„Niekas tiksliai nežino, kokį turtą Lietuvoje iki 1940 metų valdė žydai. Teisingumo ministerijos duomenimis, vien kompensacijoms už negrąžintus natūra pastatus gali prireikti ne mažiau kaip 170 mln. litų. Kiek verti yra pastatai, kuriuos teks grąžinti, apskritai sunku pasakyti. Iš pradžių Lietuvos žydų bendruomenė valstybei buvo pateikusi pretenzijas į 1600 objektų.
Peržiūrėjus archyvinius dokumentus, objektų sąrašas kas kartą vis trumpėjo. Jame šiuo metu yra 139 objektai, esantys daugiausia Kauno ir Vilniaus senamiesčiuose.
Išankstiniais apskaičiavimais, pastatų vertė gali siekti ne mažiau kaip 500 mln. litų. Būtent į šį turtą kol kas pretenduoja žydai arba jų įsteigtas “Lietuvos žydų paveldo fondas”.
Pastarojo fondo valdyboje yra šeši Lietuvoje ir tiek pat Izraelyje bei Amerikoje gyvenantys žydai. Kai kurie asmenys vertinami itin prieštaringai.“ – Kauno diena, 2007, vasario 23, Nr.77(18107)
Žydai nežydai nori tikriesiems žydams priklausančio turto
Net vienuolika žydų organizacijų pretenduoja į Lietuvos žydų (litvakų) turtą. Tačiau iš tiesų didžioji dalis šių organizacijų yra fiktyvios ir neturi jokios religinės ir juo labiau juridinės teisės pretenduoti į Lietuvos žydų (litvakų) religinės bendruomenės turtą.
Ne tik Vilniuje, Kaune bet ir Klaipėdoje rusakalbiai žydai plačiai skelbiasi, kad Lietuvos Respublika ir Klaipėdos savivaldybė atiduotų tiktai jiems svetimą, kitiems žydams (Mėmelio žydams ir Žemaitijos žydams) priklausantį nekilnojamą turtą.
Iki šiol apie teisinius šių reikalavimų pagrįstumus Lietuvoje dar nebuvo kalbėta, nes kol kas vyrauja viena vienintelė a priori nuostata: vieni žydai nežydai (pagal Talmudą) reikalauja kitiems žydams priklausančio nekilnojamo turto, tai tas turtas ir privalo būtinai būti atiduotas, ir Lietuvoje jau priimta nutartis, kad tiems kitiems, t.y. nežydams, nors ir žydiškos išvaizdos, privalo būti grąžinta turto už 500 milijonų litų.
Ši abstrakti reikalavimo nuostata jokiu būdu nėra juridiškai reglamentuota jokiais konstituciniais (Europos Sąjungos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos), nei juo labiau Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos juridiniais dokumentais.
Šiandien Vilniuje ir Kaune gyvenantys žydai (litvakai) ir žydai nežydai, taip pat Klaipėdoje gyvenantys žydai nežydai, reikalaudami iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje (Memelyje, t.y. buvusioje Vokietijoje) ir Žemaitijoje (Lietuvos Respublikoje) gyvenančių žydų turto, remiasi ne civilizuotos Europos juridiniais dokumentais, o būktai žydų Talmudu, pagal kurio įstatymus žydų religinei bendruomenei priklausantis turtas privalo priklausyti žydų religinei bendruomenei.
Talmudas (arba Gemare) yra moralinis (dorovinis) ir religinis visų žydų kodeksas. Tai štai, Talmude apie tai, kad vienam žydui priklausantis privatus turtas privalo priklausyti kitam, ypač kitos šalies žydui yra neįmanomas. Pagal Talmudą, privatus žydo turtas nepriklauso abalienacijai (turto nusavinimui kito žydo naudai, ypač ne autochtonui), ir juolab vietinei religinei bendruomenei nepriklausančiam žydui.
