Po 1990 metų kovo 11 dienos, kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, iki pat 1991-ųjų pučo Maskvoje čia vis dar visu pajėgumu dirbo LTSR KGB, o šalia Lietuvos Respublikos prokuratūros darbavosi ir LTSR prokuratūra.
Štai tuo laikotarpiu, kol dar nebuvo žinoma, kuo viskas baigsis Maskvoje, KGB akylai sekė kiekvieną nepriklausomos Lietuvos aukštų pareigūnų žingsnį. Ir todėl KGB generolo Caplino nurodymu viename LR Generalinės prokuratūros kabinete buvo įmontuota slapta pasiklausymo aparatūra.
Pasak šią aparatūrą Generalinėje prokuratūroje pastačiusių, o vėliau – įrašą iššifravusių KK šaltinių, prieš pat pučą buvo užfiksuotas vienas labai įdomus to meto keturių aukštų pareigūnų: politiko, VRM ir Generalinės prokuratūros atstovų – pokalbis.
„Buvo nuspręsta, kas bus Lietuvos prezidentu, suplanuota, kad reikia įkurti saugos tarnybą, kuri perims visą nusikalstamo pasaulio kontrolę į savo rankas, įkurti partiją ir užimti valdžią“, – pasakojo šaltiniai.
Todėl tuo metu, siekiant užsibrėžto tikslo, buvo intensyviai kuriamas vieno aukštas pareigas užimančio Aukščiausios tarybos deputato įvaizdis.
„Iš tiesų – niekas nesuprato, iš kur staiga ėmė ir atsirado tokie aukšti šito signataro reitingai“, – dabar prisimena kai kurias detales KK kalbinti signatarai.
Taigi, būsimojo Lietuvos prezidento reitingo buvo keliami kaip ant mielių, formuojamas būsimo kandidato į prezidentus įvaizdis, kol … vieną dieną užsienio žurnalistai neužfiksavo šito aukšto Lietuvos politiko viename gėjų klube. Ne Lietuvoje. Ir būsimas kandidatas, aptiktas gėjų klube, pradėjo siaubingai gerti.
Kadangi alkoholikas būti Lietuvos prezidentu negali, kilo klausimas: kas vietoj jo galėtų tapti Lietuvos prezidentu?
Keistas sutapimas: nugesus alkoholiko signataro politinei žvaigždei, Lietuvos politinėje padangėje sužibo buvusio generalinio prokuroro Artūro Paulausko žvaigždė.
Kylanti A.Paulausko žvaigždė
Jei ne garsioji „Vilniaus brigados“ byla ir Boriso Dekanidzės nuteisimas myriop, kažin, ar visuomenė būtų taip plačiai sužinojusi apie tokią asmenybę kaip Artūras Paulauskas. Nes Artūras Paulauskas būtent ir išgarsėjo per žurnalisto Vito Lingio žudikų teismą, ir būtent ši byla tuometiniam generaliniam prokurorui tapo tramplinu į politines aukštumas: mat būtent „Artūro Paulausko kaip kovotojo su mafija“ įvaizdžiu ir buvo naudojamasi per pirmąją jo kaip kandidato į prezidentus rinkimų kampaniją 1997 metų pabaigoje – 1998 metų pradžioje.
Tačiau Artūras Paulauskas tuomet Prezidento rinkimų nelaimėjo, ir šitų rinkimų bei buvusių rėmėjų pagrindu buvo įkurta nauja politinė partija – Naujoji sąjunga. Ir nors partijos pirmininku buvo išrinktas buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, tačiau naujajai politinei jėgai pamatus dėjo visiškai ne jis, o … Viktoras Uspaskichas, kuris tada lygiai taip pat intensyviai važinėjo po Lietuvą, kaip ir dabar – tik dabar jau agituodamas už Darbo partiją.
Tuo metu Artūras Paulauskas buvo advokatas, o naujos politinės partijos pavadinimo – Naujosios sąjungos – įvedimui į visuomenę reikėjo kažko tokio. Kažkokios legendos. Ir Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė žinia: Kauno nusikalstamo pasaulio „daktarų“ grupuotė planuoja pasikėsinimą į bebaimį ir principingą buvusį generalinį prokurorą, Naujosios sąjungos pirmininką Artūrą Paulauską! Net nusikaltėlių automobilis prie Naujosios sąjungos būstinės Sodų gatvėje buvo pastebėtas!
