Šiandien, kai Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Seime pateikia paskutinį metinį pranešimą, kandidatė į LR Prezidentus profesorė Kazimiera Prunskienė Seimo nariams ir žiniasklaidai išplatino savo parengtą „Pranešimą dėl situacijos Lietuvoje“. Tai savarankiškas dabartinės padėties šalyje įvertinimas, kurio pagrindu netrukus visuomenei bus pristatyta ir programa LR Prezidento rinkimams.
„Manau, kad piliečiai turi teisę žinoti, kaip situaciją vertina vienas ar kitas kandidatas į aukščiausią šalies postą. Juk jau po kelių mėnesių Lietuva turės naują Prezidentą, žmonėms teks apsispręsti. Viliuosi, jog šį kartą kandidatams neužteks kartoti šablonines, abstrakčias frazes, o reiks pristatyti platesnį požiūrį,“ – teigė prof. K. Prunskienė.
„Šiandien Lietuvos valstybingumas patiria rimtą išbandymą. Šalis grimzta į ekonominę krizę ir socialinę depresiją, o politinė bei socialinė įtampa reiškiasi radikaliomis formomis. Politikų pareiga – aiškiai ir principingai pareikšti savo požiūrį ir nedelsiant reaguoti į padėtį, savo žiniomis, patirtimi ir energija konstruktyviai prisidėti prie padėties gelbėjimo,“ – pranešime teigė prof. K. Prunskienė.
Kandidatė konstruktyviai ir kritiškai aptaria padėtį šalyje, įvertina pagrindines Lietuvos vidaus ir užsienio politikos problemas. Teigiama, kad ekonominė krizė yra iššūkis ne tik ūkiui, bet ir visai politinei sistemai, taip pat ir Prezidento institucijai. Todėl, politikės manymu, valstybės vadovui tenkanti atsakomybė neišvengiamai reikalauja jau dabar koreguoti Vyriausybės sudėtį. Pastaroji jau padarė daug žalos šalies ūkiui – energetikos, transporto, maisto pramonės bei žemės sektoriams ir kt. Kandidatės pranešime principingai kritikuojama neišspręstos švietimo, mokslo ir studijų problemos, pabrėžiama apgailėtina situacija kultūros ir sporto srityse, apgailestaujama dėl pozityvių permainų naikinimo socialinėje, sveikatos apsaugos sferoje, teisinėje sistemoje.
„Tai, kas buvo puoselėta ne vienerius metus, per kelis mėnesius baigiama nubraukti. Krizės įveikimo planas, kuriame pamirštamas žmogus ar jo interesai yra nepriimtinas,“ – dėl Vyriausybės trumparegiškumo apgailestauja politikė.
Kandidatė į prezidentus prof. K. Prunskienė pabrėžia ir būtinybę labiau rūpintis nacionaliniu saugumu plačiąja prasme, o mažiau įvairioms politinėms jėgoms kištis į einamuosius valstybės saugumo tarnybų reikalus. Jos teigimu, Lietuvos užsienio politika turi būti labiau pajungta nacionaliniams interesams. Kandidatė pasisako už didesnį racionalumą ir pragmatiškumą, europinį prioritetą bei gerus santykius su kaimyninėmis šalimis, puoselėjant Lietuvai naudingus tikslus: regiono stabilumą ir modernios infrastruktūros kūrimą, eksporto plėtrą, energetinį ir ekologinį saugumą.
„Nekompetentingas dabartinės valdžios darbas dar labiau mažina šalies tarptautinį autoritetą. Jį galima išgelbėti ne kokiomis propagandinėmis gudrybėmis, o kompetentingu, skaidriu, sąžiningu ir pasiaukojamu darbu. Į jį kviečiu visus Lietuvos politikus!“ – baigdama teigė kandidatė į LR Prezidentus prof. K. Prunskienė.
Kandidatės į LR prezidentus K.Prunskienės pranešimas dėl situacijos Lietuvoje
Mieli Lietuvos žmonės,
gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai,
savivaldos ir visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai!
Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus šiandien pateikia Seimui ir visuomenei paskutinį metinį pranešimą. Tai vyksta naujų LR Prezidento rinkimų kampanijos metu. Kitą metinį pranešimą 2010-aisiais teiks jau naujasis Prezidentas.