Pagal Talmudo aksiologiją (turto nusavinimu) išeitų, kad šiandien kai kurie Vilniaus, Kauno ir Klaipėdoje gyvenantys rusakalbiai arba amerikakalbiai žydai netgi pagal Talmudą neturi nei moralinių, nei religinių teisių pretenduoti į Lietuvos žydų (litvakų) ir Vokietijos žydų (aškenazių) net religinėms bendruomenėms priklausantį turtą, nekalbant apie ab intestato (be testamento) privatų nekilnojamąjį turtą. Į tai turėtų atkreipti dėmesį Lietuvos juristai, kurie yra Europos piliečiai ir privalo vadovautis Europoje priimta Konstitucija ir teisiniais dokumentais.
Jeigu Vilniuje ir Klaipėdoje gyvenantys rusakalbiai bei JAV žydai, jiems nepriklausančio kitų žydų turto reikalauja remdamiesi Talmudu, konsekventualiai išeitų, kad tiek lietuvių, tiek visų kitų Europos tautų juristai, vykdydami Talmudo įstatymus priklauso jau nebe krikščionių, katalikų, protestantų, evangelikų, stačiatikių ar kitokioms religinėms kocesijoms, o tik vienintelei žydų religinei bendruomenei, ir tuo pačiu jie tampa nebe lietuviais, anglais, vokiečiais, italais, ispanais, švedais ar pan., ir be jokios abjuracijos automatiškai tampa žydais.
Antra vertus, Klaipėdoje gyvenatys Rusijos žydai prašo ne atiduoti, bet grąžinti minimą Vokietijos žydų ir Lietuvos žydų turtą. Šis juridinis kazusas netgi pagal Talmudą yra neįmanomas, kaip neįmanoma grąžinti to, ko niekada nebuvo ir niekada neturėjai.
Žydas nėra lygus žydui
Jeigu Vilniuje ir Klaipėdoje gyvenantys iš Rusijos arba JAV atsikėlę žydai reikalauja jiems atiduoti Lietuvos žydų (litvakų) ir Vokietijos žydų (aškenazių) nekilnojamą turtą, tai dar kartą reikėtų perskaityti Talmudą ir įsitikinti, ar turi moralinę ir religinę teisę vienoje šalyje gyvenę žydai pretenduoti į kitos šalies žydų nekilnojamą turtą.
Nagrinėjant Talmudą, atsiranda daug neaiškumų ir keblių dalykų pačių žydų atveju. Štai, Talmudas kategoriškai draudžia mišrias santuokas. Mišrių santuokų vaikai net šiuolaikiniame Izaraelyje yra antrarūšiai žmonės.
Tame pačiame Talmude nežydai yra vadinami pačiais negražiausiais žodžiais: gojais, kelafimais, memzeriais, šiksais ir dar 50 įvairiausių negražių žodžių. Iš esmės nežydai yra ne žmonės, nežmogiai, gyvuliai.
Talmudo įstatyme „Orach-chajim“ 55.20 p.50-51 gojai prilyginami mėšlui ir išmatoms.
Talmude išvardijamos detalios instrukcijos kaip apgaudinėti gojus, apsverinėti, apgauti matuojant, apskaičiuoti, lupikauti, melagingai liudyti teisme.
Gojų santuokos čia prilyginamos arklių kergimui, o vaikai nelaikomi jų vaikais, todėl jei tie tėvai ir jų vaikai perina į žydiją, sūnus gali vesti tikrą motiną „Iope de‘a“, 269.1, psl.153.
Senieji rabinų įstatymai taip pat nurodo, kad mišrių santuokų žydės sūnus nuo gojaus laikomas žydu, blogiausiu atveju jis vis tiek pusžydis. O gojės vaikas nuo žydo žydu nelaikomas. Dar kartą pabrėžiame, kad šio įstatymo griežtai laikomasi ir šių dienų Izraelyje.
