Aurimas Mozūraitis
Su kuo kalbi, tokiu prabilsi
To neišvengsi… du keliai
Su kuo eini… ar nepaklysi?
Tuomet kai trokšti kilt aukštai…
(Čia šiaip, ketureilis apsireiškė)
Frontas: kova tęsiasi
Iš pradžių – keletas žodžių apie tai, ką jau rašėme mūsų laikraštyje. Partija – tai kova! Ir kuo pažangesnė partija kovingojo padalinio prasme, tuo nuožmesnė kova jos viduje.
Fronto partija kovoja jau daugiau nei vienerius metus. Tačiau jos viduje tebesitęsia išties sudėtingi vyksmai, lydimi kautynių tarp kairiojo ir pseudokairiojo (socialdemokratinio) sparnų. Objektyvūs vyksmai, pastaruoju metu užvaldžiusieji mūsų Kraštą, taip pat kai kurie subjektyvūs veiksniai (tam tikrų „bendražygių“ idėjinė giminystė su praktiniu oponentu nuvedė juos pačius aklavietėn ir privertė šuoliškai keisti kovos poligoną), nulėmė, kad Fronto partija nūdien tapo kovingesnė. Tapo jėga, siekiančia įgyvendinti kairiąsias jėgas. Pradėta rengti nauja programa, turėsianti įgyvendinti Lietuvos kairiųjų jėgų konsolidaciją kaip alternatyvą mums primetamai kapituliacijai, t.y. „reformavimuisi“ įsirašymo į kapitalistinę sistemą prasme.
Tad šiuo momentu nugali „kairysis sparnas“, pasiryžęs nublokšti tolyn „socialdemonizmo“ (būtent taip aš linkęs vadinti socialdemokratiją, dėl objektyvių priežasčių tapusią masalu, vykdant kairiųjų jėgų sunaikinimo planą) užraktą. Socialdemonizmo“ gražbyliavimą apie galimą „reformavimąsi“ (į „gerą“ kapitalizmą) turi pakeisti socializmo siekimo bei kovos už jo nuostatų įgyvendinimą kelrodė.
Po demagogijos šydu
Kol kas tiek apie mus ir mūsų pradėtą darbą. O dabar apie juos. Na, apie tuos, kas patys save nuvedė į idėjinę bei praktinę aklavietę, ir kurie (kaip bebūtų juokinga) didžiuojasi tuo, neteisėtai užvaldytoje Fronto partijos interneto svetainėje vis prabildami kažkokios „reformų frakcijos“ (arba, užplaukus didybės manijos protrūkiui, „reformų fronto“) vardu. Ir čia jie vėl ir vėl demaskuoja save ir savo broliavimąsi su klasiniu oponentu. Jau nekalbant apie tai, kad rodo savo neišmanymą apie tai, ką mėgina svarstyti bei gvildenti.
Skaitant kai kurias „reformų fronto pirmininko“ Arūno Daugėlos mintis, išryškėja bei dar ir dar kartą iškyla mūsų „(seno ir barzdoto“) dešiniojo oponento istorijos vertinimai ir jų skurdžios sąsajos su turimomis moralinėmis nuostatomis.
„A.Paleckis negali atsiriboti nuo senelio Justo Paleckio, kuris pelnytai (? – A.M.) laikomas lietuvių tautos išdaviku, kvislingu…
J.Paleckis išdavė Lietuvą J.Stalinui“.
Istorinių vertinimų, juolab savo nuoširdaus požiūrio į juos, neįmanoma pateikti dviem sakiniais. Tad tai, ką čia perskaitėme, yra akivaizdžiai nukopijuota nuo kitų, ir tai neįkūnija jokių atradimų. Tačiau ties šia vieta man yra svarbesnė moralinė pusė.
