Julius Veselka,
Seimo narys,ekonomikos mokslų daktaras
Po nepriklausomybės atstatymo Lietuva paveldėjo, sakyčiau, idealiai suorganizuotą elektros ūkį – turėjome palyginti modernią Ignalinos branduolinę jėgainę, kuri per metus gamindavo daugiau kaip17 milijardų kwh elektros energijos, kitų mūsų elektrinių gamybiniai pajėgumai siekė dar apie 11 milijardų kwh elektros, patriotai buvo atsisakę Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, bet ją pasistatėme – ji akumuliuoja naktinę laisvą elektros energiją ir ją pardavinėja piko valandomis, tai yra brangiausiai. To iš TSRS paveldėto elektros ūkio dabartinė atstatomoji vertė yra maždaug 40 milijardų litų.
Mūsų elektros ūkis neturėjo konkurentabilių elektros tiekėjų visoje Europoje. Kitais žodžiais tariant, Lietuva po nepriklausomybės atstatymo turėjo tik vienintelę konkurentišką prekę Europoje – elektros energiją. Mes jos per metus galėjome eksportuoti ne mažiau kaip 15 milijardų kwh.
Dabar tą neįkainojamos vertės ūkį nuosavomis rankomis griauname.
Kodėl taip atsitiko?
Demokratinę ir laisvą rinką propaguojanti Europos Sąjunga, logiškai mąstant, turėjo džiaugtis, kad, mums įstojus į Sąjungą, jos elektros vartotojai gaus pigesnę elektros energiją, todėl ji, taigi Europos Sąjunga, galės priversti savo elektros kompanijas ieškoti rezervų, kaip konkuruoti su pigia mūsų elektros energija.
Deje, šitaip neatsitiko.
Europos Sąjunga ėmėsi veiksmų, priešingų jų propaguojamai laisvai konkurencijai – ji stojo saviškių pusėn ir pasišovė sunaikinti Lietuvos konkurencingą elektros ūkį, už branduolinės energetikos sunaikinimą net pažadėjo mūsų valstybės vidaus priešams daugiau kaip tris milijardus litų.
Keista, kad visos Lietuvos vyriausybės neperkando konkurentų iš Europos Sąjungos kėslų – tik džiaugėsi ir, keista, dar tebesidžiaugia tais žadamais pinigais ir sutinka už tuos tris milijardus litų prieš laiką uždaryti Ignalinos branduolinę jėgainę.
Ką reiškia uždaryti Ignalinos branduolinę jėgainę?
Pirmiausiai tai, kad Lietuva kasmet negalės pagaminti apie 17 milijardų kwh elektros energijos, ir mes iš šalies-elektros energijos eksportuotojos tapsime elektros energijos importo šalimi, ir ne visada mums jos, tos importuotos ir jau daug brangesnės elektros pakaks – apie pigiausios, tai yra konkurentabiliausios elektros energijos rezervus aš jau nekalbu.
Čia gal reikia priminti, kad Ignalinos atominėje jėgainėje pagamintos elektros energijos kaina yra tik 6,58 cnt. už kilovatvalandę. Be to, ant šios elektrinės pečių yra uždėtas maždaug apie 400 mln. litų kainuojantis taip vadinamasis viešasis interesas – kai jėgainės lėšomis reguliuojama elektros kaina. Kai jėgainę uždarysime, tas interesas bus perkeltas į elektros kainą.
O kokia kitų jėgainių gaminama elektros energijos kaina? Elektrėnų – 19 centų arba beveik tris kartus didesnė, todėl, kai mums pritrūksta elektros energijos, mes dabar ją perkame, o ne gaminame Elektrėnuose.
Jeigu dirbtų abu Ignalinos blokai ir būtų pakankamo pajėgumo jungtis su Europos Sąjungos elektros tiekimo tinklais, tai Lietuva kasmet galėtų Vakarams parduoti iki 15 milijardų kwh elektros energijos. Vienos kilovatvalandės kaina – nuo12 iki 20 cnt. Pirkti lietuvišką elektros energiją norėtų vokiečių, švedų, suomių kompanijos. Taigi kasmet Ignalinos jėgainė galėtų uždirbti nuo 1,8 iki 3 milijardų litų. Atmetus gamybos bei transportavimo kaštus, kasmet uždirbtume iki 1,2 milijardo litų grynųjų pajamų.
