Laisvės premija V.Landsbergiui. Svarstymas Seime

Ketvirtadienį vos dviejų balsų persvara Seimas po pateikimo pritarė, kad Sausio 13-ąją Laisvės premija būtų skirta Vytautui Landsbergiui. Tačiau galutinis taškas šiuo klausimu bus padėtas antradienį, kada Seimas turės svarstyti ir priimti šį nutarimą.  Pateikiame, kaip vyko šis Seimą suskaldęs nutarimo svarstymas.

I.Degutienė: „V. Land­sber­gis yra Lie­tu­vos lais­vės sim­bo­lis”

„Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, aš, kaip Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė, pri­va­lau teik­ti Sei­mo nu­ta­ri­mą „Dėl Lais­vės pre­mi­jos pa­sky­ri­mo V. Land­sber­giui“, – pradėjo klausimo pristatymą Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Irena Degutienė.

„Tie­siog no­rė­čiau pri­min­ti, kad va­do­vau­jan­tis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos lais­vės pre­mi­jos įsta­ty­mu, ku­ris bu­vo pri­im­tas dar 2011 m., 2011 m. rug­sė­jo 15 d. bu­vo įsteig­ta Lais­vės pre­mi­ja. Ja sie­kia­ma įver­tin­ti as­me­nų ir or­ga­ni­za­ci­jų lai­mė­ji­mus ir in­dė­lį gi­nant žmo­gaus tei­ses, plė­to­jant de­mo­kra­tiją, ska­ti­nant tarp­vals­ty­bi­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą, ko­vo­jant už Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos tau­tų lais­vą ap­si­spren­di­mą ir su­ve­re­ni­te­tą.

Pa­pras­tai Sei­mo nu­ta­ri­mu pre­mi­ja pa­ski­ria­ma iki gruo­džio 23 d., o įtei­kia­ma Lais­vės gy­nė­jų die­ną, tai yra Sau­sio 13-ąją. No­riu pri­min­ti, kad šie­met Sau­sio 13-ąją mi­nė­si­me dvi­de­šimt penk­tą­jį kar­tą, tai yra jau pra­ėjo 25 me­tai.

2015 m. lap­kri­čio 12 d. įvy­ko Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos po­sė­dis, ir at­si­žvel­giant į mū­sų nuo­sta­tus bu­vo pa­teik­ti sep­ty­ni kan­di­da­tai. Bu­vo pa­teik­ti kan­di­da­tai, ku­rių aš ne­ga­liu at­skleis­ti, nes tai yra kon­fi­den­cia­lu. Juos pa­tei­kė tiek vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių ins­ti­tu­ci­jos, tiek vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos, aka­de­mi­nė ben­druo­me­nė. Dar bu­vo tei­ki­mas ben­druo­me­nių ir fi­zi­nių as­me­nų.

Bal­suo­jant iš sep­ty­nių kan­di­da­tų (vi­si sep­ty­ni ati­ti­ko ankš­čiau pa­teik­tus kri­te­ri­jus) bal­sų dau­gu­ma pro­fe­so­rius V. Land­sber­gis bu­vo pa­siū­ly­tas pre­ten­den­tu į Lais­vės pre­mi­ją.

No­rė­čiau pri­min­ti, kad tai yra penk­to­ji Lais­vės pre­mi­ja. Pir­mo­ji 2011 m. bu­vo pa­skir­ta Ru­si­jos ko­vo­to­jui už lais­vę, žmo­gaus tei­ses ir de­mo­kra­tiją – S. Ko­va­lio­vui, ant­ro­ji – A. Ter­le­c­kui, tre­čio­ji – S. Tam­ke­vi­čiui, ket­vir­to­ji – Len­ki­jos vi­suo­me­nės vei­kė­jui, di­si­den­tui, vie­nam iš „So­li­da­ru­mo“ ly­de­rių, žur­na­lis­tui A. Mich­ni­kui. Šį kar­tą tai yra penk­to­ji Lais­vės pre­mi­ja.

Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, pro­fe­so­rių V. Land­sber­gį vi­si pui­kiai pa­žįs­ta­me. Ži­no­me jo nuo­pel­nus, bet tur­būt ne­bus per daug, jei dar kar­tą pri­min­siu ke­le­tą ryš­kes­nių jo po­li­ti­nės veik­los mo­men­tų. Taip, kaip kal­bė­jo ir mū­sų ko­mi­si­jos na­riai, tur­būt šian­dien kiek­vie­nam tiek Lie­tu­vo­je, tiek ir už­sie­ny­je Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mas, lais­vės sie­kis yra vi­sa­da su­ta­pa­ti­na­mas su V. Land­sber­gio var­du. Vi­sa tai pra­si­dė­jo nuo Są­jū­džio pra­džios ir tur­būt nie­kam ne­rei­kia sa­ky­ti, kad Są­jū­džio reikš­mė at­ku­riant Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę yra vie­na iš svar­biau­sių Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo is­to­ri­jo­je.

