Petras Navikas, finansų analitikas
Daugumą žmonių neramina klausimai: ar iš tiesų Lietuvos ekonomika yra tokia silpna, kad negali užtikrinti visiems žmonėms normalaus gyvenimo ir kodėl nedidelė žmonių grupė gyvena pertekliuose, o kiti – vos suduria galą su galu.
Ar iš tiesų ekonomika silpna ir esame neturtingi?
Kiekvienas versle išleistas litas 2007 metais davė 27 centus grynųjų pajamų. Tai rodo, kad verslo efektyvumas yra pakankamai aukštas, o jį nulėmė vadovų ir dirbančiųjų kompetencija, jų sugebėjimai bei darbo priemonių techninis lygis. Pelningai dirbusios įmonės gavo beveik 25 mlrd. litų pelno, o nuostolingai dirbusios – turėjo 3 mlrd. litų nuostolių. Suprantama, kad dėl ekonominės krizės šiais metais bus gauta mažiau pelno ir turėta daugiau nuostolių.
Lietuvos ūkio subjektuose tais metais sukurta 98 milijardai litų bendrojo vidaus produkto. Pridėtinė vertė sudarė 54 milijardus litų. Tai nėra mažos sumos. Jos užtikrina palyginti gerą žmonių pragyvenimo lygį. Tai kodėl vieni gyvena perteklyje, o kiti – varganai?
Pirmasis pridėtinės vertės pasidalinimas
Atsakymas toks: labai neteisingai perskirstoma bendru visų darbu sukurta pridėtinė vertė (verslo pyragas). Pirmajame – jos kurimo procese tarp įmonių savininkų ir samdomų darbuotojų, antrajame – per mokesčius ir trečiajame – per korupciją.
Gamybos ar paslaugų įmonės vienos kaip tokios be juose dirbančių žmonių nesukuria produktų, negali gauti pajamų ir grynojo pelno, vadinamosios pridėtinės vertės. Pridedamąją vertę kuria ne tik tie žmonės, kurie tiesiogiai dirba įmonėse, teikia paslaugas, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys piliečiai, nes jie subrandina žmogiškąjį kapitalą per švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, per paslaugas. Tačiau sukurtą pridedamąją vertę paskirsto tarp savęs ir darbuotojų įmonių savininkai, kurie sudaro tik 2 procentus versle dalyvaujančių asmenų. Štai, 2007 metais 57 procentus, arba beveik 31 milijardą litų sukurtos pridėtinės vertės pasiliko sau įmonių savininkai ir tik 43 procentus, arba 23 milijardus litų paskyrė samdomiesiems darbuotojams darbo užmokesčio ir įmokų jų socialiniam draudimui ir sveikatos draudimui formomis.
Mažai yra asmenų, kurie pradėję nuo nulio ir dirbdami sąžiningai per šį laiką būtų sukaupę milijardinį turtą. Neteko girdėti, kad praturtėję įmonių savininkai būtų paveldėję turto, laimėję daug pinigų loterijoje. Ne paslaptis, kad kai kurie iš jų pradinį kapitalą sukaupė privatizuodami už čekius valstybines įmones būdami jų vadovais, o čekius įsigiję šių įmonių lėšomis. Kiti pradinį kapitalą sukaupė kooperatyvų klestėjimo laikais. Tretieji su bankų pagalbą, užstatydami dar neįsigytas įmones.
Valdžia pridėtinės vertės paskirstymo proceso beveik nereguliuoja. Šiek tiek jį įtakoja tik nustatydama minimalią mėnesinę algą ir valandinį atlygį. Šiuo metu minimali mėnesinė alga yra 800 litų, esant vidutiniam atlygiui – 2174 litams.
Kaip buvo skelbta spaudoje, bandymai padidinti minimalią algą dėl atkaklaus kapitalo savininkų pasipriešinimo neapsivainikavo sėkme. O mažas algos padidinimas neišspręstų problemos iš esmės. Iš dalies galima suprasti ir juos, ypač tuos, kurių verslo efektyvumas yra mažas ir jie nepajėgūs mokėti didesnius atlyginimus. Matyt, šį klausimą reikėtų spręsti kitaip ir diferenciuotai.
Tarptautinių žodžių žodyne graikų žodis „oligarchija“ išaiškintas kaip nedidelės vergvaldžių, kapitalistų – turtuolių grupės politinis ir ekonominis viešpatavimas. Jų įtaka Lietuvos valdžiai pasireiškė anksti ir ypač akivaizdžiai, kai G. Vagnoriaus vyriausybė buvo priversta įsipareigoti neperžiūrėti privatizacijos sandorių (Vyriausybės ir Pramonininkų konfederacijos memorandumas). Matyt, daug kam tuomet svilo padai.
