Kiastutis Glezeris
Ar ne laikas pabusti?
Senovėje, kai vienintele mūsų protėvių susisiekimo priemone buvo tik savosios dvi kojos, tokį gyvenimo būdą galėtume palyginti su ramiai teliuškuojančiu ežero vandeniu. Išradus ratą ir išmokus jam suteikti protu nesuvokiamą pagreitį, žmogus pasijuto lyg sraunioje upėje, kur gyvenimo banga sparčiai neša į priekį.
Ramumą ir pastovumą šitokioje kelionėje suteikė gražus kraštovaizdis, iš abiejų pusių akimi švelniai glostomi išsirangę krantai. Kai mūsų varganas gyvenimo laivelis pasiekia neaprėpiamas platybes ir jį kaip skiedrą pradeda mėtyti rūsčios ir negailestingos jūros bangos, atsiduriame lyg šio laikmečio realijose – aplinkui šniokštimas, nežinia, neaišku nei kur plaukti, nei už ko kabintis, kankinanti baimė, kad gyvenimo audra praris mūsų trapią egzistenciją. Šiandieną mus supančioje erdvėje sunku susivokti ne tik kalnus siekiantiems nuversti studentams, bet ir žilabarzdžiams profesoriams. Ką jau bekalbėti apie gyvenimo negandų vėtytus ir mėtytus ūkininkus, eilinius darbo kalvius.
Akimirkai stabtelkime ir susimąstykime, kas įvyko, vyksta dabar ir pagaliau ką daryti, kad būtų nors kiek lengviau gyventi, kad tamsaus ir ilgo tunelio gale įžvelgtume bent vilties žiburėlį.
Vienas iš dažniausiai vartojamų žodžių, kurį girdime vos ne kiekviename žingsnyje – sunkmetis, išreiškiantis sudėtingą ekonominę ir socialinę padėtį, kurioje atsidūrė bemaž visos valstybės ir valstybėlės, milijardai žemės gyventojų.
Lietuva ne išimtis. Sunkmetis yra palanki proga aukščiau stovintiems ponams, „pateptiesiems“, po šiuo naujažodžiu nuslėpti padarytus griekus – priimtus savanaudiškus įstatymus ir sprendimus, nuskurdinusius šalies gyventojus ir praturtinusius vadinamąjį elitą, sudariusį šiltnamio sąlygas atsirasti „gudručių“ klanams, užgimti ir suvešėti monopolistams, kurie ne tik puikiai tvarko savo reikalus, bet ir švariai plauna įvairių spalvų kupiūras.
Susiformavęs tautos elitas sugebėjo per pastaruosius du dešimtmečius apraizgyti Lietuvą nepalyginamai didesniu korupcijos tinklu nei jų keikiamais tarybiniais metais, savo nesugebėjimu ir žema darbine kompetencija apsunkindami kasdieninį žmonių gyvenimą. Ar galima sveiku protu suvokti, kad būsto šildymo ir kitų komunalinių paslaugų mokestis gali viršyti minimalų mėnesinį atlyginimą, ant kurio „pasodinta“ ženkli dirbančiųjų dalis? Su nerimu ir baime žmonės žvelgia į rudenį – nežinia, kokie nauji „siurprizai“ laukia, į kokias aukštumas pakils elektros energijos kainos, uždarius sekančiais metais Ignalinos AE.
Ar koks nors šiuolaikinis gaonas gali paaiškint, kuo gi prasikalto žilagalviai pensininkai, visą savo sąmoningą gyvenimą sąžiningai dirbę, o dabar priversti badmiriauti!? Ne vienas pastaruoju laiku susidūrėme su situacija, kaip nejaukiai jaučiasi senukai, kai jų sūnūs ar dukros, giminės ar artimi žmonės ateina aplankyti juos su lauknešėliu. Senukų skruostais nurieda dėkingumo ašara, o skaudančią ir neramią širdį užvaldo mintis, kad ir vaikų ne toks jau saldus gyvenimas, ne pyragai.
Vis dažniau susimąstome ir klausiame savęs – kas nutiko, kodėl taip yra? Kankinančiai ieškome atsakymų, sprendimų algoritmų, receptų.