V. Land­sber­gis 1989 m. bu­vo iš­rink­tas į Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nę gru­pę, po to tais pa­čiais me­tais Są­jū­džio stei­gia­ma­ja­me su­va­žia­vi­me bu­vo iš­rink­tas į Lie­tu­vos Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džio Sei­mo Ta­ry­bą, o nuo 1988 m. lap­kri­čio iki 1990 m. bu­vo Są­jū­džio Sei­mo Ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, vė­liau – Są­jū­džio gar­bės pir­mi­nin­ku. Taip pra­si­dė­jo lais­vės sie­kio ko­va, ku­ri tę­sė­si, ir V. Land­sber­gis vi­sa­da bu­vo prie­ky­je.

1990 m. ko­vo 11 d. V. Land­sber­gis iš­ren­ka­mas Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­ku. 1990–1991 m. Lie­tu­vai bu­vo vie­ni sun­kiau­sių iš­ban­dy­mo me­tų, rei­kė­jo at­lai­ky­ti ir SSRS pa­skelb­tą blo­ka­dą, ir SSRS ag­re­si­ją, pri­si­me­nant kri­tu­sius Sau­sio 13-ąją, ir siek­ti at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo. Jau 1991–1992 m. už­sie­nio vals­ty­bių pa­skir­ti am­ba­sa­do­riai ski­ria­muo­sius raš­tus įtei­kė tuo­me­ti­niam Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­kui V. Land­sber­giui, kaip to me­to aukš­čiau­siam Lie­tu­vos va­do­vui.

To­liau rei­kė­tų pri­min­ti la­bai reikš­min­gą įvy­kį – 1990–1991 m. vals­ty­bi­nės de­ry­bų su SSRS de­le­ga­ci­jos pir­mi­nin­kas pa­si­ra­šė su­si­ta­ri­mą su Ru­si­ja, kad bū­tų iš­ves­ta Ru­si­jos ka­riuo­me­nė. 1990–1991 m. reikš­min­gi ir tuo, kad V. Land­sber­gis pir­mi­nin­ka­vo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos mat­me­nų ren­gi­mo ko­mi­si­jai. 1992 m. ru­de­nį bu­vo pa­reng­tas pro­jek­tas ir, pri­ėmus re­fe­ren­du­mu Kon­sti­tu­ci­ją, ji bu­vo įtei­sin­ta. To­liau, be abe­jo, kaip mi­nė­jau, 1990 m. ko­vo 11-oji.

Tai­gi nie­kam ne pa­slap­tis, kad vie­ni Lie­tu­vo­je kaip žmo­gų, pa­brė­žiu, V. Land­sber­gį la­bai my­li, ki­ti jo ne­mėgs­ta, ta­čiau ne­pa­neig­si, kad V. Land­sber­gis yra Lie­tu­vos lais­vės sim­bo­lis.

Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, aš tie­siog jus kvie­čiu pri­tar­ti Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos spren­di­mui ir pri­im­ti šį Sei­mo nu­ta­ri­mą skir­ti Lais­vės pre­mi­ją V. Land­sber­giui šių me­tų sau­sio 13-ąją, pra­ėjus 25 me­tams po mū­sų Lie­tu­vos žmo­nių ne­tek­ties. Tai yra lais­vės ko­vos iš­raiš­ka ir lais­vės pre­mi­ja šiam žmo­gui, man at­ro­do, yra tik­rai ir reikš­min­ga, ir lai­ku. Ačiū. Ti­kiuo­si jū­sų su­pra­tin­gu­mo”, – pristatydama nutarimo projektą kalbėjo Irena Degutienė.

Kas kiti kandidatai – paslaptis

„Ger­bia­mo­ji ko­le­ge Ire­na, su vi­sa pa­gar­ba tik­rai ne su vis­kuo ga­lė­čiau su­tik­ti, ką jūs pa­sa­kė­te, ir nie­ka­da ne­gal­vo­jau, kad kan­di­da­tus į Lais­vės pre­mi­ją, ku­rie no­mi­nuo­ja­mi, mes pa­da­ro­me pa­slap­ti­mi.