Pristatau Jums, gerbiamieji Lietuvos žmonės, savo, kaip kandidatės į LR Prezidentus, pranešimą dėl padėties Lietuvoje. Tai nepriklausomas dabartinės situacijos mūsų šalyje vertinimas, kuriuo remdamasi netrukus pristatysiu visuomenei ir savo programą.
Esu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, buvau atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės ministrė pirmininkė, prieš daugiau nei 19 metų kartu su kitais bendražygiais – Atgimimo dalyviais, Sąjūdžio iniciatoriais ir Sąjūdžio Tarybos nariais prisiėmusi atsakomybę už mūsų šalies likimą. Manau, kad tai suteikia man teisę tokį pranešimą padaryti.
Šiandien Lietuvos valstybingumas patiria rimtą išbandymą. Šalis grimzta į ekonominę krizę ir socialinę depresiją, o politinė bei socialinė įtampa reiškiasi radikaliomis formomis: demonstracijomis ir netgi susirėmimais tarp žmonių ir policijos. Politikų pareiga – aiškiai ir principingai pareikšti savo požiūrį ir nedelsiant reaguoti į padėtį, savo žiniomis, patirtimi ir energija prisidėti prie padėties gelbėjimo.
Ekonominė krizė yra iššūkis ne tik ūkiui, bet ir visai politinei sistemai, taip pat ir Prezidento institucijai. Visos valdžios institucijos didėjančios krizės akivaizdoje turėtų dirbti ne tik sutartinai, bet, pirmiausia, įžvalgiai, sumaniai ir vaisingai. Deja, to Lietuvos žmonių išrinktos valdžios struktūroms kaip tik labiausiai ir stinga. Vadinamosios „antikrizinės priemonės“ vykdomos prieštaraujant logikai ir nepaisant specialistų rekomendacijų, todėl antikrizinė politika visiškai nepasiteisino ir reikalauja neatidėliotino koregavimo. Krizei įveikti reikalingas racionalus, o ne stichiškas taupymas, žymiai aukštesnė ir konkreti pareigūnų kompetencija ir administraciniai gebėjimai vadovaujamose ekonomikos srityse. Šalia to neišvengti ir saikingo skolinimosi kaip mažesnės nei krizės gilinimas blogybės. Vyriausybės – ambicingas užsibrėžimas nesiskolinti iš TVF gali būti suprastas ir kaip neskaidrus interesas žymiai aukštesnėmis palūkanomis skolintis iš bankų. Antikrizinei programai parengti turi būti pasitelkta kur kas efektyvesnė kitų Europos ir pasaulio šalių vyriausybių patirtis. Dabartinė valdančioji koalicija ne tik kad nepasirengusi, bet ir dėl daugelio jos pareigūnų, pirmiausia premjero, finansų, ūkio ministrų ir kai kurių kitų, nekompetencijos yra nepajėgi to padaryti. Kiekvienas mėnuo, kiekviena diena didina ekonomikos smukimo pagreitį, panašiai kaip ir Nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį G. Vagnoriaus pirmosios ir antrosios premjerystės laikais.
Politinė atsakomybė, kuri turi būti įgyvendinta aukščiausiu – valstybės vadovo lygiu, neišvengiamai reikalauja jau dabar koreguoti Vyriausybės sudėtį. Dabartinė parlamentinė dauguma turėtų neatidėliodama atsisakyti ambicijų ir, suvokdama savo bejėgiškumą, nesugebėjimą valdyti situaciją, liautis desperatiškai blaškytis. Vyriausybė turi reorganizuotis arba atsistatydinti. Laikyti šalį savo nekompetencijos įkaite yra ne tik negarbinga, bet ir pavojinga.
Pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė Lietuvą pasiekė vėliau nei kitas Europos šalis, nes mūsų ekonomika per eilę metų buvo „įsibėgėjusi“, priugdydama BVP po 5-8 proc. per metus. Pripažįstant krizės globališkumą, negalime nematyti subjektyvių priežasčių, kurių išvengus krizės padariniai nebūtų buvę tokie dramatiški.
Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, negavo iš ES institucijų aiškaus ir sukoordinuoto strateginio plano dėl prevencinių antikrizinių veiksmų, o Lietuvos finansų ministrai, tiesiogiai atsakingi už realų situacijos vertinimą tiek 14-ojoje, tiek ypač dabartinėje Vyriausybėje, savo funkcijas suprato siaurai buhalteriškai. Ministras Algirdas Šemeta, kaip ir šios Vyriausybės vadovas, ignoruoja dešimtmečiais pasaulio šalyse patvirtintą principą, kad valstybės biudžeto pajamas užtikrina ne mokesčių didinimas, o verslo skatinimas, ekonomikos stiprinimas. Ir šiandien nė viena iš senosios demokratijos šalių nedidina mokesčių, o ieško būdų stiprinti ekonomiką. „Mokesčių pučas“ – tai nevykęs mėginimas šį principą paneigti: per keletą mėnesių net ketvirtadaliu smuko PVM, dar labiau – akcizų, pelno mokesčio surinkimas. Seimas gali ir turi pareikalauti iš Vyriausybės logiškų ir efektyvių veiksmų, skatinančių ekonomiką, vidaus vartojimą ir eksportą.
Vyriausybė nuo pat savo veiklos pradžios visuomenei siuntė pavojaus ir nelaimės signalus, ėmėsi drastiškų veiksmų, žlugdančių Lietuvos gamintojų konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose, ir tai turėjo labai neigiamą poveikį. Vartotojai, pamatę sumažėjus pajamas ar nujausdami jas dar labiau mažėsiant, girdėdami dar ir iš kai kurių savų Briuselio pareigūnų rekomendacijas ir pritarimus tokiems Vyriausybės veiksmams, ženkliai sumažino vartojimą. Mažmeninė prekių apyvarta palyginti su praėjusiais metais jau apie 20 proc. mažesnė. Tuo tarpu Lenkijoje pastaraisiais mėnesiais ji netgi šiek tiek (~2 %) padidėjo. Prie to prisideda ir pirkėjai iš Lietuvos, ieškantys, kur pigiau apsipirkti. Nacionalinių interesų negebantys apginti valdžios „teoretikai“, postringavę apie lygias mokestines sąlygas rinkos dalyviams ir kad reikia panaikinti lengvatas, šiais savo veiksmais padarė daugelį vietinių gamintojų nepajėgiais konkuruoti ir išgyventi. Maisto pirkėjai važiuoja į Lenkiją arba ieško lenkiškų prekių Lietuvos turguose. Spaustuvių paslaugų užsakymai „išeina“ į Estiją arba kitas šalis. Vežėjai linkę nuvažiuoti papildomus kelis šimtus kilometrų, kad tik įsipiltų pigesnių degalų už Lietuvos sienos. Tai gresia mūsų įmonių bankrotais, masiniu nedarbu ir daugelio žmonių nuskurdinimu. Jei tai įvyks, Vyriausybei prireiks dar daugiau lėšų, o biudžeto surinkimas dar labiau smuks.
Visiškai nepateisinamas Vyriausybės pasyvumas sprendžiant konkrečių ūkio sričių strateginius klausimus. Akivaizdžiai smunka šalies transporto konkurencingumas, mus vis labiau aplenkia prekių bei keleivių srautai. Latvijos geležinkeliai nukonkuruoja ir perima iš Lietuvos geležinkelių krovinių srautus bei pajamas pervežant naftą ir jos produktus į „Mažeikių naftą“ ir iš jos. Tokio pobūdžio reikalus neįmanoma efektyviai tvarkyti be Vyriausybės, kaip įmonių akcininko, įtakos ir veiksmų, o jos neveiklumas viską žlugdo.
Visiškai sužlugdytas Lietuvos aviacijos sektorius. Neatmetant ir buvusių Vyriausybių atsakomybės, dabartinės Vyriausybės beviltiškumas šią problemą artimiausiais metais daro sunkiai pakoreguojamą. Ypač apmaudu, kai tai vyksta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais, kai turistų ir svečių srautas turėtų būti ypač išaugęs.