Kodėl kalbu apie abu blokus?
Todėl, kad pirmasis blokas nėra blogesnis už antrąjį, kuris kol kas dar veikia. Be to, jį visai nesunku paleisti – kad vėl dirbtų Lietuvos ekonomikos naudai. Atnaujinus abiejų blokų kanalus, jie saugiai galėtų dirbti nuo 15 iki 30 metų. Jų modernizavimui gal reikėtų maždaug 300 milijonų litų, bet, dirbdami tik 15 metų, jie uždirbtų iki 18 milijardų litų grynųjų pajamų. Taigi dirbant Ignalinos branduolinei jėgainei dar 15 metų, Lietuva be vargo galėtų užsidirbti pati tuos 3 milijardus litų elektrinės uždarymui ir dar 15 milijardų litų naujos branduolinės jėgainės statybai. Tada naujoji elektrinė būtų iš esmės nacionalinio kapitalo įmonė.
Tai verta ar neverta apie tų blokų darbą šiandien rimtai ir ūkiškai kalbėti?
Kalbėti turėtų specialistai, o politikai tiktai klausytis jų žodžių, abiem delnais neužsikimšus politinių ausų – iki šiol nė vienas branduolinės energijos specialistas nėra pasakęs, kad Ignalinos branduolinė jėgainė nėra pakankamai saugi. Ignalinos baubą pūtė tik Europos Sąjungos politikai, atsižvelgdami į miesčionių susiformuotą baimę, susijusia su Černobylio atominės elektrinės avarija. Jie tą baubą pūtė, kai buvo labai pigi nafta, dujos ir nebuvo problemų jų nusipirkti. Dabar situacija pasikeitė. Jau ir turtingoje Europoje yra kur kas palankiau žiūrima į branduolinės energetikos plėtrą, todėl mums atsiranda galimybė kartu su prancūzais tapti branduolinės energetikos plėtros lydere Europoje. Bet mūsų valdžiai patogiausia egzistencijos forma yra prisitaikyti prie Briuselio mankurtų, kad galėtų kažką iš jų išprašyti.
Man tai – bjauri dvikojų bestuburių pozicija.
Atrodytų, aš dėl visko, kas mums nutiko, kaltinu tik turtingą Europą ir nekaltinu Lietuvos valdžios, kuri, pasirašydama sutartį su Europos Sąjunga, išdavė savo nacionalinius energetinius interesus. Čia turėčiau priminti, kokiomis sąlygomis buvo pareikalauta iš Lietuvos Vyriausybės pasižadėti anksčiau numatytų terminų uždaryti Ignalinos jėgainę.
Tos ekonominės tragedijos Lietuvai pradžios reikia ieškoti 1993 m, kai po Seimo rinkimų valdžią į savo rankas paėmė demokratinės jėgos. Aš tada buvau Ekonomikos ministru ir viską gerai prisimenu. Lietuvai tada labai trūko konvertuojamos valiutos, o mums jos mirk plyšk reikėjo, kad galėtume nusipirkti naftos ir dujų. Tiems tikslams gauti kreditų buvo pasiųstas, atrodo, Energetikos ministras A.Stasiukynas. Jis grįžo ir išdėstė, kokiomis sąlygomis galime gauti valiutinį kreditą. Viena iš esminių sąlygų buvo ta, kad Vyriausybė pasirašytų protokolinį susitarimą, jog ji sutiks anksčiau nustatytų terminų uždaryti Ignalinos branduolinę jėgainę.
Tokia bekompromisine kalba su mumis tada kalbėjo Vakarai.
