„Lietuvoje jau beveik du mėnesius trunkant karantinui kyla reali grėsmė, jog laiku neįvertinus jo poveikio visuomenės psichikos sveikatai, besiformuojantys neigiami veiksniai gali sukelti gerokai daugiau ir ilgalaikės žalos visuomenei, nei dabar prognozuojama. Tam, kad sušvelnintų didelį neigiamą koronaviruso pandemijos bei karantino poveikį žmonių psichikos sveikatai, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) paruošė konkrečius žingsnius ir priemones, kuriuos pristatė visuomenei diskusijoje su ekspertais „Emocinė sveikata: ką atskleidė pandemija ir kas toliau“, – teigiama TS-LKD frakcijos išplatintame pranešime spaudai.
„Karantinas labai smarkiai pakeitė žmonių gyvenimus – privertė gyventi uždaresnėse erdvėse – daugiau laiko leidžiame su artimaisiais netradicinėmis sąlygomis, yra iš to kylančių įtampų, pakankamai daug kylančių smurto artimoj aplinkoj įvykių. Tos kasdieninės įtampos jau šiandien reikalauja atliepimo, – teigė Seimo narė Ingrida Šimonytė. – Be bendros politikų pareigos rūpintis tuo, kas yra mūsų bendras reikalas – kad žmonės gautų pagalbą, kurios reikia – dar yra ir emocinis krūvis, kuris yra labai svarbus. Mūsų krizės valdytojai daug dėmesio skyrė kontroliavimui, baimės skleidimui, vietoj to, kad skatintų pasitikėjimą, kad problemos pripažįstamos, jos bus išspręstos, pasitelkiant ekspertus. Šios politikų priedermės, be priedermės spręsti aktualius klausimus, man pritrūko. Mačiau daug griežtos rankos, kontrolės, emocinės sveikatos bloginimo vienus kažkaip vadinant, segreguojant socialines grupes – tas neprideda jėgų atlaikyti įtampas, tą reikia skubiai keisti ir artėti prie tos retorikos, kuri skatina žmonių pasitikėjimą bendruomene, visuomene, valdžia. Pasitarę su ekspertais pateikiame mūsų matymą, kaip derėtų gerinti visuomenės emocinę sveikatą“.
Diskusijoje pabrėžta, jog šeimoms karantino laikotarpiu padaugėjo atsakomybių ir rūpesčių: tėvai vaikams tapo IT konsultantais, turinčiais atsakyti į klausimus, kuriuos anksčiau buvo galima užduoti draugams ir mokytojams, tėvai turi rūpintis vaikų sveikatos apsauga, užimtumu ir socialiniais poreikiais ir, galų gale, dar gebėti nuotoliniu būdu atlikti savo darbines užduotis. Labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms tai virsta sunkiai pakeliamu iššūkiu. Maža to, iki šiol nėra aišku, kokią realią psichologinę pagalbą gauna pirmose gretose kovoje prieš virusą stovintys medikai bei socialiniai darbuotojai.
„Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad be įprastų simptomų – nerimo ir baimės – dėl karantino turėsime ir kitas problemas: gali išryškėti vienišumas, depresija, žalingas alkoholio ir narkotikų vartojimas, savęs žalojimas ir savižudiškas elgesys. Todėl taip stipriai pažeistai visuomenei tampa itin svarbus psichikos sveikatos paslaugų pasiekiamumas, o psichikos sveikatos specialistams turi būti sudarytos sąlygos efektyviai veikti priešakinėse pozicijose. Nuo to gali priklausyti mūsų kiekvieno asmeninis atsigavimas, o tuo pačiu ir valstybės ekonomikos kilimas“, – pažymėjo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Paulė Kuzmickienė.
Atsižvelgdami į šiandienos realybės aplinkybes bei išskiriant pagrindines rizikos grupes – medikus, socialinius darbuotojus, senjorus, neįgaliuosius bei psichosocialinius sunkumus patiriančias šeimas – TS-LKD parengė ir siūlo galimus emocinės krizės pasekmes lengvinančius sprendimus, atsižvelgiant į laikotarpį: priemonės būtinos dabar, pasibaigus karantinui ir ilgalaikėje perspektyvoje privalomi veiksmai.