Mintyse tampame naujos visuomenės architektais, konstruktoriais, vykdytojais. Tai sveikintina, bet dažniausiai savo projektus ir išmintį laikome užrakinę kitiems nepasiekiamoje minčių skrynelėje. Mielieji, nebegalima daugiau sėdėti suglaudus ausis, atėjo laikas mąstantiems žmonėms pasisakyti atvirai ir konstruktyviai, nėra ko bijoti – iš Partijos nebeišmes, į psichiatrinę ligoninę nebeuždarys. Lipkime „ant bačkos“, kalbėkime viešai, bendraukime, sujunkime savo gebėjimus.
Pabandykime išsiaiškinti
Šalies valdymo mechanizmą ir jo funkcionavimą reglamentuoja Lietuvos Konstitucija, įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Atrodytų, lyg tai viskas „sušriubuota“. Tačiau, deja, „varžtas“ ir „veržlė“ tarpusavyje nepriderinti, skirtingų diametrų, todėl neatlieka savo paskirties. Vieni kaltina „varžtą“ – įstatymų leidėjus, kiti „veržlę“ – vykdomąją valdžią.
Sąveikavimas tarp įstatymo ir jo vykdymo yra atskira tema. Labai svarbi. Kaip ir atskirai paėmus įstatymų priėmimo mechanizmą bei jų realizavimo tvarką. Kol kas šių technologinių valdymo klausimų nelieskime. Sutelkime dėmesį į aisbergo viršūnę, išsiaiškinkime priežastis, kokiu stebuklingu būdu Lietuvoje taip greitai vieni tapo turčiais, o liaudis – bėdžiais, kodėl prieš vienus durys atsidaro, o prieš kitus užsidaro, kodėl šalyje išaugo ir suvešėjo blogio šaknys, ir kodėl „ravėjimas“ jau nebepadės.
Atsiprašau už tai, kad dėstant atitrauksiu dėmesį gerai žinomomis tiesomis. Jos padės geriau suprasti priežastis.
Kaip mus „patvarko“?
Nereikia būti orakulu ar įdėmiai sekti visuomenines apklausas, kad atspėtum, kaip, švelniai tariant, nelabai gerai apie mūsų vakarykščius ir šiandieninius vedlius atsiliepia Lietuvos žmonės. Kodėl?
Daugelis save laikome kvalifikuotais krepšinio specialistais, tuo labiau po stulbinančios „Lietuvos ryto“ pergalės Europos taurės turnyre. Tad paklauskime savęs – ar gali komanda pasiekti gerų rezultatų, jei trenerio dominante yra tik asmeniniai tikslai? Karjera, pinigai, dar kas nors. Daugelis sutiksime, kad su treneriu reikia pasielgti taip, kaip „Lietuvos ryto“ vadovai su keturiais paskutiniais komandos strategais, kurie dirbo prieš R.Kurtinaitį.
Tad kodėl gi mes negalime taip greitai ir lengvai atsisveikinti su mūsų „treneriais“, t.y. taip vadinamais liaudies tarnais? Atsakymas paprastas –kitos žaidimo taisyklės.
Kokios gi?
Lietuvos Konstitucija įteisina valstybės veiklą demokratija pagrįstais principais. Seimas – įstatymų leidybos organas – renkamas visuotinio balsavimo būdu. Patekimą į Seimą daugelis politikų prilygina įkopimui į Everestą. Politinį. Dalis deputatų į Seimą patenka laimėję rinkimus vienmandatėse rinkiminėse apylinkėse, kita dalis – rinkimų būdu prasmukdami per partinius sąrašus.
Vienmandatėse rinkiminėse apylinkėse kandidatuoja ir dažniausiai į Seimą patenka jau partiniuose sąrašuose esantys veikėjai. Tad galutiniame rezultate Seimą turime sudarytą iš pagrindinių partijų deleguotų narių .
Žmonės mielieji, kas kitas, jei ne mes patys, dovanojam savo, rinkėjų, balsus kandidatams į Seimą ir padedame prieiti prie taip trokštamo lovio? Pakalbėkite su liaudies išrinktaisiais ir neteksite amo iš netikėtumo – žodžių ekvilibristika pradžioje suglumins, ne vienas netgi pradėsime abejoti savo turima nuomone…
O gal jis teisus? Išgirsite dainelę, kiek daug rinkėjų balsų surinko deputatas, kad gavo liaudies pasitikėjimo mandatą ir t.t.
