Minint šešioliktąsias tragiškų Sausio įvykių metines, Generalinė prokuratūra pareiškė, kad Sausio 13-osios byla nenutraukta: Lietuvos prokurorai tęsia susirašinėjimą su kolegomis Rusijoje dėl 42 Rusijos kariškių ir politikų perdavimo baudžiamajam persekiojimui į Lietuvą.
Lietuvos prokurorai džiaugiasi, kad Sausio įvykių byloje nuosprendis paskelbtas Lietuvos komunistų partijos lyderiui M.Burokevičiui ir šios partijos veikėjams Juozui Jermalavičiui, Juozui Kuoleliui, Leonui Bartoševičiui, Stanislavui Mickevičiui ir Jaroslavui Prokopovičiui.
Pranešama, kad 1991 metų sausio 13 d. per sovietų okupacinės kariuomenės ir KGB mėginimą nuversti teisėtą Lietuvos valdžią 14 žmonių žuvo ir šimtai buvo sužeisti.
Tačiau: Lietuvos komunistų partija, nors ir uždrausta, jau 16 metų puikiai gyvuoja pogrindyje, lietuvių ir rusų kalbomis leidžia nelegalios, įstatymu uždraustos Lietuvos Komunistų partijos laikraštį “Tiesa”, o pačiai pogrindinei partijai vadovauja VSD agentas, kuris buvo užfiksuotas susitikime su vienu buvusiu VSD vadovu Vilniuje, Konarskio g. priešais gėlių turgelį esančioje armėnų šašlikinėje.
Nepaisant to, “Karšto komentaro” šaltiniai iš pogrindinės Komunistų partijos pranešė, kad esą šitas antivalstybinis ir partijos nariams dalinamas laikraštis yra leidžiamas iš VSD operatyvinių lėšų.
Naivu būtų manyti, kad jei “Karštas komentaras” žino, kas, kur ir kokiu tiražu leidžia bei platina šį antivalstybinį (įstatymu uždraustos partijos leidžiamą) laikraštį, jog to nežino Lietuvos VSD. Ne, VSD žino, bet tyli. Ir ne tik tyli, bet nematoma ranka dar ir globoja.
Taigi ką tai reiškia? Kodėl viena Lietuvos ranka tuos “antivalstybininkus” muša (nuteisė už Sausio įvykius), o kita – glosto (leidžia tai organizacijai kuo puikiausiai egzistuoti, laikraštis yra sėkmingai platinamas, kai tuo tarpu “Karštas komentaras”, kuris, priešingai nei Komunistų partijos leidžiama “Tiesa”,yra leidžiamas legaliai ir ne pogrindyje, yra persekiojamas, o jo pardavimai –blokuojami).
Atsakymas turbūt būtų toks: galbūt bijo, kad tie komunistai nepradėtų garsiai šaukti, jog Lietuvos valdžia į teisiamųjų suolą už Sausio įvykių aukas šalia jų nepasodino tikrųjų šitų įvykių kaltininkų – Lietuvos politikų, kurių priimtas sprendimas – K.Prunskienės Vyriausybės nutarimas pakelti keturis kartus maisto produktų kainas – ir buvo tas “Auroros” šūvis, po kurio “jedinstvenininkai” išvedė į gatves mases rusakalbių darbininkų ir ėmė šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą.
Toks dvigubas Lietuvos valdžios ir spec.tarnybų žaidimas Komunistų partijos atžvilgiu taip pat rodo, kad tie keli komunistai, nuteisti už “valstybės perversmą”, tebuvo atpirkimo ožiai ir “paukščiukas” Sausio įvykių byloje, parodant, kad ši byla, nors ir ne iki galo, tačiau neva yra ištirta. Taigi duoklė Lietuvos istorijai kaip ir yra atiduota, sąžinė – apvalyta.
Tačiau ar tikrai taip? Ką nuo Lietuvos ir pasaulio visuomenės slepia Lietuvos valdžia ir teisėsauga?
Į šiuos klausimus pabandys atsakyti “Karštas komentaras”, kuris pradeda straipsnių ciklą “Nuslėpta kruvinųjų Sausio įvykių pusė”.
Šiandien “Karšto komentaro” pašnekovas – buvęs Aukščiausios Tarybos prezidiumo narys, buvęs premjeras Gediminas Vagnorius.