TS-LKD siūlomi nedelsiant reikalingi sprendimai apima būtinybę į Valstybės ekstremaliųjų situacijų centro veiklą įtraukti išorės ekspertus, kurie analizuotų situaciją ir teiktų reikalingus sprendimus, įpareigoti Valstybinį psichikos sveikatos centrą parengti priemonių planą sveikatos užtikrinimui karantino metu ir po jo, steigti specializuotus kompleksinės pagalbos centrus regionuose – panaudojant savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų pajėgas teikti nuotolines konsultacijas, o karantinui švelnėjant – pereiti prie gyvų seansų bei rūpinantis proaktyvia pagalba rizikos grupėms: šeimoms, per pastaruosius tris mėnesius susidūrusioms su smurto artimoje aplinkoje atvejais, taip pat jei pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą yra nustatytas vienas ar kitas socialinių paslaugų teikimo lygis, neįgaliems asmenims ir juos prižiūrintiems, 70 m. ir vyresniems senjorams.
TS-LKD taip pat siūlo informaciją kur kreiptis dėl psichologinės sveikatos klausimų spausdinti ant prekių ar paslaugų įsigijimo čekių, pasitelkiant verslo bendruomenę ir universitetų mokslininkus sukurti mobiliąją programėlę, kuri padėtų planuoti savo ir vaikų laiką karantino metu bei teiktų patarimus dėl fizinio aktyvumo, buities darbų ar emocinės sveikatos pratimų. Kartu siūloma, atsižvelgiant į Belgijos, Prancūzijos ir kitų šalių patirtį, maisto prekių parduotuvių, vaistinių, degalinių darbuotojus apmokyti iš tam tikrų sutartų žodžių pastebėti ir pranešti atitinkamoms institucijoms apie asmenis, kuriems potencialiai reikia pagalbos dėl patiriamo smurto artimoje aplinkoje.
„Ekspertai gana vieningai pripažįsta, jog laikas po karantino bus pats sudėtingiausias visuomenės psichologinės savijautos atžvilgiu. Žmones neigiamai veiks labai išaugęs nedarbo lygmuo bei dėl šios priežasties besiformuojantis nepriteklius. Taip pat pasijus per karantino laikotarpį susikaupusio nerimo padariniai – įtampa, nuovargis, nežinomybė dėl ateities. Daliai šeimų, tai bus periodas, kuriame netrūks pykčio bei nesutarimų. Asmenys turintys problemų dėl priklausomybių ir neturėję deramos terapinės pagalbos, po karantino išgyvens dar didesnes krizes. Kiekvienas Lietuvos gyventojas daugiau ar mažiau pajutęs finansinius ir socialinius krizės padarinius jausis labiau pažeidžiamas, slegiamas rūpesčių, emociškai pažeidžiamas, todėl parengėme planą galimai artėjančiam sunkiausiam laikotarpiui ištverti ir teikiame jį visuomenei vertinti“, – teigė Seimo narės.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai karantinui pasibaigus siūlo steigti psichologinę tarnybą dirbantiems sveikatos priežiūros įstaigose, tęsti regioninių COVID-19 centrų veiklą, tęsti ir plėtoti kompleksinių paslaugų šeimai finansavimą, nedelsiant aktyvinti ir modernizuoti priklausomybių centrų veiklą, nustatyti savivaldybių institucijų kompetenciją užtikrinant psichikos sveikatos priežiūrą bendruomenėse, be kitą ko užtikrinant pagalbą visiems gyventojams ir specialistams.
„Galiausiai ilgalaikėje perspektyvoje siūlome pertvarkyti psichikos sveikatos sistemą užtikrinant šiuolaikišką požiūrį į psichikos sveikatą ir paslaugų prieinamumą: keisti požiūrį į psichikos sutrikimų gydymą – pereiti nuo medikamentinio gydymo prie ankstyvos psichikos sutrikimų diagnostikos ir prevencijos, stiprinti šeimos gydytojų kompetencijas ankstyvai depresijos ir kitų psichikos problemų diagnostikai, didinti visuomenės psichikos sveikatos ir emocinį raštingumą, gerinti visuomenės gebėjimą atpažinti, suprasti ir tinkamai reikšti savo emocijas, gerinti psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą – stiprinti psichikos sveikatos centrų komandas, didinti jų finansavimą. Taip pat siūlome modernizuoti asmens psichikos sveikatos įstaigų infrastruktūrą ir įgyvendinti efektyvias prevencijos ir psichikos sveikatos stiprinimo programas bei užtikrinti daugiau bendradarbiavimo su seniūnijomis ir vietos bendruomenėmis padedant gyventojams gauti reikiamą pagalbą, kovoti su priklausomybėmis, stebėti rizikos faktorius bendruomenėse“, – sakė TS-LKD pirmininko pavaduotoja, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Monika Navickienė.