Žinote, kur mes, rinkėjai, padarome esminę klaidą? Kai į rinkimo urną mūsų mesta „šešiukė“ – kai mes, remdamiesi mažesnio blogio principu į rinkiminę apylinkę einame balsuoti „prieš“ ir atiduodame balsą mažesniam blogiui „už“ – pateptųjų rankose virsta „koziriniu tūzu“. Ar jie išties yra tie, kuriems norime patikėti atstovauti mums šalies parlamente, kituose renkamuose organuose? Ar ne šioje vietoje demokratija mus „patvarko“?
Atsakykime patys sau – ar daugelis iš mūsų pasitikėjo buvusiu šalies laivo kapitonu, kuris nors ir rūko kapitonišką pypkę, bet prastai mato, ar kapitonu, kuris dėl žemo ūgio per stiprią audrą ir pasistiebęs neįžiūri horizonto? Tikrai nenoriu įžeisti šių žinomų ir garbių žmonių. Jie tikrai daug dirba ir nuoširdžiai stengiasi ne tik sau. Esmė ne tai.
Pagalvokime, kam jie realiai atstovauja ir kas tie „gerieji dėdės“, kurie nepatenka į rampų šviesą, stovi šešėlyje už mūsų vedlių nugarų ir nematomomis virvutėmis tampo liaudies išrinktuosius?
Kas yra partija Lietuvoje?
Liežuvis sunkiai apsiverčia partiją vadinti socialdemokratine, kuri savo krūtine, kaip Matrosovas vokiečių ambrazūrą, dengia stambaus kapitalo monstrą – Leo slibiną. Arba konservatorius vadinti konservatoriais, kurie kaip vijurkai patvarkė Mažeikių NPĮ, kitus „skanius“ šalies turto objektus. Ar R.Pakso partiją pavadinti Tvarkos ir teisingumo, o A.Zuoko – liberalcentristų? Žodžių ekvilibristika.
Visus perspjovė naujasis tautos mesijas A.Valinskas su Tautos prisikėlimo partijos pavadinimu. Varžytuvės vyksta dėl skambesnio partijos pavadinimo, o programa kaip makiažas skirta tik paslėpti tikruosius kėslus. Partijos programa, kaip taisyklė, gyvuoja iki rinkimų, po to dažniausiai „utilizuojama“. Deja, taip.
Tam, kad geriau suprastume partijų esmę, grįžkime mintimis į mokyklos suolą ir prisiminkime atomo sandarą. Atomas susideda iš branduolio ir aplink jį skriejančių elektronų. Elektronų orbitų gali būti daug, tačiau kuo elektronai yra arčiau branduolio, tuo gravitacinė jėga yra stipresnė, ir išstumti juos į sekančią, tolimesnę, orbitą be galo sunku, reikalinga didžiulė energija.
Šiandieninės mūsų partijos sulipdytos panašiu principu. Tik ne gamtos ir visuomeninių dėsnių pagrindu, o sukurptos rimtų dėdžių ir tarnauja jų interesams.
Dažniausiai branduoliu tarnauja partijos lyderis. Jei prisiminsime partijų įkūrėjus, tai galime paminėti visiems puikiai žinomas pavardes – A.Brazauskas, V.Landsbergis, A.Paulauskas, R.Paksas, V.Uspaskich ir t.t.
Tiesa, iš mokyklos suolo taip pat prisimename, kad atomo branduolyje gali vykti ir skilimo reakcija, išsiskiria galingas energijos kiekis. Partiniame gyvenime ši „reakcija“ vyksta žymiai paprasčiau ir lengviau, dažniausiai mohikanus pakeičia mažiau „energetiški“ lyderiai.
Pažvelkime į partijų orbitas. Kas gi sukasi arčiausiai branduolio ir turi didžiausią partinę jėgą? Tai, kaip taisyklė, patys ištikimiausi ginklanešiai (kai kuriais atvejais tai „grupė draugų“), kuriuos, nedaug apsirikdami, galime įvardinti kaip Don Kichoto Sanča Pančomis. Tam, kad būtų aišku, pailiustruokime tik vienu pavyzdžiu: Loreta Graužinienė, kuri sukasi aplink savo patroną V.Uspaskich.
Antroje partinio atomo orbitoje sukasi taip vadinamas generalitetas – partijos nariai, kuriuos matome partijų rinkiminiuose sąrašuose, posėdžiaujančius Seime ar postringaujančius įvairiose radijo ir televizijų laidose.