Visada rimčiausius klausimus pirmiausiai aptardavome mažesniame rate. Tokiuose pasitarimuose dalyvaudavo Prezidentas A.M.Brazauskas, premjeras A.Šleževičius, Užsienio reikalų ministras P.Gylys, Finansų, Pramonės, Ekonomikos ministrai ir ministrai, kuruojantys konkrečią sferą. Tokiame ratelyje svarstėme, ką daryti. Pasirinkimo, galima sakyti, nebuvo – arba nepasirašome protokolinio susitarimo dėl pirmalaikio Ignalinos uždarymo ir negauname kreditų, arba skaudama širdimi pasirašome. Pirmu atveju negalime nusipirkti naftos ir dujų. Taigi nešildomi namai, stoja transportas, paralyžiuojama Lietuvos ekonomika – kartojasi tai, kas buvo Vytauto Landsbergio viešpatavimo laikais. Aišku, susidariusiomis sąlygomis tuoj pat pasinaudoja politinės jėgos, kurios ką tiktai pralaimėjo rinkimus į Seimą, ir nuverčia valdžią tos pačios tautos rankomis, kuri tą valdžią išsirinko prieš metus.
Neturėjome nei teisės, nei noro leisti pralaimėjusiems grįžti į valdžią ir vėl toliau trypti Lietuvą. Gavome iš tautos krašto valdymo mandatą – ir privalėjome tą mandatą vykdyti. Todėl Prezidentas A.M.Brazauskas pasakė: „Pasirašome tą protokolinį susitarimą (tai nėra sutartis, o tik tam tikri ketinimai), o paskui žiūrėsime“.Aš tada pasakiau: „Prezidente, tai yra labai pavojinga, nes Briuselis – ne Maskva, pagriebs už to piršto ir įtrauks visą mūsų energetiką į savo skrandį“. Į tai Algirdas Mykolas Brazauskas atsakė: „Mokėjome dirbti su Maskva Lietuvos labui, mokėsime dirbti ir su Briuseliu“.
Taip ir buvo nuspręsta pasirašyti tą nelemtą protokolinį susitarimą.
O pasirašymo dvasia buvo tokia – ką darysime, turime pasirašyti, esame vargo priversti, bet po to, jau atsigavę ir sutvirtėję, jokios sutarties apie atominės jėgainės uždarymą nepasirašome.
Šitaip buvo susitarta.
Bet keitėsi ministrai, vyriausybės, o devyniasdešimt šeštaisiais į valdžią atėjo tikrieji Lietuvos patriotai, tai yra konservatoriai, krikščionys demokratai, įvairūs bestuburiai centristai – ir traukinys nuėjo per visų mūsų galvas. Jie išsirinko prezidentu amerikoną, kuriam rūpėjo ne Lietuva. Todėl turime tai, ką turime. Tie mūsų patriotai derybose su Europos Sąjunga vadovavosi ne racionalumu, kuriančiu gerovę pragmatizmu, o tikromis ar išgalvotomis baimėmis, iliuzijomis, rūpinimusi savo gerove ar tuščiu įvaizdžiu. Atėję po konservatorių kiti patriotai irgi buvo bestuburiai, jau pripratę prie korupcijos teikiamų privilegijų, taigi suvokę, kad tik pataikavimas Briuselio biurokratams užtikrins jiems ramų gyvenimą ir formalią pagarbą, kaip reformatoriams ir kaip Vakarų vertybių gerbėjams. Tai garantavo jiems ir jų šeimoms privilegijuotą ir gerą gyvenimą iki grabo lentos.
Štai kokiomis baimėmis, iliuzijomis, asmenine nauda buvo vadovaujamasi derantis su Europos Sąjunga. Pirmoji ir pagrindinė baimė buvo legenda: Rusija yra klastinga, gudri ir sukta, ji ruošiasi mus okupuoti, todėl reikia kuo skubiau ir bet kuria kaina įstoti į Europos Sąjungą ir NATO.
Šita baime sirgo ne tik savanaudis Lietuvos politinis elitas, bet ir dauguma Lietuvos žmonių. Tada mažai kas klausė savęs – o kodėl Rusija pasitraukė iš Lietuvos? Nejaugi tik tam, kad vėl ją okupuotų? Negavus logiško atsakymo į šitą klausimą, Lietuvos politika buvo, yra ir liks iškreipta, nes yra atitrukusi nuo realybės.