Būtent J.Stalino laikais (bet ne tiek jo paties, kiek visokiausių „kvislingų“ bei padlaižių iniciatyva) tapo tradicija reikalauti iš žmonių „atsiriboti“ nuo neva nepatikimų tėvų ar senelių. Tačiau ir tais laikais ne visi paklusdavo mankurtiškiems reikalavimams. Ir, o taip jau yra, būtent jų, išdrįsusių nepaklusti, dėka, socialistinė santvarka pati atmetė stalinizmo praktiką ir, A.Daugėlos didžiajam apgailestavimui, dar ilgai gyvavo. Ir daugėloms (ieškantiems kvislingų ten, kur jų nėra).\ neteko mokėti už studijas. Ir gaudavo daugėlos stipendijas bei kitą jų nekenčiamos santvarkos paramą tam, kad dabar dergtų ją ir ieškotų joje kvislingų. Ir kad patys skubėtų vykdyti istorijos perrašymą. Bet – žadėjau nekalbėti apie Istoriją. Tenusprendžia Ji pati.
Taigi, A.Daugėla apgailestauja: „Lietuvių kvislingai turėjo laiko sušvelninti savo įvaizdį… Dar yra Lietuvoje žmonių, menančių jį vien geru žodžiu…“
Beveik kiekvienu savo teiginiu A.Daugėla (tiksliau, valdančioji sistema jo lūpomis) mėgina, nors ir beviltiškai padrikai, smogti Fronto partijai.
„Balansuodamas ties elektoratu, kuris skeptiškai vertina posąjūdinę Lietuvą (nesumenkinkite, šis elektoratas, ypač augant naujajai kartai, gausės! – A.M.), A.Paleckis niekada neatsiribos nuo senelio ir komunistinės – marksistinės ideologijos… nes tai reikštų jo politinę mirtį“.
Netrukus „fronto kvislingų frakcijos pirmininkas“ paneigė save, teigdamas, jog „A.Paleckiui derėtų viešai padaryti senelio darbų įvertinimą – nuo to ir gali prasidėti jo didžioji politinė karjera.“
Kam karjera, o kam – kova. Bet tikriesiems kvislingams to nesuprasti.
Kadaise L.Berija mėgdavo sakyti – atsiribok viešai nuo savo tėvų, senelių, giminių, ir mes padėsime tau iškilti. Taigi, istoriniai vertinimai ir moraliniai nuosmukiai. Ir jų kildinami nūdienos kvislingai.
Tačiau dabar mums yra kur kas svarbiau išryškinti „kvislingų frakcijos“ (beje, kitų kvislingų A.Daugėla neišduoda, nors vis giriasi, jog jo frakcija itin gausi) idėjinę giminystę su praktiniu oponentu („frakcija“ vis dar formuluoja ir „priešsisteminius“ pareiškimus, iš esmės reiškiančius vien faktų registravimą).
„Frakcija“ atmeta marksizmą. Ir tai nėra nauja. Socialdemonizmo mąstysenos žmonės, kad ir kokioje kairiojoje partijoje jie beatsidurtų, perša kitiems mintį, jog tai, kas prieš pusantro šimto metų buvo K.Markso aprašyta, nūdien nepasitvirtino.
Ne, pasitvirtino! Tiesiog pasikeitus istorinėms aplinkybėms(kapitalizmo vystymasis tapo netolygus, gamybos priemones papildė naujų technologijų gausa), išsėmė savo galimybes. Tačiau marksizmas – tai ne vien tai, ką savo plunksna anuomet parašė klasikai. Marksizmas – tai ideologija, pripažįstanti, kad pasaulis (taigi ir kapitalizmas, ir jo padariniai, ir priešprieša jam) vystosi pagal objektyvius visuomenės vystymosi raidos dėsnius. Ir ši ideologija – ne sustabarėjusi dogma, ties kuria, anot Pontijaus Piloto, „ką aš parašiau, tą parašiau“. Nes ji pati vystosi kartu su mus supančia socialine tikrove. Nes jos pagrindas – dialektika.
Juk niekas netapatina fizikos mokslo, nūdien jau prasiskverbusio į visatos tolius, su Archimedu, atradusiu sverto taisyklę bei plūduriavimo dėsningumus.
