Atviras pokalbis su Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininke Kristina Miškiniene.
-Lankėmės Antazavės vaikų globos namuose ir šokiravo vienas faktas: šiuose namuose – net aštuoni vienos šeimos vaikai. Paskutinį kartą motina pagimdė šį pavasarį ir kūdikį paliko tiesiog ligoninėje. Sakykite, ar yra kokia valstybės politika, kokių priemonių reikėtų imtis tokių probleminių – gimdo, palieka, gimdo, palieka – šeimų atžvilgiu?
-Žinote, buvo ir radikalių siūlymų, kaip elgtis su tokiomis šeimomis: kad vargu ar gali turėti vaikų šeimos, kurios visai nesiruošia auginti vaikų. Tačiau aš nesu tokios radikalios pozicijos šalininkė.
Suprantama, kad valstybės mastu visų šių problemų neišspręsime be savivaldybių, seniūnijų, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių pagalbos, kurių pastangomis ir norime sustiprinti socialinių paslaugų teikimą problemų turintiems šeimoms.
Kalbant apie jūsų minimą išskirtinį atvejį, tai tą problema ir turėtų spręsti savivaldybė: vietos lygmenyje turi būti teikiama kompleksinė pagalba tokiai šeimai, dirbti komanda – socialinių darbuotojų, medikų, teisininkų, psichologų ir panašiai, kad padėtų šeimai išspręsti jos problemas. Gal tai socialinės rizikos šeima, kuriai negalima patikėti auginti vaikus, bet apie tai reikia klausti Zarasų savivaldybės.
Džiugu, kad socialinės rizikos šeimų skaičius mažėja. Tačiau jų yra. Nežinant visos informacijos apie minėtą šeimą, sunku vertinti, ar savivaldybė viską padarė, kad šioje šeimoje būtų stabilizuota situacija. Savivaldybė vaidmuo labai didelis, jei norime, kad mažiau vaikų gyventų globos namuose, o liktų savo bendruomenėse.
Socialinių reikalų ir darbo komitetas labai daug laiko skyrė socialinio modelio įstatymo projektams svarstyti, gaila, kad taip ir liko nepriimtas naujas Vaikų teisių įstatymas. Jame aš siūliau įteisinti priverstinį tėvų gydymą nuo alkoholio. Nes alkoholizmas, kaip ir psichinės problemos, yra liga, kurią reikėtų gydyti. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad šios problemos vien socialiniai darbuotojai be medikų pagalbos neišspręs.
-Šiuo metu paskelbta graži iniciatyva – kad šeimos įsivaikintų vaikus iš vaikų namų arba taptų jų globėjais. Tačiau iš karto redakciją pasiekė klausimai: o kodėl valstybė neremia normalių šeimų, kurios augina po kelis vaikus, tačiau galėtų užauginti ir daugiau, jeigu būtų valstybės parama, o pirmenybę teikia globėjams? Kodėl jaunos šeimos turi važiuoti gimdyti į airijas ar anglijas ir ten auginti, nes ten – kur kas geresnės socialinės išmokos vaikų atžvilgiu?
-Vaikai, gyvenantys vaikų globos namuose, yra opi problema, tai mūsų skaudulys – juk kiekvienas vaikas norėtų gyventi savo šeimoje ar kitoje šeimoje, kur jis būtų mylimas. Todėl kasdien girdime reklamas, kaip spręsti tas problemas ir mažinti vaikų skaičių globos namuose. Tikslas, be abejonės, gražus, tačiau kaip mums pavyks tai įgyvendinti: kur atrasti tokių šeimų, kurios norėtų paimti, pavyzdžiui, jūsų paminėtos šeimos aštuonis vaikus? Būtina buvo paskatinti šeimas globoti vaikus.
Kitas klausimas – dėl paramos normaliai šeimai. Tas klausimas nuolat keliamas. Pavasarį buvau Rygoje, kur vyko konferencija dėl demografinės situacijos ir gimstamumo skatinimo. Kadangi gimstamumo mažėjimas – ne vien Lietuvos, bet ir visos Europos problema, ieškoma būdų, kaip padėti šeimoms auginti vaikus. Tai yra ne toms probleminėms ar rizikos, bet normalioms šeimoms.