Perspėjimas iš Vakarų: susilaikyti nuo provokacinių sprendimų
-Praėjusiame numeryje paskelbėme, kad kruvinieji Sausio įvykiai prasidėjo po to, kai K.Prunskienės Vyriausybė keturis kartus pakėlė maisto produktų kainas. Jūs tuo metu buvote pačiame tų įvykių sūkuryje, žinote situaciją “iš vidaus”. Pasidalinkite, prašau, savo prisiminimais su “Karšto komentaro” skaitytojais – kodėl ir kas tuomet pakėlė tas maisto produktų kainas, nuo ko ir prasidėjo AT šturmas, pasibaigęs aukomis?
-1990 metų gruodžio pabaigoje iš Vakarų valstybių mes gavome perspėjimą, kad apie 1991 metų sausio 10 dieną Persų įlankoje yra planuojama krizė, ir mums patarė susilaikyti nuo bet kokių sprendimų, kurie galėtų išprovokuoti darbininkų ir valstiečių riaušes, ir tokiu būdu sukurti prielaidą sovietiniam režimui prieš Lietuvą panaudoti karinę jėgą.
Mes tą labai gerai supratome, ir dėl to buvo priimtas Aukščiausios Tarybos sprendimas rekomenduojant Vyriausybei nedidinti kainų, kol nebus paruoštas tinkamas socialinio kompensavimo mechanizmas.
Tokios nuomonės laikėsi dauguma Aukščiausios Tarybos prezidiumo narių, tarp jų ir aš. Dėl to mums buvo netikėtas Vyriausybės sprendimas tokios aštrios konfrontacijos akivaizdoje beveik keturis kartus padidinti kainas.
Įdomiausia, jog apie tokį kainų padidinimą ir Rusijos karinių pajėgų išpuolius prieš lietuvių tautą sausio 10-15 d. žinojo kai kurios Lietuvos institucijos , kurios buvo tuometinės Vyriausybės įtakoje. Ir dėl to galima prognozuoti, kad tas kainų pakėlimas buvo provokuojantis, apgalvotas žingsnis sukelti visuomenės pasipiktinimą Lietuvos nepriklausomybe ir ekonominėmis reformomis.
Aš netvirtinčiau, kad visi Vyriausybės nariai ar kiti pareigūnai, kurie vykdė šiuos sprendimus, yra kaip nors būtinai susiję su kokiomis nors tarnybomis. Bet neabejoju, jog buvo organizuota akcija, ir apgailestauju, kad kai kurie žmonės, galbūt nesuvokdami, prie ko prisideda, dalyvavo šitoje priešiškoje Lietuvos interesams akcijoje. Neabejoju, kad šis provokacinis planas buvo kuriamas už Lietuvos ribų. Tas planas buvo labai gerai suderintas su tarptautiniais įvykiais ir tie, kurie kūrė tą planą, labai gerai žinojo, jog tuo metu JAV bus bejėgės kaip nors reaguoti ir priekaištauti tuometinei Sovietų Sąjungai.
Po to, kai keturgubai buvo padidintos maisto produktų kainos, o vėliau – kai kainos buvo atšauktos, tolesni įvykiai parodė, kad galima liberalizuoti kainas normaliu, nuosekliu būdu, neiššaukiant socialinės krizės. Ir iš tikro kainos buvo atpalaiduotos iki 1991 metų pabaigos, laipsniškai, etapais, proporcingai didinant atlyginimus. Ir buvo padaryta taip, kad žmonės dėl to ne tik nenukentėjo, bet iš to ir laimėjo – atsirado galimybė įsigyti pigiau maisto produktų, prekių kaimyninėse valstybėse.
Dar buvo vienas ir toks įdomus dalykas: vienas iš būdų, kaip mes slopinome Šiaurės miestelio kariškių priešiškumą ar netgi bandymus savarankiškai organizuoti jėgos panaudojimą prieš Lietuvą, buvo tas pats nuoseklus kainų didinimo mechanizmas, kai kylant kainoms dar sparčiau kilo atlyginimai ir pensijos. Tą palengvėjimą 1991 metais jautė ne tik Lietuvos žmonės, bet ir kariškių šeimos. Ir kaip vėliau paaiškėjo, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kaip pavyko neutralizuoti Šiaurės miestelio sovietinių kariškių siautėjimą, buvo veikimas per jų šeimas, nes paaiškėjo, kad jų žmonos už auginamus vaikus Lietuvoje gaudavo didesnes kompensacijas negu jų vyrai algas už tarnavimą sovietų karinėje sistemoje. Ir tokia socialinė politika leido stabilizuoti padėtį ir priversti, kad būtų atsižvelgta į savo šeimų poreikius.