Tur­būt vie­ša pa­slap­tis, kad šie­met į šią no­mi­na­ci­ją pre­ten­da­vo ir Pre­zi­den­tas V. Adam­kus, to­dėl man šiek tiek keis­ta, kad mes ne­kal­ba­me apie vi­sus pre­ten­den­tus, jų jūs ne­pa­mi­nė­jo­te, o pa­sa­ko­te tik apie vie­ną, ku­rį siū­lo ko­mi­si­ja. Ma­no klau­si­mas bū­tų, kaip pa­si­skirs­tė ko­mi­si­jos bal­sai bal­suo­jant už pre­ten­den­tus? Aš su­pran­tu, kad… Gal jūs ga­li­te pa­sa­ky­ti, gal net ke­li bal­sa­vi­mai bu­vo. Kas nu­run­gė, kad šiais me­tais pre­mi­ją siū­lo­ma teik­ti V. Land­sber­giui?” – paklausė I.Degutienės Seimo narys A.Sysas.

„Ger­bia­ma­sis Al­gir­dai, aš pir­miau­sia jums re­ko­men­duo­čiau pa­žiū­rė­ti Sei­mo tin­kla­la­py­je šios Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos nuo­sta­tas, kai jūs ma­ne kal­ti­na­te, kad aš ne­kal­bu apie tai, ko­kie kan­di­da­tai.

Be­je, aš ne pir­mą kar­tą sto­viu šio­je tri­bū­no­je kaip Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė ir tei­kiu, ką ko­mi­si­ja nu­spren­džia. Ly­giai taip pat bu­vo per­nai, kai Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos bu­vo siū­lo­mas po­nas A. Mich­ni­kas, ar kai bu­vo A. Ter­lec­kas. Ten aiš­kiai pa­ra­šy­ta, kad mes ne­tu­ri­me tei­sės at­skleis­ti tų kan­di­da­tų, ku­rie yra pa­siū­ly­ti, tuo la­biau kad bal­sa­vi­mas yra slap­tas, ir aš ne­ga­liu jums pa­sa­ky­ti, kas kaip bal­sa­vo, ku­rie ko­mi­si­jos na­riai ir už ko­kį kan­di­da­tą, kas kiek ga­vo bal­sų. Tai yra pa­ra­šy­ta nuo­sta­tuo­se, ir jei­gu aš da­bar vis­ką iš­klo­čiau, kaip yra pa­ra­šy­ta Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pro­to­ko­le, tai tur­būt ki­ti kreip­tų­si į Eti­kos ir pro­ce­dū­rų ko­mi­si­ją, kad aš pa­žei­džiau kaip Lais­vės pre­mi­jos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė įga­lio­ji­mus, juos vir­šy­da­ma, nes aš pa­žei­džiu nuo­sta­tus. Aš jums dau­giau nie­ko ne­ga­liu at­sa­ky­ti”, – atsakė I.Degutienė.

Ar laisvės simbolis – supratimo reikalas

„Ger­bia­mo­ji ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ke, aš ti­kiuo­si, tai, ką jūs sa­kė­te, kas yra lais­vės sim­bo­lis, yra jū­sų as­me­ni­nė nuo­mo­nė. Man lais­vės sim­bo­lis la­biau yra L. Asa­na­vi­čiū­tė, ne V. Land­sber­gis.

Bet aš no­rė­jau pa­klaus­ti. Iš tik­rų­jų tie ger­bia­mo­jo pro­fe­so­riaus nuo­pel­nai, ku­riuos jūs iš­var­di­no­te, yra pla­čiai ži­no­mi, nie­kas jų ne­ga­li nei pa­neig­ti, nei dėl jų dis­ku­tuo­ti. Bet vi­si tie nuo­pel­nai ir tos pa­rei­gos, ku­rias ėjo, tai bu­vo pa­rei­gos kaip rink­to po­li­ti­ko, Sei­mo Pir­mi­nin­ko, tie spren­di­mai daž­niau­siai bu­vo ko­le­gia­lūs, ne vie­no žmo­gaus spren­di­mai.

Tuo tar­pu no­rė­tų­si iš­girs­ti vis dėl­to, ko­kie yra kon­kre­čiai kaip as­mens nuo­pel­nai, nes ki­ti jū­sų iš­var­din­ti lau­re­a­tai bu­vo kaip as­me­nys, kaip di­si­den­tai, jie ne­bu­vo po­li­ti­zuo­ti. O jū­sų siū­lo­mas pro­fe­so­rius V. Land­sber­gis yra vi­siš­kai aiš­kiai su­sie­tas su vie­na po­li­ti­ne jė­ga Lie­tu­vo­je – su jū­sų at­sto­vau­ja­ma par­ti­ja. Da­bar, ar­tė­jant rin­ki­mams, tai skam­ba tru­pu­tė­lį keis­tai.