Pagaliau, trečioje orbitoje matome pateptųjų gimines ir artimuosius, draugus, palaikymo komandą (vadovus ir partijos narius regioniniuose padaliniuose) ir išties iš idėjos partiją palaikančius narius.
Sudėjus visų partijų iš visų orbitų galimus surinkti balsus bet kuriuose rinkimuose, išvysime, kad iki tos ribos, kai rinkimai laikomi įvykę, trūksta didžiulio skaičiaus balsų. Ir tik mes, naivuoliai iš neorbitinės erdvės esame tos darbo bitutės, kurios su savo trumparegišku mąstymu ir balsais „prieš“ sunešame partijoms ir jų „garbiems“ atstovams taip trokštamą politinį medutį.
Mūsų misija tuo ir pasibaigia, pereiname į politinę nuošalę. Iki sekančių rinkimų. O išrinktieji – „pateptieji“ – aktyviai startuoja, nes kadencijos bėgyje turi pasirūpinti savo ir artimųjų gerove, atidirbti klanų ir finansinių grupių investuotas į juos lėšas, sukurti patronams pridėtinę vertę. Štai kokia nelinksma yra mūsų rinkimų fizika.
Ar dalyvauti rinkimuose?
Gegužę ir birželį mūsų laukia dveji rinkimai – Prezidento ir atstovų į Europarlamentą. Kalbant apie prezidento rinkimus, padėtis yra kur kas aiškesnė – daugelis savo viltis siejame su kandidate Dalia Grybauskaite (neduok Dieve kam nors pagalvoti, kad tai jos užsakytas straipsnis. D. Grybauskaitės nepažįstu ir niekada nesu net pasilabinęs).
Įdomus pastebėjimas. Dar nė neprasidėjus rinkiminei kompanijai, partijų lyderiai ir jų ginklanešiai puola į atlapus oponentams, norėdami išvysti jų kandidatų į prezidentus rinkimines programas. Taip, jos reikalingos, bet … Argi tai svarbiausia? Dar nė iš vieno politiko lūpų neteko išgirsti rinkimų varžovams užduoto klausimo, kokį „klausos aparatą“ kandidatas į Prezidentus turėtų įsigyti, kad išgirstų eilinių žmonių balsą. Net pasąmonėje mūsų išrinktieji nenešioja šitokių minčių, jiems tai balsas iš kosmoso. Bet argi ne vienas iš prioritetinių būsimo Prezidento uždavinių kaip tik ir yra suteikti kiekvienam piliečiui ne nominalias, bet realias konstitucines teises, turėti galimybę viešai išsakyti savo mintis, skaudulius ir būti išgirstam?
Kalbant apie atstovų į Europos Parlamentą rinkimus, situacija visiškai kita. Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos "Baltijos tyrimai" atliktos apklausos duomenimis, birželio 7-ąją atlikti savo pilietinę pareigą ketina 42 proc. apklaustųjų.
Atsižvelgiant į esamą sunkią ekonominę bei socialinę padėtį ir žmonių nusivylimą valdančiaisiais, atrodytų, ne tiek jau mažai. Mane baugina ir šis skaičius.
Spaudoje sutinkame žinučių nuotrupas apie tai kaip „produktyviai ir draugiškai kaip vieninga komanda“ Briuselyje Lietuvos interesams atstovauja šios kadencijos Europarlamentarai. Kai kurie net nesisveikina vienas su kitu. Ką jau kalbėti apie koordinuotą veiklą?
Stebėtis netenka – mūsų išrinktieji atstovauja skirtingoms partijoms ir už jų stovintiesiems, tarnauja skirtingiems ponams.
Eilinių piliečių interesai lieka antrame plane. Kas laukia mūsų, kai į Europarlamentą bus išrinkti abonentai, agurkichai bei panašūs šiandieninės politikos sunkiasvoriai bei „žvaigždės“? Įsivaizduojame.
Šį kartą į rinkimų urną tikrai nemesiu biuletenio, nebalsuosiu už siūlomus Europarlamentarus. Kviečiu ir kitus Lietuvos piliečius įsiklausyti į save ir pasielgti pagal sąžinę.
Ką daryti?