TS-LKD planas emocinei sveikatai gerinti:
Lietuvoje jau daugiau nei du mėnesius trunkant karantinui kyla reali grėsmė, jog, laiku neįvertinus jo poveikio visuomenės psichikos sveikatai, besiformuojantys neigiami veiksniai gali sukelti gerokai daugiau ir ilgalaikės žalos visuomenei, nei dabar prognozuojama.
Tam, kad sušvelnintume didelį neigiamą koronaviruso pandemijos bei karantino poveikį mūsų žmonių psichikos sveikatai, telkiame savo pastangas bei resursus bendram tikslui – pasiūlyti konkrečias priemones/sudaryti tam tikrą šviesos žemėlapį – kuris mūsų žmonėms įžiebtų viltį, jog pagalbos sulauks visi, kuriems ji reikalinga.
Siūlomus veiksmus suskirstėme pagal jų chronologinį aktualumą:
a) kurių veiksmų imamės nedelsiant, dar karantinui tebesitęsiant;
b) kokie veiksmai turės būti atlikti karantinui pasibaigus;
c) kokie ilgojo laikotarpio veiksmai užtikrins, jog kitai krizei bus pasirengta kur kas geriau;
Pirmiems dviem etapams sprendimų reikia nedelsiant, jau šiandien. Tuo tarpu trečiajam etapui būtina atidesnė ir išsamesnė ekspertų diskusija, vertinant šios krizės klaidas bei gerąsias praktikas.
a. Sprendimai karantino metu
Lietuvos visuomenė stipriai pajautė COVID-19 sukeltus padarinius, ypatingai rizikos grupės. Šeimoms karantino laikotarpiu padaugėjo atsakomybių ir rūpesčių: tėvai vaikams tapo IT konsultantais, turinčiais atsakyti į klausimus, kuriuos anksčiau buvo galima užduoti draugams ir mokytojams, tėvai turi rūpintis vaikų sveikatos apsauga, užimtumu ir socialiniais poreikiais ir, galų gale, dar gebėti nuotoliniu būdu atlikti savo darbines užduotis.
Labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms tai virsta sunkiai pakeliamu iššūkiu. Maža to, iki šiol nėra aišku, kokią realią psichologinę pagalbą gauna pirmose gretose kovoje prieš virusą stovintys medikai bei socialiniai darbuotojai.
PSO teigia, kad be įprastų simptomų – nerimo ir baimės – mes dėl karantino turėsime ir kitas problemas: gali išryškėti vienišumas, depresija, žalingas alkoholio ir narkotikų vartojimas, savęs žalojimas ir savižudiškas elgesys. Todėl taip stipriai pažeistai visuomenei tampa itin svarbus psichikos sveikatos paslaugų pasiekiamumas, o psichikos sveikatos specialistams turi būti sudarytos sąlygos efektyviai veikti priešakinėse pozicijose. Nuo to gali priklausyti mūsų kiekvieno asmeninis atsigavimas, o tuo pačiu ir valstybės ekonomikos kilimas.
Atsižvelgdami į šias aplinkybes bei išskiriant pagrindines rizikos grupes – medikus, socialinius darbuotojus, senjorus, neįgaliuosius bei psichosocialinius sunkumus patiriančias šeimas – parengėme ir siūlome šiuos galimus krizės pasekmes lengvinančius sprendimus:
1. Į Valstybės ekstremaliųjų situacijų centro veiklą įtraukti išorės ekspertus (arba steigti šalia veikiančią grupę), kurie analizuotų situaciją ir siūlytų reikalingus sprendimus šiandien, atliepiančius dabartinę visuomenės psichinės sveikatos būklę ir galimų problemų sprendimą ateityje.
2. Įpareigoti Valstybinį psichikos sveikatos centrą parengti priemonių planą psichikos sveikatos užtikrinimui karantino metu ir po jo.
