K.Alissandrakio kalba, pasakyta ESBO Parlamentinės asamblėjos sesijoje
Vilnius, 2009 m. liepos 3 d.
Šiemet švenčiamas dvidešimties metų vadinamosios „geležinės uždangos“ „kritimo“ jubiliejus. Be abejonės, tai natūralu naujajai buržuazijai, kuri iškilo buvusioje Tarybų Sąjungoje ir buvusiose Centrinės ir Rytų Europos socialistinėse valstybėse. Tačiau kaip žmonės, ypatingai darbo žmonės? Ką jie turėtų švęsti?
Aš iškelsiu tik saugumo klausimą. Ar mūsų kontinentas, mūsų planeta yra saugesnė dabar, negu prieš dvidešimt metų? Atsakymas yra labai aiškus – NE. Iš pradžių buvo imperialistinė intervencija Balkanuose, kuri ne tik išardė Jugoslaviją, bet taip pat, tai padarydama, buvo tūkstančių nekaltų žmonių mirčių priežastis, kaip ir padaryta didžiulė žala aplinkai, įskaitant žalą, patirtą dėl išeikvoto urano. Po to, pasinaudojus „kovos su terorizmu“ priedanga, sekė ataka prieš Afganistaną, paskui – agresija prieš Iraką, ir abiem atvejais – nesuskaičiuojamos civilių mirtys.
Grasinama eilei kitų šalių – vadinamoms „niekšėms“. Vyksta konfliktai Kaukaze. Lenktyniaujama naujų ginklų gamyboje, pavadinant tai priešraketine gynyba, ir t.t., ir t.t. O viso šito viršūnėje – besitęsiantis genocidas prieš Palestinos žmones, besitęsianti šiaurinės Kipro dalies Turkijos okupacija.
Ar nebuvo žymiai geriau, kai buvo Tarybų Sąjunga ir imperialistinė agresija buvo apribota?
Kaip jau daugelis jūsų žinot, aš turiu labai tvirtą nuomonę dėl komunistų persekiojimo. Aš neturiu nieko pridurti prie to, ką jau esu pasakęs, bet turiu daug ką pasakyti dėl antikomunistinių rezoliucijų, priimtų šiandien plenarinėje sesijoje. Pasakysiu trumpai. Tam, kad būtų paremta rezoliucija, buvo pasakyti dideli melai, tokie kaip „Stalino laikais milijonai žmonių prarado gyvybes“. Mano draugai parlamentarai, jeigu tai būtų teisybė, tai būtų matęsi gyvybinėje Tarybų Sąjungos statistikoje. Be to, jei jūs tuo tikite, kaip tuomet paaiškumėte faktą, kad 20 milijonų žmonių atidavė savo gyvybes per II-ąjį pasaulinį karą tam, kad apgintų savo tarybinę tėvynę?
Aš galiu jums garantuoti du dalykus: pirma, komunistai neišsigąs ir nepažabos savo veiklos. Antra, socializmas yra žmonijos ateitis. Ir ne tik dėl darbininkų klasės ir jo aljanso kovos, bet dar ir dėl to, kad revoliuciniai visuomenės pokyčiai yra vienintelis būdas išspręsti prieštaravimus, būdingus kapitalistinei sistemai.
Kostas Alissandrakis, Graikijos komunistų partijos narys