Lietuvos geografinė padėtis ypač palanki tranzitui, bet šalis nesugeba to išnaudoti, dar blogiau – praranda jau pasiekto krovinių srauto automobiliais, geležinkeliu ir jūros transportu mastą. Dėl to kaltos blogėjančios konkurencijos sąlygos, kai kurie nevykę privatizavimo sandoriai bei neracionali valstybės institucijų veikla. Vien krize viso to negalima pateisinti. Lietuvos institucijos turėtų pasimokyti, pvz., iš Šveicarijos, Italijos, Vengrijos, kurių vyriausybės nuolat kovoja dėl savo transporto įmonių konkurencingumo.
Transporto, kaip ir energetikos, efektyvumas daro didžiulę įtaką visų kitų sričių gamintojų kaštams, jų konkurencingumui. Jei nebus imtasi ryžtingų priemonių transporto sektoriaus žlugdymui sustabdyti, problemų mazgas užsimegs dar kiečiau ir jį atmazgyti bus sunku net ir kompetentingoms rankoms.
Ir toliau vilkinamas energetikos klausimų sprendimas. Teisinimasis ankstesnių vyriausybių padarytais ne itin apgalvotais žingsniais, LEO LT vaidmens politizuotas suabsoliutinimas neatleidžia dabartinės Vyriausybės nuo atsakomybės panaudoti visas valstybės galias ir deramai sureguliuoti elektros gamintojų, tiekėjų ir vartotojų interesus. Tas pats galioja ir dujų bei šilumos sektoriui. Tai labai aktualu ir socialiniu požiūriu, nes atsiliepia šeimų buities kaštams. Vyriausybės neveiklumas paverčia vartotojus – privačius žmones ir verslą, ypač smulkų ir vidutinį situacijos įkaitais. Visiškai nepriimtina, kai valstybė, valdydama netgi įmonių kontrolinį akcijų paketą, skelbiasi nepajėgi reguliuoti energetikos taip, kad ji pirmiausia tarnautų žmonių interesams, o ne didintų monopolistų pelną.
Netruks ateiti 2009 m. pabaiga, kai pagal įsipareigojimą ES turėtume sustabdyti paskutinį Ignalinos AE reaktorių. Šiam žingsniui Lietuva praktiškai nepasirengusi. Jau ateinančią žiemą galime susidurti su energijos deficitu. Radikaliai pasikeitus sąlygoms, nes, įsipareigojus sustabdyti IAE, nebuvo įvertinta globalinės krizės grėsmė, mes turime patį rimčiausią pagrindą ryžtingai, o ne simboliškai siekti atnaujinti derybas dėl jėgainės eksploatavimo pratęsimo. Jau prieš keletą metų siūliau formulę, kurią palaikė ir daugelis kitų politikų – modifikuoti reaktorių stabdymo scenarijų. Tai reiškia, kad sustabdyti Ignalinos AE neatsisakoma, tačiau pakoreguojami reaktorių stabdymo techninių projektų įgyvendinimo terminai. Jei ES institucijos parodytų savo lankstumą ir įvertintų mūsų šalies nacionalinius bei viso Baltijos regiono valstybių interesus, jų ekonominius sunkumus, energijos tiekimo saugumo bei kainos stabilizavimo svarbą energijos vartotojams, tai parodytų, kad Briuselio institucijos sugeba veikti ne biurokratiškai, o įžvalgiai, pragmatiškai ir efektyviai. To ES šalys kaip tik ir pasigenda. Todėl nereikia labai stebėtis, kad kai kurių šalių, pvz. Airijos, žmonės netgi balsuoja prieš ES sutarties ratifikavimą. Darni, bendrus ir atskirų regionų bei šalių interesus pripažįstanti, juos dalykiškai ir efektyviai sprendžianti Bendrija turi geresnę ateitį. Biurokratinis pareigūnų abejingumas tokią ateitį gali ne tik užtemdyti, bet ir išjudinti Bendrijos pamatus.
