Jeigu yra paradoksų, tada tai, ką jūs dabar sužinosit, tikrai yra paradoksas. Šį straipsnį visaip traktuos žmonės, žiniasklaida, o ypatingai komentuos lavonotologai ir lopatologai. Tikrai nebūčiau rašęs šio straipsnio-kreipimosi, bet mane paskatino ne pirmą kartą keliamas į viešumą prezidento Valdo Adamkaus finansavimo klausimas. O dar labiau — aplink jį keliamo triukšmo pasekmės.
Jau taip išeina, kad kreipiuosi į konservatorius. Gerbiamieji konservatoriai, jūs ilgą laiką ir dažniausiai nepagrįstai rėkėte, kad tėvynė pavojuje, kad ją reikia gelbėti nuo rusų, nuo Uspaskicho, nuo oligarchų ir populistų. Tai buvo tik reklaminiai triukai. Tikrų pavojų nebuvo. O dabar iš tikrųjų atsirado pavojus tėvynei. Ir kaip bebūtų keista, tėvynę išgelbėti galite tik jūs.
Šalyje atsirado labai stipriai užsimaskavęs populistas. Taip gudriai užsimaskavęs, kad to galėjo išmokti tik komunistų aukštojoje partinėje mokykloje.
Nors aš nesu jūsų draugas, bet padėsiu atskleisti, kas tas įsislaptinęs populistas. Tai yra buvęs komunistas, buvęs rajono partijos komiteto pirmasis sekretorius, Vyriausybės kancleris, lyg tai žmogaus teisių gynėjas, o dabar — Seimo konservatorių frakcijos narys Kęstutis Čilinskas.
Kas meta degtuką į parako statinę
K. Čilinskas Seime iškėlė klausimą dėl neskaidraus Valdo Adamkaus rinkimų kampanijos finansavimo. Jis siūlo steigti komisiją tiems dalykams išaiškinti. Gerbiamieji, dabar liko tik įmesti degtuką į parako statinę. Ką tai reiškia — komisija prezidentui? Tai yra neišvengiama apkalta. O kas toliau? O toliau ne tik nepratęsime Ignalinos atominės elektrinės darbo, bet susprogdinsime valstybę. Jeigu ne valstybę, tai jos pamatus — tikrai. Aš nejaučiu V. Adamkui didelės simpatijos, tačiau reikia mąstyti valstybiškai.
Šiandieninė padėtis šalyje: didėja kainos, auga infliacija, smunka ekonomika, tiksi nekilnojamojo turto bomba (jeigu dauguma stambiųjų statybininkų stabdo statybas, o kiti pusvelčiui parduoda statybai paruoštus žemės plotus, tai ši bomba nekilnojamojo turto rinkai neišvengiamai atneš 30 proc. nuosmukį. Tai ne aš išsigalvojau, tai verslo dėsniai.), mokytojai streikuoja, biudžetas deficitinis. Šiandien daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų — protesto balsai, vis daugiau žmonių palieka Lietuvą.
Antras žmogus valstybėje — Seimo pirmininkas turi tik 0,3 proc. tautos pasitikėjimo, jo partija iš viso „nekotiruojama“ reitingų lentelėje. Pats jis daugiau negu keistai elgiasi: tai jam krikščioniškieji Lietuvos įstatymai trukdo bučiuotis su vyrais, tai jis pasiruošęs patirti malonumą prievartaujamas.
Trečias žmogus valstybėje — premjeras. Žmonių pasitikėjimas juo — apie 1 proc. Jo partijos reitingas irgi sparčiai krinta. Tarp kitko, ir vienas, ir kitas — komunistų aukštosios partinės mokyklos auklėtiniai.
Gerbiami konservatoriai, jūs šioje situacijoje norite atiduoti Lietuvą į tokias rankas?
Galvojau tik apie valstybės stabilumą
Noriu priminti, kas buvo tais laikais, kai vyko apkalta prezidentui Rolandui Paksui.
Lietuva praktiškai buvo izoliuota. Dauguma numatytų aukšto rango užsienio šalių pareigūnų ir net vadovų vizitų buvo atšaukti. Ir man, rusui, didžiausios ir populiariausios partijos Lietuvoje lyderiui, reikėjo galvoti ne apie save, ne apie partiją, o apie tai, kas tuo metu būtų naudingiau valstybei.
Nežiūrint į tai, kad 2/3 Darbo partijos tarybos narių buvo prieš V. Adamkaus palaikymą, aš nusižengiau etikai ir partijai, demonstratyviai nuvažiavau pas V. Adamkų į namus ir išreiškiau savo pagarbą. Tai buvo rodoma visai Lietuvai kaip signalas visiems Darbo partijos rėmėjams.
Partijos tarybos posėdyje, kai reikėjo priimti sprendimą, aš pasakiau: „Šiandien nežiūriu į pavardes, į varžovus, nežiūriu į juos kaip į asmenybes, nežiūriu į savo simpatijas Kazimierai Prunskienei, bet žiūriu į tai, kas iš kandidatų yra priimtinesnis Vakarams, kas greičiau galės atstatyti diplomatinius santykius ir pašalinti izoliaciją“.
