Kaip ir galima buvo tikėtis, Lietuvos liaudies partijos su Rusijos politine partija „Jedinaja Rossija” (Vieningąja Rusija ) pasirašytas susitarimas dėl tarppartinio bendradarbiavimo oponentų gretose sukėlė suirzimą ir piktus vertinimus. Šį kartą konservatoriai pajungė ir Semo pirmininkę I.Degutienę, kurią iki šiol laikau viena protingiausių ir nuosaikiausių šios partijos politikių. Matyt, artėjantys Seimo rinkimai verčia dabartinę jo pirmininkę labiau identifikuotis su partijos liniją apsprendžiančiais kitais vadais, kad užsitikrintų savo pozicijas ateičiai.
Žiniasklaidoje cituojama I.Degutienės frazė, kad „…ponia Prunskienė išėjo visiškai į šviesą ir aiškiai parodė savo požiūrį, savo politiką”… Keista girdėti iš solidaus politiko panašius vertinimus, tarytum aš būčiau dariusi kokią nors neviešą politiką „tamsoje”, pvz. savo dalyvavimą „Jedinaja Rosija ” suvažiavime nuslėpusi nuo žiniasklaidos ir tautos. Visada savo poziciją reiškiu viešai ir darysiu tai ateityje, nes esu giliai įsitikinusi, kad ji naudinga ir reikalinga Lietuvai. Sugrįžusi iš suvažiavimo pati inicijavau „ELTOJE” spaudos konferenciją, o jos video įrašas kaip ir tarppartinio susitarimo tekstas viešai patalpintas tinklalapyje – www.liaudiespartija.lt
Nuo kada konservatoriai atšaukė mūsų valstybės užsienio politikoje įtvirtintą geros kaiminystės principą? Ar jis galioja tik valdžios atstovams, o kitai visuomenės daliai, visuomeninėms ir politinėms organizacijoms yra „tabu”? Gal būt jos dėl viso pikto – kad konservatoriai neužsipultų- turėtų laikytis kuo nuošaliau ? Beje, dauguma partijų taip ir daro arba, pagal Seimo pirmininkės samprotavimų logiką, „neišeina į šviesą”.
Manau, neverta klausinėti – kodėl įtakinga Rusijos partija į suvažiavimą pakvietė būtent mane ir pasiūlė lygiavertę partnerystę Lietuvos liaudies partijai. Užtenka žinoti, kad niekada nespekuliuoju svarbiais tarptautiniais ryšiais ir neprovokuoju įtampų , kurios turėtų Lietuvai neigiamų politinių ir ekonominių pasekmių.
Daugiau nei 20 metų intensyviai dirbau su daugeliu Vakarų Europos valstybių ir jų partijų, ypač su Vokietija. Tarpartinius susitarimus deriname su eile kitų šalių partijų: Baltijos ir ES bei Kazachstano įtakingiausia partija „Nur Otan”. Esu tikra, kad tai bus nemenkas indėlis į ekonominių, mokslinių ir kultūrinių ryšių skaitinimą. Ir jokie konservatorių paburnojimai man to siekti nesukliudys. Tegul jie pirmiausia deramai – sąžiningai ir kompetetingai atstovauja, atlieka savo pareigas valstybei ir visuomenei, o ne ieško priešų ir ne kuria jų.