Mūsų valstybėje neblogai sutvarkytas paramos mechanizmas per socialinį draudimą: padedama auginti vaikus iki dviejų metų. O ką daryti vėliau, kad šeima augintų trečią ar ketvirtą vaiką, turint omenyje, kad ketvirtadalis gyvena iš kuklių pajamų? Apie tai ir diskutuoja Europos valstybės.
Kai kurios valstybės – Estija, iš jos pavyzdį paėmė ir Latvija – pradėjo didinti pagalbą šeimai, auginančiai vaikus: pradėjo mokėti kiekvieną mėnesį tikslines išmokas už kiekvieną vaiką pradedant nuo antro, kad ta šeima būtų saugesnė, kad nepatirtų didesnio nepritekliaus dėl to, kad šeimoje gimė daugiau vaikų.
Aišku, tai – tik pradžia, nes demografijos specialistai iš įvairių šalių prognozuoja, kad, be tokios pagalbos, mes galime sulaukti dar blogesnės situacijos.
Aš tikiu, kad tokį kelią pasirinks ir mūsų valstybė.
Beje, estai pastebėjo, kad postsovietinės valstybės priiminėdamos teisės aktus į kiekvieną žmogų žiūri kaip į potencialų piktnaudžiautoją ar nusikaltėlį. „O jūs žiūrėkite kaip į normalų žmogų, kuriam reikia padėti“, – toje konferencijoje sakė mums estai.
Ir aš galvoju: čia visų mūsų nelaimė, kad mes kartais visur įžiūrime piktnaudžiavimą, sukčiavimą ar dar kažką, o mums tiesiog reikia pagarbiai galvoti apie savo pilietį. Kai prasidės kitoks mąstymas, ir iš piliečio ta pagarba ateis. Suprantama, kad kontrolės mechanizmas turi būti.
Esame maža valstybė, kurioje susitvarkyti turime patys. Aš manau, kad nereikia bijoti ir eksperimentų, ieškant geriausių sprendimų, nes dabar kai kur patekome lyg į aklavietę, o sprendimus reikia priimti greitai, laikas nelaukia.
Būstai jaunoms šeimoms – kol kas tik teoriškai
-O kaip su būsto parama jaunoms šeimoms? Nes vėlgi, žiūrint į tą pačią Angliją ar Airiją, ar ir Vokietiją, ten mūsų lietuvaičiai ne tik didesnes socialines išmokas gauna už vaikus, tačiau jiems suteikiamas dar ir socialinis būstas.
-Visiškai teisingai.
-Tačiau pas mus tas būstas jaunoms šeimoms – kol kas dar iš fantastikos srities. Kada ir Lietuvoje pagaliau tai bus?
-Kada buvo priimtas paskutinis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, ten buvo įrašytos nuostatos dėl prioritetų: kad savivaldybės pirmumo tvarka turėtų teisę skirti jaunoms šeimoms būstus. Taigi, teoriškai tai yra įtvirtinta. Taip pat pateikti ministerijos siūlymai, kaip tobulinti tvarką, suteikiant būstą jaunoms šeimoms.
Tačiau Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pozicija yra tokia: prioritetas – suteikti būstą jaunoms šeimoms – turėtų būti aiškiau išskirtas. Nes, manau, tai yra vienas iš būdų stabdyti emigraciją: šeimai reikia ne tik didesnių pajamų, bet ir būsto, o turėdama būstą šeima paprastai ir įsitvirtina toje teritorijoje.
Dabar, mano supratimu, taisyklės gauti paramą per griežtos. Mes turėtume ypač atsižvelgti į jaunimo poreikius ir tobulinti Socialinio būsto įstatymą: jis turi būti palankesnis jaunoms šeimoms gauti socialinį ar savivaldybės būstą.
-Tai Lietuvoje būstai jaunoms, vaikų turinčioms šeimoms galioja tik teoriškai – įstatyme?