Sunkmetis užklupo Lietuvą neišsprendus švietimo, mokslo ir studijų problemų. Prie objektyvių priežasčių – lėšų stygiaus, prisideda užsitęsęs partijų nesusikalbėjimas ir ministerijos vadovų patirties stoka. Nerimą kelia tai, kad kokybiškas švietimas ir studijos gali tapti sunkiau prieinami, ypač kaimo vaikams ir jaunimui. Sumažėjęs moksleivių skaičius regionų mokyklose riboja galimybes užtikrinti aukštos kokybės ir įvairiapuses žinias tradiciniais mokymo metodais. Todėl ypač aktualus visuotinis mokyklų internetizavimas. Šią problemą valstybiniu mastu bando spręsti netgi tokios netolygiai išsivysčiusios šalys, kaip Rusija, Brazilija.
Lietuva, nebūdama turtinga gamtiniais ištekliais, savo konkurencingumą gali užsitikrinti aukšta gamybos ir paslaugų kokybe, inovatyvumu, kurdama žiniomis ir šiuolaikinėmis technologijomis pagrįstą ekonomiką, visas jos šakas. Tame procese žmogiškieji ištekliai – svarbiausi.
Didžiausias šių laikų deficitas Lietuvoje yra protas, ypač politikoje. Politikai turi suvokti, kad Lietuva be kokybiško švietimo ir studijų, konkurencingų mokslo tyrimų – tai Lietuva be ateities. Efektyvi ir konkurencinga studijų ir mokslo sistema yra Lietuvos visuomenės ir ūkio klestėjimo, ilgalaikio konkurencingumo pagrindas, kiekvieno jos piliečio visaverčio gyvenimo ir tobulėjimo esminė sąlyga. Lietuva pagal aukštojo mokslo ir profesinio ugdymo rodiklį užima 26 vietą pasaulyje, o pagal bendrą konkurencingumą – 44-tą.
Dabartinės valdžios mokslo ir studijų reforma grindžiama beatodairišku laisvos rinkos principų perkėlimu į mokslą ir studijas. Ji sukuria prielaidas, kad aukštųjų mokyklų autonomija gali būti apribota sukūrus politizuotą aukštųjų mokyklų tarybų modelį. Sistemai trūksta atviro dialogo ir gebėjimo tartis su visuomene. Nepritariu privataus studijų sektoriaus valstybiniam finansavimui per studijų krepšelį, kol dar nepakankamai finansuojamos valstybinės mokslo ir studijų institucijos. Studijų paskolų sistema per privačius bankus neapgalvotai išplečiama tuomet, kai valstybei reikės garantuoti itin aukštas šių paskolų palūkanas.
Socialinėmis daugumos šeimų galimybėmis nepagrįsta mokslo ir studijų reforma prasilenkia su konstitucine teise į nemokamas studijas gerai ir labai gerai besimokantiems kolegijų ir aukštųjų mokyklų studentams. Įmokų už studijas našta daugeliui šeimų, auginančių gabius vaikus, daro jas sunkiai prieinamas, didina visuomenės socialinę poliarizaciją. Studijų krepšelio principas neskatina aukštojo mokslo prieinamumo nepriklausomai nuo turtinės ar socialinės padėties. Nepalankus studijų finansavimas išstumia dalį socialiai pajėgesnių studentų ir jų privačias lėšas į kitų šalių aukštąsias mokyklas. Nepaisoma akademinės visuomenės, studentų, profsąjungų ir kitų organizacijų nuomonės šiais klausimais; tai gimdo konfliktą ir didina žmonių, ypač jaunimo, nepasitikėjimą savo valstybe ir ateitimi.
Apgailėtina situacija kultūros ir sporto srityje, kurią jau tapo įprasta finansuoti „likutiniu“ principu. Ekonomikos nuosmukis dar labiau susilpnins šios svarbios tautai srities finansinę būklę ne tik dėl skurdoko biudžetinio finansavimo, bet ir dėl to, kad smunkantis verslas neišvengiamai mažins savo paramą kultūrai bei sportui.
Pastaraisiais metais pagaliau pagerėjo Lietuvos regionuose bibliotekų būklė. Prie to prisidėjo jų įsijungimas į ES remiamų kaimo plėtros projektų įgyvendinimą. Jei ir vėl sumažėtų jų finansavimas, atsinaujintų ir jų nunykimo procesas. Bibliotekų funkcijoms palaikyti reikalingi palyginti visai nedideli finansiniai ištekliai, ir jie turėtų būti vertinami ne kaip valstybės išlaidos, o kaip investicijos į žmogų, jo kultūrą. Priešingu atveju reikės išleisti daug daugiau kovai su narkomanija, alkoholizmu ir nusikalstamumu.