Golemas lupo pačius žydus
Žydai turi įdomią pamokomą legendą, kad būktai Prahos rabinas Judas Levas ben Bazilas nulipdė molio tarną Golemą, pasinaudodamas kabala įpūtė jam dvasios ir pavedė jam ginti žydus nuo atnisemitizmo. Tačiau gyvybę įgavęs Golemas ėmėsi lupti pačius žydus, tuo įrodydamas, kad žydai patys sau yra antisemitai, patys sau didžiausi priešai…
„Universaliojoje žydų enciklopedijoje“, Niujorkas, 1943 m. straipsnyje „Vokietija“ (p.582) rašoma, kad čia šalia 70 milijonų vokiečių dar buvo pusę milijono žydų. 1935 metais Vokietijoje buvo 475000 žydų ir 300000 memzerių (t.y nežydų). Jeigu sulyg Talmudu mišrios žydų santuokos yra draudžiamos, tai antarūšiai žydai – pusžydžiai, ketvirtžydžiai yra ne žydai, o mišinys su gojais ir tokie mišrūnai „tikrais“ žydais gali skelbtis tik gojų kraštuose. Išeitų – jei tėvas yra gojus, o mama žydė, tačiau vaiką darė su kitu gojumi, tai vaikas bus nebe žydas, o pusžydis. Bet jei tėvas žydas, o mama šiksė, ir dar pasidarė vaiką su kitu gojumi, tai vaikas bus visai ne žydas, o grynakraujas gojus.
Tad kas jie yra – tauta, religija, o gal tik sekta, tačiau kokia tai sekta, ir jei sekta, tai ar jai priklauso žydų religinės bendruomenės privilegijos, ir juolab žydų religinės bendruomenės turtas?..
Žydai A.Flegonas ir J.Naumovas knygoje „Rusų antisemitizmas ir žydai“, Londonas, 1968 m. rašo, kad TSRS yra trys milijonai žydų, iš kurių 3/4 gyvena Maskvoje. 1966 m 17–kai grynai žydiškų santuokų teko 33 mišrios santuokos (p.45-46). Knygos autoriai teigia, kad 2/3 arba 66% žydų santuokų yra mišrios žydų santuokos su gojais, kitaip sakant, 66% Rusijoje gyvenančių žydų jokiu būdu nėra žydais.
Beje, rusų kalboje išleistoje „Rusijos žydų istorijos“ dvitomyje rašoma, kad iki pirmojo pasaulinio karo žydai iš viso neturėjo teisės gyventi Rusijos miestuose, jiems ypatingai būdavo draudžiama gyventi Sankt Peterburge ir Maskvoje. Visi žydai pagal Rusijos imperijos įstatymus galėjo gyventi tik Baltarusijos ir Lenkijos pasieniuose bei Lietuvoje. Ir tik atėjus į valdžią „bolševikams“, kai Smolnyje o vėliau Kremliuje įsigalėjo Rusijos pusžydžių valdžia ir įstatymai, žydai pradėjo masiškai apsigyventi didžiausiuose Rusijos miestuose. Beje, ir dabartinė Kremliaus valdžia yra žydiško kraujo, nes patys rusai teigia, kad Putinas pagal moterų liniją yra Šolom, o Medvedevas taip pat iš moterų pusės Mendel, be to, dar rusvaplaukis, o kas yra rusvaplaukis žydas, pasiklauskite pačių žydų.