„Tačiau visa tai buvo blefas – tiesiog tai buvo sukurta legenda, norint priminti visuomenei, kad yra tokia partija kaip Naujoji sąjunga, kad tos partijos pirmininkas yra toks „bebaimis ir principingas kovotojas su mafija“, ir jis jau toks drąsus ir toks pavojingas nusikalstamam pasauliui, kad net jam išėjus iš Generalinės prokuratūros nusikaltėliai vis tiek jį nori „likviduoti“, – papasakojo KK šaltiniai iš Generalinės prokuratūros.
Pasak jų, norint pakelti Artūro Paulausko reitingus ir tokiu būdu pelnyti žmonių populiarumą per 2000 metų Seimo rinkimus, net buvo svarstomas „daktarų“ pasikėsinimo į Artūrą Paulauską“ scenarijus.
„Tačiau jį uždraudė vienas prokuroras. „O jeigu jie šaudys ne tuščiomis, bet tikromis kulkomis?“- sakė jis“, – legendų kūrimo užkulisius pasakojo KK šaltiniai.
Taigi, pasikėsinimo tuščiomis kulkomis buvo atsisakyta, ir per 2000 metų Seimo rinkimų kampaniją Artūro Paulausko aplinkai teko tenkintis „Vilniaus brigados“ 1994 metais sutriuškinimo laurais…
Svajones sudaužė Vytautas Šustauskas
Po 2000 metų Seimo rinkimų Artūras Paulauskas tapo Seimo pirmininku, „Ekskomisarų biuro“ steigėjas, buvęs milicininkas Alvydas Sadeckas – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, ir Naujoji sąjunga ėmė įsitvirtinti politikoje. Savo priežiūroje turint jėgos ir slaptųjų tarnybų kontrolę.
2003-ieji. Lietuvos Prezidento rinkimai. Ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas šį kartą tikisi laimėti juos tikrai.
Tačiau: Lietuvos laisvės sąjungos pirmininkas Vytautas Šustauskas (kadangi panašiu metu vyko rinkimai ir į savivaldybes) į savo partijos kandidatų sąrašą į Kauno miesto savivaldybės tarybos narius įtraukė Kauno nusikalstamo pasaulio autoriteto Henriko Daktaro, pravarde „Henytė“, sūnų Enriką Daktarą. Tokiu būdu Vytautas Šustauskas metė viešą iššūkį: „Kuo Henriko Daktaro sūnus blogesnis už KGB papulkininkio sūnų? Jei KGB papulkininkio S.Paulausko sūnus gali kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, tai ir Henriko Daktaro sūnus gali kandidatuoti į Kauno miesto savivaldybės tarybos narius“.
Taip Artūro Paulausko svajonės tapti Lietuvos Prezidentu antrą kartą sudužo: tuomet Lietuvos Prezidentu buvo išrinktas Rolandas Paksas. Deja, vos šiam tapus Prezidentu, buvo pradėta Prezidento apkalta, Rolandas Paksas buvo išverstas, ir Artūras Paulauskas vėl ėmė matuotis Lietuvos Prezidento kostiumą. Tačiau ir trečias kartas pamelavo: aplenkdama Artūrą Paulauską, į prezidentus išsikėlė tuometinė socialliberalė, socialinių reikalų ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Viena partija – du kandidatai? Svieto juokinimas. Ir Artūrui Paulauskui teko džentelmeniškai užleisti kandidatavimą į prezidentus damai…
„Pasikėsinimai“ atsinaujino
Po Kauno „daktarų“ „planuoto pasikėsinimo į Artūrą Paulauską“ praėjus kiek daugiau nei penkeriems metams, 2005 metų paskelbta nauja žinia: tuometinis generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius susirūpinusiu veidu žiniasklaidai aiškino, jog „gavo operatyvinių duomenų apie planuojamą Kauno „daktarų“ pasikėsinimą į Vytautą Grigaravičių ir Alvydą Sadecką“. Policija išsijuosusi stabdė ir tikrino automobilius, o Vytautas Grigaravičius, susirūpinęs dėl galimo „pavojaus“, sakė namo į Alytų vykęs kitu keliu…
Tačiau ir ši akcija, galima drąsiai tvirtinti, tebuvo tik eilinis blefas, nes žinant Alvydo Sadecko charakterį – užtampyti po teismus nekenčiamus žurnalistus iki tol, kol koks nors teisėjas jų ar tai už įžeidimą, ar tai už šmeižtą nenuteis, buvo keista matyti, kaip asmuo, kuriam, pagal operatyvinius duomenis, „gresia pasikėsinimas“, kaip Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas nesugeba … išsiaiškinti, kas gi planavo į jį šitą visai žiniasklaidai ištrimituotą pasikėsinimą, ir patraukti to nusikaltėlio (ar nusikaltėlių) baudžiamojon atsakomybėn.
