Stoviu Parlamento aikštėje. Mitingas. Esu jų organizavęs ir neutralizavęs nemažai. Žinau, kaip įaudrinti minią ir kaip išsklaidyti, kaip panaudoti agitatorius ir neutralizuoti provokatorius… Tačiau šį kartą esu tik stebėtojas.
Keista. Juk anksčiau į mitingus parlamento aikštėje žvelgdavau iš kitos barikadų pusės: kaip nukenksminti provokatorius, neleisti pasireikšti suplanavusiems savo kalbas oratoriams, dezorganizuoti valdymą…dezinformuoti…
Nuo 1990 Kovo 11-osios iki 1993 – iųjų pabaigos mitingų buvo nemažai. Edinstvininkai, sovietiniai kariškiai, LDDP organizuotos kaimo žmonių akcijos, konservatorių megztosios beretes… Iki 1992 metu rugpjūčio kiekvienas mitingas galėjo baigtis parlamento užėmimu, kas būtų leidę TSRS politikams paskleisti mitus apie nepatenkintas liaudies mases, išvaikiusias nacionalistų valdžią.
Vėliau, kai sprendėme stojimo į NATO problemas, nesugebėjimas tvarkytis su mitingais ar demonstracijomis būtų rodęs partneriams Vakaruose mūsų demokratijos ydas…
Žodžiu, į mitingų ir demonstracijų keliamas grėsmes žiūrėjome labai rimtai!
Gal todėl su dideliu nusistebėjimu ir nerimu žvelgiu į Nepriklausomos Lietuvos policijos ir spec. tarnybų saviveiklą sausio 16-osios mitinge ir klausiu savęs: kas gi čia vyksta?
Svarbu vien tai, ką matau. Būtina suvokti tikruosius vyksmo motyvus, suprasti, kodėl valstybinės tarnybos neveikia tada, kai turėtų veikti, akivaizdžiai provokuoja mitinguotojus ir naudoja jėgą bei smurtą tuomet, kai reikėtų raminti, sulaikyti ir neutralizuoti pavienius provokatorius? Taigi, sausio 16-osios mitingas mano akimis.
Kaip viskas prasidėjo
Šurmuliuojančioje, ne itin gausioje, minioje (tarp 7-10 tūkst.) aiškiai išsiskiria kelios dešimtys netipiškų šios pakraipos mitingui žmonių, ne socialinių protestuotojų, o aiškiai instruktuotų veikti pagal specialią užduotį vyrukų. Drabužiai irgi tam tinkami. Juodos odinės striukės, džinsai arba sportinės kelnės. Specifinė išvaizda: treniruoti sprandai, raumeningi žandikauliai. Panašūs į apsaugos tarnybų darbuotojus civiliu apdaru, persirengusius policininkus… Darosi aišku – jie įtakos įvykių eigą.
Žinoma, akimis ieškau ir Lietuvos spec. tarnybų darbuotojų, kurie turėtų čia pat, minioje, pradėti kontroliuoti pirmuosius. Tačiau spec. tarnybos miega! O vyrukai dirba neblogai. Miniai pritilus, skanduoja šūkius, aistrina.
Staiga vaizdas pasikeičia: lyg pagal komandą jie prasiskverbia į pirmąsias mitinguotojų gretas, ir į naujo Seimo pastato langus pradeda lėkti sniego gniūžtės. Oficialus pretekstas tam irgi yra. Už langų besistaipantys parlamento gyventojai bado į mitinguojančius špygomis!
Dabar jau į Seimo langus mėto visi, kas netingi, net ir pagyvenusi skrybėlėta dama renka amuniciją.
Priešais pastatą išsirikiavę policininkai dangstosi skydais, paskui pasigirsta komanda ir policija pradeda mėtyti į minią ašarines dujas. Dar kelios minutės ir minioje jau yra sužeistų.
„Jie šaudo“, – ištaria greta manęs stovėjęs Antanas Sviderskis ir jo lengvą striukę perskrodžia guminė kulka. Netoli stovėjęs Antanas Čebatariūnas staigiai susiima už kojos ir nustebęs apžiūrinėja sukruvintas rankas. Į minią įsiveržia šarvuoti „parlamento gynėjai“ ir pradeda talžyti pasirinktus taikinius…
Taip pirmą kartą prie Lietuvos Seimo buvo pradėta vaikyti demonstracija, panaudojant ašarines dujas, šaunamąjį ginklą ir gumines lazdas. Rezultatas – bent 20 žmonių sužeista, keletas – rimtai: jaunam vaikinui guminės kulkos smūgis į galvą pažeidė akį, gydytojai sako, jog jis gali netekti regėjimo, kitam kulka išmušti priekiniai dantys, trečiam peršauta kelio girnelė ir pažeistas sąnarys, ketvirtam – atviras plaštakos kaulų lūžimas. Galiu vardinti ir vardinti.
