Galvoju, nuo ko pradėti. Įprasta pradėti nuo pradžios. Bet, norint, kad mano ilgą straipsnį perskaitytumėt iki galo, matyt, reikia pradėti nuo pabaigos.
O pabaiga būtų tokia. Ir kam gi galėčiau patikėti savo gerą, reikalingą ir valstybei naudingą idėją, kad jos nesužlugdytų ir ji tikrai atneštų naudą Lietuvai ir jos žmonėms?
Permečiau mintyse įvairius žmones, politikus, valstybininkus, seimūnus. Nepatikėsite, todėl, kad iki šiol ir pats negaliu patikėti, — perduoti idėjos beveik nėra kam… Mane sunku išgąsdinti, bet čia jaučiu, kad išsigandau.
Taigi, kam galėčiau patikėti savo idėją? Pradėsiu nuo Darbo partijos veikėjų. Po apsivalymo joje yra kam patikėti. Bet jiems neleis jos įgyvendinti. Todėl Darbo partiją kol kas paliekam nuošalyje.
Ar galima patikėti idėją kam nors iš socialdemokratų? Pabandžiau perkratyti juos mintyse — nesuradau tokių. Na, vienu momentu mintis užsikabino už Vytenio Andriukaičio ir Aloyzo Sakalo. Paskui prisiminiau, kad Vytenis buvo įklimpęs. A. Sakalas po kai kurių asmeniškų susidūrimų su juo irgi atkrito.
Tarp visų marginalų turbūt neverta nė ieškoti. Bet… Mintyse praskrieja Seimo narys Julius Veselka. Tačiau jis neturi politinio užnugario. Šmėsteli Petras Auštrevičius. Bet prisiminus jo prezidentinės kampanijos finansavimo užkulisius, net mūsų Darbo partijai toli gražu iki tokių „operacijų“…
Konservatoriai? Andrius Kubilius ir jo aplinka? Jeigu bus užtikrinti jų asmeniniai interesai, Lietuvos interesai nueis į antrą planą.
Kažkiek daugiau pasitikėjimo kelia tik Jurgis Razma, su kuriuo man ketverius metus teko dirbti Seimo Ekonomikos komitete. Priimant sprendimus beveik nemačiau jo asmeninių paskatų. Tačiau jis — po A. Kubiliaus padu.
Bet labiausiai išsigandau supratęs, kad, ko gero, savo idėją galėčiau patikėti Vytautui Landsbergiui. Jam nėra ką prarasti — jo politinė karjera eina į pabaigą, reitingai taip pat nelabai kokie. Jis, ko gero, norėtų ir galėtų, nesiekdamas naudos sau, paskutinį kartą pasitarnauti Lietuvai. Tikiu, kad jo patriotizmo neužgoš asmeniniai interesai, proteguojami atskirų politinių, finansinių ar net nusikaltėlių grupuočių. Jo ideologinis fundamentas tvirčiausias ir priverstų paklusti konservatorius.
Taigi jam, ko gero, būtų galima patikėti naudingą Lietuvai idėją.
Štai ką norėjau parašyti pabaigoje. O dabar — apie pačią idėją.
Ką Uspaskich sako, tą ir padaro
Tačiau pradžiai — vienas kitas pavyzdys. Jeigu mano schema reprivatizuojant ir vėl privatizuojant „Mažeikių naftą“ būtų realizuota iš karto, Lietuva iš to būtų gavusi 1,5 mlrd. litų daugiau pajamų. Streikuojantiems mokytojams užtektų su kaupu.
O reikalai klostėsi taip. 2004 metais, po pirmojo Seimo rinkimų turo, kaip tik vyko didžiulis šurmulys apie „Jukos“ kompaniją, M. Chodorkovskis jau buvo uždarytas. Aš viešai, galbūt ir neatsargiai, ištariau, kad turiu schemą, kaip išsaugoti „Mažeikių naftą“ ir iš to uždirbti Lietuvai bei užtikrinti nenutrūkstamą naftos tiekimą.
A. Kubilius tai pavadino fantazija ir reklaminiu triuku prieš antrąjį rinkimų turą.
Na, ne paslaptis, kad konservatoriai ekonomikoje, išskyrus irracionalumą, dar nieko daugiau Lietuvai nepadarė. Ir šį mano straipsnį parašyti išprovokavo būtent A. Kubiliaus viešai pasirodę komentarai ir pasiūlymai, kaip toliau elgtis su nacionaliniu investuotoju LEO LT.
Konservatoriams net nereikia skolintis sugebėjimų žlugdyti geras idėjas. Jie tą sugebėjimą turi „iš prigimties“. Todėl anuomet atsakiau: aš savo idėją pristatysiu suformavus naują Vyriausybę.