Lietuvos teatras ir kinematografija turėjo tarptautinį pripažinimą ir jį dar sugeba išlaikyti. Tačiau būtina ieškoti papildomų finansinių šaltinių stiprinti šį ir kitus kultūros sektorius. Manau, kad tikslinga įvesti atskaitymus procentais iš pajamų, gautų demonstruojant užsieninius filmus, o gautas lėšas konkursų būdu investuoti į nacionalines vertybes: kultūrą, kalbą, krikščioniškų moralinių vertybių ugdymą.
Sveikatos apsaugos srityje pakankamų medicininių paslaugų standartų valstybė savo žmonėms dar neužtikrina. Tai ypač aktualu tiems, kurie nuosmukio sąlygomis nepajėgūs savo lėšomis užsitikrinti medicinos paslaugų prieinamumo ir kokybės.
Taupymo ir „balansavimo” vajus neaplenkė ir medicinos – vienos iš pačių jautriausių sričių. Privalomasis sveikatos draudimo fondas mažinamas 300 milijonų litų, kalbama apie papildomą paslaugų apmokestinimą vadinamąjį lovos ar recepto mokestį. Gydytojų sąjunga garsiai įspėja, jog, sumažinus finansavimą, gydymo įstaigos pacientams nebegalės užtikrinti visų reikiamų paslaugų kokybės ir prieinamumo, mažės pačių medikų atlyginimai. Ką jau kalbėti apie Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pataisas, kurios atima iš žmonių galimybę gauti nedarbingumo pašalpą tris pirmąsias ligos dienas, tartum susirgus išlaidų sumažėtų.
Apie 300 milijonų karpymą sveikatos apsaugai kalbama šiandien, nepamirškime, kad po kelių mėnesių Vyriausybė žada dar vieną „balansavimo” etapą. Žinant, kaip sparčiai A. Kubiliaus ,,buhalteriai“ karpo lėšas vėl ir vėl, kyla abejonių, ar žmonių sveikata nenukentės nuo dar vieno eilinio „taupymo”. Juolab, kad, kol nematyti realių pastangų ir veiksmų skatinti ūkį, tol ir prošvaisčių, kad įplaukos padidės, tikėtis neverta.
Tokios tendencijos verčia nerimauti. Banali tiesa, jog sveikata – didžiausias žmogaus turtas. Taupyti sveikatos apsaugos sąskaita yra mažų mažiausiai neišmintinga, dargi – nusikalstama. „Balansavimo” efektas trumpalaikis, o skaudžias pasekmes jausime dešimtmečiais. Pablogėjusi visuomenės sveikata, kritęs darbingumas, uždelstos ligos, gydytojų emigracija, žmonių nepasitikėjimas sveikatos apsauga, ligonio ir artimųjų skausmas – tai problemos, kurias išspręsti nėra ir nebus taip lengva, kaip nurėžti finansavimui reikiamas lėšas.
Sveikatos reikalai susiję ir su ekologinėmis problemomis. Krizė neamžina, ekonominį nuosmukį pakeis augimas. Jau dabar reikia ruoštis, kad dėl to nepatirtume naujos žalos aplinkai.
Nuo ,,mokesčių perversmo“ ypač nukentėjo vos per keletą pastarųjų metų atsitiesti pradėjęs Lietuvos kaimas bei agrarinis ir maisto ūkis. Sėkmingai įsisavinta ES parama, ženkliai sumažėjęs ilgametis kaimo gyventojų pajamų atotrūkis – jis priartėjo prie šalies vidurkio; po keliolikos metų smukimo pagaliau pasiektas žemės ūkio gamybos augimas; net daugiau kaip 3 kartus išaugo žemės ūkio žaliavų ir gatavų maisto produktų eksportas – šie pozityvūs pokyčiai vėl drastiškai stabdomi. Kaimas palinko po tariamai liberalių permainų kryžiumi. Tai konservatorių valdžiai būdingas ,,žygis“ prieš kaimą, kartu ir prieš lietuviško sveiko maisto vartotoją. Kiek pastangų prireiks, kad, sustabdę šį žlugdymo procesą, vėl pakreiptume kaimo ir maisto sektoriaus raidą augimo ir stiprėjimo linkme.
