Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Seimo narių grupės prašymą, šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 23 straipsnio 6 daliai.
Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymai ir Seimo poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami laikantis Seimo statute nustatytų teisės aktų priėmimo taisyklių. Seimas, spręsdamas, ar duoti sutikimą Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, privalo laikytis Seimo statute nustatytos procedūros. Pagal Konstituciją ši procedūra turi atitikti tinkamo teisinio proceso reikalavimus, kaip antai: klausimai, susiję su Seimo nario teisėmis ir (arba) veiklos garantijomis, turi būti sprendžiami užtikrinant šiam Seimo nariui teisę ir galimybę jas ginti, turi būti užtikrinta Seimo nario, dėl kurio asmens neliečiamybės atėmimo sprendžiama, teisė būti bent kartą išklausytam tiesiogiai ar per kitą jo įgaliotą Seimo narį.
Nutarime pažymėta ir tai, kad jeigu Seimo statute įtvirtinti didesni reikalavimai, susiję su Seimo nario asmens neliečiamybės užtikrinimu, nei kyla iš Konstitucijos, – kaip antai: užtikrinti Seimo nario, kurio asmens neliečiamybės atėmimo klausimas sprendžiamas, ar kito jo įgalioto Seimo nario teisę būti išklausytam daugiau nei vieną kartą, be kita ko, būtent tame Seimo posėdyje, kuriame šis klausimas sprendžiamas, – tai turi būti laikomasi ir šių reikalavimų.
Nagrinėdamas šią konstitucinės justicijos bylą, Konstitucinis Teismas nustatė, kad Seimo posėdyje, kuriame buvo sprendžiama dėl Seimo sutikimo Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, nedalyvavo nei Seimo narys R. A. Ručys, nei kitas jo įgaliotas Seimo narys; Seimo posėdyje nesiaiškinta, kokios buvo šio Seimo nario nedalyvavimo priežastys, ar jos buvo svarbios, taip pat ar nedalyvavęs Seimo narys turėjo realią galimybę įgalioti kitą Seimo narį jam atstovauti. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Seimo posėdyje, kuriame svarstyta ir priimta ginčijama rezoliucija, R. A. Ručys nedalyvavo dėl sveikatos sutrikimo (po apsilankymo Seimo medicinos punkte, greitosios medicinos pagalbos automobiliu jis buvo nuvežtas į Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Priėmimo–skubios pagalbos skyrių); duomenų, kad šis Seimo narys piktnaudžiavo galimybe nedalyvauti posėdyje dėl svarbių pateisinamų priežasčių, nėra.
Įvertinęs minėtas aplinkybes, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog priimant ginčijamą Seimo rezoliuciją nepaisyta Seimo statute nustatytos Seimo sutikimo atimti Seimo nario neliečiamybę davimo procedūros reikalavimo, kad Seimo posėdyje svarstant šį klausimą dalyvautų Seimo narys, dėl kurio asmens neliečiamybės atėmimo sprendžiama, arba kitas jo įgaliotas Seimo narys. Atsižvelgęs į tai, kad, nesilaikant nustatytos procedūros, nebuvo užtikrinta to Seimo nario teisė būti išklausytam, pateikti Seimo posėdyje savo paaiškinimus ir atsakyti į Seimo narių klausimus, Konstitucinis Teismas nusprendė, kad priimant ginčijamą rezoliuciją padarytas Seimo statute nustatytos procedūros pažeidimas vertintinas kaip esminis.
Pagal Konstituciją esminiai Seimo statute nustatytos Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę davimo procedūros pažeidimai yra kartu ir Konstitucijos nuostatų pažeidimas. Todėl nustatęs, jog priimant ginčijamą rezoliuciją padarytas esminis Seimo statute nustatytos procedūros pažeidimas, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstituciją tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, šioje byloje Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliuciją pripažinus pagal priėmimo tvarką prieštaraujančia Konstitucijai, nėra pagrindo paneigti jos konstitucingumo prezumpciją. Tai, be kita ko, reiškia, kad visi kompetentingų valstybės institucijų sprendimai (veiksmai), priimti (atlikti) Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos pagrindu iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, Konstitucijos požiūriu laikytini teisėtais (konstituciškai yra galiojantys).
KT inf.