Taigi turint tokią dirbtinę, didelę, išpūstą baimę negalėjo būti ir kalbos apie lygiateises derybas su Briuseliu. Praktiškai visai derybų eigai diktavo Europos Sąjungos biurokratai, o mūsų derybininkai ir elitiniai politikai tik stengėsi įvykdyti ir net viršyti tų biurokratų nurodymus – panašiai, kaip tarybiniais laikais partinė nomenklatūra vertė penkmetį įvykdyti per trejus metus.
Ir dar viena baimė spaudė mūsų politinio elito pečius – baimė likti vienai akis į akį su tauta, be visagalinčio ir stipraus pono valdžios globotojo. Ir tai suprantama. Krašto ekonomika buvo piktavališkai sugriauta, socialinės žmonių garantijos – minimalios, bedarbystė baisiausia, net įvairius karus bei revoliucijas atlaikęs žemės ūkis, ir tas buvo sugriautas – dabar jau savų patriotų. Žemdirbiai be jokios gėdos ir graužaties buvo apšaukti raudonomis utelėmis.
Įdomu, ar kokioje nors kitoje valstybėje valdžia yra taip paniekinamai atsiliepusi apie švenčiausio produkto – duonos – augintoją?
Manau, kad ne.
Tik Lietuvos patriotai leido sau apspjaudyti duoną ir jos augintojus, tą duoną ir jos augintoją sutrypti į purvą. Todėl taip vadinamasis Lietuvos elitas šiandien bijo likti akis į akį su savo tauta. Jis bijo atsakomybės. Jis bijo pats savęs. Jis pripratęs versti kaltę svetimiems, nes taip jaučiasi saugiau – lyg norėtų būti geras, bet, va, anas ponas neleidžia…
Nemažą vaidmenį skubant įstoti į Europos Sąjungą suvaidino ir per neprotingas reformas, jei jas galima vadinti reformomis, įsigalėjusi korupcija, kurios mastus sunku net įsivaizduoti. Pačios reformos buvo suplanuotos taip, kad jos penėtų korupciją, kad susikurtų turtuolių sluoksnis kitų mirtingųjų sąskaita, o valdžia maksimaliai susikompromituotų.
Be to, valdžios žmonės žinojo, kad Europos Sąjunga duos nemažus pinigus, o juos skirstant galima ir asmeniškai praturtėti. Kas be ko, tie pinigai gali padėti sukurti šviesias iliuzijas tautai ir naiviems žmonėms. Tarkim, Briuselis duos daug pinigų, galėsite, kur norite, važiuoti užsidirbti dar daugiau pinigų, jie, Vakarai, mus apgins nuo visokiausių priešų, ir mes pagaliau gyvensime kaip tikri europiečiai.
Tose iliuzijose yra ir tiesos, ir gudriai užmaskuoto melo.
Tarkime, ką reiškia pasakymas – gyvensime kaip europiečiai?
Europa – ne standartinis piešinėlis smėlyje, o gyvas organizmas, taigi didelė įvairovė. Tai reiškia, kad net paskutinis elgeta, jei jis yra Europos Sąjungos narys, gyvena kaip tikras europietis, nors žmonės faktiškai europietišką gyvenimą supranta kaip konkretaus anglo, vokiečio ar dano gyvenimą. Bet aš galiu visu šimtu procentų garantuoti, kad lietuviai niekada negyvens kaip anglai, vokiečiai ar danai, net jeigu jie visiškai asimiliuosis ir kalbės tik angliškai…
Nutinkant tam, kas mums nutiko, nemažą vaidmenį suvaidino partijos ir jų lyderių bestuburystė. Buvo vadovaujamasi principu – jeigu aktyviausiai visuomenės daliai to reikia, o kiti tyli, tai tegu būna taip, kaip nori aktyviausia visuomenės dalis. Kitaip sakant, ne mano pupos, ne mano daržas, tegu jie eina, kur nori, svarbiausia yra pasirūpinti savimi ir savo šeima. Vykdant tomis baimėmis, iliuzijomis,savanaudiškais tikslais suformuotą politiką negalima buvo lygiateisiai derėtis su Europos Sąjungos biurokratais, todėl ir buvo pasirašyta ne Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, stojimo į Europos Sąjungą sutartis, o besąlyginis Lietuvos kapituliacijos aktas. Kitaip to nepavadinsi. Ir tam kapituliacijos aktui už butelį alaus bei pokėlį skalbimo miltelių pritarė mūsų tauta dviejų dienų referendume.