Aiš­ku, čia ko­mi­si­jos spren­di­mas, čia ne jū­sų spren­di­mas, bet jei­gu jums rei­kia Sei­mo pri­ta­ri­mo, mes ga­li­me dėl to klau­si­mo pa­dis­ku­tuo­ti, ir aš ma­nau, kad čia yra la­bai po­li­tiš­kai skam­ban­tis da­ly­kas”, – I.Degutienės paklausė Seimo narys L.Balsys.

„Pir­miau­sia apie tai, ko­kiai jis pri­klau­sė po­li­ti­nei jė­gai. Jei­gu jums įdo­mu, tai Tė­vy­nės są­jun­ga su­si­kū­rė tik­tai 1993 m. Tai V. Land­sber­gis ne­bu­vo jo­kios par­ti­jos na­riu. Tik po to par­ti­ja su­si­kū­rė, kai bu­vo pa­skelb­ta Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bė. O tuo me­tu, at­leis­ki­te, kai jis Są­jū­džio žmo­nių bu­vo iš­rink­tas pir­mi­nin­ku, tai Są­jū­dis bu­vo ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, kaip da­bar mes tą pa­va­din­tu­me, ar­ba vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja. Di­de­lis Lie­tu­vos vi­suo­me­ni­nis ju­dė­ji­mas ir ta­da tur­būt vien jo veik­la Są­jū­džio me­tais…

Be abe­jo, kiek­vie­nas iš mū­sų ga­li­me tu­rė­ti skir­tin­gas nuo­mo­nes ir po­zi­ci­jas, bet aš ma­nau, kad nuo va­do­vo tais me­tais, 1990–1991 m., la­bai daug kas pri­klau­sė, ypač jūs, ger­bia­ma­sis Li­nai, tu­rė­jo­te ga­li­my­bę ben­drau­ti su ki­tų už­sie­nio vals­ty­bių po­li­ti­kais ir tur­būt ben­drau­jant ne kar­tą jums bu­vo pa­brėž­ta apie V. Land­sber­gio, kaip po­li­ti­ko, nuo­pel­nus skel­biant Lie­tu­vos lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę, ypač iš­ve­dant SSRS ka­riuo­me­nę iš Lie­tu­vos.

Be abe­jo, šian­dien, kaip ma­tau, daug kas tą la­bai ar­ti­mą mū­sų is­to­ri­ją in­ter­pre­tuo­ja kaip no­ri. Kiek­vie­nas iš jū­sų tu­ri­te sa­vo as­me­ni­nę nuo­mo­nę ir ją tu­rė­si­te tei­sę iš­reikš­ti bal­suo­da­mi dėl šio Sei­mo nu­ta­ri­mo. Dar kar­tą pa­sa­kau: jūs ma­ne kri­ti­kuo­ja­te, kad man jis yra lais­vės sim­bo­lis; taip, man V. Land­sber­gis Lie­tu­vo­je yra lais­vės sim­bo­lis. Jums gal­būt at­ro­do ki­taip. Ne­bū­tų tų įvy­kių, ne­bū­tų Są­jū­džio, ne­bū­tų ki­tų įvy­kių, ne­bū­tų ir Sau­sio 13-osios, ne­bū­tų ir Ko­vo 11-osios.

Bu­vo vie­na­me Sei­me to­kių dis­ku­si­jų, kad kam rei­kia švęs­ti Ko­vo 11-ąją, nes mes jau šven­čia­me Va­sa­rio 16-ąją. Vėl­gi bu­vo iš­reikš­ta nuo­mo­nė. Tuo­met aš at­sa­kiau taip: jei­gu šven­čia­me Ka­lė­das, tai gal ne­be­švęs­ki­me Ve­ly­kų. Ži­no­te, tai su­pra­ti­mo rei­ka­las”, – L.Balsiui atsakė I.Degutienė.

Komisijos nuomonės išsiskyrė: prireikė antro turo

„Aš no­rė­čiau pa­klaus­ti to­kio da­ly­ko. Kaip ma­no­te, ar ne­tu­rė­tu­mė­te kvies­ti mus vi­sus at­si­ri­bo­ti nuo tų da­bar­ti­nių par­ti­nių ta­ko­skyrų ir su­si­telk­ti į to žmo­gaus nuo­pel­nus, ku­rie yra di­džiu­liai?