Ir štai vyksta pirmoji naujos Vyriausybės valanda Seime. Pirmas A. Kubiliaus klausimas man, kaip ūkio ministrui: „Kur ta tavo schema? Ar tai eilinė apgavystė prieš rinkimus, kaip ir su pensijų bei atlyginimų kėlimu?“
Tam klausimui pritarė ir kai kurie kiti Seimo nariai. Visa tai galima peržiūrėti Seimo archyve saugomose stenogramose.
Per 18 nepriklausomybės metų vienintelė Darbo partija prieš rinkimus sugebėjo paskaičiuoti ir ekonomiškai pagrįsti, kiek būtų galima pakelti pensijas, minimalų atlyginimą, neapmokestinamąjį minimumą ir daugelį kitų dalykų.
Už tai ir buvome pavadinti populistais. Nors šiandien tiksliai pagal mūsų partijos žadėtus programinius punktus visa tai yra padaryta. Ir „Mažeikių nafta“ privatizuota, ir už ją gauta į valstybės biudžetą 2 mlrd. litų.
Tai — tarp kitko. Tam, kad žinotumėt — ką Uspaskich sako, tą ir padaro.
O tada per Vyriausybės valandą atsakiau: „Greitai sužinosit.“
Suformavus Vyriausybę, aš pristačiau Algirdui Brazauskui savo schemą. Iš pradžių jis su savo patarėju Saulium Spėčiumi atmetė mano pasiūlymą. Bet aš savo užsispyrimu priverčiau jį šį klausimą aptarti Vyriausybės posėdyje.
Vyriausybei baigus svarstyti dienotvarkės klausimus, premjeras paprašė visus ne Vyriausybės narius išeiti iš posėdžių salės. Taip pat jis paprašė išjungti konferencinius mikrofonus. Ir paskelbė, kad šita posėdžio dalis bus uždara. Tada suteikė man žodį.
Aš trumpai pristačiau savo idėją. Ministrų kabinetas pritarė. Buvo du šios schemos variantai. Dėl vieno prieštaravo tuometis finansų ministras Algirdas Butkevičius. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Tam, kad būtų įgyvendinta mano idėja, reikėjo skristi į Izraelį. Ir surengti ten pasitarimą su „Jukos“ savininkais ir įgaliotais žmonėmis. Norint nesukelti papildomo dėmesio ir triukšmo bei žlugdančios konservatorių ir kitų smalsuolių reakcijos, buvo nutarta, kad aš turiu skristi lyg savo reikalais ir savo atostogų sąskaita.
Ir dabar aš esu visiškai įsitikinęs, kad saugumo sumetimais ir valstybės naudai tai reikėjo daryti slapta. Slapta net nuo mūsų, Lietuvos, Valstybės saugumo departamento.
Ir aš buvau teisus. Po VSD ir Nacionalinio saugumo komiteto skandalo ir pasirodžiusios įslaptintos informacijos tapo visiškai aišku: iškilusi į viešumą, ši mano schema nebūtų įgyvendinta. Todėl kad mūsų VSD struktūroje iki šiol sėdi šnipai, tarnaujantys užsienio tarnyboms, tarp jų — ir Rusijos.
Būtent mūsų VSD pažymomis apginkluoti premjerai, Privatizavimo komisija ir Valstybės turto fondas pardavinėjo valstybės objektus 10 kartų pigiau, negu jie kainuoja.
Tų objektų sąrašas labai ilgas. Bet kai kuriuos paminėsiu. „Mažeikų nafta“, Mažeikių elektrinė, „Lietuvos dujos“, Vakarų skirstomieji tinklai, „Klasco“, „Achema“, „Lifosa“, alkoholio pramonė. Už šiuos objektus Lietuva gavo tik šiek tiek daugiau kaip milijardą litų, o kainuoja tie objektai maždaug 17 mlrd. litų.
Bet grįžkime prie mūsų temos. Kalbėjome apie slaptumą, kurio tada laikėmės. Maža to, kai kurių tos idėjos elementų ir šiandien negalima viešinti. Nes šiandien beveik nėra valdžios viršūnėje, prokuratūroje ir specialiose tarnybose žmonių, kurie sąžiningai ir valstybei naudingai naudotų šitą informaciją.
Ir taip, grįžus man iš Izraelio, viešbutyje „Villon“ buvo surengtas susitikimas, kuriame dalyvavo: mano patarėja Renata Dromantaitė, dabar dirbanti JAV ambasadoje patarėja ekonomikos klausimais (būtent ta pati darbuotoja, kurią po mano išėjimo iš ministro posto „suvalgė“ komunistai ir kurią, kaip puikią specialistę, vėl mielai priėmė JAV ambasada.), ūkio viceministras Nerijus Eidukevičius ir premjero patarėjas Saulius Spėčius, žinoma, ir aš, kaip ūkio ministras.