-Įstatyme nuostatos įrašytos, tačiau pritrūko pinigų. Savivaldybės turi daug ne socialinio, tačiau kitokio būsto ir įstatymu buvo leista už rinkos kainą tą būstą įsigyti. Tačiau, kaip paaiškino savivaldybės, rinkos kaina – didelė ir norinčių įsigyti būstą už rinkos kainą neatsirado tiek daug.
O buvo manoma, kad visi, kurie gyveno tokiuose savivaldybės būstuose, norės juos įsigyti kaip savo nuosavybę, visos lėšos iš tokių pirkimų-pardavimų atitektų savivaldybei ir savivaldybė tas lėšas galėtų skirti tik išskirtinai socialinio būsto plėtrai. Tačiau kadangi nebuvo daug pirkimų, savivaldybės negavo lėšų, dėl to ir būsto programa strigo.
Be to, kad padėtume jaunoms šeimoms, įstatyme esame numatę ir tokią paramą: jaunos šeimos, kurios neturi kur gyventi, gali gauti dalį nuompiginių. Tačiau turi būti sutartis tarp nuomotojo ir nuomininko.
Didžiojoje Britanijoje būstas nuomojamas tik per agentūras ir, be sutarčių sudarymo, sandoriai neįvyksta.
Mūsų valstybėje, drįstu teigti, yra labai daug nelegalaus verslo – nuomą atsisakoma įteisinti, ir ta pati jauna šeima, kurios būsto nuomai ir lėšos numatytos (valstybė numatė pakankamai didelę tikslinę dotaciją savivaldybėms, kad padėtų toms šeimoms), be nuomos sutarties, negali gauti paramos.
Taigi, žingsnis po žingsnio tas procesas vyksta, tačiau ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Kada bus „patogu“ gimdyti ir Lietuvoje?
-Žinau ne vieną šeimą, kuri išvyko gimdyti ir vaikus auginti Anglijoje, nes ten tai „patogu“. O kodėl Lietuvoje lietuviams vaikus gimdyti ir auginti „nepatogu“? Čia taip iš valstybės biednumo ar nesupratingumo? Ką jūs įvardintume kaip didžiausią problemą?
-Paramos funkciją mes perdavėme savivaldybėms, tačiau, mano nuomone, reikėtų aiškiau įvardinti, už ką tą paramą skirti.
Štai, Didžiojoje Britanijoje paramos mechanizmas šeimai aiškesnis ir, aišku, dosnesnis: priklausomai nuo šeimos pajamų, skiriama dalinė parama komunaliniams mokesčiams susimokėti, nuomai, vaiko poreikiams, kad šeima auginanti vaikus nepatektų į skurdo spąstus. Situacija šeimoje labai stebima, tikrinami duomenys, kad nebūtų piktnaudžiavimų.
Tą labai gerai žinau, nes mano dukra studijavo Didžiojoje Britanijoje ir jai paskutiniame kurse gimė vaikutis – gimus vaikui, buvo teikiama pagalba.
Didžiojoje Britanijoje ypač prižiūrimos šeimos, kuriose gimsta vaikas: kad joms nepritrūktų lėšų būtiniausiems poreikiams: mokesčiams susimokėti, būsto nuomai, maistui, drabužėliams ir panašiai. O pas mus…
Mes suteikėme daugiau teisių savivaldybėms, kad šią problemą jos spręstų ne šabloniškai, o individualiai. Tačiau iš tos informacijos, kurią gauname, nagrinėjame, pamatėme, kad savivaldybės dažniausiai mažina paramą. Girdime, kad savivaldybės sutaupė lėšų, panaudojo kitai paskirčiai, o skurdas Lietuvoje nemažėja.
Nors tos pertvarkos tikslas buvo visiškai kitoks – kad paramos lėšos atitektų toms šeimoms ir tiems asmenims, kuriems labiausiai reikia, kad jie nepatektų į skurdo spąstus.
-Jeigu teisingai supratau, dabar pačios savivaldybės sprendžia, padėti jaunoms šeimos ar ne?