Valdžia prakalbo apie solidarumą sprendžiant krizės pagimdytas problemas. Jos nuomone, solidarumą pirmiausia turi parodyti iš darbo pajamų ir socialinių išmokų gyvenantys piliečiai. Atseit netriukšmaukite, kai mažiname algas, pensijas, socialines išmokas. Tačiau negirdėti kreipimosi į oligarchus, kurie pirmieji turėtų parodyti solidarumą. Negirdėti ir oligarchų balso apie tai, o tik aimanavimai, kad sunku vykdyti verslą ir prašymai mažinti mokesčius, įmokas socialiniams fondams, lengvinti žmonių atleidimo iš darbo sąlygas.
Tai pirma priežastis, kodėl vieni nežino kam pinigus išleisti, kiti – gyvena nuo algos iki algos ir dar skurdžiau. Tai akivaizdus pridėtinės vertės paskirstymo neteisingumas, kurio nesprendė ir nesprendžia nė viena valdžia.
Antrasis pridėtinės vertės pasidalinimas per mokesčius
Antrąjį pridėtinės vertės perskirstymą atlieka valdžia – per nustatytus mokesčius. Čia jos galios neribotos.
Nors Mokesčių administravimo įstatyme pasakyta, kad mokesčiai turi būti pagrįsti teisingumo, lygybės, tačiau šių principų nesilaikoma.
Eurostato duomenimis, Lietuvoje darbo pajamos apmokestinamos maždaug tokiu pat lygiu kaip Europos Sąjungos vidurkis, tačiau daugiau kaip dvigubai mažiau apmokestinamos įmonių (kapitalo) pajamos palyginus su ES vidurkiu. Todėl mokesčių našta (mokesčių santykis su BVP) Lietuvoje 2007 metais buvo 10,6 procentinių punktų mažesnė už Europos Sąjungos vidurkį (39,9 procentai ). Yra valstybių, kuriose mokesčių našta gerokai aukštesnė už vidurkį (Danija, Švedija – 49 proc.).
Taigi iš darbo pajamų gyvenantiems žmonėms tenka didžiausia mokesčių našta. Jie turi mokėti 21 procentą pajamų ir sveikatos draudimo mokesčius, 19 procentų pridėtinės vertės mokestį ir didžiąją dalį akcizų. Gyventojų sumokėti mokesčiai biudžeto pajamose sudaro daugiau kaip 90 procentų mokestinių pajamų.
Įmonių, o tiksliau – jų savininkų pajamos apmokestinamos mažiau dėl mažesnių mokesčių tarifų ir didelės „šešėlinės“ ekonomikos, kuri nemoka mokesčių. Pelno mokestis buvo sumažintas nuo 33 iki 15 procentų, o dividendų mokestis nustatytas mažas ir ne progresinis. Nors nuo šių metų pradžios pelno mokestis padidintas 5 procentiniais punktais (iki 20 procentų), tačiau dėl suteiktų lengvatų jo bus sumokama gerokai mažiau.
Pastebima, kad kasmet plečiasi takoskyra tarp darbo pajamų ir įmonių savininkų (kapitalo) pajamų apmokestinimo.
Tai antra priežastis – nelygybė ir neteisingumas apmokestinant pajamas.
Gal reikėtų tokio įstatymo?
Trečias pridėtinės vertės perskirstymo etapas – korupcija, kai pinigai iš vienų asmenų kišenių perplaukia į kitų, manau visiems aiškus. Tik šiame etape naudą gauna valdžios institucijose dirbantys ir sprendimus priimantys asmenys.
Skaičiau, kad kai kurios valstybės įstatymais yra įteisinusios nuostatą: jeigu pradinis kapitalas sukauptas iš narkotikų, ginklų prekybos ir kito nelegalaus verslo, apgaulės, korupcijos, tyčiniais bankrotais bei kitais neteisėtais būdais, tai ir jo pagrindu sukauptas kitas kapitalas laikomas neteisėtu. Įrodyti pradinio kapitalo teisėtumą turi jo turėtojai. Šiam požiūriui pritaria ir Bažnyčia. Lankydamasis Lietuvoje popiežius Paulius II pasakė, kad „nuosavybė nėra šventa ir neliečiama, bet žiūrint kaip ji įsigyta“. Ir Lietuvai reikia tokio įstatymo, o būtų dar geriau, jei ši nuostata būtų įteisinta Konstitucijoje.
Tai ir yra atsakymas, kodėl vieni greitai tapo milijonieriais ir milijardieriais, o kiti – vos suduria galą su galu.
2009-09-21