Tai, ko nepadarė Tarybų valdžia 1989-siais, kai „Respublika“ rašė: „Vilniuje buvo bananų“. Tai, ko nedarėme mes su savo priešais, siekusiais grąžinti Lietuvą į SSR glėbį, išdrįso padaryti Lietuvos valdžia!
Tačiau grįžkime prie situacijos analizės. Pradžioje patyrinėkime, ko verti VRM ministro pagyrimai šaunuoliams policininkams, apgynusiems valdžiukę nuo sužvėrėjusios minios. Nuo „turgininkų“, kaip neseniai, paniekinamai vyptelėjęs, pasakė konservatorių ideologas V. Landsbergis. Taip sakant, nuo prastesnės rūšies žmonių.
Kas galėtų paneigti, kad…?
Kiekvienas, parodęs šuniui lazdą, iš praktikos žino, kad šuo suurgs ir iššieps dantis. Kiekvienas, turintis reikalų su minia, žino, kad parodžius jai specialiai demonstracijai vaikyti ekipuotą, šalmuotą, skydu prisidengusį, dujokauke pasipuošusį policininką, išsauks pasipiktinimo reakciją: minia suurgs! Todėl specialiose rekomendacijose policijai ES valstybėse šios ekipuotės demonstravimas, nesant reikalo, laikomas minią provokuojančiu faktoriumi.
Prie Lietuvos parlamento valdžiukė pradėjo demonstruoti šią riterišką grožybę vos tik žmonėms pradėjus rinktis. Vieni žiūrėjo, kraipė galvas, o mano ir, manau, kitų vyrų širdyse kilo juodas, sunkiai tramdomas įsiūtis. Vakarykščiai klounai mus ruošiasi mušti!
Pirmą plytgalį į sovietinę miliciją aš paleidau 1972 m. Kaune, kai susideginus R. Kalantai, jie mus puolė talžyti bananais. Dabar, policijai pradėjus mus nuodyti dujomis, aš neėmiau ir nesviedžiau akmens tik todėl, kad aplinkui buvo filmavimo kameros, o mane visi pažįsta. Taigi konservatoriai iškels dar vieną bylą…
Bet šios filmavimo kameros fiksavo ir mano pradžioje aprašytus, šauniai besidarbuojančius, vyriokus.
Taigi, kas jie tokie, kad nebijojo būsimų baudžiamųjų bylų? O gal jiems buvo pažadėta neliečiamybė?! Jei taip, tai kas galėjo pažadėti?
Atsakymas visiškai aiškus – pasaulio revoliucijų judėjimų istorijoje policija, provokuojanti riaušes, gesinanti ugnį ugnimi, valdanti krizę, kurios atsiradime pati dalyvauja (juk negali valdyti to, ko dalimi nesi) yra daugiau taisykle nei išimtimi. Suimami į riaušes provokatorių traukti žmonės, o pastarieji paleidžiami…
Visa tai gerai žinomos amerikoniškos strategijos. O šios veislės patarėjų šiandien Lietuvoje netrūksta, kaip, beje, ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Ukrainoje, ir Bulgarijoje, kur vykusios „garą išleidžiančios“ riaušės panašios viena į kitą kaip du neseniai nuvirtę JAV dvyniai.
Taigi, kaip sakė klasikas, kas galėtų paneigti, kad tai pati mūsų valdžiukė, besiruošdama kontroliuoti savo politikos pasekmes, bando atgrasyti mus nuo konstitucinių teisių į mitingų laisvę…
Kas davė įsakymą šaudyti?
Kiekvienas, turintis leidimą šaunamajam ginklui, žino, kad, jei net ir gindamasis nuo realaus pavojaus neatliks šaunamojo šūvio „į viršų“, jis bus apkaltintas neteisėtu ginklo panaudojimu ir nuteistas. Taigi perspėjimas būtinas! O kaip su civiliu asmenų perspėjimu viešame renginyje prieš policijai panaudojant specialiąsias priemones?
Į valdžios leistą protesto renginį susirinko daugybė žmonių, kurie nesijautė darą ką nors anti-įstatymiško. Įvertinus iš akies, dalyvių amžiaus vidurkis – virš 50 metų. Ir net jei renginys pakrypo tokia linkme, kai policija privalo panaudoti dujas ir ginklą, šie žmonės turi teisę būti perspėti ir jiems turi būti sudarytos sąlygos pasitraukti iš teritorijos prieš panaudojant ašarines dujas ir šaunamąjį ginklą.