„V.Grigaravičius užsimojo prikviesti teroristus“, – taip tuometį šį juodąjį scenarijų pavadinau 2005 metų rugpjūčio 18 d. išleistame pačiame pirmame „Karšto komentaro“ numeryje, kurį pakomentavau taip: „Policija, žinodama pseudonimą, Kaune niekaip nesugeba surasti asmens, rengusio pasikėsinimą į generalinį komisarą. Tai gali būti ženklas teroristams, kad „atvykite ir sprogdinkite, nes pas mus policijoje dirba „dundukai“, kurie jūsų nesuras“.
Ir iš tiesų: po visos „pasikėsinimų“ į paulauskus, grigaravičius ir sadeckus plejados iki „pilnos laimės“ Lietuvos žiūrovams dar trūksta tik … teroristinio išpuolio (juoba kad po metų – Prezidento rinkimai. Artūras Paulauskas vėl juose kandidatuos. Tačiau – Boriso Dekanidzės byla buvo beveik prieš penkiolika metų, „daktarų“ „pasikėsinimas“ – prieš dešimt, taigi žmonės Artūro Paulausko kaip „kovotojo su mafija“ jau neprisimins…).
Kaip jūs galvojate, o koks gi galėtų būti šio „teroristinio akto“ scenarijus? Pafantazuokim…
Pasaka ne pasaka
Štai jau labai seniai Lietuvoje gyvenantys totoriai nori atgauti savo mečetę. Tačiau kaip jiems ji neatiduodama, taip neatiduodama. Tuomet kokiam nors totoriui, pavyzdžiui, vardu Aleksandras kas nors pasiūlo: Aleksandrai, štai tau pinigai, dideli pinigai, nuvyk į Libiją, susitik su Kadafiu, ir grįžus į Lietuvą mečetė – jūsų. Tiesa, tik viena sąlyga – į kelionę su savimi būtinai pasiimk ir čečėną…
Po tokio gundančio pasiūlymo tas totorius, vardu Aleksandras, susitinka čečėną vardu… na, sakykim, koks nors Musa, ir sako jam: nori užsidirti „lengvų“ pinigų? Vykstam su manimi į Libiją – reikia susitikti su Kadafiu. O sugrįžus mums dar ir mečetę sugrąžins… Ir vaikinai išvyksta….O sugrįžus… O sugrįžus kas nors kur nors susprogsta, naujojo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko socialliberalo A.Sadecko iniciatyva paskelbiamas karas terorizmui, “teroristas“ momentaliai išaiškinamas ir sulaikomas (čečėnas juk skrido pas Kadafį! O ko jis ten skrido???), visam šitam teroristiniam tyrimui iš politikos padangės diriguoja buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, kuris visuomenės akyse tampa didžiausiu kovotoju su terorizmu, ir, jo reitingams pakilus iki pasakiškų aukštumų, tampa Lietuvos Prezidentu, kai pasibaigia LR prezidento V.Adamkaus kadencija…
Tačiau, ačiū Dievui, visa tai – tik… fantazijos, kurias, kam reikėjo, tas ir suprato…
