„Ar jūs galite pasakyti, kokiai ideologijai priklauso Darbo partija? Aš, pavyzdžiui, negaliu“, – parodydamas aiškų susierzinimą dėl šios partijos egzistavimo, kalbant apie naujai įsikūrusias partijas, pasakė Socialdemokratų partijos pirmininkas, premjeras Gediminas Kirkilas.
Ir iš tiesų Gediminui Kirkilui yra ko nervuotis: grįžus Viktorui Uspaskichui į Lietuvą, didžiausia Socialdemokratų partijos konkurentė – Darbo partija – gali atgimti. Nes charizmos turintis Viktoras Uspaskichas – tai ne nuolatos paniuręs Kęstutis Daukšys, todėl dabar ketvirtoje vietoje pagal reitingus esantis „Kremliaus projektas“ Darbo partija per pusmetį gali pasivyti „tradicinius“ socialdemokratus. Juoba kad ir sąlygos – tiek politinės, tiek ekonominės – Darbo partijos prisivijimui prie socialdemokratų yra daugiau negu palankios: 17 metų trukusi nomenklatūrinė korupcinė valdymo sistema per visas siūles pradėjo trūkti. Ir todėl nepaisant to, kokią viešųjų ryšių akciją šiandien Gediminas Kirkilas besugalvotų ir su kokiais pasaulio čempionais savo teniso žaidimus bedemonstruotų, socialdemokratai žlugs – nors reitingai ir rodo, kad rinkėjai atseit palankiausiai vertina socialdemokratus.
Be jokios abejonės, tokie „sociologiniai tyrimai“ – tai tik vienas iš G.Kirkilo viešųjų ryšių akcijos elementų, nes, kiek prisimenu, visas naujai įsikūrusias partijas užsienio politikos asai mokė: jūsų partija turi būti aukštutinėje partijų reitingų eilutėje, nes, įsidėmėkit, žmonės niekada nebalsuoja už „lūzerius“.
Todėl tas faktas, kad Lietuvos žmonės šiuo metu neva palankiausiai iš visų politinių partijų vertina socialdemokratus, nors Lietuvos gyventojų ir valstybinių institucijų būklė yra kritiška, yra panašus į kitą ilgametį „populiariausio“ Lietuvos politiko – generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus „piarą“: nors policijos būklė Lietuvoje – katastrofiška, tačiau policijos vadas populiarumu reitingų lentelėse ilgą laiką nusileisdavo tik Prezidentui Valdui Adamkui.
Ir kai akis badanti realybė akivaizdžiai prasilenkia su butaforiniu Gedimino Kirkilo (socialdemokratų) ar Vytauto Grigaravičiaus populiarumu, nejučiomis kyla klausimas, o kur tokios apklausos būna atliekamos? Ar tik Gedimino Kirkilo ir socialdemokratų populiarumas nebuvo nustatytas, apklausus biurokratinį Vyriausybės valdymo aparatą, o Vytauto Grigaravičiaus – tuos 133 Policijos departamento komisarus, kurie, perkrimtę mokslus visokiuose Dzeržinskio, Frunzės ir kitokiose aukštosiose tarybinėse mokyklose, septynioliktais nepriklausomybės metais ir toliau sėkmingai tampo visiškai supuvusios policijos sistemos virvutes?…
„Ar jūs galite pasakyti, kokiai ideologijai priklauso Darbo partija? Aš, pavyzdžiui, negaliu“, – skamba ausyse Gedimino Kirkilo žodžiai, o akyse stovi ta susirūpinusi Socialdemokratų partijos vado veido išraiška, sakanti: „Nu, Uspaskich, nu pagadi!“ (Na, Uspaskichai, na, palauk!). Nes juk buvo likę tiek nedaug – tik mėnesiukas ar du, ir Viktoras Uspaskichas būtų išmestas iš Darbo partijos narių kaip musė iš barščių…
Lietuvos politinę situaciją dabar galima apibūdinti pagal IKI ir PO. Iki Viktoro Uspaskicho sugrįžimo ir po jo, nes IKI planuose Darbo partijos būtų nelikę kaip tokios: nesugrįžus V.Uspaskichui iš Maskvos, Darbo partijos įkūrėjas K.Daukšio šalininkų pajėgomis būtų buvęs pašalintas iš Darbo partijos, po ko Darbo partiją paliktų visi Viktoro Uspaskicho gerbėjai ir šalininkai. Per ateinančius Seimo rinkimus K.Daukšio sudarytame kandidatų į Seimą sąraše jokių bent kiek žinomesnių asmenybių nebūtų, todėl Darbo partija neperžengtų 5 proc., į Seimą nepatektų ir tokiu būdu labai gražiai pati „nusigalabytų“…
Aišku, spėjame, toks socialdemokratų konkurentų „suvalgymas“ be atlygio jokiu būdu neliktų – Kęstutis Daukšys, kaip puikus „valstybininkas”, greičiausiai būtų pakviestas į Socialdemokratų partijos garbingiausias vietas: nes tokius žmones, kaip Blinkevičiūtė ar kaip Jagminas, socialdemokratai „myli“.