Bet esu įsitikinęs – turint ryžtą, valią, aiškų nacionalinį tikslą ir, žinoma, sąžinę, galima pataisyti ir pačią klaikiausią tarptautinę sutartį. Jau treti metai siūlau priimti įstatymą, kuris įpareigotų Vyriausybę pradėti derybas su Europos Sąjunga, kad ši leistų pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą iki techniškai saugių terminų. Bet pirmiausiai šito kažkodėl nenori mūsų elitiniai politikai. Kodėl – jokių ekonominių, techninių ir kitokių ūkinių argumentų nepateikia. Pateikia tik politinius, kurie grįsti, grubiai pasakius, mėlynos kumelės sapnais. Svarbiausias – įtikti Didžiajam Ponui. Girdi, patys savo noru pasirašėm tokią sutartį ir ko dabar norim?
Tuo labiau, kad Briuselis Ignalinos jėgainės uždarymui duoda daugiau kaip tris milijardus litų…
Tad kodėl mes tokią sutartį pasirašėme, o referendume jai pritarėme?
Prisimenu devyniasdešimt trečiųjų metų vizitą į Vašingtoną. Ten turėjau galimybę susitikti su tuometiniu Pasaulio banko Prezidentu p.Vulfensenu. Kalbėjomės apie „Mažeikių naftos“ reikalus, apie laisvos prekybos sutartis. Ir man visiems laikams įstrigo Prezidento Vulfenseno pasakyti žodžiai: „Ponas ministre, visos sutartys galioja tiktai tol, kol jos atitinka gyvenimo realybę. Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, visos sutartys paprastai perrašomos“.
Tai buvo laisvo žmogaus politikos supratimas ir geriausia man, kaip užsiimančiam politika, pamoka.Taigi, ponai įvairaus rango Briuselio koridorių ir pogrindžių komisarai, politikai ir biurokratai, mes pasirašėme pirmą protokolinį susitarimą dėl Ignalinos pirmalaikio uždarymo, esant, vaizdžiai tariant, tokioms sąlygoms – aš aukščiausią postą užimantį komisarą pririšu miške prie medžio, tris savaites duodu jam tik šalto vandenėlio, o ketvirtą savaitę ateinu ir sakau jam: „Garbusis pone, galiu tave paleisti, tačiau tik su sąlyga, kad aš ant tavęs viešai jodinėsiu“. Garantuoju, visi tokiomis sąlygomis pasirašytumėte tokią sutartį, bet vėliau, jau pavalgę, jau ramiai išsimiegoję, jau pabėgę iš nelaisvės, ją sudraskytume, o mane patrauktumėte baudžiamojon atsakomybėn.
Ir tai būtų teisinga.
Kodėl mūsų valdžia elgiasi priešingai?
Ieškodamas atsakymo, padariau kelis atradimus. Svarbiausias jų – kiek nori gali deklaruoti laisvę, demokratiją, žmogaus teises, bet jei savo dvasia esi nuolankus bailys, jokie lozungai apie laisvę, tavęs, kaip nuolankaus kuino, nepakeis, net jeigu tapsi ir multimilijardieriumi – gal tada tik būsi labiau pasiputęs prieš pavaldinius, o pats būsi tik bailus pavaldinys, susitikęs su turtingesniu ar kilmingesniu.
O tas nuolankumas suformavo mus istorijos keliuose ir pakelėse, nes gyvenome tai Žečpospolitoje, tai carinės Rusijos imperijoje, tai Tarybų Sąjungoje, tai Europos Sąjungoje – taigi niekada nebuvome savo krašto šeimininkai.
