„Nusikaltimas“: sergantis karys nuėjo valgyti mokamai į valgyklą!
Neapsikentusi sauso davinio, po kurio skrandis pradeda lipti laukan, pasiklausus kai kurių seržantų, ar galima mokamai pavalgyti, nueinu į valgyklą. Ten, aišku, kyla kone II-asis pasaulinis karas. („Atominis karas“ kilo jau pirmajį vakarą, kai paklausiau – kur yra merginų dušai. Dėl šio klausimo prieš mane buvo užvestas tarnybinis patikrinimas. Nes tokių klausimų klausti negalima, nes, kaip paaiškino mjr. Valaitis, kariuomenė Lietuvoje sukurta tik vyrams. Moterys yra tik šiaip, na, nesusipratimas, reikia suprasti iš jo ugningo pasisakymo, kuriame jis išdėsto tiesioginės diskriminacijos nuostatas. Moterims ir taip neva daromos nuolaidos – kokios, kas dieną tampydama pilnas dėžes su ginklais, taip ir nesupratau. Mano skundas dėl diskriminacijos taip ir liks neištirtas, nes kaip gi tokie kieti vyrai gali tirti jų akimis, feministės, skundą…)
Sukritikuotasis kpt. Petraitis mane kone alkūnėmis bando išstumti iš eilės, ir, nebūdamas mano viršininku, „duoda įsakymą trauktis iš eilės valgykloje“.
Valgyklos darbuotojos, matau, juokiasi. Kairėje stovi plk. Ltn. V.Vilčiauskas, ir „pritaria įsakymui“.
Kadangi turiu nedarbingumą, ir pirmiausia privalau laikytis kpt. Urbanavičienės įsakymų (ji turi Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnį, ir jos nurodymai man yra įsakymai, kurių kpt. Petraitis negali atšaukti), o ji nurodė gerti vaistus nuo nugaros nervų šaknelių uždegimo po valgio du kartus per dieną – dieną ir vakare (šliaužėme, vartėmės, „dengėme“, vėlgi ne vasarą, o žiemą, taigi, organizmus paveikė – tik kiti tyli, kenčia, nieko nesako), tai toliau vykdau gydytojos nurodymą, užsisakau maisto mokamai – nors kaip karei savanorei priklauso nemokamas, susimoku 9.15 lt. – ir atsisėdu valgyti. Karininkai nenurimsta, pradeda skambinėtis. Atsiunčiamas ltn. Savickas, kuris atsisėda, ir pradės kalbėti, gražiai paprašau netrukdyti pavalgyti, ir paskambinu į Generalinę inspekciją prie KAM. Buvau skambinusi ir registravau pranešimą dėl šalčio prevencijos nevykdymo, dėl karių kankinimo, žeminimo, dabar pranešu apie tai, jog neleidžia valgyti, kelia skandalus.
Prisimenu, jog Lukiškių kalėjime pietūs kaliniams priklauso lygiai 12:00. Nors mjr. Valaičio parašu patvirtintoje dienotvarkėje pietūs numatyti būtent tokiu metu, ir būtent pagal dienotvarkę numatytu laiku aš ir valgau, kariai sausus maisto davinius gaus tą dieną tik 15:00. Nors iš visų pakampių pradedama rėkti, jog “pažeista dienotvarkė”, tačiau ją pažeidinėja tie, kurie numatytu laiku draudžia kariams valgyti.Taigi, Lukiškių kalėjime kalinių teisės labiau saugomos.
Pulko vadas plk. Ltn. Norkus neleidžia šaudyti uoliems kursantams, o nemokšos važiuoja pirmąja pamaina
Tądien taip ir negaunu pašaudyti. Kpt. Tertelis kone rėkdamas aiškina, jog „Pulko vado įsakymu jaunesnioji eilinė šaudyti nevažiuos, nes keistai elgiasi. Ar visi girdėjote įsakymą?“ – rėkauja koridoriuje kapitonas.. Užregistruoju dar vieną skundą generalinėje inspekcijoje, nes ginklo valdymo testą išlaikiau be klaidų, o tokio pulko vado įsakymo net negali būti, vyksta kažkokia saviveikla. „Keistai elgiasi“ – na, taip: jie iki šiol neturėjo tokių kursantų, kurie šitaio „keistai elgtųsi“ ir gintų savo ir kolegų karių teises. Gal ir turėjo – tik niekur į spaudą nepraslydo informacija. Beje, su pulko vadu net nebuvome susitikę…Minėtame bataliono puslapio straipsnyje, kur įdėta kursančių nuotrauka, būtent dešinėje stovinti mergina net du kartus neišlaikė šio ginklo valdymo testo, tačiau ji šaudyti važiuoja. Akivaizdu, jog kariuomenei reikia ganėtinai bukų, tačiau paklusnių, karių. Nesvarbu, jog jie nežino, į kurią pusę reikia kreipti ginklą.