Ir niekas nepriekaištauja I.Niutonui už jo šviesos kaip mechaninių dalelių srauto teoriją (dar nebuvo atrastos elektromagnetinės bangos). Nes tai padėjo Niutonui suformuluoti pagrindinius mechanikos dėsnius. O ir šviesa, kaip nūdien yra žinoma, yra ne tik elektromagnetinės bangos, bet ir fotonų (dalelių, tiesa, ne mechaninių) srautas.
Tad tiek gamtos, tiek visuomenės moksle, būta dialektikos.
Pasklaidykime „kvislingų puslapius“ toliau. A.Daugėla savo pašalinimą iš Fronto partijos vadina „gandais“, tačiau ir vėl paneigia save, skelbdamas:„Kol kas aš lieku… tik ne A.Paleckio, o… Reformų fronte“. Tai, kad Daugėla jau veikia visai kitoje organizacijoje, rodo ir tolesni jo pareiškimai.
„A.Paleckio Frontas (nepainioti su Reformų Frontu, kuris rinkimus ignoravo) rinkimuose į Europarlamentą patyrė visišką fiasko. Ir tai po to, kai A.Butkevičiaus, A.Pociaus ir kitų (tai kas tie „kiti rūpintojėliai? – A.M.) pastangomis jo reitingai metų pradžioj stabiliai augo…“.
Rinkiminis procentas per eurorinkimus – partijos reitingas? Ne! Nes mūsų elektoratui „Europa“ vis dar netampa „svetingais bendraisiais namais“. Tačiau neverta visa tai aiškinti „klystantiems sąmoningai, o ne atsitiktinai“.
Daug kur A.Daugėla priekaištauja mūsų Frontui ir frontininkams (kuriuos arogantiškai pavadino „vaikščiojančiomis problemomis“) dėl to, kad neva tapome „vieno asmens partija“. Tačiau dar ir dar kartą skaitydamas „reformistų“ (iš tikrųjų – revizionistų) mintis, iš tikrųjų regiu tik vieną asmenį – Arūną Daugėlą. Vienur jis dėsto mintis nuo savęs, kitur – nuo trečiojo asmens. Štai kad ir čia: „Visuomenės netenkina kairiųjų partijų atstovai (kas tai? – A.M.) ir jų veikla“, – sakė Arūnas Daugėla..“ „Dabartinė Lietuvos visuomenė gali atsigręžti į kairę arba dėl didelių sukrėtimų, arba dėl didelių sukrėtimų, arba patikėjusi pačių kairiųjų siekiais. Kairieji nesuformuluoja alternatyvos… Kairieji nori tik laukti, kol visuomenė (mes gyvename klasinėje visuomenėje, ponuli! – A.M.) pati paduos jiems valdžią tiesiog ant lėkštutės“, – sakė A.Daugėla“.
Ir vėl akcentuojamos vien tik subjektyvios – nuo konkrečių žmonių veiklos, nuo žmoniškųjų veiksnių priklausančios prielaidos.
Niekad neneigiau jų svarbos. Dar daugiau – niekad nesu sakęs, kad viską darėme gerai ar bent patenkinamai. Bet juk ir kairioji partija yra tos pačios „nusivylusios“ (beje, ir klasinės) visuomenės dalis, nors, anot lozungo, „geriausioji“. Tačiau čia neišvengiamai atsitrenkiame į dar vieną klausimą: kas mes, ir su kuo turime eiti? Ir su kuo eisite Jūs, ponas Daugėla? Prie to dar grįšime.
O dabar visgi priminsiu objektyvią priežastį, dėl kurios mūsų darbo žmonės dar nėra imlūs kairiajai minčiai.
Lietuva per ištisus šimtmečius gyvavo bei formavosi kaip žemės ūkio Kraštas, o ne kaip stambiųjų pramonės įmonių (organizuoto proletariato kalvių) šalis. Čia ir slypi ta priežastis, dėl kurios mūsų visuomenė dar ilgai liks „centristinė“, o ne „slenkanti kairėn“. Juk, anot klasikų, masių sąmonė atsilieka nuo būties, o pastarąją sąlygoja ne tik dabartinė tikrovė, bet ir istorinė patirtis. Ir niekas niekur nežadėjo, kad šis atsilikimas bus nežymus ar „trumpalaikis“. O kairysis elektoratas negali greitai sustiprėti, nes buvo daugybę kartų išduotas bei apgautas įvairių „socdemoniškų“ partijų.