3. Specializuotų kompleksinės pagalbos centrų pagrindu regionuose (toliau Regioniniai COVID-19 centrai) sutelkti esamas savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų pajėgas ir teikti reikiamą pagalbą, ir konsultacijas socialinės rizikos grupėje esantiems asmenims bei šeimoms, taip pat tiems žmonėms, kurie dirba padidintos rizikos sektoriuose ir jų artimiesiems. Pagalba turėtų būti suteikiama visiems besikreipiantiems, kurie susidūrė su iššūkiais, susijusiais su dėl viruso pasikeitusiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Regioninio COVID-19 centro veikla turėtų būti organizuojama tinkliniu principu, apjungiant esamų organizacijų pajėgas, tokių kaip savivaldybių psichikos sveikatos centrai, savivaldybių TBK (Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinavimo) specialistai bei nevyriausybinės organizacijos. Regioninių COVID-19 centrų veikla turi būti koordinuojama Valstybinio psichikos sveikatos centro.
Konsultacijos sprendžiant socialinius ir emocinius sunkumus vyktų nuotoliniu būdu – telefonu arba elektroninėmis priemonėmis. Karantino sąlygoms švelnėjant, reikia didinti ir gyvas konsultacijas bei pagalbą. Bendravimas vyktų remiantis nuotolinio darbo organizavimo ir etikos rekomendacijomis, parengtomis ekstremalių situacijų komisijos arba atsakingų Vyriausybės institucijų. Aktualiais klausimais būtų parengtos ir informacinės platformos. Regioninio COVID-19 centro veikla galėtų būti finansuojama iš valstybės biudžeto, vengiant įpareigoti savivaldybes centrų veiklą finansuoti tik savo resursais.
Centruose būtų sudarytos galimybės gauti tiek skubią informacinę pagalbą aktualiais socialiniais bei psichikos sveikatos klausimais, tiek laiku ir anonimiškai gauti psichiatro, psichologo konsultacijas, visų pirmiausia medikams, socialiniams darbuotojams.
Proaktyvi pagalba socialinės rizikos grupėms. Regioniniai COVID-19 centrai vykdytų aktyvią stebėseną ir užtikrintų, kad veikia kokybiška paslaugų poreikio nustatymo sistema remiantis aktualiais savivaldybių duomenimis. Stebėsena bei poreikių nustatymas vyktų pasitelkiant savivaldybėse dirbančius atvejo vadybininkus, kurie dirba su vaikais, taip pat ir su kitomis socialiai pažeidžiamomis grupėmis.
Pirmiausiai pagalba būtų teikiama tiems, kurie yra rizikos grupėje:
a) šeimoms, per pastaruosius tris mėnesius susidūrusioms su smurto artimoje aplinkoje atvejais. Su šeimomis būtų papildomai susisiekiama ir įvertinama jų situacija (status quo) ir jei reiktų operatyvios reakcijos – pradedamas bendradarbiavimas su policija ir pan.
b) šeimoms, kurioms pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą yra nustatytas vienas ar kitas socialinių paslaugų teikimo lygis.
c) neįgaliems asmenims ir juos prižiūrintiems;
d) 70 m. ir vyresniems senjorams, teiraujantis apie jų psichologinę savijautą, padedant dorotis su vienišumo jausmu būnant saviizoliacijoje bei suteikiant kitą reikalingą pagalbą.
3. Papildomos priemonės psichinės sveikatos problemoms spręsti
Kontaktinė informacija, kur kreiptis pagalbos – pardavimo čekyje. Siūlome apie svarbiausių pagalbą teikiančių institucijų kontaktus būtų galima rasti už įsigytas prekes ar paslaugas gaunamame čekyje.
Mobili programėlė, kaip susikurti asmeninę dienotvarkę veiklai namuose. Jeigu karantino laikotarpis užsitęstų arba po kurio laiko tektų jį kartoti iš naujo, siūlome pasitelkus universitetus ir verslo organizacijas inicijuoti programėlės sukūrimą, kuri žmonėms padėtų išmokti planuoti savo ir vaikų dienotvarkes ilgą laiką gyvenant uždaroje erdvėje. Ši programėlė galėtų duoti patarimus kaip planuoti savo laiką, gaminti maistą, tvarkyti namus, sportuoti, skaityti, atlikti atsipalaidavimo pratimus ir pan.