Po Antrojo pasaulinio karo negandų išlikę ir Lietuvoje gyvenę žydai litvakai iki 1972 metų, išskyrus kelias šeimas, visi išvyko į Izraelį. Tas pats atsitiko ir Rusijoje, nes iš Rusijos į Izraelį, ypač po „perestroikos“, 1968 – 1980 metais į Izraelį išvyko 200000 žydų, kitaip sakant iš Rusijos išvyko beveik visi tikrieji žydai ir nemažai pusžydžių. Jei taip, tai ar likę Lietuvoje tikrieji žydai litvakai neprivalėtų demaskuoti iš Rusijos atvykusių antarūšių žydų – pusžydžių, ketvirtžydžių ir atskirti juos nuo žydų religinės bendruomenės ir teisės savintis niekada jiems nepriklaususio turto?.. Ar neturėtų patys žydai išspręsti, kurios iš vienuolikos „žydiškų“ organizacijų yra košernos, o kurios yra įkurtos tik „šmugelio“ tikslams, pasinaudoti Lietuvos Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės žydų reikalų neišmanymu. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Vokietijos žydų pinigus jau spėjo pasisavinti žydai nežydai, kuriems tikrųjų žydų reikalai nėra šventi ar gerbtini ….
Kas žino, kas šiandien yra Lietuvos žydai ?
Vilniuje ir Kaune po Antrojo pasaulinio karo nedaug buvo išlikę žydų litvakų, Klaipėdoje, kaip žinia, neliko nė vieno vietinio žydo, t.y. Vokietijos žydų aškenazių nebuvo išlikę. Ir apskritai po 1945 metų barbariškų rusų bombardavimų ir apšaudymų Klaipėdos vietinių gyventojų iš viso neliko. Kaip teigia pirmasis Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas, iš 39 tūkstančių Klaipėdos gyventojų jis rado tik dvi senutes lietuvininkes. Buvo dar du baltarusių belaisviai ir dvi lenkaitės, atvarytos darbams.
Vilnius, Kaunas, ypač Klaipėda (60 procentų) po rusų bombardavimų buvo sugriauta. 1945 metų sausio 28 dieną Klaipėda turėtų minėti kaip sugriovimo ir nelaimės dieną. Tačiau jau 1946 metais Klaipėdoje gyveno apie 30 tūkstančių gyventojų, ypač daug į Klaipėdą buvo keliama rusų, tarp jų ir rusakalbių Maskvos ir Odesos pusžydžių, kadangi čia jie gaudavo gerai apmokamas valdininkų, karininkų ir kitokias privilegijuotas darbo vietas, pirmoje eilėje būdavo aprūpinami gyvenamu plotu.
Šiandien, kai Klaipėdos rusakalbiams pusžydžiams parūpo ne rusų bombardavimais sugriautos dvi sinagogos ir koplyčia žydų kapinėse (jei taip jiems yra brangūs Vokietijos žydų aškenazių religiniai pastatai, tai ratio legis turėtų ieškinį pateikti Rusijai, kurie ir sugriovė šiuos kultinius pastatus), tas pat sakytina yra ir apie Vilniaus, ir Kauno per sovietmetį nugriautus pastatus – žydai žalos atlyginimo turi reikalauti ne iš Lietuvos Respublikos, o iš griovėjų – okupantų – Rusijos.
Privačios nuosavybės nekilnojamam turtui (pastatams) ir ypač buvusiai Mėmelio žydų ligoninei, be jokių abejonių, turtinių Rusijos pusžydžių pretenzijų būti negali, kadangi ši ligoninė buvo pastatyta ne Mėmelio žydų religinės bendruomenės pinigais, o už Paryžiuje gyvenusios baronienės C. von Hirsch-Gereuth surinktas ir paaukotas 40000 markių bei Nicos pirklio J Plauc taip pat paaukotas 20000 markių.
Pasaulinė juridinė praktika dar neturi precedento, kad kas nors būtų reikalavęs paveldėjimo teisių į labdaringiems tikslams paaukotas lėšas arba iš labdaringų lėšų pastatytus pastatus. Juolab, kad ir šiandien čia yra Psichoneurologinė ligoninė, kurioje taip pat be jokios diskriminacijos gydomi ne tik gojai, bet ir žydai.
Ad notam, kad Klaipėdoje autochtonų žydų nėra, tai reikia išsiaiškinti, kas vis dėl to gviešiasi Vokietijos Mėmelio žydų aškenazių ir Lietuvos litvakų religinių bendruomenių turtą, kas naudojasi šiandienos Lietuvos valdininkų ir teisininkų neišmanymu religinių, moralinių ir juridinių žydų reikalų ir daro visokius figele-migele.