Tada jau ir verslas dėl to turėjo problemų. Ir aš, kaip Darbo partijos lyderis, turintis didžiulį Lietuvos žmonių pasitikėjimą, galvojau tik apie valstybės stabilumą ir spartesnį integravimąsi į civilizaciją.
Tada jaučiau, kad tik aš savo atkaklumu galėčiau suvaldyti situaciją taryboje. Pats skelbiau balsavimą taryboje, pats skaičiavau balsus ir aiškiai išreiškiau palaikymą V. Adamkui.
Nors tada gana stiprūs buvo antras ir trečias valstybės žmonės — Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir premjeras Algirdas Brazauskas.
Ta pati diagnozė
Didžiausiam populistui ir jo aplinkai noriu priminti dar vieną momentą — R. Pakso neadekvatumą. Paskyręs Jurijų Borisovą savo patarėju, po 7 valandų R. Paksas jį atleido. Tokiais veiksmais R. Paksas pasirašė sau nuosprendį ir atstūmė nuo savęs kokius 5 Seimo narius. O sprendimas jo atžvilgiu Seime buvo priimtas tik vieno balso persvara.
Žmogiškai tai suprantama: atlaikyti tokį spaudimą R. Paksui buvo sunku, žinau pagal save. Bet tuo metu kiekvienas Seimo išrinktasis pagalvojo: tai pavojinga, prezidentui „važiuoja stogas“. Tai paneigti buvo jau neįmanoma. Ir prognozuoti tolimesnius prezidento veiksmus — taip pat.
Rolandui reikėjo poilsio.
Dabar, aš tikiuosi, jis sveikas ir drūtas. Bet tada… Buvo, kaip buvo.
V. Muntiano aš nevertinsiu. Man jis tiesiog neegzistuoja. Jo vertinimas — inteligentijos ir politikų sąžinės reikalas. Nors ir turėčiau ką pasakyti, bet viskas bus pakreipta taip, lyg aš keršiju. Todėl tyliu. Vertinkite jūs. Lietuvos žmonės jau įvertino, tai rodo apklausos.
G. Kirkilas. Nenoriu vardinti daug pavyzdžių ir gadinti daug popieriaus, bet vien jo pareiškimas, kad šiuo metu maisto produktų kainos sumažėjo 20 proc. yra ta pati diagnozė, kaip ir J. Borisovą paskirti prezidento patarėju, o po 7 valandų atleisti.
Kiek kainuos valstybei K. Čilinsko populizmas?
Pasakysiu dar daugiau. Atskleisiu vieną nedidelę detalę, kuri, manau, pakankamai reikšminga.
V. Adamkus, prasidėjus šitam skandalui, kurį stengiasi įžiebti populistas K. Čilinskas, atsistatydins pats. Tam yra trys priežastys.
Pirma, inteligentiškumo neduosi ir neatimsi, jis arba yra, arba jo nėra. Kaip pasakė vienas filosofas, kai kurie žmonės yra inteligentai iš prigimties. Tai galima pasakyti ir apie V. Adamkų.
Antra, jis neturi stiprios valios. Prisimenu tą laiką, kai prieš mane buvo didžiulis puolimas, kurį organizavo ta pati kompanija, kuri formavo dabartinę Vyriausybę. Paskutinis, kuris tuo metu vakare aplankė prezidentą, buvo Raimundas Lopata. Po susitikimo su V. Adamkumi jis davė interviu žurnalistams. Turinys ir net žodžiai buvo tie patys, kurie kitą dieną pasirodė V. Adamkaus pareiškime. Juo buvo netiesiogiai išreikštas nepasitikėjimas manim ir Artūru Zuoku.
Beveik neabejoju, kad jeigu po R. Lopatos pas prezidentą būtų apsilankęs kas nors kitas, ko gero, to pareiškimo ir nebūtų buvę. Suveikė paskutiniojo apsilankiusiojo nuomonės sindromas.
Ir trečia. Na, dėl trečio šį kartą nekalbėsiu.
Gerbiamieji konservatoriai, ar nors suvokiate, kiek valstybei kainuos jūsų nario populizmas, jo siekimas tokiu būdu — puolant prezidentą ir griaunant valstybės pamatus — pasipuikuoti prieš rinkėjus ir užsidirbti sau populiarumo taškų prieš rinkimus?
Mes kritikuojam Rusiją dėl žodžio laisvės stokos. Taip, yra. Bet Lietuvoje per pusę metų centrinė spauda nė vieno karto be pinigų neišspausdino mano išsakytos nuomonės. Jeigu centrinės spaudos leidiniai pasiruošę atspausdinti šitą mano straipsnį, galite pateikti man sąskaitą, nes ir šį kartą esu pasiruošęs sumokėti ir tokiu būdu pranešti konservatoriams apie savo susirūpinimą ir paraginti juos gelbėti valstybę. Kitaip pagal populizmą jie pralenks ir mane.
Su pagarba, Viktoras Uspaskich