Kokią turėjome išeitį praeito šimtmečio pabaigoje?
Atgavus nepriklausomybę mums mažiausiai šimtą metų reikėjo nestoti į jokias sąjungas – reikėjo mokytis gyventi savarankiškai, išugdyti laisvas ir pareigas suvokiančias asmenybes.
Kodėl?
Nuolankiam yra būdingas smulkmeniškas ekonominių interesų supratimas. Toks laisvas politinis belaisvis, pavyzdžiui, pamatęs tuos tris milijardus mums pažadėtų litų, užmiršta viską, nes visos jo mintys susikoncentruoja ties vienu veiksmu – kaip nukniaukti tuos milijardus ar jau bent jų dalį. To laisvo belaisvio smegenys tampa lyg užhipnotizuotos ties tais milijardais. Jis negali net pagalvoti tokio paprasto dalyko: „O gal aš atsisakęs tų trijų milijardų galiu pats daugiau užsidirbti?“
Užsidirbti, žinoma, yra nelengva. Nugvelbti – daug lengviau…
Prie tokios filosofijos pridėkime valstybėje įsišaknijusią korupciją – nuo tų gautų trijų milijardų litų nusukus tik penkis procentus, gauni 150 milijonų litų. Tai jau – tavo!
Ar gali laisvas Lietuvos politinis belaisvis, vadinamas elitu, atsisakyti tokios galimybės?
Manau, sunkiai.
O dar šiuo požiūriu įvertinkime tai, kad žadamoje statyti dviejų blokų branduolinės jėgainės statybos aikštelėje suksis ar bus sukami mažiausiai 24 milijardai litų. Kiek nuo tų milijardų sudarys penki tradiciniai procentai?
Bet penkių ir nereikia. Net ir kuklūs du procentėliai nuo 24 milijardų litų sudarys 480 milijonų litų.
Svaiginantys toliai, kuriuose teka korumpuota saulė…
O dar įvertinkime tai, kad, uždarius Ignalinos jėgainę, reikės modernizuoti Elektrėnų elektrinę. Tam reikės net kelių šimtų milijonų litų. O dar vos ne kiekvienas miestas nori statyti termofikacines elektrines – mat, Lietuva žada sekti Kinijos vado Mao dzedungo politika, pagal kurią kiekvienas Kinijos kaimas privalėjo įsitaisyti nuosavą metalo lydimo krosnį kauptukams gaminti.
Tai kodėl šio eksperimento nepakartojus Lietuvos energetikoje? Tam galima bus pasinaudoti ne Kinijos, o Briuselio pinigais, ir visai nesvarbu, kad tų pinigų tada negaus kiti mūsų valstybės ūkio barai, bet bus patenkinta kai kieno prigimtinė galimybė pasipelnyti.
Nejaugi korumpuotasis mūsų politinis elitas atsisakys pasinaudoti tokiomis galimybėmis?
Net jei pats Briuselis lieptų pratęsti Ignalinos darbą, mūsų politinis elitas, esu įsitikinęs, tam įvairiais būdais priešintųsi. Nes jeigu pratęsiamas Ignalinos jėgainės darbas, korupcija nieko negauna, kadangi nieko griauti ar statyti nereikia – reikės tik nupirkti kai kuriuos įrengimus ir pakeisti kanalus. Bet čia viskas tiksliai apskaičiuota, kainos aiškios, pinigų sumos nedidelės, tad nugvelbti nėra ko.
O kad uždarius Ignalinos jėgainę, Lietuvai ir jos tautai bus blogiau, tai elito visiškai nejaudina. Kur ta tauta dings?
Išvažiuos į Airiją?
Tada atvažiuos iš Kinijos ar Etiopijos ir bus juodų negriukų Lietuva.
Todėl jau trečius metus bandau prastumti įstatymą, įpareigojantį Vyriausybę pradėti derybas su Briuseliu dėl leidimo pratęsti Ignalinos jėgainės darbą. Jau kelis kartus pavyko surinkti iki 60 Seimo narių parašų, kad toks įstatymas turėtų būti priimtas.