Nepriklausomoje Lietuvoje, įstatymų leidžiamojo organo pašonėje, ši teisė – būti perspėtiems ir saugiai pasitraukti iš pavojaus zonos prieš policijai panaudojant ginklą – iš žmonių buvo atimta! Dujos ir šūviai pasipylė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Kilusioje panikoje vienodai buvo baudžiami visi. Spūstyje, ant pašalo, griuvinėjo senutės, pora vyrų tempė nėščiąją.
Kas ir kokiu pagrindu, kokia instrukcija remiantis davė įsakymą šaudyti? VRM ministro teigimu, „Viešosios tvarkos palaikymo pajėgos, sprendimą priėmė pačios“.
Ponas Vidaus reikalu ministre, jei tu dar vyras, nesislėpk už eilinių nugaros! Prisipažink: „šaudyti įsakiau aš!“ Tada teisme, pasikvietę viešosios tvarkos palaikymo ekspertus iš Didžiosios Britanijos ar Prancūzijos, mes patyrinėsime tamstos įsakymo adekvatumą. Beje, tai mes padarysime ir tamstelei neprisipažinus…
Iš esmės čia svarbus tik vienas klausimas – kokia instrukcija reglamentuoja ašarinių dujų, guminių kulkų ir kitų spec. priemonių panaudojimą prieš minią. Kokią situaciją reikia laikyti pakankamu pagrindu tam, kad pradėtum šaudyti į savo valstybės piliečius. Tada ir paaiškės, ar keletas išdaužtų langų Seime gali būti laikoma pakankamu pagrindu…ar keli skysti kiaušiniai sukėlė pavojų pareigūnų ir valdžios vyrų gyvybei bei sveikatai… Ir visai nesvarbu, kad policija šaudė guminėmis kulkomis.
Piemuo, aprengtas lietuviška uniforma, prisidengęs antsiuvais su vyčiu, taip pat mielai šaus į tave ir iš kovinio ginklo.
Vienas greta stovėjęs uniformuotasis pro dantis prakošė: „Gaila, kad neturime tankų“.
Dabar aišku. Vagių ir policininkų žaidimas Lietuvoje tapo svarbesnis nei krepšinis! Vienoje pusėje – „patriotai“, keletas komediantų, keletas verslo berniukų ir policininkai, o kitoje pusėje – „nusikaltėliai“. Ir dabar jau reikia rinktis, su kuo tu: su komediantais ar su turgininkais.
Ir visai atskirai reikia aptarti adekvataus ir proporcingo jėgos panaudojimo principo klausimą.
Pamenate, kai gruzinai apšaudė Osetijos sostinę, o rusai atsakydami pasivažinėjo tankais iki Tbilisio? Tada mūsų prezidentas kartu su kitais, į Pekino olimpiados atidarymą nevykusiais, amerikietiško raugo prezidentais šaukė: „Neproporcingas atsakas. Neadekvati reakcija“, turėdamas omenyje, žinoma, ruskelius.
Taigi, brangus amerikietiškos dvasios prezidente, atsakyk man dabar: ar sniego gniūžtės, kiaušiniai ir keliolika akmenų į Parlamento langus yra pakankamas pretekstas šaudyti į savo piliečius ir nuodyti juos dujomis? Ar suluošinti žmones ir sutremptas pasitikėjimas savo valstybe yra proporcingas ir adekvatus atsakas? Pasakyk drąsiai, tarsi sėdėtum už „balelės“, kaip tada, kai mes skelbėme Lietuvos Nepriklausomybę. Ar būtum garsiai koliojęs blogio imperiją, rusus ir komunistus, jei jie būtų panaudoję tokias priemones slopindami Sajūdžio mitingus?
Kruvinoji linija – užbrėžta
Maršalas Fošas sakė: „Po pirmojo šūvio mūšio laukas pasikeičia“. Ir dabar Lietuvoje jau niekada nebus taip, kaip iki sausio 16 -osios! Niekas, eidamas į sankcionuotą mitingą, negalės tikėtis, kad policija užtikrins jo saugumą, o ne bandys įrodyti savo lojalumą valdžios ponams. Taip pat ir policija negalės tikėtis, kad atėjusių į mitingą žmonių kišenėse tebus kiaušiniai ar pomidorai.