Remiantis aukščiau minėta žydų A.Flegomo ir J.Naumovo knyga „Rusų antisemitizmas ir žydai“ per 50 metų, t.y. per dvi kartas visi Rusijoje gyvenę žydai yra susimaišę su gojais, tad išeitų, kad Rusijos žydai, kurie yra neišvykę į Izraelį, turėtų vadintis asimiliantais arba pagal Talmudą, – gojais, memzeriais, šiksais, t.y. jau nebe žydais. Aišku, labai negražu būtų naudoti pačių žydų naudojamus nežydų pravardžiavimus, tad gal jiems geriau tiktų švelnesnis postsovietinių žydų pavadinimas.
Ir jei minimos grupės ( „Lietuvos žydų paveldo fondas“ su tarptautino garso aferistais, „Vilniaus žydų bendruomenė“ su šiksu Arkadiju Vinokuru ir pan.) dabar reikalauja grąžinti, teisingiau sakant, preferenciškai atiduoti jiems ne jų nekilnojamąjį turtą, tai būtų principialus tikrųjų Lietuvos žydų (litvakų) asmeninio turto ir Lietuvos žydų (litvakų) religinės bendruomenės teisių pažeidimas.
Tai, kad šiksas A.Vinokūras šiandien yra Lietuvos vyriausybės ministro pirmininko Kubiliaus „patarėjas“ žydų klausimais, rodo, kad Kubilius visiškai nesigaudo žydijos problematikoje, kad Vyriausybės galva yra klaidinama ir mulkinama. Štai ką apie tai rašo Talmudas:
3.Sanhedrin 59a :"Gojus (tai yra kitatikis, mūsų atžvilgiu – bet kuris lietuvis) įkišęs nosį į įstatymą (talmudą) yra kaltas ir baudžiamas mirtimi".
4.Libbre David 37:"Pranešimas gojams, apie mūsų religinius santykius, prilyginama visų žydų nužudymui, nes jei jie sužinotų, ko mes apie juos mokome, jie mus pradėtų viešai naikinti".
5.Libbre David 37:"Jeigu žydas bus priverstas aiškinti kokias nors rabino knygos ištraukas, jis privalo pateikti, tik melagingus paaiškinimus. Tas, kuris nesilaikys šio įstatymo bus sunaikintas".
Ir jei aferistų įkurtam Lietuvos žydų paveldo fonui, sakykime, šiandien netyčia būtų atiduotas ne jiems priklausantis turtas, tai kas gali paneigti, kad kitą dieną į šį turtą tokiomis pat „principialiomis“ teisėmis nepradės pretenduoti Grenlandijos eskimai su savo šamanais, Irako šiitai su ajatolomis arba Tailando kchon-tajų budistai ?..
Taip pat ir Klaipėdoje, o ir kituose Lietuvos miestuose gyvenantiems Rusijos postsovietiniams žydams prieš pradedant pretenduoti į jiems niekada nepriklausantį nekilnojamąjį turtą, matyt, reikėtų gerai pagalvoti apie tai, kad Vokietijos aškenaziai ir Lietuvos litvakai, gyvenantys Izraelyje, jau nekalbant apie Izraelio ortodoksus ir rabinus, Talmudo moraliniu ir religiniu požiūriu tikrai netoleruos šių abejotinų turtinių ir šiukštu religinių šacher-macherių…
Sakykime, Lietuva dabar grąžins Lietuvos litvakų 500 milijonų litų turtą Rusijos postsovietiniams žydams arba JAV „žydų“ aferistams, tai kas garantuos, kad tikrieji litvakai ar aškenaziai neužprotestuos šio akto, ar nepareikalaus jiems grąžinti tą 500 milijonų?
