Giedrė Gorienė
Lietuva dėl savo geopolitinės padėties visada buvo tiek Vakarų, tiek Rytų slaptųjų tarnybų placdarmas, todėl šį kartą mūsų šalies politinę padėtį bandysiu apžvelgti būtent pro šitą prizmę.
1.Valdo ne partijos – valdo slaptosios tarnybos
Sakoma, kad „kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį“. Žiūrint per šitą prizmę, tą priežodį pas mus būtų galima išaiškinti taip: Lietuvą valdo tas, kas valdo informaciją. Tai reiškia, kad slaptosios tarnybos. Pagal šią formuluotę, valdžioje esančios partijos – tik slaptųjų tarnybų įrankis savo tikslams įgyvendinti, t.y. į valdžią savo statytiniams atvesti ir jais manipuliuoti.
Šį procesą Lietuvoje kontroliuoja Valstybės saugumo departamento (VSD) 9-oji valdyba. Taip pat šį procesą kontroliuoja prie Prezidentūros veikianti ir tik LR prezidentui pavaldi slaptoji tarnyba, oficialiai esanti kaip neva VSD struktūros dalis.
Kaip tai daroma?
Į politines partijas yra infiltruojami vadinamieji „devintos valdybos“ žmonės, kurių užduotis – įeiti į partijų valdančiuosius organus (taryba, valdyba, prezidiumas, partijų pavaduotojai), o patekus į Seimą ar Vyriausybę, daryti įtaką sprendžiant raktinius klausimus.
Kas tie žmonės?
Paprastai, tai žmonės, esantys „na kriučkie“, t.y. „ant kabliuko“. Dažniausiai – buvę KGB agentai arba kandidatai į KGB agentus, arba „pakabinti“ ant kitokios rūšies kompromituojančios medžiagos. „Kompromatas“ – garantija, kad asmenys partijoje veiks konkrečiai pagal jiems pateiktą instrukciją ir gautą užduotį įvykdys kaip įsakymą – be jokių svarstymų ir palauk.
Žiūrint dar iš aukščiau, Lietuvos slaptosios tarnybos bendradarbiauja su ES slaptosiomis tarnybomis ir NATO, nes Lietuva yra ES ir NATO narė, todėl Lietuvos slaptųjų tarnybų uždavinys – taip sukontroliuoti Lietuvos politinę situaciją, kad Lietuvoje nesusikurtų „pašalinis politinis elementas“, kuris puikiai sustyguotą ir pagal visus ES ir NATO „standartus“ veikiančią bei pagal JAV geopolitikos interesus subalansuotą Lietuvos politinę sistemą bei užsienio politiką išbalansuotų.
Šiam uždaviniui įgyvendinti Lietuvoje siekiama sukurti dvipartinę sistemą su keliomis satelinėmis partijomis, kad, nepaisant to, kas laimėtų rinkimus – socialdemokratai ar konservatoriai, užsienio politikos tęstinumas (t.y. JAV geopolitikos interesų vykdymas) vyktų be jokių nukrypimų. Tą, paprastai, kontroliuoja JAV ambasados antrasis sekretorius.
Kaip tai daroma?
VSD su jai tarnaujančia žiniasklaida į valdžią įleidžia tik tas partijas, kurios yra vadinamajame „valstybininkų“ sąraše. Partijos, esančios „juodajame sąraše“, yra naikinamos, keliant joms baudžiamąsias bylas, rengiant provokacijas bei kuriant „populistinių“, „radikalių kairiųjų“ bei „prorusiškų“ partijų įvaizdį.
Valdžioje leidžiama būti tik VSD (t.y. per VSD – JAV) kontroliuojamoms partijoms.
Per į politines partijas infiltruotus savo žmones siekiama neleisti susijungti mažosioms partijoms ir tokiu būdu sukurti „valstybininkų“ partijoms alternatyvos.
Kaip vyksta rinkimai?
Netiesa, kad rinkimų rezultatus lemia rinkėjai – 2004 m. Prezidento rinkimai labai akivaizdžiai ir labai grubiai parodė, kad rinkimų rezultatus lemia kompiuteriai. Kuo daugiau elektronikos – tuo legviau suklastoti rinkimų rezultatus.
2. Politinės partijos ir JAV
Pirmoji proamerikoniškos partijos tatuiruotę sau ant kaktos paskubėjo išsitatuiruoti Konservatorių partija. Joje esantys įvairaus plauko sukčiai jau seniai suprato, kad didžiausias biznis – tai amerikoniškos demokratijos “diegimas”, todėl, pamiršę Lietuvos žmonių interesus ir lūkesčius, jie visa galva pasinėrė į “transatlantinius” žaidimus, nors būtent jų gretose apstu buvusių KGB agentų bei kandidatų į KGB agentus. Ir tai reiškia, kad Vakarų slaptųjų tarnybų duomenų bazėse ties jų pavardėmis – užrašas “Nepatikimi”.
