Giedrė Gorienė
Partijos, pralaimėjusios Seimo rinkimus ir atsidūrusios ant atsarginių suolelio, kuria priešlaikinių Seimo rinkimų planus – kaip ir ką čia padaryti, kad po metų, vėliausiai – po dviejų, dar net nepradėjusi dirbti konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė žlugtų, ir įvyktų priešlaikiniai Seimo rinkimai, po kurių valdžią paimtų Jono Pinskaus namų summit‘o dalyviai.
„Priešlaikiniai Seimo rinkimai tikrai bus – konservatorių valdžia išsilaikys daugiausia dvejus metus“, – teigė KK šaltiniai iš konservatoriams priešingos stovyklos.
Tuo tarpu „Karštas komentaras“ mano, kad konservatoriai į valdžią atėjo ilgam. Aišku, jei peržengs per save ir vykdys ne skaldymo, bet vienijimo politiką, jei nustos skirtyti žmones pagal spalvas ir padarys esminę pertvarką teisėtvarkoje.
Teisingumo deficitas
„Teisingumas. Lietuvoje nėra teisingumo“, – tai pagrindinė problema, varanti mūsų visuomenę į neviltį ir sukelianti vis didesnę ir gilesnę nostalgiją tiems „seniems, geriems, tarybiniams laikams, kai, neradus Lietuvoje teisybės, ją galėdavai rasti Maskvoje“.
„O kur pasiskųsti dabar?“ – retoriškai klausia mūsų laikraščio skaitytojai, jau spėję pastebėti, kad Europos Žmogaus teisių teismas Strasbūre jau tapo visos Europos žmogaus teisių šiukšliadėže. Mat ir tame teisme sėdi mūsų Vyriausybės pasiųsti atstovai, o ten nagrinėjamos bylos taip pat neišvengia dvigubų standartų taikymo (buvo ne vienas atvejis, kai pagal analogišką dalyką parašę skundus asmenys gaudavo visiškai skirtingus atsakymus: vieniems skundas būdavo patenkinamas, o kitiems – atmetamas).
Todėl nauja valdžia visuomet būna nauja viltis, kad Lietuvoje žmogaus teisių srityje ir teisėtvarkoje viskas iš pagrindų bus kitaip.
Naujoji sąjunga vilčių nepateisino
Nėra klausimų – didelių teigiamų permainų Lietuvoje galėjo padaryti Naujoji sąjunga. Mat net šešerius metus Seimo pirmininku buvo šios partijos pirmininkas, buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku – Naujosios sąjungos pavaduotojas, buvęs ilgametis VRM sistemos darbuotojas Alvydas Sadeckas. Tačiau ši partija savo energiją eikvojo ne savo pasitikėjimui visuomenės akyse auginti ir ne gyventojų gerovei didinti, o nuolatiniam karui su politiniais oponentais bei žurnalistais. Todėl galėjusi padaryti iš tiesų teigiamų permainų Lietuvoje, Naujoji sąjunga tapo politiniu lavonu ir atsidūrė politikos sąvartyne, o Artūro Paulausko valdymo laikmetis liaudyje asocijuojasi su Stalinmečiu.
Dabar lygiai toks pat išbandymas laukia Konservatorių partijos.
Taip, ši partija – ne šventa ir jos istorijoje yra baisių juodų dėmių – Pakaunės įvykiai, Juro Abromavičiaus nužudymas, tačiau visas nuodėmes galima išpirkti. Ir todėl ateinančią 2008-2012 metų kadenciją galima pavadinti konservatorių nuodėmių išpirkimo kadencija. Ypač jei Konservatorių partijos lyderis Andrius Kubilius paseks Vakarų Vokietijos pavyzdžiu.
Prisimenu, kaip kartą Andrius Kubilius pasakojo apie konferenciją, kurioje buvusios VFR atstovai dalijosi patirtimi apie tai, kaip jie padarė teismų reformą VDR.
„Kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo VFR atstovas dvi valandas ir galiausiai viską pasakė vienu paskutiniu sakiniu: „O galiausiai mes atleidome visus VDR teisėjus ir atvežėme naujus iš VFR“, – įspūdžiais iš konferencijos dalijosi A.Kubilius.
Taigi visas konservatorių valdymo laikotarpis nueis šuniui ant uodegos, jei jie nepasielgs taip, kaip kad pasielgė vokiečiai – „neiššluos“ teismų. Nes tai, kas vyksta dabar teismuose, absoliučiai jokiu sveiku protu nesuvokiama (o žmogus tiek išgerti, kad suprastų, – nepajėgus). Nes teismuose, be „skambučio iš viršaus“ „kodekso“, atvirai veikia ir „įkainių“ „kodeksas“. O ikiteisminio tyrimo teisėjų ir prokurorų „maklių“ atgarsiai dėl slapto sekimo ar telefoninių pokalbių pasiklausymo girdimi vis garsiau ir garsiau: kilus pasaulinei ekonomikos krizei, vieno mėnesio mobilaus ryšio telefono numerio išklotinės kaina (įskaitant SMS) nuo 6 tūkstančių litų nukrito iki 4 tūkst. Ir schema, kaip mums papasakojo vienas teisėjas, veikia labai paprastai: pateiki prokurorui reikiamo telefono numerio išklotinės numerį, jis pateikia prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjui (įrašo tą numerį į savo kokią nors ikiteisminio tyrimo bylą), teisėjas užvizuoja, tu sumoki 4 tūkst. litų ir gauni reikiamo mobiliojo ryšio telefono numerio išklotinę.
Privačios „policijos“ pažabojimas
Dar vienas dalykas, ką turėtų padaryti konservatoriai, – tai pažaboti privačių saugos tarnybų savivalę. Nes niekam nėra paslaptis, kad šiandien gali ateiti į privačią saugos tarnybą, turinčią 12 mln. litų kainuojančią moderniausią telefonų pasiklausymo įrangą, ir užsisakyti visas paslaugas nuo slapto sekimo ir telefonų pasiklausymo (aišku, nelegalaus) iki informacijos apie dominamo asmens lėšas ir turimas sąskaitas užsienio bankuose surinkimą.
Išvalius šios privačios saugos tarnybos „kurmius“ STT, prokuratūroje, saugume ir policijoje, be jokios abejonės, ši „krautuvėlė“ užsidarytų.
„Karšto komentaro“ šaltinių duomenimis, atlikus auditą policijoje, rasta duomenų apie tai, kad policijos pinigais buvo finansuojama viena partija.
Jei konservatoriai ar būsimasis vidaus reikalų ministras šį klausimą iškeltų į viešumą (kaip ir visas kitas iki šiol buvusias šitoje sistemoje blogybes), tai būtų dar vienas žingsnis visuomenės pasitikėjimo naująja valdžia link.
Be jokios abejonės, yra ir kitas būdas, kaip teisėjus priversti dirbti pagal įstatymus ir Konstituciją – nebūtinai iššluoti juos visus, nes teisėjų tarpe iš tiesų yra nemažai sąžiningų ir padorių teisėjų. Tiesiog reikėtų iškelti kelias baudžiamąsias bylas akivaizdžius nusikaltimus padariusiems (teismo posėdžių protokolus, t.y. baudžiamąsias bylas falsifikavusiems ar nuosprendžius pardavinėjantiems) teisėjams. Kelis teisėjus nuteisus, kiti bijotų jų pavyzdžiu sekti.
Nėra klausimų, kad čia turėtų geriau dirbti STT.
V.Landsbergio autoritetas
Vytauto Landsbergio vardas šiandien siejamas su visuomenės skaldymu, Pakaunės įvykiais ir savanorio Juro Abromavičiaus mirtimi. Tačiau minėtų įvykių traktavimas skiriasi. Kairieji juos „prirašo“ dešiniųjų stovyklai, dešinieji teigia – jog tai į dešiniųjų pusę infiltruotų kagėbistų provokacija.