Taigi, yra tokių, kurie jo iš viso neišlaikė ginklo valdymo testo – tačiau jiems pažadėta, jog vis tiek išlaikysi (už tą pažadą niekaip testo neišlaikantis gaisrininkas Skirmantas atsisako liudyti jeigu bus pradėti tyrimai dėl Ruklos vadovybės veiksmų…), yra tokių, kaip minėta Edita, kurie laikė tris kartus, yra tokia abiturientė Almantė, kuri išlaikė tik dėl to, jog seržantas Burbulis proteguoja šiame kurse jaunas merginas, ir jai laikant testą, pasakinėjo – jos abi, be to, turi nedarbingumą, tačiau vežamos šaudyti, vėlgi pažeidžiant Karo medicinos taisykles ir Kariuomenės vado A.Pociaus įsakymą dėl karių atleidimo nuo pratybų.
Pagaliau atvyksta Karo policija…
Kas vyksta – neaišku: atseit, atvažiuos mano rinktinės atstovas. Ko atvažiuos, nesakoma.
Prieš jam atvažiuojant, pagaliau pagal mano pranešimą atvyksta Karo policija, ir registruoja mano pranešimą apie galimai nusikalstamą veiką. Prieš tai bandoma išsiaiškinti, ar aš pakankamai tvirta, ir ar susigaudau kariuomenės veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Parodau savo iniciatyva surinktus kariuomenės ir SAM teisės aktus, kurie, tačiau, niekur Rukloje nėra viešinami.
Karo policijos atstovams visą laiką koridoriuje kapitonas Tertelis kažką bando šnibždėti į ausį, tačiau kiek jau jį pažįstu, tai jo laikysena – netvirta, jis išsigandęs. Mano rinktinės kapitonas viską stebi ir nesikiša, prieš mane nenusiteikęs, tik siūlo susikrauti daiktus.
Karo policija nori „pasiplauti“, tačiau aš tvirtai paaiškinu, jog jeigu jau jie atvažiavo, tai turime fiksuoti galimai nusikalstamą veiką.
Išskiriamas kabinetas. Vėlgi, visų vadų ir instruktorių veidai pasimetę. Kaip suprantu, tai pirmas atvejis, kai Rukla revizuojama, kai Ruklos šventiesiems ir nepakaltinamiesiems buvo besta į jų nekompetencijos kiaurymes, ir pasakyta: „Užsisekite vieną vietą“.
Baisiausia visiems kapitonams ir pulkininkams leitenantams, jog jų nekompetenciją pastebėjo jaunesnioji eilinė. Visi kiti aukštesnio laipsnio kariai gal ir bandė pastebėti, bet buvo nutildyti pagal „subordinacijos taisyklę“ – nors, kaip minėjau, ji negalioja, kai yra fiksuojami grubūs teisės pažeidimai ir nusikaltimai. „Mes sakėme vadovybei – kadangi bus šalta, darykime patrulio bazę šalia kareivinių,“ – pasakoja man vienas kariškis, -„ Tačiau jie iš karto rėkė – ne!! Tai kaip dabar išėjo? Nakvojimas penktame aukšte…Koks čia žygis?”.
“Kristina, tu teisininkė, kelk klausimus, SAM higienos normas, ateičiai bus mums lengviau dirbti, nes dabar neleidžia sudaryti normalių programų”, – guodėsi vienas instruktorių. “Man yra gaila kursantų, tikrai gaila, jie yra kankinami, neleidžiama su jais normaliai dirbti, varginami jie.”.
Beje, tie keli instruktoriai, kurie nebuvo vadovybės įtakoje, pamatę, kad kariai išsekę, savaitgaliais varė visus miegoti anksčiau, kad kariai atgautų psichinę pusiausvyrą – nes vadovybė, galimai, siekė tą pusiausvyrą išbalansuoti. Kariai darėsi agresyvūs, irzlūs, kai kurie – apatiški.
Aiškėja, jog pagrindas galimai nusikalstamai veikai fiksuoti yra: pagrindinis epizodas- šalčio prevencijos nesilaikymas, Kariuomenės vado įsakymų nepaisymas, siekiant padaryti žalos valstybei. „O kokia gi žala galėjo būti padaryta?“ – klausė ganėtinai šališka karo policijos pareigūnė, kuri prieš tai bandė panaudoti su manimi „susidraugauk, informaciją ištrauk“ metodiką. „Susargdinti kariai, dėl ko paskui galėjo būti brangiai gydomi“,- atsako mano poziciją palaikantis karininkas. Platesne prasme, toks Ruklos vadų elgesys daro žalą valstybei kaip visumai, nes, sužinoję apie taikomus „metodus“ – sarkastišką karių kankinimą, šaldymą, pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimus, potencialūs valstybės gynėjai išvažiuos rinkti braškių ir salotų į Angliją, o ne tarnauti Tėvynei.