Antrieji JAV “bacilos” nešiotojai – Lietuvos Socialdemokratų partija. Kadangi šios partijos branduolys – buvę LKP CK sekretoriai ir kitokio plauko komunistiniai aktyvistai, tai šie, po nepriklausomybės paskelbimo “persidažę” kitomis spalvomis, ypatingai aktyviai propaguoja JAV “demokratines” idėjas – labai bijo būti apšaukti ir pavadinti “komunistais”. Dėl šio komplekso, taip pat labai gerai suprasdami pinigų uždirbimo iš “amerikoniškosios demokratijos” galimybes, socialdemokratai irgi visa galva puolė į “transatlantinius žaidimus”.
Būtent šios dvi partijos yra numatytos kaip valdančiosios Lietuvoje, kaip satelites joms paliekant liberalus – tiek Liberalų sąjūdį, tiek Liberalų ir centro sąjungą, nors ateityje joms numatytas susijungimas (liberalų partija ateityje bus viena).
Tai, kad Lietuvoje vykdoma būtent ši dvipartinės krypties politika, kuri visiškai nepriklauso nuo to, kas bus partijos vadovu, rodo ir naujojo Socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus pasisakymas, kad po Prezidento rinkimų arba turės būti performuota Vyriausybė, į ją įsileidžiant socialdemokratus, arba bus priešlaikiniai Seimo rinkimai.
3. Politinės partijos ir Rusija
Prorusiškomis partijomis buvo laikomos vadinamosios „Dujotekanos“ partijos: socialdemokratų, socialliberalų ir darbiečių.
Tačiau tai – absoliučiai klaidinantis manevras. Tai rodo faktas, kad „Dujotekana“ „sueina“ ne vien tik su minėtomis partijomis, bet taip pat ir su konservatoriais – su „Dujotekanos“ prezidentu Rimantu Stoniu buvo matytas ir konservatorių partijos pirmininkas, dabartinis premjeras Andrius Kubilius, o iki Seimo rinkimų eskalavę „Dujotekanos“ kaip „Rusijos specialiųjų tarnybų priedanginės organizacijos“ temą, patekę į valdžią konservatoriai šią temą visiškai „pamiršo“.
Kodėl taip atsitiko?
Pirma versija – paprasčiausias biznis. Visoms valdžioms yra reikalingi pinigai.
Antra versija – „Dujotekana“ – visiškai ne Rusijos, o Amerikos (per Lietuvos VSD) priedanginė firma, ir konservatorių puolimas prieš ją bei įstatymo dėl jos viršpelnių priėmimas – tiesiog „užlegendavimas“, kad „Dujotekanos“ vyrukai dirba būtent Vakarams.
„Tačiau Piotr Vojeiko – „Dujotekanos“ viceprezidentas – yra buvęs aukštas KGB darbuotojas, taip pat šioje firmoje yra ir daugiau buvusių KGB darbuotojų (Demenčiuk, Laurinavičius)“, – gali mesti motyvą, kad tai – su Rusijos slaptosiomis tarnybomis susijusi firma.
Be abejo, Piotr Vojeika – buvęs KGB pareigūnas, dažnai skraidąs į Maskvą būtent „Dujotekanos“ reikalais, vadinamasis „pilkasis kardinolas“, kokiai partijai ir kaip paskirstyti pinigus.
Tačiau… Lietuvoje, jei kas pamiršot, buvo priimtas toks Liustracijos įstatymas, kuris įvedė labai aiškius apribojimus asmenims, kurie buvo kadriniai KGB darbuotojai, t.y. kur ir kuo jie gali dirbti, o kuo – ne. Pagal šį įstatymą asmuo, dirbęs KGB, ir norintis būti, pvz., kad ir samdomu įmonės direktoriumi, privalėjo praeiti vadinamąją „liustraciją“. O tai reiškia, kad jis mūsų saugumui privalėjo atsakyti į daugiau nei du šimtus klausimų: ką dirbo KGB, kas buvo jo agentūra, ką ji dirbo, ką jis žino apie kitus dirbusius ir t.t. ir pan. Ir tik po šitokios smulkios išpažinties bei „sutikimo“ tarnauti „teisingai pusei“, Liustracijos komisija (VSD) suteikdavo leidimą tam asmeniui eiti įmonėje tokias ir tokias pareigas.
