Ekonomikos mokslų daktaras,
Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas Algimantas Matulevičius
Manau, kad mišrus ekonomikos modelis (grindžiamas privačia ir valstybine nuosavybe) gali gerai pasitarnauti įveikiant dabartinę krizę. Bet neteigiu, kad tai – ateities panacėja nuo visų galimų negandų.
Žmonija ras savyje gyvybinės energijos, kūrybinės išmonės ir pasiūlys geresnius socialinius visuomenės organizavimosi modelius. Bet tai bus vėliau. Dabar reikia susitvarkyti su krize.
Esame išauklėti klaidingomis nuostatomis, kad žmogus turi būtinai išpažinti kažkokią ideologiją, būtinai priklausyti ar bent pritarti vienai ar kitai politinei srovei. Visas gan sudėtingas žmonių gyvenimas ir jų įvairūs ryšiai realizuojami per visuomeninį sociumą, dažnai gan primityviai bandoma paaiškinti paprastą formulę – už ką tu? Už kairę ar už dešinę? Vieni teigia, kad jie geri, kiti – kad jie dar geresni. O jeigu žmogui nepriimtini nei vieni, nei kiti? Jeigu jo gyvenimo patirtis rodo, kad ir vieni, ir kiti žada viena, o gavę valdžią daro atvirkščiai. Marksizmo ideologai labai propagavo klasių kovą. Jie įrodinėjo, kad jei valdžią perims darbininkų atstovai, tuomet tai bus tikrai teisinga valdžia. Istorija parodė, kiek toks eksperimentas buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje kainavo gyvybių ir kiek dėl jo buvo išlieta kraujo. Netoli šios ideologijos buvo ir Hitlerio nacionalsocialistai, tik jie pervertino vieną arijų naciją. Viskas baigėsi krematoriumais ir dešimtimis milijonų gyvybių.
Nemaža pasaulio dalis gyvena pagal demokratijos principus. Tačiau kalbant apie demokratiją dažnai apeinamas turtinis santvarkos pagrindas, pastaruoju metu į talką pasikviesta ypač neoliberalų liaupsinama laisva rinka. Ji šalia neblogų dalykų atnešė ir skaudžių pamokų. Juk šios propagandos pagrindinis tikslas – įtikinti, kad rinkoje visi turime lygias galimybes ir savo šansą. Tikrovėje visa tai nėra taip gražu kaip norėtųsi. Tas, kas gimsta turtingas arba kitais būdais prieina prie pinigų ir turtų, visada turės didesnes galimybes už tuos, kurie gimė vargingose šeimose. Ši sistema savo negražiausiu pavidalu įpiršta Lietuvai ir, kaip mes matome, tarnauja nedidelės dalies gyventojų turtėjimui bet kokia kaina. Suprantama, kad tai rafinuotesnė, bent išoriškai gražesnė sistema, leidžianti nepatenkintiems nuleisti garą protestuojant, bet ir tai su gan rimtais apribojimais. Problema ta, kad jei totalitarinėse sistemose daug ką, o ypač laisvą žodį, kontroliuoja valstybė, t.y. valdančioji grupė – kasta, tai vadinamose demokratinėse šalyse tą laisvą žodį kontroliuoja pinigai ir ypač dideli pinigai. Nepamirškime, kad globalizacija sukūrė naujo tipo monopoliją – tarptautines finansines oligarchijas. Jos nuo natūralių monopolijų skiriasi būtent didžiule finansinių resursų koncentracija. Todėl kai kurie politologai, ekonomistai, pasisakydami už demokratinę santvarką, grindžiamą laisvos rinkos ekonomika, naiviai apsirinka, nes kalba visiškai ne apie tą laikotarpį.