Bet ir vėl stop.
Šio įstatymo priėmimui nuolat priešinasi socialdemokratų premjerai, tačiau dalies Seimo narių pagalba pavyko įveikti dvi įstatymo priėmimo stadijas. Belieka trečioji, jau paskutinė – įstatymo priėmimas. Bet uodegą kraipyti vėl pradeda socialdemokratai – Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas siūlo kartu su energetikos strategija priimti tik tam tikrą nutarimą. Bet ir nutarimas, ir rezoliucija, ar kitoks raštiškas Seimo pliurpalas nėra Vyriausybę veikti įpareigojantys dokumentai – jų Vyriausybė gali ir neskaityti.
Bet yra Seime ir sveikai mąstančių politinių jėgų – mane palaikė didelė dalis Darbo frakcijos, visi „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos nariai, didžiuma socliberalų, dalis socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio ir vienas kitas valstietis bei pilietininkas. Nepalaikė ir nepalaiko tokio įstatymo premjero Gedimino Kirkilo nuolatiniai bičiuliai ir ginklanešiai konservatoriai, liberalų ir centro sąjungos bei pilietininkų frakcijos. Aš jau nekalbu apie elitinius socialdemokratus, valstiečius liaudininkus. Jiems Lietuvos ir lietuvių likimas visai nerūpi.
Kadangi ekonominiai skaičiavimai aiškiai rodo, kad pirmalaikis Ignalinos jėgainės uždarymas yra nenaudingas Lietuvos energetikai ir šalies ekonomikai bei gyventojams, tai Vyriausybė ir nepalaikantys šio įstatymo, o Seimo nariai įvairiai gudraus tvirtindami, kad, girdi, dar ne laikas priimti tokį įstatymą.
O kada bus laikas?
Kai jėgainę uždarysime ir atsidursime prie suskilusios geldos?
Bet čia nieko naujo.
Tai jau buvo.
Kai pasirašinėjome protokolinį susitarimą dėl priešlaikinio Ignalinos jėgainės uždarymo, irgi buvome įsitikinę, kad jis bus laikinas ir kad galutinės sutarties nepasirašysime. O kas iš to manymo išėjo, ir užsimerkę matome – kai atėjo terminas uždaryti pirmąjį jėgainės bloką, premjeras A.M Brazauskas dar bandė priešgyniauti, bet Valdas Adamkus treptelėjo amerikoniška šlepete, ir Algirdas Mykolas susileido vietoje.
O ką gali daryti susileidęs vietoje?
Blokas sustabdytas, nors Briuselis leido, pagal sutartį, pradėti papildomas derybas dėl ekonominių dalykų praėjus ne daugiau kaip trejiems metams po įstojimo į Sąjungą. Tas terminas baigiasi šių metų gegužę. Taigi elitas dirbtinai vilkina to įstatymo priėmimą, siekiant vieno – kad visos mūsų viltys gyventi geriau būtų sudėtos į grabą ir palaidotos. Premjeras Gediminas Kirkilas jau pareiškė, jog dar nereikia tokio įstatymo, nes, matai, pirmiausiai reikia įsisavinti uždarymui skirtas lėšas.
Atsiprašau, bet tai yra tik smulkaus sukčiaus filosofija – pirma pasisavinsiu uždarymui skirtas lėšas,o po to su nekaltu veideliu važiuosiu į Briuselį prašyti, kad tenykščiai ponai pratęstų Ignalinos jėgainės darbą. Man garbės ir orumo supratimas neleistų taip elgtis. Bet Kirkilas yra Kirkilas. Aš jau matau, kas bus, jei vadovausimės tokia filosofija – sunaudojus tuos tris milijardus litų, jokio Ignalinos jėgainės darbo pratęsimo nebus – turgaus sukčiai Briuselyje greitai perkandami…
Jeigu Briuselis mums leistų modernizuoti abu blokus ir jų darbą pratęsti, kaip tokių elektrinių darbas pratęsiamas JAV ir kitose valstybėse, tai mes viešai galėtume padėkoti Europai už pagalbą ir grąžinti tuos gautus pinigus kitoms Europos šalių reikmėms tenkinti. Tuo mes, žinoma, nustebintumėme Europą ir pelnytume pagarbą. Atsisakę tų pinigų, kaip jau aiškinau, mes be didelio vargo patys juos galėtume sukaupti ir dar užsidirbti naujos branduolinės jėgainės statybai.
