Ieva Ragauskaitė
Visuomet didžiavausi esanti Lietuvos pilietė. Galbūt tai stipriai susiję su tuo, kad mūsų karta yra „užaugusi po vėliava“ – laisvės ištroškusių žmonių mitingai, vėliavos kėlimas Gedimino pilyje, Sausio 13-osios aukų laidotuvių procesijos vaizdai – matyt, tai bręstančio žmogaus sieloje palieka antspaudą, kuris nekis per visą gyvenimą. Tas antspaudas – tai didžiavimasis Laisve ir jos branginimas.
Visiems pažįstamas rytietiškas simbolis Jin ir Jan – apskritimas, simbolizuojantis, jog dvi jėgos visada yra priklausomos viena nuo kitos ir taip, kaip nebūna grynos jėgos, taip ir kiekvienoje šviesoje yra lašas tamsos, o kiekvienoje tamsoje yra lašas šviesos. Lygiai taip pat, mano įsitikinimu, palyginti nauja mūsų Laisvė, paliko mums ir pilietinių pareigų, tegul nors ir lašą. Viena tų pareigų yra žinoti, kas dedasi mūsų valstybėje (suprask, „man ne vis vien“). Tai daug laiko ir pastangų tikrai nekainuoja.
Tačiau iš tiesų, paskutiniais mėnesiais dažnai pasidaro liūdna matant nemažai pasyvių, nieko nematančių, ar nenorinčių žinoti žmonių, kurie į Kedžio šeimos tragediją žiūri didžiosios dalies žurnalistų, politikų, teisininkų, televizijų formuojamo požiūrio kampu. Kreivai šypsodamiesi tokie žmonės nustemba ir nesupranta, kodėl „kažkokia kriminalinė istorija“, tau tokia svarbi, nesupranta, kaip gali šauti į galvą važiuoti į šios „kriminalinės istorijos veikėjo“ laidotuves ir mykia, kad apskritai plačioji visuomenė nežino realių faktų ir kaip kokia avių banda susidaro niekuo nepagrįstą nuomonę, ir taip toliau ir panašiai…
Tačiau faktų yra daugiau, nei pakankamai. Visi, kas sekėme ir stebėjome įvykius, kritiškai vertinome ir ieškojome daugiau informacijos (nes mums svarbu), tuos faktus žinome. Informacija prieinama visiems, jeigu atrodo, kad jos trūksta – visai nesunku atsidaryti ir perskaityti, bet kokį padoresnio portalo straipsnių archyvą. Galų gale kiekvieno mūsų aplinkoje, tikiu, yra žmogus, kurio galima paprašyti apšvietimo. Taip, ironizuoju. Tačiau pikta matyti, kad žmonės iš pradžių nepastebi ar nenori pastebėti ženklų, kurie laikui bėgant tampa vis akivaizdesni ir galiausiai virsta akį rėžiančiais, nenuginčijamais faktais.
Visai kitas dalykas, jeigu įsivaizduojame, kad tai mūsų neliečia. O kas tuomet, sakykit, liečia? Padidinti mokesčiai? Sumažintos išmokos? Negi taip greitai tapome primityvais? Kas gali būti svarbiau už tai, kad tėvas nesugebėjo apginti savo dukters teisinėmis priemonėmis, net ir turėdamas stiprų teisinį užnugarį ir įgimtą atkaklumą? Kas gali būti svarbiau už tai, kad jo tragiškos žūties aplinkybės neįtikėtinos ir neaiškios? Kas gali būti svarbiau už tai, kad prokuratūra neleido pasikviesti nepriklausomų ekspertų tiriant kūną? Kas gali būti svarbiau už tai, kad jo šeima šiuo metu negali jaustis saugi ir bijo dėl mažosios mergaitės saugumo? Kas gali būti svarbiau už sprendimą, mergaitę skubos tvarka grąžinti motinai, kurią mergaitės tėvas kaltino sąvadavimu ir kuri šiuo metu yra saugoma – tikrai puikios sąlygos augti vaikui? Tai tik maža dalis to, kas dabar yra svarbiau už visus kasdienius mūsų rūpesčius. Nes tai ne Kedžių ir Venckų tragedija, ne – tai visų mūsų, Lietuvos piliečių, tragedija.
Laisvė, įpareigojanti saugoti savo valstybę, vadinasi nebūti pasyviems – nebūti akliems ir kurtiems, o atvirkščiai išreikšti savo nuomonę ir galų gale visai nesvarbu ar ten, Garliavoje, ar savo šeimos, draugų rate. Juk negalima būti abejingais, kaip tik tada, kai jau turime teisę tokiais nebūti. Naudokimės šia teise.
Kaip ir minėtame simbolyje, savo nusivylime dėl pareigūnų, politikų, žurnalistų ir visų kitų nuomonės, o taip pat ir jų suformuotos plačiosios visuomenės nuomonės, įžvelgiau ir lašą gėrio. Liūdna, kad tokiu būdu, tačiau tai suteikė galimybę atsijoti, kas yra kas Lietuvoje. Vieninteliai, kurie padėjo šią istoriją iškelti į viešumą ir neleido nusėsti užmarštin, yra pagarbos verti žurnalistai ir sąmoningi piliečiai. Todėl dabar tikrai žinau, kad tam tikrų portalų, tam tikrų laikraščių neskaitysiu dar labai ilgai, o tam tikri žurnalistai visiems laikams liks su atitinkamai signalizuojančia etikete. Taip pat ir supantys aplinkiniai žmonės – vienais didžiuojuosi dėl jų sąmoningumo, o kitais esu nusivylusi dėl jų aklumo ir kurtumo. Tai – svarbu. Neabejoju, ši tragedija kada nors bus pasakojama mūsų vaikams, kurie klausinės, ką darėme ir kaip jautėmės, nes mes visi esame jos dalyviai. Todėl pagalvokite, ar nebus gėda save prisiminti?
2010 05 26