Laisva rinka dabar nebeegzistuoja, o jeigu ir egzistuoja – tai tarp mažųjų ir vidutinių rinkos dalyvių, kurie tikrai konkuruoja, o kaip žinote, rinka be konkurencijos ne rinka. Tarp didžiųjų transnacionalinių kompanijų jos nėra. Yra tik konkurencijos iliuzija. Tai ne kas kita, o monopolija, negailestingai diktuojanti savo žaidimo taisykles. Jie sprendžia, ką finansuoti, o ko ne, jie stabdo šiuolaikinių mokslo pasiekimų spartesnį pritaikymą mūsų gyvenime. Jie – tikroji pasaulio valdžia. Šios valdžios šerdis labai mažas procentas pasaulio gyventojų, valdančių didžiausius pasaulio turtus. Tai tikrieji XXI a. feodalai, nors ir kitaip vadinami. Visi kiti atributai ir nacionalinės politinės valdžios jiems reikalingi dėl dviejų labai konkrečių dalykų. Pirma, kad, tęsiant pseudoideologinį žaidimą, būtų palaikyta laisvės ir demokratijos iliuzija. O antra, labai aiškiai buvo pademonstruota dabar, kai jų sukeltos didžiulės finansinės-ūkio krizės padariniai „nacionalinių vyriausybių“ rankomis buvo perkelti ant daugumos gyventojų pečių. Juk nereikia būti dideliu ekonomistu, kad suprastum jog trilijoninės dolerių injekcijos išvogtiems bankams reanimuoti – tai yra mokesčių mokėtojų uždirbti pinigai.
Apie šiuos procesus labai aktyviai diskutuojama Vakaruose. Tačiau Lietuvoje toks įspūdis, lyg pasaulyje nieko neįvyko. Galima mažinti algas, pensijas, didinti mokesčius. Tuo tarpu šalies biudžetas mažėja per pus. Ir vėl liaupsinama laisva rinka, kviečiama judėti pirmyn, tik problema, kad čia ir yra esminis kritinis taškas apie valdžios žmonių galimybes analizuoti, suprasti, mokytis, tartis, daryti išvadas ir priiminėti sprendimus. Deja, realybė rodo, kad šių sugebėjimų daugelis neturi.
Viena svarbiausių krizės ir jos padarinių įveikimo sąlygų prie šių uždavinių – problemų sprendimui būtų pajungtos visos įmanomos šalies intelektualinės pajėgos. Dabartiniai politikai, nesuprasdami padėties rimtumo bei pervertindami savo sugebėjimus, yra ties nusikalstamo aplaidumo riba. Mėgėjiškų sugebėjimų ir pastangų nebeužtenka. Reikia valstybę valdyti profesionaliai. Tai dar viena iš krizės pamokų. Negalima taip primityviai įsivaizduoti valstybės valdymo, kaip buvo iki dabar. Susiburia grupė žmonių įvairios gyvenimo patirties, išsilavinimo ir sugebėjimų. Įkuria partiją. Gauna iš kažkur pinigų. Gerai pasireklamuoja. Išsirenka į Seimą ir pakliūna į valdančią daugumą. Žmonės, kurių išsilavinimas abejotinas, o gyvenimo patirtis dažnai ribojasi su kriminaline, tampa premjerais, ministrais, Seimo pirmininkais. Ir tokia marga publika bando vairuoti valstybę, be to, dar turėdami pagrindinę ir jiems svarbiausią užduotį – atsiskaityti su jiems padėjusiems, davusiems pinigų, reklamavusiais, pastūmusiems į aukštesnį postą. Rezultate turime aukščiausią korupciją, stiprią biurokratiją ir prastą valstybės reikalų tvarkymą.