Ankstesnės kadencijos Seimui pavyko pasiekti esminių pozityvių socialinės sferos permainų. Jaunos šeimos, matydamos valstybės rūpestį ir paramą, pasijuto saugesnės. Motinystei ir tėvystei sudarytos sąlygos: pailginus atostogas, iki 2 metų padidinus išmokų vaikams taikymą, skatinama drąsiau planuoti šeimas, su didesniu pasitikėjimu laukti į pasaulį ateinančio stebuklo – vaikelio. Lietuvoje pirmą kartą po keliolikos metų daugiau žmonių gimė nei mirė. Atsirado viltis, jog tauta ir toliau augs, stiprės!
Deja, gležni šeimos stiprėjimo daigeliai šiandien atsidūrė po negailestingu valdančiosios daugumos „reformų” padu. Tai, kas buvo puoselėta ne vienerius metus, per kelis mėnesius baigiama sunaikinti. Sparčiai judama prie dar didesnio totalinio šeimų „praskolinimo”. Kitu atveju gal tai būtų tik žiauri ironija, deja, Lietuvoje tai jau beveik realybė. Jaunimas po švietimo „reformos” bus įklampintas skolose už studijas, vidurinioji karta – už būstą. „Politikos” planuotojai „nepamiršo” ir senolių – net ir garbaus amžiaus sulaukę piliečiai skolinsis daugiabučių renovacijai. Nenorės? Valdžia privers. Susiklosto situacija, kai visos kartos turės skolintis. Tuo tarpu mokesčiai irgi didėja, atlyginimai mažėja, o nedarbas sparčiai auga. Toks jau tas „krizės įveikimo planas”. Beje, vertimas skolintis nusižengia visuotinai pripažintoms žmogaus teisėms.
Tiesa, tame plane nematyti žmogaus. Tik sausa aritmetika. Trys milijardai nurėžti dabar, du rytoj – tai ne tik skaičiai ,,balansuojant” biudžetą. ,,Balansavimas” vykdomas žmogaus sąskaita. Juk už tų nurėžtų milijardų asmeninės dramos ir tragedijos.
Motinystės pašalpų mažinimas ir vaiko priežiūros atostogų trumpinimas, bent tris dienas likimo valiai palikti ligoniai… Išeitų, kad visi – ir tie, kuriuos ištiko infarktas ar insultas, tėra apsimetėliai, todėl neverti gauti sveikatos draudimą bent tris dienas. Sumažėjusios mokytojų, medikų pajamos, basi protestuojantys policijos pareigūnai, ketinimai mažinti pensijas tai Vyriausybės “krizės įveikimo” padariniai, kuriuos jaučia vis daugiau žmonių. Premjeras Andrius Kubilius didžiuojasi, jog Vyriausybės vykdomą politiką giria Europos Komisija ir tarptautiniai ekspertai. Plane numatytoms priemonėms pagyrų negailėjo ir Lietuvos deleguota eurokomisarė. Bet ar džiaugiasi Lietuvos žmonės? Ar Briuselio pareigūnų pagyrimai yra mūsų premjero tikslas? Ar tai, kad mūsų piliečiai jaučiasi savo valstybėje vis nesaugesni, tėra jų pačių rūpestis?
Tūkstančiai naujų bedarbių kasdien – neabejotinai taip pat valdančiųjų politikos pasekmė. Su globaliais sunkumais kovojęs verslas kaipmat apkrautas papildomais mokesčiais, kurie daugeliui bankrutavusių įmonių tapo paskutiniu postūmiu į nebūtį. Panašu, jog gatvėje atsidūrę žmonės negaus net bedarbio pašalpos – tie, kuriems išmokėta išeitinė kompensacija, paliekami be jokios valstybės paramos. Daugybė šeimų lieka be jokio pragyvenimo šaltinio. Šeimos su mažais vaikais lieka su paskolomis, panaikintomis PVM lengvatomis būtiniausiems maisto produktams, šildymui ir vaistams.