Iš „Jukos“ pusės dalyvavo: vienas dalyvis iš Izraelyje vykusio pasitarimo ir „Jukos“ atstovas, JAV pilietis Briusas Misamoras. Lygiai po 30 minučių B. Misamoras savo ranka parašė sandorio kainą ir kai kurias detales. Puikiai atsimenu S. Spėčiaus ir N. Eidukevičiaus veidus tą momentą… Po susitikimo leidomės liftu. Juos abu pylė prakaitas. S. Spėčius tesugebėjo pasakyti: „Nieko nesuprantu. Mes derėjomės metus laiko ir nė žingsnio į priekį. O čia…“ Aš tepasakiau: „Blogai derėjotės.“
Tai — tik detalės, smulkmenos. Jeigu norite patikrinti — visi tie veikėjai ir Vyriausybės nariai gyvi. Bet reikia apgailestauti, kad dėl A. Brazausko trumparegiškumo, o galbūt dėl jo apsupties įtakos buvo nueita kitu keliu. Ir dėl to Lietuva prarado papildomus apie 1,5 mlrd. litų.
1,6 mlrd. Lt — tiek prarado Lietuva
Nors jau tada buvo aišku, kad valstybė „neįtilps“ į finansinius rodiklius, kad galėtų įsivesti eurą, bet tuometis finansų ministras A. Butkevičius griežtai atsisakė didinti einamosios sąskaitos deficitą. Nes tam reikėjo pasiskolinti pinigų. Pasiskolinti, kad galėtume nupirkti „Mažeikių naftos“ akcijas iš „Jukos“ ir tuojau pat jas perparduoti.
Aš bandžiau įrodinėti, kad tas deficitas bus tik labai trumpą laiką — kol perparduosim akcijas. Bet A. Butkevičius nesutiko dėl vieno vienintelio argumento: o jeigu jų niekas nenupirks… Jį palaikė ir A. Brazauskas. Todėl buvo pasirinktas kitas variantas, pagal kurį ir įvyko paskutinis sandoris.
Nors tuo metu potencialūs pirkėjai dar nebuvo sustatyti į eilę, kad nebūtų sukeltas ažiotažas, bet su dauguma jų aš jau buvau perkalbėjęs. Tarp kandidatų buvo „Gazprom“, po vieną Austrijos, Lenkijos, Kazachijos kompaniją ir dar trys Rusijos kompanijos.
Deja, lygioje vietoje pseudopatriotai sukėlė triukšmą ir, vietoj Misamoro ranka užrašytų 750 mln. JAV dolerių už 53 proc. akcijų paketą, jo kaina išaugo iki l, 6 mlrd. dolerių.
Tuo metu kai kurie pirkėjai buvo pasiruošę už 53 proc. „Jukos“ akcijų sumokėti 1,3 mlrd. dolerių ir maždaug 800 mln. dolerių už 31 proc. Lietuvos valstybės akcijų paketą. Maža to, su trimis pirkėjais buvo sutarta: pasirašius ketinimų protokolą, jie perveda 800 mln. dolerių užstatą į Valstybės turto fondo sąskaitą.
Ką tai reiškia?
Nupirkusi „Jukos“ akcijas už 750 mln. dolerių ir perpardavusi jas už 1,3 mlrd. dolerių, Lietuvos valstybė būtų gavusi papildomai 550 mln. dolerių. Pagal tuometį dolerio kursą padauginę iš trijų gauname 1,65 mlrd. litų. Tiek prarado Lietuva, laiku ir tinkamai neįvykdžiusi šio sandorio.
Tuo metu aš buvau pagalvojęs ir apie alternatyvų naftos tiekimą. Tam, kad jos tiekimas nenutrūktų. Jau buvo paruoštas projektas (ir jo sąmata buvo ne tokia jau didelė — apie 150 mln. litų) pastatyti papildomą naftotiekį į Mažeikius. Jis turėjo eiti nuo vienos geležinkelio stoties, kur buvo planuota padaryti naftos terminalą ir „įsikirsti“ į pagrindinį įmonėn einantį naftotiekį.
Tačiau visi tie reikalai nieko nedomino. Vietoj to prasidėjo mano naikinimas. Pasipylė visokios trečiųjų asmenų siuntinėjamos „pažymos“ — apie Maskvos Vyriausybę, apie mano diplomus… Aišku, komunistams ir konservatoriams tai buvo svarbiau nei valstybės prarasti pusantro milijardo litų. Tų „pažymų“ gamyba užsiiminėjo „Dujotekana“, KGB su mūsų VSD pareigūnais, dalyvaujant prezidento Valdo Adamkaus patarėjui, Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriui ir galiausiai dabartinio premjero Gedimino Kirkilo patarėjui Albinui Januškai.