Taigi jeigu Viktoras Uspaskichas būtų į Lietuvą negrįžęs, politinė sistema būtų kaip ir atsistojusi į savo vietas: Darbo partija, kaip gražiai atsirado, taip gražiai būtų ir pranykusi, o Naujoji sąjunga, taip ir nepavykus susirasti partnerių liberalų gretose, išnyktų kaip „dūmas, blaškomas vėjo“ – mat pati viena ji 5 procentų barjero jokiu būdu neperžengtų.
Bet toks „būtų, jeigu būtų“ buvo įmanomas dar tuomet, kol Darbo partijai vadovavo Kęstutis Daukšys, o Viktoras Uspaskichas „Komsomolskaja pravda“ konferencijų salėje 14 Lietuvos parlamentarų akivaizdoje rengė spaudos konferencijas apie lietuviškosios politikos lietuviškųjų teisėsaugininkų ypatumus – mat dabar susidarė situacija PO. Po Viktoro Uspaskicho sugrįžimo į Lietuvą. Nes atsitikus šitam PO, politinė situacija iš esmės pasikeitė.
Pirmiausia socialdemokratams atsirado rimtas konkurentas – netgi du, nes politikoje, kaip žinia, nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų: yra tik interesai. Todėl žvelgiant pro šitos taisyklės prizmę, socialdemokratai gali tikėtis „bombos“, susidedančios iš: „detonatoriaus“ – Naujosios sąjungos, ir „sprogstamosios medžiagos“ – Darbo partijos. Mat tiek viena, tiek kita partija turi bendrą vardiklį, vardan kurio, pamynusios principus ir ambicijas, jos gali per kalnelį ir susieiti: tai saldus kerštas socialdemokratams. Nes ir Darbo partija, ir Naujoji sąjunga politiniame užribyje atsidūrė būtent Socialdemokratų partijos vadovybės nešvarių žaidimų ir intrigų dėka…
Todėl sudėjus Viktoro Uspaskicho pinigus su Artūro Paulausko įtaka teisėsaugai, Gediminui Kirkilui po kokio pusmečio gali tekti klausti: „Ar jūs žinote, kokios ideologijos yra Darbo partijos ir Naujosios sąjungos koalicija? Aš, pavyzdžiui, nežinau“.
Nors – šitoks klausimas gali ir nekilti, nes žiniasklaida pranešė ir apie kitas po kilimu vykstančias derybas: liberaldemokratų, valstiečių liaudininkų ir Darbo partijos valdančiąją koaliciją, kur K.Prunskienei numatytas premjerės postas, po kitą rudenį įvyksiančių Seimo rinkimų.
Tokiu atveju G.Kirkilas, likęs su konservatoriais Seimo opozicijoje, galėtų klausti: „Ar jūs žinote, kokios ideologijos yra ši koalicija? Aš, pavyzdžiui, nežinau“.
Kaip ir mes, pavyzdžiui, šiandien nežinome, kokios ideologijos yra G.Kirkilo socialdemokratai. O ar jūs žinote?
