinis Europos diktatorius“ ir Baltarusiją reikia kuo greičiau nuo jo „išvaduoti“, tas „diktatorius“ statė jaunoms šeimoms ir jauniems specialistams namus, kuriuos jie gauna, baigę aukštuosius mokslus ir atvykę dirbti bei gyventi į provinciją, tiesė kelius, sodino į kalėjimą korumpuotus muitininkus, ministrus ir kitus valstybę apvogusius valdininkus ar pareigūnus, ko demokratinėje Lietuvoje per 20 nepriklausomybės metų dar nėra buvę, ir įgijo tokį populiarumą savo valstybėje tarp žmonių, kad jokios spalvotosios revoliucijos jam jau nėra baisu. Kodėl? Elementaru. Baltarusiai nenori tokios korupcijos ir tokio „bezpredelo“, koks dabar yra pas mus.
Baltarusijoje įmonę turintis Lietuvos verslininkas „Karštam komentarui“ papasakojo apie labai įdomius pusryčius pas „batką“. „Vos tik pradėjome savo veiklą Baltarusijoje, gavome pakvietimą – atvykti pusryčių į prezidentūrą. Lukašenka pasveikino mus, pradedančius verslą Baltarusijoje, tačiau įspėjo, kad turime informuoti Baltarusijos tarnybas, jei susidursime su korupcijos atveju: jei kas nors iš valdininkų prašys kyšio ar panašiai“, – apie Baltarusijoje egzistuojančią sistemą pasakojo vienas verslininkas.
Tuo tarpu Lietuvoje kyšiai valdininkams, o ypač teisėsaugos bei teisėtvarkos pareigūnams tapo nuo Lietuvos taip pat neatsiejama, kaip ir Vatikanas nuo Katalikų bažnyčios, – korupcija yra svarbiausia viso ko Lietuvoje ašis.
Ar mes girdėjome kada nors Lietuvoje, kad kas nors iš mūsų aukščiausių valstybės pareigūnų domėtųsi, ar užsienio verslininkai neprievartaujami mokėti kyšių, kad galėtų užsiimti verslu Lietuvoje? Tiesą sakant, aš girdėjau tiktai vieną panašų atvejį, tačiau tuo domėjosi visiškai ne mūsų valstybės pareigūnai, o Amerikos slaptosios tarnybos. Ir ne čia, o Amerikoje: kai „Williams“ per grasinimus ir sabotažus buvo priversta nutraukti veiklą Lietuvoje ir pardavė „Mažeikių naftą“ Michailui Chodorkovskiui, „Williams“ vadovas net aštuonias valandas buvo apklausinėjamas Amerikos slaptųjų tarnybų: kam Lietuvoje reikėjo mokėti kyšius, kas vertė mokėti, ir t.t., ir pan. Vėliau ši ataskaita buvo išplatinta NATO šalių ambasadoms, ir Lietuva yra užsienio investicijų „juodajame sąraše“. Tai yra Vakarų valstybių vadovai ar ambasadoriai Lietuvoje mūsų valstybės vadovams gražiai šypsosi, tačiau neoficialiuose pokalbiuose mūsų šalį įvardija kaip „Birmą“. Mat visoms ambasadoms žinomas „Williams“ išvarymas iš Lietuvos.
Iš „Williams“ vadovų parodymų paaiškėjo, kad naftos tiekimas iš Rusijos į „Mažeikių naftą“, ją įsigijus „Williams“, nutrūko dėl mūsų vietinių banditų veiksmų: naftos tiekimo sutarties su „TNK BP“ bendrove pasirašymo išvakarėse prie vieno iš „Williams“ vadovų namo, kur gyveno jo žmona ir vaikai, JAV buvo atneštas laidotuvių vainikas. O tuo metu vykusiam su „TNK BP“ „Williams“ vadovui buvo perduoti tokie „linkėjimai“: jei pasirašysi sutartį, tai šitą vainiką galėsi padėti ant savo žmonos ir vaikų kapo.
Taip „Williams“ su „TNK BP“ naftos tiekimo sutartis „Mažeikių naftai“ buvo nepasirašyta, gamykla aštuonis mėnesius negavo iš Rusijos naftos.
Nėra klausimų, kad tai buvo mūsų valstybės atžvilgiu sabotažas. Tai – nusikaltimas prieš valstybę. Tačiau mūsų Valstybės saugumo departamentas jo netyrė ir netiria iki šiol.
Sugrįžkime į Baltarusiją. „Matosi, kad programoms skirti pinigai Baltarusijoje yra pilnai įsisavinti“, – KK sakė vienas kelionės po Baltarusiją delegacijos narys. Ir kurgi nebus, jei už programoms skirtų pinigų neįsisavinimą Baltarusijoje valdininkas sėstų ne vieneriems metams į kalėjimą. Nes neįsisavinti pinigai – tai tiesioginė žala valstybei. O kaip yra pas mus?…
„Taip, dešimties tūkstančių mitingą prieš Lukašenką suorganizuoti tikrai bus sunku“, – giliai atsiduso vienas Konservatorių frakcijos Seime narys, sugrįžęs iš žvalgytuvių po Baltarusiją.
Tai išgirdusi, atsidusau ir aš: Lietuvoje korupcija lyg kokia juoda skylė jau prarijo visą valstybę, o tie mūsų konservatoriai tarytum kokios varnos tupi ant šakos ir vis dar kranksi apie kažkokias spalvotas revoliucijas pas kaimynus, nors… Šitas modelis, kurį bandė panaudoti per Baltarusijos opoziciją Vakarai, šitoje šalyje yra absoliučiai neveiksnus. Elementariausiai neveikia. Nes… tuo metu, kai Amerika bandė Lietuvos rankomis parklupdyti Baltarusiją ant kelių ir uždėti demokratijos karūną Lukašenkai ant galvos, „paskutinis Europos diktatorius“ išbandė ir sėkmingai įdiegė naują valstybės valdymo modelį (socializmo ir kapitalizmo hibridas), kuriame svarbiausia – eilinis Baltarusijos žmogus. O tai ir yra A.Lukašenkos išsilaikymo valdžioje paslaptis.
„Tuoj pat, kad būtų padaryta tas ir tas! Nesugebi? Nedirbk – rytoj tavo vietoj jau kitas bus!“ – skaitydamas moralą ministrui, A.Lukašenka trenkė į stalą kumščiu. Tai – tik vienas epizodas iš per Baltarusijos televiziją rodomų ir Lietuvos pasienyje kasdien matomų žinių.
Ar dabar aišku, kodėl net apklausos Rusijoje parodė, kad jeigu rusams prezidento rinkimuose reikėtų rinktis tarp V.Putino ir A.Lukašenkos, tai net 80 proc. rusų pasirinktų … A.Lukašenką?
„Svarbiausia – žmogus“, – tai šūkis Lietuvoje tų, kuriems valdant per septynerių metų valdymo laikotarpį iš Lietuvos pabėgo virš vieno milijono gyventojų laimės ieškoti svetur.
Kitaip sakant, mūsų Lietuva išparduota, „prichvatizuota“, dėl valdžios lovio greitai šaudytis pradės kriminalinė valdžios vyrų gauja, tačiau pagal mūsų valdžios logiką, tai viskas daroma tik „dėl Lietuvos ir paprasto Lietuvos žmogaus“. Ir jums tai dar neatsibodo?
Ne, tikrai noriu kitokios Lietuvos…
2009-09-16