Ne iššūkis, tik nuoširdus pasiūlymas
Tai yra tik vienas pavyzdys to, ką aš dariau ir vis dėlto pasiekiau rezultatus, o taip pat to, kaip man buvo trukdoma ir kas už viso to stovi.
Todėl, turėdamas labai gerą idėją ir nenorėdamas, kad ją sužlugdytų, susimąsčiau — kam gi ją patikėti?
Atvirai kalbant, išsigandau, kad pasirinkimas nedidelis. O idėja štai kokia: kaip nelikti be elektros energijos ir kaip pastatyti naują atominę jėgainę, neįdėjus savų pinigų. O iš naujos atominės jėgainės tiekiama elektros energijos kaina Lietuvos vartotojams būtų pigesnė nei Europos vidurkis. Pasakysiu dar daugiau. Truputį pakoregavus dabartinį susitarimą su VP Market dešimtuku, jie dėl to nenukentės, bet valstybei atneš daug naudos. Aišku, tai būtų tik viena mano idėjos dalis.
Kita labai svarbi Lietuvai idėja: vienintelė galimybė sustiprinti šalį ir sutvirtinti visuomenę iš vidaus — tai auginti ir stiprinti viduriniąją klasę.
Ir trečia idėja — sukurti palankesnį investicinį lauką būtent kokybiniam BVP augimui. Tai yra, BVP kaupiamosios dalies didinimui, nes nekokybiškas BVP augimas ne visada reiškia ekonomikos ir pragyvenimo lygio augimą.
Aišku, tai ne vienintelės idėjos, kuriomis reikia kelti žmonių pasitikėjimą valdžia ir valstybe. Ne vienintelės priemonės, ties kuriomis reikia dirbti. Bet kaip ekonomistas esu įsitikinęs: įgyvendinus šias idėjas, valstybė vystysis kitoje kokybės erdvėje. Esu pasiruošęs pasidalinti mintimis, kaip tai įgyvendinti.
Noriu, kad oponentai negalvotų, jog man kažko reikia. Neprašau nieko, jokių išskirtinių išlygų. Jeigu mano idėjos bus neįdomios šiandien, jomis susidomės rytoj. Po Seimo rinkimų šį rudenį Darbo partija, tikiuosi, dalyvaus formuojant naują Vyriausybę, naują koaliciją. Viena iš Darbo partijos sąlygų derybose bus ne postai, o būtent šios programinės nuostatos, kurios galėtų pataisyti padėtį.
Primenu, kad būtent Darbo partija per 18 nepriklausomybės metų vienintelė sugebėjo paskaičiuoti, pagrįsti ir, sudarant Vyriausybę 2004 m., išreikalauti, kad į jos programą būtų įtraukta: vidutinės pensijos padidinimas nuo 360 Lt iki 650 Lt (įgyvendinta), dabar — 745 Lt. Minimalaus atlyginimo padidinimas nuo 420 Lt iki 700 Lt (įgyvendinta), dabar — 800 Lt.
Būtent dėl šitų Darbo partijos programinių punktų apsišaukėlis elitas ir prie jo prisidėję socialinės apsaugos ir darbo ministrė V. Blinkevičiūtė, premjeras A. Brazauskas, finansų ministras ir konservatoriai pavadino mus populistais. Bando ir dabar žmonėms piršti tą pavadinimą, nes pripažinti tiesą nesąžiningam žmogui yra per daug sunku.
Būtent Darbo partijos atkaklumo dėka kyla ir neapmokestinamasis darbo užmokesčio minimumas. Jis pakilo šiek tiek mažiau, negu mes norėjom — nuo 290 iki 320 litų, nors norėjom pakelti iki 390 litų ir to siekio neatsisakom.
Tačiau mes iškovojom kitą svarbią poziciją — pasiekėm, kad gyventojų pajamų mokestis nuo 33 proc. sumažėtų ne iki 27 proc., bet iki 24 proc. Taigi ir ši Darbo partijos rinkimų nuostata visiškai įgyvendinta. Kaip dauguma kitų dalykų, kurie buvo įrašyti mūsų partijos programoje.
Bet šio straipsnio tema ne apie tai. Ataskaitą visuomenei mes paruošime šiek tiek vėliau.
Ir dabartinės mano idėjos nėra populizmas ar koks nors iššūkis. Tai tiesiog nuoširdus pasiūlymas valdžios vyrams. Deja, kaip minėjau, ratas tų, kam jį galėčiau adresuoti, yra labai siauras.
Su pagarba Viktoras USPASKICH