Tokiais metodais šimtai tūkstančių žmonių stumiami prie bedugnės krašto, paliekami likimo valiai. Tokia socialinė politika kelia rimtą grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui, kadangi ilgainiui nebebus įmanoma užtikrinti stabilumo valstybėje. Būtina nedelsiant stabdyti šią destruktyvią Vyriausybės veiklą, nekompetentingus ministrus keisti profesionaliais ir atsakingais politikais, o naujasis Prezidentas, skirtingai nei buvo iki šiol, turės duoti deramą atkirtį šiai „politikai”, nes tokį mandatą jam suteiks tauta.
Didelių spragų yra mūsų teisinėje sistemoje. Vis dar stringa teismų įstatymų priėmimas. Jis leistų skaidriau skirti teisėjus, padidintų jų atsakomybę, geriau apgintų žmogaus teises, pagreitintų bylų svarstymo eigą. Būtina grąžinti policijos įgaliotinių postus į regionų seniūnijas, sutramdyti paplitusį Lietuvoje smurtą, nusikalstamumą ir nebaudžiamumą.
Šiandien vis labiau reikia rūpintis nacionaliniu saugumu plačiąja prasme. Jei policininkas pats negali jaustis saugus ir nuolat priverstas galvoti, kaip išgyvens jo šeima, sunku tikėtis, kad jis sugebės tinkamai atlikti savo pareigas. Tuo tarpu paklausus nuošaliau, kukliame, be apsaugos sistemų būste gyvenančią šeimą, ypač vienišus senyvo amžiaus žmones, vaikus auginančias bei kaimo šeimas, kas jiems kelia didžiausią nerimą, dažnas atsako – nesaugumo jausmas, baimė būti užpultiems, apiplėštiems, sužalotiems ar net nužudytiems. Retas kuris suabejoja mūsų sienų ar viso krašto saugumu.
Apmaudus reiškinys Lietuvos valstybėje, tai politinių jėgų kišimasis į einamuosius valstybės saugumo tarnybų reikalus. Praktiškai jokie šių tarnybų vadovai nepajėgūs atlaikyti tokio kišimosi ir spaudimo, koks nuolat jiems daromas. Dėl to prasideda neleistinas politikavimas ir veiklos deformacijos, atitraukiamas dėmesys nuo pagrindinių funkcijų ginti nacionalinį interesą.
Lietuvos užsienio politika turi labiau tarnauti nacionaliniams interesams. Lietuvos išorinį saugumą užtikrina dalyvavimas NATO, tarptautinį statusą – ES narystė. Užsienio politikoje, kuri vis labiau integruos ES mastu, turėtų labiau dominuoti ekonominių ryšių skatinimas.
Užsienio politikai reiktų daugiau racionalumo ir pragmatiškumo, europinio prioriteto bei gerų santykių su kaimynėmis, puoselėjant Lietuvai naudingus tikslus: regiono stabilumą ir modernios infrastruktūros kūrimą, eksporto plėtrą, energetinį ir ekologinį saugumą. Partijų populizmas ir padrikas politikavimas užsienio politikos temomis, nepaisant ekonominių interesų ir galimos naudos, yra nesuderinami su brandžios nepriklausomos valstybės, ES narės, vaidmeniu ir įvaizdžiu.
Lietuvos įvaizdis pasaulyje, kuris daug priklauso nuo Prezidento, šiandien tampa sunkia misija. Valstybės kontrolės duomenimis, Lietuva pasaulio žiniasklaidoje buvo minima daugiau nei Latvija ar Estija, tačiau dažniau negatyviai. Agentūros East West Global Index duomenimis Lietuva užima 42 vietą, o mūsų kaimynė Latvija – 29, Estija – 30. Tai rodo, kad kurti įvaizdį mums sekasi daug prasčiau, negu manome.
Nekompetentingas dabartinės valdžios darbas dar labiau mažina šalies tarptautinį autoritetą. Jį galima išgelbėti ne kokiomis propagandinėmis gudrybėmis, o kompetentingu, skaidriu, sąžiningu ir pasiaukojamu darbu. Į jį ir kviečiu visus Lietuvos politikus.
Nepriklausomybės akto signatarė
prof.dr. Kazimira D.Prunskienė
2009 m. balandžio 21 d.