Pagalba žmonėms, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje. Atsižvelgdami į Belgijos, Prancūzijos ir kitų šalių patirtį, siūlome maisto prekių parduotuvių, vaistinių, degalinių darbuotojus apmokyti iš tam tikrų sutartų žodžių pastebėti ir pranešti atitinkamoms institucijoms apie asmenis, kuriems potencialiai reikia pagalbos dėl patiriamo smurto artimoje aplinkoje.
b. Sprendimai po karantino
Ekspertai pripažįsta, jog laikas po karantino bus pats sudėtingiausias etapas visuomenės psichologinės savijautos atžvilgiu. Žmones neigiamai veiks labai išaugęs nedarbo lygmuo bei dėl šios priežasties besiformuojantis nepriteklius. Taip pat pasijus per karantino laikotarpį susikaupusio nerimo padariniai – įtampa, nuovargis, nežinomybė dėl ateities.
Daliai šeimų, tai bus periodas, kuriame netrūks pykčio bei nesutarimų. Asmenys turintys problemų dėl priklausomybių ir neturėję deramos terapinės pagalbos, po karantino išgyvens dar didesnes krizes.
Šiuo metu pirmose linijose su pandemija besikaunantys medicinos darbuotojai patiria itin daug streso. Tad atslūgus pagrindinei krizės bangai (veikiausiai po kelių mėnesių), pasirodys įvairūs streso sukelti padariniai: perdegimo sindromas, kaltės jausmas dėl neišgelbėtų pacientų, potrauminio streso sutrikimo simptomai, galimai pakrikę šeiminiai ryšiai ir pan.
Kiekvienas Lietuvos gyventojas daugiau ar mažiau pajutęs finansinius ir socialinius krizės padarinius jausis labiau pažeidžiamas, slegiamas rūpesčių, emociškai pažeidžiamas.
Visiems šiems scenarijams reikia ruoštis jau šiandien, todėl mes siūlome:
1. Steigti psichologinę tarnybą dirbantiems sveikatos priežiūros įstaigose.
2. Tęsti regioninių COVID-19 centrų veiklą telefonu bei kitais nuotoliniais būdais, o vėliau ir tiesioginiu būdu, tęsti teikiamas paslaugas, apimančias socialinę, psichologinę, psichoterapinę pagalbą.
3. Tęsti ir plėtoti kompleksinių paslaugų šeimai finansavimą.
4. Nedelsiant aktyvinti ir modernizuoti priklausomybių centrų veiklą
5. Nustatyti savivaldybių institucijų kompetenciją, užtikrinant psichikos sveikatos priežiūrą bendruomenėse:
a. Savivaldybės administracijos direktorius privalo pristatyti Savivaldybės tarybai ataskaitą apie priemonių planą, kaip bus rūpinamasi psichikos sveikata po karantino.
b. Savivaldybės taryba turi nustatyti priemones psichikos sveikatai užtikrinti strateginiame plėtros ir veiklos planuose.
c. Savivaldybės taryba, suderinusi su Valstybiniu psichikos sveikatos centru, turi patvirtinti paslaugų planą, skirtą užtikrinti žmonių psichikos sveikatai savivaldybės teritorijoje.
6. Savivaldybėse, suderinus su Valstybiniu psichikos sveikatos centru ir Sveikatos apsaugos ministerija, privalo būti užtikrinama pagalba specialistams ir gyventojams. Apie galimas gauti paslaugas savivaldybė turi informuoti gyventojus, koordinuoti jų veiklą ir rūpintis, kad šios paslaugos būtų pasiekiamos kuo platesniam gyventojų ratui. LR Vyriausybė turi pasirūpinti, kad savivaldybėje reikalingos paslaugos gautų finansinį palaikymą.
c. Ilgojo laikotarpio veiksmai
Siūlome pertvarkyti psichikos sveikatos sistemą užtikrinant šiuolaikišką požiūrį į psichikos sveikatą ir paslaugų prieinamumą.
Keisti požiūrį į psichikos sutrikimų gydymą. Pereiti nuo medikamentinio gydymo prie ankstyvos psichikos sutrikimų diagnostikos ir prevencijos. Atsisakyti neveiksmingos ir sovietinius laikus menančios šiandieninės sistemos, kai psichikos sutrikimų klausimas paliekamas daugiausiai psichiatrijos ligoninių žiniai ir yra neproporcingai taikomas medikamentinis ir stacionarinis gydymas. Būtina plėtoti psichoterapinį gydymą ir daugiau dėmesio skirti prevencijos priemonėms bei nevyriausybinių organizacijų iniciatyvoms.