Nenoras suvokti objektyvius momento ypatumus, sąmoningas nusigręžimas nuo objektyviais visuomenės vystimosi dėsniais grindžiamos ideologijos skatina „reformistus“ ir toliau kelti abėcėlei prilygstančius klausimus, sulyginant juos su kažkokia, neva minties milžinų reikalaujančia problema. Štai…
„Kodėl partija, žiaurios krizės sąlygomis galinti įgauti didesnio populiarumo, visuose reitinguose murkdosi vos poros – trejeto procentų ribose? Ir tai tuos metu, kai kiekvieną savaitę bedarbių armija pasipildo septyniais tūkstančiais vyrų ir moterų? Kodėl negausėja partijos gretos?..“
Na, todėl, kad taip jau yra! Todėl, kad bedarbiai – jokia „armija“. Augant nedarbui, auga darbo žmonių nusivylimas, peraugantis į socialinę apatiją. Ir susvetimėjimas, nes kiekvienas stengiasi gelbėtis pavieniui. O tai (bent jau tuo momentu) tikrai nėra tie veiksniai, kurie būtų palankūs kovingumui. Ir tai tėra abėcėlė!
Kartoju – neneigiu ir subjektyvių veiksnių. Iš tikrųjų esame padarę toli gražu ne viską, ką galėjome ir privalėjome nuveikti. Čia jau kiekvienas turime pažvelgti į save ir savęs paklausti. O dabar…
Taip, svarbu – kas. Bet svarbiau – su kuo
O dabar be jokių didelių sunkumų atsakysiu tiems, kas ties šia vieta tars: ogi A.Daugėlos tezėse būta ir dalies tiesos (ne visi skyriai dirba, nėra koordinacijos, nepakankamai dirbama su žmonėmis ir t.t.). Žinote, visur, na, beveik visur, kur benukryptų mūsų žvilgsnis, rastume dalį tiesos. Nes be tos (kruopščiai ir kūrybingai sukomponuotos) dalies tiesos melas netektų savo skverbiamosios galios. Todėl čia svarbu ne tai, koks yra tos tiesos dalies „svoris“ ar pats faktas, o tai, kam ši „tiesa“ tarnauja.
Ir būtent tam, kad išsiaiškintume, kam tarnauja A.Daugėlos „tiesos“, turime grįžti prie kiek anksčiau suformuluoto klausimo – „su kuo jūs?“
…“Frakcijos pirmininku vienbalsiai išrinktas Arūnas Daugėla, iki šiol ėjęs neetatinio partijos Mediacentro vadovo pareigas. Pradedančiu rašytoju ir blogeriu save vadinantis A.Daugėla yra išleidęs du istorinius romanus, nuo kovo mėnesio yra neeatinis „Opozicijos“ laikraščio redaktorius“, – nuo trečiojo asmens rašo A.Daugėla.
„O „raudonąja utėle“ save vadinantis šio straipsnio autorius priduria – ir buvęs Naujosios Sąjungos veikėjas. Nes juk nederėtų slėpti savo nuopelnų užmaršties smėlyje, ar ne?
Čia nejučiom prisiminiau – dar rudenį buvo nemažai „frontininkų“, mėginusių mums įpiršti bičiulystę su Naująja sąjunga (priminsime – tai policinės valstybės kūriko V.Grigaravičiaus politinė tėvonija). Save demaskavęs ir pagaliau tik prieš dvi savaites iš Fronto partijos išėjęs A.Šumskas (ištisą mėnesį su juo „peckinosi“ A.Daugėlos kritikuota partijos etikos komisija) žiemą piršo Frontui V.Grigaravičiaus palaikymą per Prezidento rinkimus…
Gana paralelių. Skaitome toliau. „Kairiosios partijos istoriškai visada buvo reformų partijos“. Iš tikrųjų yra kitaip.
