Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas nustebino Europos Parlamentą. Įpratę prie iškilmingų kalbų, ceremoningo moralizavimo iš Europos Parlamento tribūnos, išgirdome gyvą, žmogišką liudijimą ir talentingą politinę viziją. Jeigu lyginsime popiežiaus kalbą Parlamente ir kandidato į Europos Komisijos vadovus J.C. Junckerio prisistatymą Parlamentui lapkritį, galima pasakyti, kad popiežius buvo daug konkretesnis. Pranciškaus beveik „žalioji“ Europos politinė vizija įkvepia ir skatina veikti. Šiame tekste noriu pasidalinti mintimis apie tai, ką išgirdau aš.
Kaip dvasinis lyderis jis pradėjo nuo bendro tikslo, jungiančio Bažnyčią ir visas pasaulietines institucijas, tarp jų ir Europos Sąjungą. Tai siekis užtikrinti ir apginti žmogišką orumą. Žmogaus teisių plėtra yra esminis žmogaus orumo užtikrinimo instrumentas – tiek ES viduje, tiek ir jos santykyje su kitomis šalimis pasaulyje.
Nuo individo – prie visuomenei naudingos žmogaus teisių kultūros
Pasaulyje vis dar yra per daug atvejų, kai žmonės yra traktuojami tik kaip išnaudojimo objektai ar ekonominiai ištekliai. Tačiau žmogaus teisių principas negali būti absoliutus. Žmonės tampa žmonėmis tik santykyje su kitais. Todėl šiandien reikia kalbėti ne tiek apie individo teises, kiek apie žmogaus teisių kultūrą, išmintingai jungiančią individo teisę su visuotine gerove, t.y. su žmonėmis, šeimomis, žmonių grupėmis, su viskuo, kas sudaro mūsų visuomenę.
Pontifikas kalbėjo, kad Europa serga. Šiandien ji panaši į nevaisingą močiutę – tiesiogine prasme, kaip smarkiai senstantis kontinentas, ir perkeltine – kaip milijonus žmonių kadaise įkvėpusias idėjas – solidarumą, demokratiją – pakeitė biurokratinė institucijų mašina, prarandanti paskutinius Europos gyventojų pasitikėjimo reitingus.
Pranciškaus manymu, labiausiai paplitusi šiandien Europoje yra vienišumo liga, ypatingai skaudi vyresnio amžiaus europiečiams, atskirtiems nuo šeimų šilumos,taip pat ir jaunimui, nerandančiam atspirties taškų gyvenime.
Tas pats vienišumas lydi skurstančius europiečius ir imigrantus, bėgančius į turtingus miestus, tikintis išgyventi ekonominės krizės akivaizdoje.
Išsaugoti tikėjimą demokratija yra sunkus iššūkis, todėl, anot pontifiko, tikrosios žmonių valios atstovavimas, jos išraiška Europoje turi atlaikyti tarptautinių korporacinių interesų spaudimą. Tie interesai siekia susilpninti tikrą žmonių demokratiją, paversti ją formalia svetimo nematomos ekonominės galios aptarnavimo sistema.
Visus mus, vienaip ar kitaip atsakingus už Europos likimą, Popiežius iš Europos Parlamento tribūnos paskatino pradėti veikti nuo kelių dalykų. Pirmiausiai – tai šeimos švietimas. Žmogaus edukacija šeimoje ir švietimo įstaigose negali apsiriboti technine ekspertize. Šeima, mokykla ir universitetas turi skatinti visapusišką žmogaus augimą ir, svarbiausia, suteikti žmogui tinkamos ateities viltį.
Švietimas turi vesti ir prie susirūpinimo planeta
Kalbėdamas apie milžinišką kūrybinį švietimo potencialą Europoje Pranciškus paminėjo ir konkretų pavyzdį – alternatyvią energetiką ir toliau savo kalboje skyrė nemažai vietos „žaliajai“ temai.
Europa, anot jo, visada buvo ekologijos skatinimo priešaky. Mūsų žemė reikalauja mūsų nuolatinio rūpesčio ir dėmesio. Kiekvienas iš mūsų turime asmeninę atsakomybę prieš šį didį Dievo kūrinį. Mes nesame žemės šeimininkai, o tik jos valdytojai. Mes turime gerbti ir rūpintis aplinka, tačiau dažniausiai pasiduodama dominavimo, manipuliacijos, išnaudojimo pagundoms.
Pagarba aplinkai nereiškia tik jos nenaikinimo. Mes turime išmokti ją panaudoti geriems tikslams. Pranciškus paminėjo ir konkretų žemės ūkio sektorių, maitinantį ir palaikantį mūsų šeimas. Netoleruotina, anot jo, kai milijonai žmonių badauja, o mes tiesiog išmetame tonas maisto. Pagarba gamtai reikalauja mus pripažinti save fundamentalia jos dalimi.
Dirbančiųjų teisės
Galiausiai Popiežius paminėjo kitą žmogaus talento raiškos sritį – darbą. Europa turi rimtą iššūkį – jaunimo nedarbą ir tuo pačiu milžinišką srautą imigrantų, neretai sutinkančių dirbti nežmogiškomis sąlygomis, patirti tikrą išnaudojimą. Todėl ES, anot pontifiko, turi sugrąžinti darbo santykiams orumą ir rūpintis ne tik rinkos lankstumo reikalais, bet ir kurti tinkamas darbo sąlygas visiems. Būtent darbo pastovumas ir saugumas – tai pagrindiniai veiksniai, kurie galiausiai lemia žmogaus galimybę kurti šeimą ir auklėti vaikus.
Bronis ROPĖ, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Europos Parlamente narys