Stipri biurokratija irgi tvarko dažniausiai savo reikalus. Ji stipri, nes politinė valdžia labai silpna. Kiek specialiai tam kurta partijų? Darbo partija su V. Uspaskicho neskaidraus verslo (270 milijonų „Jangilos“ lėšų, kurios privalėjo būti konfiskuotos į biudžetą, prekybos tinklo „Vikonda“ pardavimas per ofsorius kompanijų pirkėjui, esančiam Lietuvoje už 1 Lt ir t.t.) šleifu ir 25 milijonų nelegalių lėšų partijai finansuoti iš užsienio. Liberalų centro partija su A. Zuoku – Abonentu. Liberalų sąjungos rimtos ir stiprios jėgos suskaldymas dėl nepamatuotų R. Pakso, E. Gentvilo ir A. Zuoko ambicijų. „Tvarkos ir teisingumo“ partijos gimimas, kuri ir neturėdama didelės valdžios, lydima korupcinių skandalų. A. Paulausko Naujoji sąjunga, atėjusi į valdžią su V. Uspaskich. K. Prunskienės troškulys vis kurti naujas partijas, kurioms reikia nemažų pinigų ir jie iš kažkur gaunami. Pagaliau, atrodo, trumpalaikis A. Valinsko, o gal ir Kauno „daktarų“ tautos „apkvailinimo“ prikeliant projektas.
Gaila, bet reikia pripažinti, kad nuo šių nedaug skiriasi ir mūsų didžiosios tradicinės partijos – Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai ir socdemai. Jos abi turi dalintis atsakomybę, kad Lietuva taip nugyventa ir tiek leidžiama vogti nebaudžiant. Be to, jos turi po išskirtinę „dovanėlę“ Lietuvai – tai A. Kubiliaus, V. Landsbergio „Wiljams“ afera, o G. Kirkilas su K. Prunskiene, A. Paulausku ir V. Uspaskich pagalba prasukęs liūdnai pagarsėjusį LEO Lt projektą. Ir dėsninga, bet abi šias aferas laimino V. Adamkus. Tradicinės partijos kaltos, kad mes neturime savų bankų, kad nežinia kodėl esame TVF įkaitai, nes tik penkiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, veikia valiutų Tarybos modelis, visiškai suparalyžavęs Lietuvos banko veiklą. Neturi jos moralinės teisės viena kitą kaltinti ( turiu omenyje paskutinį A. Brazausko interviu Delfi.lt) dėl elektros energijos alternatyvių jungčių arba Ignalinos II bloko uždarymo, nes abi nieko nedarė, kad būtų kitaip.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad sąmoningai, o kartais iš kvailumo, visos partijos vis tik padarė per daug blogų dalykų šaliai ir yra atsakingos be išimties už tas pasekmes, kurias šiandien turime. O turime labai prastai išvystytos gamybos kraštą, kuris išmėtė savo žmonių kūrybinį potencialą po pasaulį. Išvada labai aiški – jeigu per trumpą laiką prie valstybės reikalų tvarkymo nestos profesionalai, turintys teorinį bei praktinį pasiruošimą ir nepasiduodantys grupuočių (siekiančių sau naudos) įtakai, mes dar ilgai minkysime šį pakankamai mūsų valdžių prismirdytą mėšlą, o šalis skurs.
Suprasdamas, kad greitai nebus atsisakyta partinės valstybės valdymo sistemos, nors akivaizdu, kad ji atėjo į akligatvį, manau, kad šalies žmonės turi spausti politikus, reikalaudami į Vyriausybę ir išvis, į aukštus valstybės institucijų vadovų postus, pakviesti žmones nebūtinai priklausančius konkrečiai partijai, bet geriausiai čia sugebančius tvarkytis. Net dabartinė situacija leidžia stebėti kaip šalis ritasi į bedugnę, o mums viešoje erdvėje premjeras ir ministrai pučia miglą, kad krizė jau baigiasi, o šiluma gal pigs 1 ct. Kiek galima tyčiotis iš žmonių.