Kas garantuos, kad pinigus gavę neteisėti pretendentai grąžins tikriesiems paveldėtojams?
Kas garantuos, kad lietuviai juristai ir neišprusėliai seimūnai, priėmę tokį sprendimą, nepadarys Šiaurės Jeruzalės žydų karo arena, kai dėl turto pradės kovoti tikrieji žydai su šiksais?
Pažiūrėkite, kas dabar vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje tarp žydų ortodoksų ir postsovietinių žydų, ir žydų aferistų vien tik dėl maldos namų, – rietenos ir muštynės už teisę būti maldos namuose. Šiandien Lietuvoje žydai ir žydai nežydai negali ir nebus suvienyti, nes tam prieštarauja pačių žydų Talmudas.
Ir šios problemos Lietuva su savo jurisdikcija, su visišku žydų problemų neišmanymu neišsprendė ir neišspręs…
Žydų turtas privalo būti grąžintas žydams
Visai kitaip žydų turto grąžinimas atrodo, kai pradedama kalbėti apie tai, kad jis privalo būti grąžintas tam, kam jis iš tiesų priklauso.
Be jokių abejonių, Lietuvos Vyriausybė ir Seimas privalo visiems žydams litvakams, kurių didelė dalis gyvena ir Izraelyje, sugrąžinti Lietuvos pilietybę, į kurią teisę jie turi nuo Vytauto Didžiojo laikų, nes būtent jis žydams davė privelegijų, suteikė jiems savivaldybę, leido laisvai išpažinti savo tikėjimą, apdraudė jų gyvybę ir turtą. Vytauto Didžiojo laikais buvo išleistas įstatymas, pagal kurį už žydo nužudymą buvo paskirtos tokios pat bausmės, kaip ir už bajoro nužudymą. 1529 m., 1564 m., 1588 m., Lietuvos Statute, galiojusiame net iki 1840 m., (tada Lietuvos žydų teises panaikino rusų okupantai) yra surašytos visos žydų teisės, pareigos ir privilegijos. Žydai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikotarpyje turėjo ne tik savo savivaldą – kahalus, bet ir žydų Seimą.
Lietuvos pilietybė privalo būti sugrąžinta ne tik žydams litvakams, bet ir Mėmelio arba Mažosios Lietuvos žydams. Ir kai šis garbingas ir orus plietinis aktas bus atliktas, tada visas žydų turtas privalo būti grąžintas tikriesiems jo savininkams be jokių išlygų ar sąlygų.
Kaip šiuo savo turtu disponuos tikrieji savininkai, tai jau jų asmeninis reikalas, – patys naudosis, su nauda sau perleis ar parduos šiandien Lietuvoje gyvenantiems Rusijos žydams šiksams, ar iš JAV atvykusiems žydų aferistams, ar parduos pinigingiems lietuviams, o gal ir japonų milionieriams arba norvegų turtuoliams, – yra jų teisė, patvirtinta ir civilizuoto pasaulio, ir Europos Sąjungos įstatymais.
Kas Lietuvoje priešinasi žydų turto grąžinimui
Lietuvos pilietybė, be jokių abejonių, debatų ir svarstymų be jokių išlygų ir sąlygų taip pat privalo būti ne grąžinta, o atstatyta Lietuvoje gyvenatiems lenkams, karaimams, totoriams, gudams ir pan., Mažojoje Lietuvoje ir Kuršių Nerijoje gyvenusiems autochtonams – kuršiams, būrams (lietuvininkams) ir vokiečiams.
Visi emigrantai turi prigimtinę istorinę ir juridinę teisę į Lietuvos pilietybę, nes emigracija buvo priverstinė, – jie bėgo nuo rusų okupacijos, rusų komunistų ir lietuvių komunistų kolaborantų – Lietuvos tautos išdavikų vykdomo genocido: eksmisijos ir ekspropriacijos, trėmimų į rusų lagerius – gulagus, Kazachstaną ir Sibirą.