-Taip. Tačiau, mano nuomone, kadangi viskas pabrango, valstybės nustatytą minimumo kartelę turi pakelti. Situacija nuo prieškrizinio laikotarpio labai pasikeitė: jeigu prieš krizę buvo nustatytas 350 litų minimumas, tai ką reiškia dabar išgyventi iš 100 eurų, jeigu negauni kitos paramos?
Be abejonės, buvo piktnaudžiavimo atvejų, tačiau buvo ir skurdo atvejų: vieniši asmenys, auginantys vaikus, taip pat daugiavaikės šeimos, jeigu nedidelės tėvelių pajamos, patenka į skurdo spąstus. Kaip ir, pavyzdžiui, močiutė, kuri, palaidojusi vyrą ir neturinti vaikų, ar negaunanti jokios paramos iš vaikų pusės, negaunanti ir dviejų šimtų eurų pensijos, ligos atveju centus skaičiuoja, nesuduria galo su galu. Štai tokiais atvejais savivaldybės ir privalo padėti asmenims, bet ne visi gyventojai apie tai ir žino.
Kai valstybė skiria, sakyčiau, nemažai lėšų piniginei paramai, visada skaudu girdėti ir klausytis, kad pašalpų gavėjų skaičius mažėja, bet skurde gyvenančių žmonių skaičius nemažėja. Dėl to žmonės jaučiasi beviltiškai ir, manau, tai skatina emigraciją.
Europinių pensijų dar teks palaukti?
-Kadangi jau prakalbome apie vyresnio amžiaus žmones, norėčiau paklausti to, kas labiausiai jaudina pensininkus: tai kada tos pensijos padidės? Dažnas klausia: jeigu gyvename ES, tai kodėl negauname europinių pensijų?
-Labai geras klausimas. Kai mes turėsime europinius atlyginimus, tai ir pensijos bus panašios. Pensijos tiesiogiai priklauso nuo dirbančių žmonių darbo užmokesčio, tai yra, kiek mes gauname Sodros įmokų, tokias galime ir mokėti pensijas. Kadangi mes net nuo kaimynų atsiliekame pagal darbo užmokestį, tai ir pensijos yra gerokai mažesnės.
Visas praėjusios Seimo sesijos darbas mūsų komitete buvo skirtas nagrinėti socialinio modelio projektus – kaip išjudinti ekonomiką, sudaryti verslui palankesnes sąlygas plėstis, pritraukti daugiau užsienio investicijų, sukurti daugiau darbo vietų.
Ieškoma, kur eksportuoti produkciją – kad būtų gaunamos didesnės pajamos, įdarbinama daugiau žmonių, kad jie gautų didesnius atlyginimus.
Labai gaila, kad gamybos Lietuvoje turime nedaug, dominuoja paslaugų sektorius, kur darbuotojų atlyginimai yra mažesni.
Jeigu pavyks išjudinti ekonomiką, padidės ir pensijos, nes socialinės sritis – ekonomikos atspindys.
Galima pasidžiaugti, kad, pagal Prezidentės jau pasirašytus socialinio draudimo įstatymus, pensijų dydžiai nepriklausys nuo politikų malonės: pagal nustatytą metodiką, bus nagrinėjama, kaip auga šalies darbo užmokesčio fondas, tai yra, kaip Sodra surenka daugiau įmokų, ir pensijos bus automatiškai indeksuojamos, dalį pajamų perkeliant į rezervą – blogiems laikams.
Pagal dabartines prognozes, pritaikius naują pensijų indeksavimo tvarką, nuo naujų metų pensijos turi didėti.
Dar turiu pasakyti ir tai, kad pagal naujus įstatymus, pensijų mažinimas negalimas.
Reikia nepamiršti, kad ir dabar mūsų pensininkų pensijos būtų kur kas didesnės, jeigu nereikėtų mokėti kompensacijų – tiek dėl pensijų, tiek dėl darbo užmokesčio neteisėto sumažinimo. Čia tenka sumokėti apie pusę milijardo eurų. Jeigu ne tų kompensacijų mokėjimas, ir mūsų pensininkų pensijos būtų panašios į mūsų kaimynų – kur kas didesnės.
-Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Giedrė Gorienė