Ant­ras klau­si­mas. Man te­ko da­ly­vau­ti vie­na­me di­džiu­lia­me, mil­ži­niš­ka­me, tarp­tau­ti­nia­me kon­gre­se ir aš ma­čiau, kaip vie­na po ki­tos de­le­ga­ci­jos ėjo ir fo­to­gra­fa­vo­si ne su kuo nors ki­tu (ten daug įžy­mių žmo­nių bu­vo), bet su V. Land­sber­giu. Ar ne­rei­kė­tų kaip nors pa­brėž­ti, kad per dvi­de­šimt ke­le­rių me­tų da­bar­ti­nės ne­pri­klau­so­my­bės is­to­ri­ją tai vie­nin­te­lis žmo­gus, ku­ris yra at­pa­žįs­ta­mas tarp­tau­ti­niu mas­tu ir jo aso­cia­ci­ja ei­na su Lie­tu­va ir su lais­ve?” – paklausė Seimo narys K.Masiulis.

„Ger­bia­ma­sis ko­le­ga, jūs tie­siog pa­pil­dė­te ma­no iš­sa­ky­tas min­tis”, – atsakė I.Degutienė.

„Ger­bia­mo­ji ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ke, ne­kves­tio­nuo­ju nei ger­bia­mo­jo pro­fe­so­riaus V. Land­sber­gio nuo­pel­nų, nei ko­mi­si­jos, bet ma­no klau­si­mas la­bai pa­na­šus į ger­bia­mo­jo A. Sy­so. Ky­la to­kių min­čių. Vis dėl­to jūs ne­at­sklei­dė­te ir ne­ga­li­te at­skleis­ti, kiek kan­di­da­tų, pre­ten­den­tų su­dė­ties, bet jums tik­riau­siai ži­no­ma, kad iš kar­to po po­sė­džio pa­vie­šin­tas ži­niask­lai­do­je ko­mi­si­jos ver­dik­tas su pa­var­dė­mis ir net bal­sa­vi­mo re­zul­ta­tais. Kaip jūs ta­da re­a­ga­vo­te ir re­a­guo­ja­te į slap­tos in­for­ma­ci­jos nu­te­ki­ni­mą iš ko­mi­si­jos? No­rė­čiau dar pa­klaus­ti, ar per pir­mą­jį bal­sa­vi­mo tu­rą pa­vy­ko iš­rink­ti pre­ten­den­tą?” – pasiteiravo Seimo narys V.Mikalauskas.

„Ži­no­te, aš ne­su tei­sė­ja, be abe­jo, kad in­for­ma­ci­ja bu­vo nu­te­kin­ta tik pa­si­bai­gus ko­mi­si­jos po­sė­džiui, t. y. tų Sei­mo na­rių ar ki­tų ko­mi­si­jos na­rių (be­je, ko­mi­si­jo­je yra ir ne Sei­mo na­rių). Tie, ku­rie tą in­for­ma­ci­ją nu­te­ki­no, iš kar­to pa­žei­dė ko­mi­si­jos nuo­sta­tus, bet tai yra jų są­ži­nės rei­ka­las. Aš tik­rai ne­ga­liu jų teis­ti.

Na, o at­sa­kant į klau­si­mą, ar per pir­mą­jį tu­rą, jei­gu ga­li­ma taip pa­sa­ky­ti, tai tik­rai ne. Bal­sų dau­gu­mos per pir­mą bal­sa­vi­mą ne­bu­vo, to­dėl bu­vo ant­ra­sis tu­ras ir bu­vo pa­kar­to­ti­nis bal­sa­vi­mas dėl dvie­jų kan­di­da­tų”, – atsakė I.Degutienė.

Apie meilę ir nemeilę

„No­rė­čiau pa­klaus­ti ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kės ger­bia­mo­sios I. De­gu­tie­nės. Vis dėl­to Sei­mo na­riai, jū­sų ko­mi­si­jos na­riai, skun­dė­si, kad ko­mi­si­jos po­sė­dis bu­vo suor­ga­ni­zuo­tas ki­tų Sei­mo val­dy­bos pa­tvir­tin­tų po­sė­džių me­tu, ne­ga­lė­jo da­ly­vau­ti, ir ke­lia nuo­sta­bą, ger­bia­mo­ji pir­mi­nin­ke, jū­sų at­sa­ky­mai į tai, kad mes ne­ga­li­me ži­no­ti no­mi­nan­tų, kad ne­ga­li­me ži­no­ti re­zul­ta­tų. Ta­da gal rei­kia keis­ti nuo­sta­tus, nes tai la­bai pa­na­šu į ener­ge­ti­kos sek­to­rių – vis­kas po kon­fi­den­cia­lu­mo skrais­te.