Kapitalizmo reformavimo „istoriškai visada“ siekė (ar imitavo) pseudokairiosios partijos – socialdemokratai bei ta pati „Naujoji sąjunga“, turint omeny šios politinės numirėlės pradinę vystimosi pakopą. O kas gi toliau?
„Didžioji Reformų frakcijos dalis linksta į tai, kad frakcijos pagrindu ir pasinaudojus besikuriančiomis struktūromis, pavyzdžiui, „Žalgirio“ judėjimu, burtis į naują, kairiąsias ir tautines idėjas ginančią partiją“.
Su kuo kalbi, tokiu prabilsi
Ir būtent pastarieji žodžiai nereikalauja jokių komentarų! Tegu kiekvienas dar kartą perskaito pastarąją pastraipą – tą pačią, kuri lakoniškai, bet išsamiai viską pasako. O jei taip, tai – gal nereikėjo čia tiek daug cituoti bei komentuoti „gausaus Reformų Fronto“, t.y. „blogerio“ (prisipažinsiu, nežinau, ką tai reiškia) A.Daugėlos tekstus? Bet stimulą suteikė minėtos pastraipos žodis (beje, mano paryškintas) „pasinaudoti“. Ir manęs nepalieka mintis – o kuo ir kaip nori pasinaudoti A.Daugėla, būdamas neetatiniu „Opozicijos“ redaktoriumi? Tiesa, „Opozicijos“ tekstai ir čia pateiktos citatos itin skiriasi. Bet tai tik sustiprina įtarimus, siekiančius pratrūkti tiesmuku klausimu – kada, ponuli, jūs būnate nuoširdus?
Apmaudu, bet toks klausimas įtartinai ilgai negali prasiveržti kai kuriems mūsų frontininkams, lig šiol platinantiems “opoziciją“ ir laikantiems šį laikraštį vos ne partijos idėjų skleidėju. Jiems pratrūksta tik: „Na, ar ten rašo ką nors prieš mus?.. Na ne, šiame numeryje nerašo… Na, reiškia galima platinti…“
Štai kaip gražu: vilkai dar sotūs, o avys jau gero apetito jiems linki!
Ir čia tampa aiškesnė pagrindiniam straipsnio herojui neapdairiai prasiveržusio žodžio „pasinaudoti“ esmė. Siekiama pasinaudoti mumis! Per tuos, kas platina ar kitaip bendradarbiauja. O kaip tai bus padaryta, sužinosime tada, kai darysime eilinę „klaidų analizę“.
„Kas bus toliau, dar pamatysite“, – mįslingai rašo „frakcijos pirmininkas“. Tačiau viena aišku – mūsų budrumo stoka, mūsų netoliaregiškumas (šiandien nematome, vadinas, dar galime) yra esminė komponentė vyksmo, įvardyto kaip „vidinių išteklių nukreipimas kitai pusei stiprinti“. O šis vyksmas tėra dalis technologų plano, kuriuo siekiama sunaikinti kairiąsias jėgas, „išteklių“ pavidalu siurbiant iš jų energiją.
Kiek, na, kiek dar kartų mums teks išvysti visokiausių „kvislingų“ ir atskalūnų? Kiek dar kartų teks „pagerti“ ant mūsų galvų pilamų paplavų? Kiek kartų dar reikės susigrumti su ketinančiais mus kažkur „nuvesti“ (pas socdemus ar į „Žalgirį“, pas „Naująją sąjungą“ ar į peklą), kol pagaliau suvoksime – budrumo ir idėjinio atsparumo turime išmokti mes patys! Ir jau šiandien, o ne neapibrėžtoje ateityje. Antraip ir toliau iš anapus, pagal sistemos technologų parengtus scenarijus, mums bus dėstomos „klaidų analizės“. O šiapus bus mojuojama ausimis…
Taigi, išvydome daugybę „pelų“. Dairykimės grūdo.
„Karštas komentaras“ Nr.13, 2009 birželio 26 – liepos 10 d.