Necituosiu legendinio marksizmo klasiko rekomendacijų, daugelis mano kartos žmonių aukštosios mokyklos suole buvo priversti perskaityti tik išrinktiesiems suprantama kalba parašytą kūrinį. Kas gavosi praktikoje, žinome ne tik iš filmų.
Išties, ką daryti, kaip atsikratyti demokratijos terminu pridengtos netikusios šalies valdymo sistemos, netobulos struktūros? Nėra abejonės, kad esamos partijos savo amžių atgyveno ir išsisėmė, kelia nepasitikėjimą ir pyktį. Lietuvos žmonės nebežino nei kuo tikėti, nei kuo pasitikėti. Atsidūrėme aklavietėje. Kur išeitis?
Ar yra galimybė iš esmės persitvarkyti, kad kiekvieno piliečio interesai būtų atstovaujami tiek įstatymų leidimo, tiek ir valstybės valdymo struktūrose?
Neieškokime panacėjos ar gero ir protingo dėdės, kuris ateis ir sutvarkys šalies ūkį, jo valdymą. Būkim realistais, niekas kitas mūsų problemų neišspręs. Tik mes patys. Pažvelkime, kaip paprastai, aiškiai ir logiškai galime „supjaustyti“ mūsų visuomenės socialinį „pyragą“ – moksleivija, studentija, darbininkija, valdininkija, inteligentija, verslininkija, pensininkai. Šis pjūvis pateikiamas tik kaip pavyzdys, kad geriau suprastume esmę. Supjaustyti „pyragą“ galime kaip skaitome reikalinga. Svarbus pats principas, siekimas pilnai apimti visus respublikos žmones, kad kiekvienas organiškai taptų savo socialinės grupės dalelyte, ląstele. Pavyzdžiui, jei aš studentas, esu suinteresuotas dalyvauti tos organizuotos struktūros veikloje, kuri gina mano interesus. Ir ne tik ekonominius. Studentija turi savo požiūrį ir į vidaus, ir į užsienio politiką.
Praktiškai į visą gyvenimo spektrą. Lygiai taip pat kaip ir kitų socialinių grupių žmonės. Tikslas bus pasiektas, jei žmonės pamatys ir supras, kad kažkas jais rūpinasi, kad jų mintys gali būti išgirstos, turėti įtakos sprendimų priėmimui. Tik tada atsiras stimulas būti aktyviems, savanoriškai dalyvauti veikloje, kovoti už savo socialinės grupės interesus. O vadovus išsirinks patys žmonės demokratiniais pagrindais. Aktyvių žmonių, lyderių, tikrai pakaks. Jau pasimokėme – tyla bloga byla.
Kokį juridinį statusą galėtų turėti šitokios struktūros? Šiandieną atsakyti nesiimu – galbūt partijos, sąjungos ar judėjimo. Reikalinga gilesnė analizė.
Neabejotina tik, kad kiekviena iš jų turi turėti veiklos tikslų programą ir funkcionuotų iš esmės pagal partinių organizacijų principus.
Kokių esminių teigiamų pokyčių galima būtų tikėtis:
– atstatytume tautos pasitikėjimą valdžia, parlamentu, teismais, kitomis valdžios struktūromis,
– šalies parlamentą galima būtų formuoti ne iš dabartinių butaforinių partijų karjeristų, o iš jas pakeisiančių, socialinių grupių atstovų,
– rinkėjai turėtų galimybę iškelti savo atstovus į šalies valdymo organus pagal realiai nuveiktus darbus,
– būtų eliminuota galimybė finansinėms grupuotėms, klanams per savo kišeninius deputatus prastūminėti jiems reikalingus įstatymus,
– padidėtų piliečių aktyvumas šalies valdyme,
– žmonėms nereikėtų taip aukštai „lipti į dangų“, kad būtų išgirsti.
Vietoje epilogo
Daryti kad ir kosmetinę reformą šalies mastu yra sudėtinga. Valdymo specialistai tai žino. O mums reikia atlikti kapitalinį remontą. Tai didžiulis ir sudėtingas darbas. Tačiau neturime išeities. Šiuo sunkiu šaliai metu mąstantys žmonės tai puikiai mato. Padėtis išties bloga. Tad atmeskime ambicijas, asmeniškumus, pykčius, pakabinkime mundurus su regalijomis giliai į spintą ir kibkime į darbą.
2009-05-07