Pir­mi­nin­ke, jūs mi­nė­jo­te, kad vie­ni žmo­nės la­bai my­li pro­fe­so­rių V. Land­sber­gį, ki­ti jo ne­my­li. Tas sa­vy­bes, dėl ku­rių jis my­li­mas, jūs la­bai aiš­kiai, nuo­sek­liai at­sklei­dė­te, bet gal ga­lė­tu­mė­te pa­aiš­kin­ti mums vi­siems, ko­dėl jo ne­my­li, dėl ko­kių sa­vy­bių jo ne­my­li?” – norėjo sužinoti Seimo narys A.Skardžius.

„Ačiū už klau­si­mą. Pra­dė­siu nuo jū­sų klau­si­mo pa­bai­gos. Ma­tyt, jūs ir esa­te iš tų, ku­rie ne­my­li, tai jūs tur­būt ir ga­li­te at­sa­ky­ti. Ka­dan­gi aš my­liu, tai ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ko­dėl jūs ne­my­li­te. Tik iš at­gar­sių ži­nau tiek Sei­me, tiek vi­suo­me­nė­je.

O jū­sų klau­si­mo pir­mo­ji da­lis. Ži­no­te, man la­bai įdo­mu, nes, kaip sa­kiau, ne pir­mą kar­tą pri­sta­tau Lais­vės pre­mi­jos no­mi­nan­tą ir tei­kiu Sei­mo nu­ta­ri­mą. Nė kar­to, kai bu­vo ki­ti no­mi­nan­tai, ne­bu­vo to­kių klau­si­mų, ko­kius gau­nu šian­dien. Vi­siems ti­ko Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos nuo­sta­tai, nie­kas ne­klau­sė, ko­kie bu­vo kan­di­da­tai, kiek kas ga­vo bal­sų, ta­čiau šian­dien su­si­do­mė­ji­mas yra vi­siš­kai ki­toks vien dėl to, kad pre­ten­den­tas yra, na, ne vi­siems, ma­tyt, pri­im­ti­nas V. Land­sber­gis.

Dar kar­tą sa­kau, toks ko­mi­si­jos ver­dik­tas. O jū­sų ver­dik­tas, ar jūs pa­tvir­tin­si­te šį Sei­mo nu­ta­ri­mą. Ne­pa­tvir­tin­si­te, ta­da ko­mi­si­ja tu­rės rink­tis dar kar­tą, nes ne­ži­nau, kaip mes at­ro­dy­si­me tai pa­čiai vi­suo­me­nei, ka­da ar­tė­ja 25-me­tis Sau­sio 13-osios, ka­da 2011 m. bu­vo tik­rai įsteig­ta Lais­vės pre­mi­ja ir žmo­nės la­bai tei­gia­mai į tai re­a­ga­vo, ir šie­met mes ne­pa­skir­si­me tos Lais­vės pre­mi­jos nie­kam, čia jau jū­sų ap­si­spren­di­mas”, – kalbėjo I.Degutienė.

„Gr­bia­mie­ji ko­le­gos, aš ne apie mei­lę. Aš no­riu kal­bė­ti ra­cio­na­liai ir pa­siū­ly­ti jums gal­vo­ti ra­cio­na­liai.

V. Land­sber­gis Lais­vės pre­mi­jai yra pa­siū­ly­tas kaip pir­ma­sis Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas, žmo­gus, ku­ris kar­tu su ki­tais Ry­tų Eu­ro­pos ly­de­riais yra pri­pa­žin­tas kaip vie­nas iš la­biau­siai nu­si­pel­niu­sių šio re­gio­no lais­vės by­lo­je.

Kaip mi­nė­jo ko­le­gos, žmo­gus, ku­ris tuo me­tu kaip ly­gus su ly­giu ben­dra­vo su pa­sau­lio ly­de­riais iš­ve­dant Lie­tu­vą į tarp­tau­ti­nę are­ną.

Tuo, kad mes kal­ba­me da­bar po­li­ti­kuo­da­mi, nu­si­lei­s­da­mi iki pa­ties že­miau­sio po­li­ti­nio lyg­mens, ne V. Land­sber­gį že­mi­na­me, mes že­mi­na­me sa­ve ir mes že­mi­na­me mū­sų vals­ty­bės… Aš ma­nau, kad gal­būt bal­suo­da­mi ga­li­me iš­tai­sy­ti tas kal­bas ir vis dėl­to iš­reikš­ti pa­gar­bą ši­tam žmo­gui ir mū­sų vals­ty­bės lais­vei.