Aš čia nei oranžinio, nei juodo dviračio neišrandu – daugelis branduolinės energetikos valstybių modernizuoja savo branduolines jėgaines ir ne mažina, o didina jų pajėgumus ir pratęsia jų darbą dar mažiausiai iki 30 metų. Jeigu mes pasirinktumėme šį kelią, tai dar 30 metų turėtume pigiausią elektrą Europoje, sukauptume reikalingus pinigus senosios jėgainės uždarymui ir naujos statybai.Taigi Lietuva, modernizuodama savo branduolinę jėgainę, dar 30 metų turėtų labai svarbius ekonominius svertus gerinti savo konkurencingumą ir pritraukti užsienio investicijas, taigi Lietuva dar 30 metų garantuotai turėtų palyginti pigią darbo jėgą ir pigiausią elektros energiją Europoje.
Ir dar vienas mistinis argumentas prieš tokio įstatymo priėmimą – girdi, Europos Sąjunga gali supykti ir mus išvaryti iš Briuselio.
Juokingas argumentas!
Kad kokia nors imperija išvarytų kokią nors savo teritoriją iš savo teritorijos, pasaulio istorijoje dar nebuvo ir, manau, niekada nebus – kapitalas visada nori plėstis ir valdyti kuo daugiau žmonių.
Dar gąsdinama – dėl tokio žingsnio gali sugriūti Europos Sąjunga.
Bet išvys iš tos Sąjungos mus – priims Turkiją, Ukrainą ar Baltarusiją!
Na, o jei dėl mūsų žada griūti Europos Sąjunga, tai kuo ji greičiau sugrius, tuo geriau bus visiems.
Bet ji tikrai greitai nesugrius. – imperijos paprastai pakankamai ilgą laiką funkcionuoja.
Ilgam funkcionavimui pasmerkta ir Europos Sąjunga – ir ne mums ją sugriauti.
Taigi, sugriuvus TSRS, mes gavome sukurtą energetiką beveik už 40 milijardų litų. Ir visa tai priklausė nacionaliniam, tai yra lietuviškam kapitalui.
Kažkodėl to nevertiname.
O pastačius naują atominę elektrinę, labai gerai bus, jeigu ten Lietuvos kapitalas turės ketvirtadalį akcijų.
Vadinasi, Lietuvai atiteks visos branduolinės atliekos, brangi elektra, juodi dūmai, ozono skylės, o užsieniečiams – pelnas ir dividendai.
Kiek tada kainuos elektra, įvertinkite patys. Dabar Ignalinos jėgainei už 1 kwh mokama 6,58 cento, o naujoji branduolinė jėgainė pardavinės tokią pat kilovatvalandę jau už 20 centų. Dabar eksportuoti į Europos valstybes galima maksimaliai gaunant 20 centų už kilovatvalandę, o gaminant elektros energija po 20 centų už kilovatvaladę, eksportuoti elektros energiją jau nebeapsimokės.
Tai kuriems galams tada statyti naują branduolinę jėgainę?
Nebent tiktai tam, kad pateisintume savo politekonominę filosofiją – kuo tautai blogiau, tuo valdžiai geriau, nes ji tada gali vaizduoti besirūpinanti tauta, nes dalina jai pašalpas – it išmaldą valstybės šventoriuje.
Normali valdžia turėtų kelti sau visai visada kitokį uždavinį – visi mūsų žmonės turi gauti padorius atlyginimus ir gyventi iš savo darbo, o ne iš pašalpų.
Nė viena vyriausybė tokio uždavinio nekėlė, todėl viena po kitos griuvo kaip supuvę grybai.