Svarbu stiprinti šeimos gydytojų kompetencijas ankstyvai depresijos ir kitų psichikos problemų diagnostikai. Imtis priemonių destigmatizuoti sergančius depresija ir skatinti juos ieškoti pagalbos vietoje to, kad jie slėptų savo problemas ir jaustųsi, o neretai ir būtų diskriminuojami dėl galimos ligos diagnozavimo.
Didinti visuomenės psichikos sveikatos ir emocinį raštingumą, gerinti visuomenės gebėjimą atpažinti, suprasti ir tinkamai reikšti savo emocijas, atpažinti ir suprasti savo ir artimųjų psichikos sveikatos sunkumus bei konstruktyviai juos spręsti, laiku kreipiantis reikalingos pagalbos, bei suteikiant tinkamą bendruomeninį palaikymą.
Gerinti psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą. Stiprinti psichikos sveikatos centrų komandas, didinti jų finansavimą.
Priartinti psichiatrijos pagalbą prie žmonių – reorganizuoti rajonų ligonines į psichosomatikos, somatopsichiatrijos, kas ypač aktualu senyvo amžiaus pacientams. Steigti priklausomybės ligų skyrius rajoninėse ligoninėse, nes penkių centrų didmiesčiuose jau nebepakanka. Steigti ir plėtoti alternatyvias hospitalizacijai paslaugas: atviro dialogo mobilias paslaugas, Soteria namus, krizių centrus.
Stiprinti ir plėsti psichiatrijos dienos stacionarus, ambulatorinių konsultacijų skyrius/poskyrius. Sudaryti sąlygas kreiptis psichologinės pagalbos į tą pačią gydymo įstaigą, kurioje yra užsiregistravę arba į bet kurią kitą licencijuotą įstaigą (lėšas už šią paslaugą asmuo turėtų galėti nusinešti į bet kurią licencijuotą įstaigą).
Didinti kompensuojamų psichoterapijos sesijų skaičių, nuo 10 iki 15. Padidinti vieno gyventojo pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų (konsultacijos, tyrimų ir gydymo) metinę bazinę kainą.
Sudaryti sąlygas psichiatrams bei vaikų ir paauglių psichiatrams paslaugas teikti ne tik akredituotose sveikatos priežiūros įstaigose, bet ir besiverčiant individualia veikla, kaip šiandien dirba klinikiniai psichologai.
Modernizuoti asmens psichikos sveikatos įstaigų infrastruktūrą ir įgyvendinti efektyvias prevencijos ir psichikos sveikatos stiprinimo programas. Valstybės investicines programas ir ES paramos lėšas pirmiausia skirti psichiatrijos ligoninių, skyrių ir centrų remontui bei modernizavimui. Remiantis kitų šalių patirtimi, sukurti ir finansuoti efektyvias psichikos sveikatos sutrikimų prevencines ir psichikos sveikatos stiprinimo programas.
Daugiau bendradarbiavimo su seniūnijomis ir vietos bendruomenėmis. Vietos seniūnams kartu su vietos bendruomenės lyderiais, bei policijos atstovais ir medikais suteikti daugiau galimybių ir atsakomybių padėti priklausomiems nuo alkoholio (ypač, kai piktnaudžiavimas alkoholiu susijęs su smurtu), patyrusiems alkoholinę psichozę žmonėms, suteikiant galimybes ir pareigas rūpintis jų gydymu, stebėti jų šeimos ir vaikų būklę. Ši pagalba galėtų būti teikiama pasitelkiant ir specialius socialinius darbuotojus, priskirtus ne rizikos šeimoms, o visai bendruomenei. Tokie socialiniai darbuotojai galėtų pirmiausiai padėti identifikuoti rizikos faktorius tarp bendruomenės narių.
Metodiškai ir finansiškai remti ir skatinti bendruomenes aktyviai dalyvauti sprendžiant šias problemas. Stiprinti dienos centrus, raginti bendruomenes kurti „Šiltus kambarius“, kurie padėtų spręsti vienišumo, socialinės atskirties problemas. Juose turėtų būti jauki, namų aplinka ir galimybių pasikalbėti su socialiniais darbuotojais.