Aš jums no­riu pri­min­ti, koks bu­vo po­žiū­ris į Če­ki­jos Pre­zi­den­tą V. Ha­ve­lą prieš jo mir­tį. Ma­tyt, toks vi­sų di­de­lių žmo­nių, as­me­ny­bių, di­de­lių ly­de­rių li­ki­mas, kad jie bū­na že­mi­na­mi ir nie­ki­na­mi, ta­čiau jų reikš­mė vals­ty­bių is­to­ri­jo­je iš­liks vi­sa­da.

Ma­nau, kad bal­suo­da­mi tu­ri­me gal­vo­ti bū­tent apie tai, o ne apie tai – pa­tin­ka man cha­rak­te­ris ar ne­pa­tin­ka, my­liu ar ne­my­liu. Ko­le­gos, pra­šau pa­tvir­tin­ti Lais­vės pre­mi­jos ko­mi­si­jos spren­di­mą ir ne­da­ry­ti ko­me­di­jos iš la­bai svar­baus klau­si­mo”, – išsakė nuomonę Seimo narė D.Kuodytė.

A.Skardžius: „Gal­būt rei­kė­jo krau­jo au­kos?”

„Iš­ties mes ne­ži­no­me, kas bu­vo no­mi­nuo­ti, kas už­ėmė an­trą gar­bin­gą vie­tą, kaip pa­si­skirs­tė bal­sai. Kiek te­ko gir­dė­ti iš nuo­gir­dų, tai bu­vo V. Adam­kus. Aš ma­nau, ga­li bū­ti no­mi­nuo­tas tas žmo­gus, ku­ris tau­tą vie­ni­ja, o ne tas žmo­gus, ku­ris tur­būt tau­tą skal­do.

Gal­būt lai­ku ir vie­to­je po­nas V. Land­sber­gis at­si­dū­rė tuo le­mia­mu lai­ku, bet aš no­rė­čiau kal­bė­ti tų žmo­nių var­du, ku­rie tuo me­tu bu­vo­me prie bokš­to.

Kai ant mū­sų va­žia­vo tan­kai, kaž­ko­dėl man, kaip pa­ty­ru­siam jau­nuo­liui, jau šiek tiek nu­si­ma­nan­čiam apie so­vie­ti­nę ar­mi­ją ir jos tech­ni­ką, bu­vo la­bai keis­ta ži­no­ti, kad mū­sų nie­kas tuo me­tu ne­per­spė­jo, kad to­kia ag­re­si­ja yra. Gė­rė­me ar­ba­tą, val­gė­me su­muš­ti­nius, da­li­no­mės pui­kia nuo­tai­ka – sto­vė­ki­te, jau­nuo­liai, čia su laz­do­mis, su kaž­ko­kiais sa­vo dar­bo ar­ma­tū­ros stry­pais, o kad ru­sų tan­kai at­va­žiuos traiš­ky­ti, pa­si­ro­do, mes vė­liau su­ži­no­jo­me, šių rū­mų žval­gy­ba, gy­nė­jai tai jau ži­no­jo. Man gai­la tų žmo­nių, ku­rie bu­vo pa­au­ko­ti.

Gal­būt rei­kė­jo krau­jo au­kos, bet ar to­kia kai­na lais­vė yra sal­di? Aš pa­si­da­li­nau sa­vo Sau­sio 13-osios įspū­džiais”, – nuomonę išsakė A.Skardžius.

Balsavimo rezultatai

Po Seimo narių pasisakymų, L.Graužinienė pakvietė Seimo narius balsuoti. Bal­sa­vo 98 Sei­mo na­riai: už – 50, prieš – 8, su­si­lai­kė 40. Dvie­jų bal­sų per­sva­ra pri­tar­ta po pa­tei­ki­mo.

Replikos po balsavimo:

G.Steponavičius: „La­bai ačiū. Re­pli­kos po bal­sa­vi­mo tei­se. Iš­ties yra gai­la ma­ty­ti, kad to­kio­se si­tu­a­ci­jo­se mes, ne­ma­ža da­lis Sei­mo, be­veik pu­sę bal­sa­vu­sių­jų, ne­su­ge­ba­me per­lip­ti per sa­ve ir ne­su­ge­ba­me pa­žvelg­ti ne iš sa­vo as­me­niš­ku­mų po­zi­ci­jos, o iš is­to­ri­nės per­spek­ty­vos. Ma­no as­me­ni­nė pa­sta­ba ger­bia­ma­jam A. Skar­džiui. Aš ti­kiuo­si, kad jūs ne­si­jau­čia­te, kad jus kas nors va­ru va­rė prie te­le­vi­zi­jos bokš­to ar Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo?”