Raginu LR Prezidentę Dalią Grybauskaitę būti ryžtingai ir pareikalauti A. Kubiliaus suformuoti specialistų Vyriausybę. Jeigu nebus supratimo, skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. To nereikia bijoti, nes taip, kaip yra dabar, blogiau nebus. Tarp kitko, ne viena šalis Europoje tai darė ir daro. Būtina ne žodžiais, o veiksmais vykdyti institucinę valstybės tarnybos reformą. Pradedant nuo naujo aiškaus ir suprantamo valstybės tarnybos įstatymo. Tuo pat metu paruošti institucinę schemą ir, ją patvirtinus, atlikti eilės įstaigų likvidavimą, kai kurių sujungimą, o kai kurių įkūrimą. Tikslas labai paprastas – supaprastinti biurokratinę-korupcinę valstybės valdymo sistemą. Eilę žinybų apjungti. Palikti ne daugiau kelių kontroliuojančių institucijų vietoj 150, esančių dabar. Sukurti būtina bent tris naujas. Strateginį valstybės raidos centrą, Inovacijų skatinimo fondą ir Įstatymų bei kitų valstybinių sprendimų vykdymo Generalinę inspekciją. Šių institucijų būtinumą skatina pasikeitusios gyvenimo realijos. Mes turime suprasti, kad gyvenimo dinamika ir ypač mokslo raida mums atveria naujas galimybes rezultatyviau tvarkyti valstybės ir kiekvieno žmogaus reikalus. Taip galėsime susikurti geresnį gyvenimą. Galime tai pasiekti atsisakę pasenusių dogmų ir drąsiai pereinant prie šiuolaikinių problemų sprendimo būdų. Mūsuose sureikšminta rinka ir pinigo kultas yra vakarykštė diena, ir to mes privalome palaipsniui atsisakyti pereinant prie protingo, sąmoningo, mokslu ir žiniomis pagrįsto, valstybės valdymo. Suprantama, šioje naujoje Lietuvoje negali atsirasti vietos savamoksliams merams, premjerams, ministrams, Seimo pirmininkams ir panašiems veikėjams, apie kurių menamus mokslus ir neaiškius diplomus nemažai prirašyta.
Suprantu, kad logiškas klausimas, o kas privers gan pilkas vidutinybes trauktis iš šiltų postų? Atsakymas paprastas – tai galime tiktai mes, piliečiai, šios šalies gyventojai. Ir tai daryti ne tik per rinkimus. Tam reikia sukurti visuomeninę nepakantumo atmosferą, o dar geriau – reiklumo atmosferą. Lengva parašyti, sunku padaryti. Išties sunku, kai šalyje nėra laisvo žodžio. Kai norint, kad išspausdintų, reikia nusilenkti arba susimokėti. O jei nespausdina – tai net neaiškina kodėl. Tiesiog berniukas ar mergaitė taip nusprendė, o gal bosas liepė. Yra sunki, bet vis tik išeitis. Vis daugiau atsiranda geranoriškų internetinių portalų arba laikraščių žurnalistų bei vienas kitas savininkas, kurie išspausdina, o tai jau suteikia galimybę toliau tiražuoti.
Reikia, kad neabejingi prisidėtų prie tolimesnės sklaidos, nes kuo daugiau žmonių perskaitys, tuo daugiau atsiras šalininkų. Šioje situacijoje daug priklauso nuo žmonių apsisprendimo. Jeigu daugumai gerai taip, kaip dabar yra – tai niekas ir nesikeis. O jei norime permainų, tuomet patys ir turime jas pradėti. Esamos sistemos pliusas yra tas, kad vis tik galimos civilizuotos protesto akcijos (nors valdžios ir varžomos) – ilgalaikiai, masiški mitingai, demonstracijos, streikai ir pan. Svarbiausia tam ryžtis ir išaiškinti žmonėms, kad be mūsų asmeninių pastangų niekas nepasikeis. O jei vadovautis mūsų tautos istorine išmintimi – tai lašas po lašo ir akmenį pratašo…
Manau, svarbiausia yra pradėti.
2009-09-08