Iš kitos pusės reikia pripažinti, kad, kaip ten bebūtų, dabar Vytautas Landsbergis turi puikią galimybę „reabilituoti“ save – išjudinti iš sąstingio Lietuvos teisėsaugą ir teisėtvarką. Prieš metus paskelbtas jo pareiškimas apie nerastas ir neieškomas Kiesų galvas bei jų žmogžudystės užsakovus – puiki to pradžia. Iki jo nė vienas politikas to nebuvo išdrįsęs padaryti.
Tačiau tam, kad sąstingis teisėtvarkoje baigtųsi ir prasidėtų atšilimas, būtinas kadrų valymas. Prokuratūroje jokie nauji vėjai nepapūs, kol ten dirbs prokurorai Jasaitis, Kliunka, Kazakovas ir jų Ko. Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas – per daug „minkštas“, kad juos pastumtų. Todėl prokuratūrai vadovauti turėtų kas nors iš „kietesnių“ – gal socialliberalų iš jos išvytas buvęs generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia, o gal socialliberalų iš Generalinės prokuratūros į Kauną „ištremtas“ Kęstutis Betingis.
Kaip ten bebūtų, tačiau toks savo darbo profesionalas kaip Kazys Pėdnyčia, vykdant pertvarką teisėtvarkoje, tikrai neturėtų būti paliktas nuošalyje – advokatu. Jo žinios ir patirtis tikrai galėtų padėti Lietuvai kovojant su korupcija teisėsaugoje ir teisėtvarkoje. Ir jei ne Generalinėje prokuratūroje, tai Valstybės saugumo departamente tikrai.
Ką dar galėtų padaryti Vytautas Landsbergis, ko nepadarė būdami valdžioje vadinamieji kairieji? Turbūt vėl rizikuoju likti apšaukta kokia nors „Kremliaus agente“, tačiau tiek to – pasikartosiu, ką jau esu rašiusi anksčiau.
Tarybiniais metais žmogus, neteisingai nuteistas Lietuvoje, perėjęs visas instancijas (paskutinė – Aukščiausiojo Teismo teisėjų plenumas), galėjo skųstis TSRS Aukščiausiajam Teismui arba TSRS generaliniam prokurorui. Tokiu atveju Maskva atsisiųsdavo iš Lietuvos visą bylą, ją išsiversdavo, ir labai dažnai LTSR Aukščiausiojo Teismo teisėjų plenumo nuosprendžiai būdavo panaikinami.
Tuo tarpu dabar Lietuvoje, kur baudžiamosios bylos „štampuojamos“ į kairę ir dešinę, ir trečdalis nuteistųjų sėdi įkalinimo įstaigose už tai, ko nepadarė, tokios institucijos, kur būtų galima rasti teisybę, nėra. Todėl naujoji valdžia iš tiesų pelnytų didžiulį pasitikėjimą visuomenėje, jei ar tai prie Seimo, ar prie Vyriausybės įkurtų instituciją, turinčią visus įgaliojimus peržiūrėti bylas.
Seimo kontrolieriams – daugiau galių
Dar vienas žingsnis, kurį neabejotinai turi padaryti naujoji valdžia, tai Seimo kontrolierių galių sustiprinimas.
Švedijoje ombudsmenas, nustatęs prokuroro, valdininko, policininko ar kito valstybės tarnautojo nusižengimus, turi teisę ne tik atleisti iš pareigų prasižengusį valdininką ar pareigūną, bet ir iškelti, pvz., prokurorui ar policininkui baudžiamąją bylą, jei šis, sakykim, falsifikavo bylą, smurtavo prieš suimtąjį ar padarė kitą kokį nusikaltimą.
Tuo tarpu Lietuvoje Seimo kontrolieriai – nulio vietoje. Viskas, ką jie gali, nustatę vienokį ar kitokį nusižengimą, – tai rekomenduoti. Tačiau į jų rekomendacijas mūsų Lietuvėlėje, kaip žinia, visiems pažeidėjams nusispjaut. Todėl suteikus atitinkamus įgaliojimus Seimo kontrolieriams, iš esmės pasikeistų ir padėtis valstybinėse institucijose. Kiekvienas prokuroras ar policininkas, prieš falsifikuodamas baudžiamąją bylą, labai gerai pagalvotų, ar, faktui išaiškėjus, jis norės atsidurti kalėjime, o, pvz., žemės grąžinimą savininkui vilkinantis valdininkas – ar norės išlėkti iš darbo už savo pareigų neatlikimą. Ir pan.