O buvęs aukštas KGB pareigūnas Piotr Vojeiko buvo ne tik vienos kompanijos vadovas, bet tapo ir „Dujotekanos“ viceprezidentu. Taigi – turi būti ypatingai mūsų saugumo patikrintas asmuo. Kaip ir Laurinavičius, kaip ir Demenčiuk – priešingu atveju jų „Dujotekanoje“ nė kvapo nebūtų.
Todėl žvelgiant per šią prizmę, amerikiečiai dar kartą „išdūrė“ rusus: per „Dujotekaną“ („Gazpromo“ dukterinę įmonę) buvo finansuojami pagrindiniai amerikonų projektai, t.y. tos partijos, kurios po „neteisingų“ partijų „išvalymo“ mūsų VSD rankomis išliks Lietuvos politinėje arenoje, vykdydamos JAV geopolitinius interesus. (O kas šiuo metu geriau, jei ne Piotr Vojeiko, buvęs KGB pareigūnas, nuvykęs į Maskvą pas savo buvusius kolegas, parveš informaciją iš „Gazpromo“ apie Rusijos strategiją ir planus energetikos srityje?).
Kiti “išdurti“ rusiški projektai
1997 m., kai Prezidento rinkimuose startavo prokuroras Artūras Paulauskas, vėliau įkūręs Naująją sąjungą, politikos kuluaruose jis buvo laikomas „rusų projektu“. Jo partiją praktiškai įkūrė Viktoras Uspaskich, važinėdamas po Lietuvą ir kviesdamas verslininkus įsijungti į šitos partijos kūrimą, o pats Artūras Paulauskas labai aiškiai deklaravo Lietuvos nestojimo į NATO politiką.
Tačiau atėjęs į valdžią 2000 m. pabaigoje, Artūras Paulauskas visiškai pakeitė politinę orientaciją – iš orientuoto į Rytus staiga pasidarė orientuotu į Vakarus.
Taip žlugo dar vienas vadinamasis „rusiškas projektas“, taip dar vienas Lietuvos politikas tapo, kaip sakoma, „dvigubu“.
Žlugus „Paulausko projektui“, vienas iš jo prastūmimo į valdžią variklių Viktoras Uspaskich pats įkūrė partiją. Tačiau nors Viktoras Uspaskich ir buvo laikomas dar vienu „rusų projektu“, tačiau ir tai buvo tik legenda – pagal kilmę rusas, 2004 m. per Prezidento rinkimus Viktoras Uspaskich parėmė Valdo Adamkaus kandidatūrą. Pernai V.Uspaskicho vadovaujama Darbo partija parėmė Andriaus Kubiliaus kandidatūrą į premjerus ir konservatorių valdančiąją koaliciją.
Dabar Viktoras Uspaskich iš Lietuvos politikos traukiasi į Briuselį, Darbo partiją užleisdamas vienam iš „valstybininkų“ – Artūrui Paulauskui, kuriam ateitis numatyta tokia – per socialliberalų susijungimą su Darbo partija ir abiejų šitų partijų sunaikinimą – inkorporavimas arba į Socialdemokratų, arba į Konservatorių partiją, taip priartėjant dar per vieną žingsnį prie dvipartinės sistemos Lietuvoje.
Nuo kurio momento Viktoras Uspaskich šitaip pasikeitė?
Manoma, kad nuo tada, kai jis buvo sulaikytas valandai Varšuvoje, skrendant iš Lietuvos į Maskvą per Lenkiją. Nuo tada Viktoro Uspaskicho problemos su Lietuvos teisėsauga – tik butaforinės, nuo tada Viktoras Uspaskich, turėdamas jam paskirtą kardomąją priemonę, kada panorėjęs gaudavo Lietuvos teisėsaugos leidimą išvykti į Rusiją.
Dar vienu „rusišku projektu“ Lietuvoje buvo vadinamas Rolandas Paksas. Kodėl? Be jokios abejonės, dėl savo neslėptų ryšių su Jurijumi Borisovu bei iš jo oficialiai gautu milijonu. Tačiau pikti liežuviai kalba, kad tą Borisovą esą jam pametėjo tūlas Ilja Chlebanovas, Maskvoje už politiką Pabaltijy atsakingas. O tie kiti Lietuvos politikai, kuriems tie „Chlebanovo milijonai“ „nuplaukė“, sako, amerikiečiams ir įdiegė mintį, kad Rolandas Paksas – „rusiškas“, ir anie jį, tų milijonų negavusiųjų rankomis, iš Prezidento posto ir išvertė (mat tikėjosi patys/pats į R.Pakso vietą atsisėsti). Nors vėliau amerikiečiai skundėsi, veltui anų paklausę ir R.Paksą išvertę: sako, reikėjo aplinką apvalyti ir R.Paksą į savo gretas priimti. Tačiau traukinys jau buvo nuvažiavęs.