I.Degutienė: „Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, iš tik­rų­jų liūd­na man to­dėl, kad, pir­ma, dar ne­pa­si­bai­gus Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos dar­bui, bu­vo net te­le­vi­zi­ja pa­kvies­ta ir vie­nas ko­mi­si­jos na­rys, ku­ris yra G. Kir­ki­las, iš kar­to man pa­sa­kė: Ire­na, ta­vęs lau­kia te­le­vi­zi­ja. Vi­są in­for­ma­ci­ją iš ko­mi­si­jos iš­lei­do tas pats G. Kir­ki­las, to­dėl šian­dien so­cial­de­mok­ra­tai su pa­var­dė­mis ak­ty­viai ko­men­tuo­ja, ko­kie bu­vo pre­ten­den­tai. Ge­rai, tur­būt po­nas A. Skar­džius ži­no, kaip vy­ko ir ko­mi­si­jos po­sė­dis. Ki­tas da­ly­kas, ger­bia­ma­sis ko­le­ga, jau­nas ko­le­ga, prieš 25 me­tus vi­si bu­vo to­kie jau­ni, o bu­vo žmo­nės, ku­rie sto­vė­jo prie­ky­je, ku­rie bu­vo flag­ma­nai, ku­rie bu­vo vė­liav­ne­šiai. Ir V. Land­sber­gis bū­tent bu­vo tas Lie­tu­vos vė­liav­ne­šys sie­kiant lais­vės ir ne­pri­klau­so­my­bės. Da­bar dar su ne­ga­ty­viais epi­te­tais čia, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me, tą žmo­gų derg­ti? Tu­rė­ki­me są­ži­nės ir tu­rė­ki­me gar­bės pa­tys sau.”

R.Juknevičienė: „Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, aš la­bai džiau­siuo­si, kad nu­lė­mė ne A. Skar­džiaus teks­tas, nes jei­gu jis bū­tų nu­ė­jęs į in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos pa­la­tą San­ta­riš­kė­se, kur šiuo me­tu gy­do­mas V. Land­sber­gis, aš ir sau ne­at­leis­čiau to­kio bai­saus sig­na­lo.”

R.Dagys: „Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, tur­būt iš­reik­šiu vy­rų po­zi­ci­ją, dau­gu­mos vy­rų po­zi­ci­ją čia, mes ga­lė­tu­me pa­reikš­ti tik ap­gai­les­ta­vi­mą, kad to­kių vy­rų kaip A. Skar­džius yra.”

V.Matulevičius: „Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, aš esu bu­vęs žur­na­lis­tas. Kaž­ka­da la­bai ašt­riai kri­ti­kuo­da­vau pro­fe­so­rių V. Land­sber­gį, bu­vau net jo vie­šai smer­kia­mas per spau­dos kon­fe­ren­ci­jas, ta­čiau vis dėl­to esu įsi­ti­ki­nęs, kad mes pa­si­el­gė­me da­bar ne­vi­siš­kai tei­sin­gai. Mes ne­su­ge­bė­jo­me de­po­li­ti­zuo­ti ši­tos pro­ble­mos, ku­rią ką tik svars­tė­me, ne­su­ge­bė­jo­me nu­si­ša­lin­ti nuo as­me­niš­ku­mų ir ne­įsten­gė­me pa­žvelg­ti ob­jek­ty­viai į šio žmo­gaus vaid­me­nį. Vi­si ži­no­me, tai yra pir­ma­sis vals­ty­bės va­do­vas, ne­pri­klau­so­my­bė­je iš­si­lai­kė, pa­si­tei­si­no. Jei­gu vals­ty­bė bū­tų suž­lug­dy­ta pir­mo­mis die­no­mis, jūs pui­kiai ži­no­te, kas bū­tų at­si­ti­kę su pir­muo­ju vals­ty­bės va­do­vu. La­bai gai­la (man at­ro­do, klos­to­si to­kia tra­di­ci­ja), kad mes ap­do­va­no­ti ir pra­de­da­me žmo­nes tik tuo­met, kai jie iš­ke­liau­ja į ki­tą pa­sau­lį. Ir ne tik Lie­tu­vai, sa­vus nu­si­pel­niu­sius pi­lie­čius, bet ir už­sie­nio. Pa­vyz­džiui, su­si­grie­bia­me, kai mirš­ta koks nors B. Jel­ci­nas, ku­ris pa­sa­kė „Sto­siu Vil­niu­je prieš tan­kus“. Ta­da mes su­si­grie­bia­me, kad jam net ne­įtei­kė­me, esant gy­vam, vals­ty­bės ap­do­va­no­ji­mo. Ačiū.”

KK inf.