Taip, kad mūsų valdžiai iš tiesų yra ką veikti.
„Williams“ – akmuo po kaklu
„Mažeikių naftos“ istorija su „Williamsu“ – tai ne tik akmuo po kaklu, bet ir vienas svarbiausių kai kurių konservatorių šantažavimo įrankių.
Tačiau šantažas veikia tol, kol viešai jo neįvardini. Todėl norėdami eiti pirmyn, konservatoriai turi viešai pripažinti, kad „Mažeikių naftos“ istorijoje jie buvo apgauti – kad kelerius metus „Mažeikių naftą“ valdė nė joks „Williams“, o irakiečio aferisto Hareto Galilo UAB „British and Baltic Vilnius“, kuri buvo įsikūrusi UAB „Ekskomisarų biuras“ pastate ir kuri pinigus, gautus iš „Mažeikių naftos“, pervesdavo į UAB „Ekskomisarų biurą“. Ir kol šitas Gordijaus mazgaus nebus išrištas, tol apie jokį Rasos Juknevičienės, Andriaus Kubiliaus ir kt. konservatorių ėjimą pirmyn negali būti nė kalbos.
Kalbant apie „Williams“, dėl objektyvumo būtinai reikėtų sugrįžti į 1999-2000 metus, kuomet kažką apie šitą aferą bandė įspėti dabartinė europarlamentarė Laima Andrikienė. Tačiau užsisukus didžiulei propagandos mašinai „Mažeikių naftą“ – „Williamsui“, L.Andrikienės balsas buvo tik balsas tyruose. Tuomet arba niekas nesuprato, arba nenorėjo girdėti, kas su šituo „Williamsu“ čia yra ne taip. Todėl dabar būtų labai įdomu dar kartą išgirsti iš L.Andrikienės jos priešinimosi „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williamsui“ motyvus – išgirsti apie šią istoriją per europarlamentarės matymo prizmę.
Ir pabaigai
Taip, 1996-2000-ųjų konservatorių valdymo era buvo „juoda“, bet tuomet visą „juodumą“ dengė tuometinis konservatorių premjeras Gediminas Vagnorius. Tiesa, jis norėjo sugrįžti į Konservatorių partiją prieš Seimo rinkimus, tačiau nebuvo priimtas.
Dabar 2008-ieji. Konservatoriai net dvi kadencijas prabuvo opozicijoje, todėl sugrįžo, išalkę valdžios. Ir dabar tik nuo jų pačių priklausys, ar, kaip prognozuojama, po kelerių metų bus priešlaikiniai Seimo rinkimai, ar nebus. Ir jei naujieji valdantieji žiūrės ne tik savęs, bet ir Lietuvos žmonių, tuomet jie turi visas galimybes valdžioje įsitvirtinti ilgam. Nes 2000-2008 metų laikotarpį drąsiai galima vadinti brežnevinio sąstingio kadencija, kai Algirdas Brazauskas ar Gediminas Kirkilas, lyg koks Leonidas Brežnevas, sėdėdami nevažiuojančiame traukinyje tautai pastoviai kartojo: „O jūs įsivaizduokite, kad važiuojate, įsivaizduokite… “.
Ir tauta išsivažinėjo. Kas į Airiją, kas – į Didžiąją Britaniją, o kas – į Ispaniją (indų plauti, viešbučiuose kambarių tvarkyti ar apelsinų skinti).
Taigi, kaip Lietuvą valdys konservatoriai? Ar pateisins žmonių viltis ir lūkesčius naujoji centro dešinioji valdžia?
Pagyvensim – pamatysim. Viltis visada miršta paskutinė.
2008-11-14