Tarp žmonių ir valdžios, žmonių ir „tvarkos saugotojų“ nutįso fronto linija. O kare, žinoma, kaip kare. Visko gali atsitikti. Ir tai jau suprato naujai išrinktos valdžios ponėkai: vakarykščiai šoumenai, verslo klubų liūtai ir liepsningi patriotai, sausio 16 – iosios vakarą gausios policijos apsupti, pritūpę, susikūprinę ir baikščiai besidairantys, spruko į savo valdiškas mašinikes… Pats mačiau šį vaizdelį ir niekada jo nepamiršiu! Nes nėra didesnės ydos valdžios žmogui už bailumą: jis visada gimdo agresiją, aroganciją, atsiribojimą nuo realybes… Negalintis kontroliuoti savęs streso būsenoje pražudys ir karinį dalinį ir policijos pajėgas ir valstybę…
Kvailumas ar provokacija?
Kodėl visa tai įvyko? Senasis klausimas – kvailumas ar provokacija? – ir vėl aktualus. Pradžioje pasigyręs, jog esu profesionalas mitingų klausimu, atsakau: „provokacija – buvo“. Tačiau kuo laikyti atsaką į ją: neišpasakyta konservatorių vyriausybės kvailybe, vaidinant kietos rankos politikus, ryžtingai besitvarkančius pasaulinės krizės sąlygomis, sąmoningu bandymu įbauginti žmones, siekiant juos atgrasyti nuo mitingų ateityje, valdžios ir jai talkinančių spec. tarnybų siekiu sukurstyti riaušes, kurių pasekoje bus galima riboti demokratines laisves ir taip apginti savo nepopuliarius sprendimus? Ar tai tiesiog primityvus valdžios noras apginti savo finansinių rėmėjų interesus, siekiant, kad smulkieji prekeiviai, pasipiktinę kasos aparatų įvedimo turguje reforma ir 9% papildomu mokesčiu, nedrįstų protestuoti, bankrutuotų, o visas pirkėjų srautas paplūstų į MAXIMĄ?…
Preteksto panaudoti jėgą – nebuvo
Baigdamas šį straipsnį, sumuoju – jokio preteksto panaudoti agresyvias demonstracijų išvaikymo priemones (ašarines dujas ir gumines kulkas bei gumines lazdas) nebuvo.
Policija ir viešosios tvarkos palaikymo pajėgos nuo pat pradžių užėmė vaikiškai provokatyvią poziciją ir nepadarė nieko tam, kad taikiu būdu suvaldytų gresiančią ištrūkti iš po kontrolės situaciją, nors viešosios tvarkos policijos palaikymo žmonių buvo keliasdešimt kartų daugiau nei potencialių riaušininkų.
Jie neatliko sulaikymo faktoriaus vaidmens, o atvirkščiai – veikė emocionaliai, piktdžiugiškai ir agresyviai.
Šaunamasis ginklas, guminės kulkos buvo naudojamos išskirtinai prieš mitinge kalbėjusius, naudojusius megafoną asmenis, o ne prieš realiai fiziniais veiksmais pažeidinėjusius viešąją tvarką.
Policija neperspėjo žmonių prieš panaudodama ginklą, neleido ir nesudarė sąlygų jiems pasitraukti iš mitingo teritorijos prieš šį ginklą panaudojant.
Policijos atsakas į demonstrantų veiksmus buvo neproporcingas ir neadekvatus menamoms grėsmėms.
Atsakomybės už savo mitingo metu panaudotas priemones ir to pasekoje sužalotus žmones niekas asmeniškai neprisiėmė ir nepaisant to (arba kaip tik dėl to), kad Seimo rūmuose mitingo metu „tupėjo“ aukščiausia VRM vadovybė, policija ir specialiosios pajėgos tinkamai valdomas nebuvo. Šiais veiksmais LR Vyriausybė sukūrė sudėtingą situaciją respublikoje, ko pasekmė – smurto panaudojimo valstybėje galimybė tik didės.
P.S. Ach, kaip sunku gintis Ministrui Pirmininkui, staiga apvertusiam plokštelę, teigiančiam, kad kasos aparatų turguose jie statyti neketino ir net pačiam apkaltinus MAXIMĄ aistrų mitinge kurstymu, kad neduok Dieve, niekas neįtartų, jog jie – išvien. Koks vertingas jo pareiškimas, esą ašarines dujas ir kita brudą prieš žmones naudojo ne policija ir spec. pajėgos, o patys mitingo dalyviai atsinešė, kad save panuodytų…
Norint pilnai išbaigti šį absurdą, ponas Kubilius galėtų pasakyti esą mitingo dalyvai dar ir dujokaukes policininkams išdalino…
Buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius
"Karštas komentaras" Nr.2, 2009