Šiandien Lietuvoje šiam garbingam ir oriam civilizuotam europietiškam pilietiniam aktui labiausiai priešinasi ir juo labiausiai piktinasi Lietuvių kolaborantai, sovietinais rusų okupacijos laikais neteisėtai įsigiję emigrantų nekilnojamąjį turtą bei buvusieji komunistiniai nomenklatūrininkai, komunistų partijos CK, KGB darbuotojai „prichvatizatoriai“, šiandien esantys valdžioje ir Seime, kurie nepriklausomybės metais neteisėtais būdais įsigijo svetimą turtą, teigdami, kad emigrantai neturi teisės ir į Lietuvos pilietybę, ir į savo turėtą Lietuvoje turtą.
Savaime suprantama, jei šiandien emigrantams būtų atstatyta istorinė teisybė ir sugrąžinta sovietinių rusų atimta pilietybė, labiausiai nuo to nukentėtų šiandien valdžioje esantys komunistiniai nomenklatūrininkai, komunistų partijos CK, KGB darbuotojai „prichvatizatoriai“, nes jie privalėtų grąžinti visą tai, ką pavogė ir banditiškais būdais „prichvatizavo“.
Lietuvių tautai nėra ko jaudintis – lietuvių tautą iš kitų Lietuvos piliečių kitataučių niekada niekuomet ir jokio turto nėra pasisavinusi ar pavogusi, o atskiri vagys ir eksproprijatoriai, tą ką pavogė – privalo grąžinti, o jei negrąžins, – būti teisiamais ir susodintais į kalėjimus.
Jei Lietuvos Seimas ir Vyriausybė sumanytų grąžinti konkrečiai kokiai nors žydų organizacijai tuos 500 milijonų litų, tei jie pirmiausiai turėtų pristatyti Izraelio vyriausybės, JAV vyriausybės ir Europos sąjungos patvirtinimus ir įgaliojimus, kad ji yra vienut vienintelė tikra Lietuvos žydų litvakų turto paveldėtoja, kad jokios kitos fiktyvios organizacijos ar grupės niekur ir niekada neturi ir neturės teisės reikšti pretenzijų.
O juk taip jau atsitiko Vokietijoje: vokiečiai, grąžinę šmugeliškai įkurtai aferistų žydų organizacijai pinigus neva už jų turėtą turtą, dabar jau suka galvas, kaip reikės grąžinti pinigus tikriesiems paveldėtojams, jau pareiškusiems ieškinius.
Kaip žydai sako: „durnas du sykius moka“.
Žydų turto paveldėjimo problemos eskalavimas, politinių, juridinių, tautinių ir žmogiškųjų, ypač religinių žydų vertybių nepaisymas, paveldėjimo įstatymų painiojimas labiau gali būti prielaida, jog ta maišalynė iš tikrųjų gali būti Rusijos KGB projektas (daugelis Rusijos pusžydžių, atkeltų į Lietuvą sovietiniais laikais būtent ir dirbo Rusijos KGB organuose), skirtas ilgalaikių pasekmių sukūrimui bei politinei Lietuvos dezorientacijai ir destrukcijai.
Tuomet teks pripažinti, jog toks skverbimasis į mūsų politinę ir juridinę sistemą yra labai subtilus ir pavojingas.
Tačiau tuo pačiu turime užduoti ir dar vieną klausimą – ar Lietuvos žydų litvakų turto grąžinimas Rusijos pusžydžiams gojams, memzeriams, šiksams, t.y. ne žydams ir JAV žydų aferistams, bus pirmasis nacionalistinis „žydiškas“ Rusijos intervencijos bandymas, kurio režisieriai ir rėmėjai slepiasi kažkur kitur, siekdami lietuvių rankomis sukiršinti žydus, sukelti pretekstą naujai okupacijai, o gal ir naujam karui Europje?..
Lietuvos pilietis
A. Vincentas Sakas
2009-06-29