Šiandien Rolandas Paksas faktiškai savo partiją yra užleidęs „valstybininkui“ Valentinui Mazuroniui, kuriam Lietuvos politikos tvarkytojai ateitį mato tokią – partija Tvarka ir teisingumas „nuvaroma“, uždaroma, o Valentinas Mazuronis su partijos likučiais atsiduria konservatorių gretose.
Išvada?
Nėra tokio „rusiško projekto“, kuris nepavirstų „amerikietišku“. Arba kitaip sakant, nėra tokio „buvusio“, kuris netaptų „dvigubu“.
Ką tai reiškia?
Kadangi pagal JAV ir Rusijos susitarimą Lietuva priklauso JAV įtakos sferai, faktas, kad nepaisant to, kokia partija Lietuvoje ateitų į valdžią, jos visos vykdo proamerikonišką programą, atrodo pakankamai suprantamas. Ir taip yra dėl to, kad, kaip jau rašiau šio straipsnio pradžioje, Lietuvą valdo ne politinės partijos, o šalies slaptosios tarnybos per savo infiltruotus asmenis partijose.
Ar rusai turi šansų?
Per daug uoliai vykdydamos savo korupcinę politiką, pridengtą proamerikonišku skėčiu, ir visiškai neatsižvelgdamos į vietos žmonių lūkesčius ir interesus, iki šiol šalį valdžiusios politinės partijos bei prezidentas Valdas Adamkus perlenkė lazdą – pagal sociologines apklausas, daugiau nei pusė šalies gyventojų serga nostalgija sovietmečiui. Tačiau nepaisant to, prorusiškoms jėgoms šansų ateiti į Lietuvos politiką kol kas nėra, kadangi rusiškus projektus Lietuvoje galima apibūdinti taip: teoriškai – „arklys“, o praktiškai – „nesikelia“.
Bet tokia situacija, be jokios abejonės, laikina, kadangi anksčiau ar vėliau Lietuvoje atsiras toks rusų „arklys“, kuris „atsikels“, o tai JAV reikštų viena – Lietuvos praradimą iš savo įtakos zonos. Todėl JAV protai taip pat nusprendė keisti savo „arklius“ Lietuvoje: vietoj „miegančiojo Kalėdų senelio“ V.Adamkaus – kategoriška, principinga, su oligarchais ir monopolininkais besirengianti „kovoti“ Dalia Grybauskaitė (beje, studijavusi ne Obamos demokratų, o Bušo respublikonų „smegenų centre“). Taip pat norima pakeisti 12 konservatorių piramidę – pakeitus vadovus, lyg tai ir reabilituoti partiją tautos akyse.
Kas vyksta dabar?
Nėra klausimų, kad dabar Lietuvos politikoje vyksta varžybos – kas pirmiau: rusai atsiims Lietuvą iš Amerikos, ar Amerika perbalnos savo žirgus?
Kokią išeitį mato rusai?
Finansuojant per vieną banką („paskola verslui“), sukurti nacionalinį judėjimą, kuris prieš kitus Seimo rinkimus pavirstų politine partija ir laimėtų Seimo rinkimus.
Ar projektas pavyks?
Projektas žlugs. Nes „nuvarytus“ arklius nušauna, o ne sugaudo išsikvėpusius iš visų pakampių, pakinko ir liepia laimėti varžybas.
Kada bus priešlaikiniai Seimo rinkimai?
Pagal britų žvalgybos analizę, Dalia Grybauskaitė gali tapti Lietuvos prezidente suklastojus prezidento rinkimų rezultatus, kadangi tikrieji sociologiniai tyrimai, atlikti britų, rodo truputį kitokius skaičius. Tokiu būdu D.Grybauskaitei tapus prezidente, nepaisant didžiausių A.Kubiliaus pastangų, jog taip įvyktų, maždaug rudenį-žiemą planuojami priešlaikiniai Lietuvos Seimo rinkimai.
Ar D.Grybauskaitė tam „pasirašys“?
„Pasirašys“. Nes Andrius Kubilius ir jo piramidė konservatorių partijoje turi būti pakeista – ties A.Kubiliaus pavarde taip pat yra užrašas „Nepatikimas“.
4. Partijos ir Lietuva
Valdžioje partijų, kurioms rūpėtų Lietuva, nėra.
5. Partijos ir interesai
Po prezidento rinkimų savo valdančiąją koaliciją iš konservatorių ir socialdemokratų svajoja sudaryti „MG Baltic“.
2009-04-10