-Ar Jūs žinojote, kad K.Prunskienės vadovaujama Vyriausybė rengiasi pakelti maisto produktų kainas?
-Mes žinojome gruodžio viduryje, kad Vyriausybė rengiasi pakelti kainas, ir todėl AT priėmė nutarimą, rekomenduojant Vyriausybei susilaikyti nuo tokio žingsnio.
–O to garsaus Vyriausybės posėdžio dienos išvakarėse žinojote, kad jau rytoj bus pakeltos kainos?
-Iš vakaro mes, Aukščiausios Tarybos prezidiumas, kurio narys aš buvau, buvome susitikę su Vyriausybės atstovais ir dar kartą buvo primygtinai paprašyta nekelti kainų.
-Ir kaip reagavo ministrai?
-Mums susidarė įspūdis, kad Vyriausybė susilaikys nuo kainų pakėlimo.
-Bet per naktį kažkas atsitiko…
-Mus labai nustebino toks tiesmukas užsispyrimas būtinai tą dieną pakelti maisto produktų kainas būtinai 4 kartus – taip kad išaugtų žmonių nepasitenkinimas. Rezultatą mes matėme – susirinkusius vadinamuosius darbininkus prie Aukščiausios Tarybos, kurie ketino šturmuoti valdžios instituciją kaip tik dėl kainų pakėlimo!
Kaip ekonomistas, aš galiu pasakyti, kad valstybei nėra jokio esminio skirtumo, ar tos kainos bus padidintos sausio, vasario, kovo ar gegužės mėnesį – tai yra tokie trupinėliai, kurie lyginant su galima suplanuota žala yra tokie nežymūs, kad Vyriausybė tą tikrai galėjo daryti ir po dviejų, ir po penkių ir po dešimties mėnesių. Nebuvo tokių aplinkybių, kurios verstų tai Vyriausybę padaryti čia ir nedelsiant.
-O po kainų pakėlimo ar Jūs, t.y. AT Prezidiumas, buvote išsikvietę premjerę K.Prunskienę, kad ši paaiškintų, kodėl ji taip pasielgė?
-Taip, mes bandėme Prezidiume aiškintis, tačiau šiuo klausimu buvo aklas užsispyrimas.
-Ir ką Jums tada, po kainų pakėlimo, paaiškino K.Prunskienė?
-Tuo metu ji buvo Maskvoje.
-Pakėlė kainas ir išlėkė į Maskvą?
-Išvažiavo į Maskvą ir kai ji grįžo iš Maskvos, riaušės jau buvo prasidėjusios. Kiek aš pamenu, grįžusi iš Maskvos ir pamačiusi, kas vyksta, po susitikimo su AT vadovu priėmė sprendimą atsistatydinti. Taigi su ja kalbėtis kaip su Vyriausybės vadovu jau nebebuvo jokios prasmės.
-Tai padarė savo juodą darbą ir atsistatydino?
-Ji jau nebebuvo Vyriausybės vadovė.
-O kaip kiti Vyriausybės nariai reagavo, kai pamatė, kas prasidėjo?
-Dauguma Vyriausybės narių tikrai nuoširdžiai buvo susirūpinę, dėl to aš nenorėčiau kaltinti Vyriausybės narių, sakydamas, kad jie veikė susitarę ir specialiai darė tą provokacinę akciją. Nes kai mes kalbėjome su Vyriausybės nariais, nė vienas iš jų neprisipažino, kad “tai mano sukurtas planas”. O kai paklausdavome, iš kur ateina iniciatyva, deja, jie negalėdavo mums pasakyti. Lyg tai Vyriausybės vadovė, lyg tai jai kažkas pateikė… Bet pats faktas, jog nebuvo jokio konkretaus autoriaus Lietuvoje, dar kartą leidžia daryti išvadą, kad tas planas tikrai buvo sukurtas ne Lietuvoje.
–Tai K.Prunskienės šalininkai teigia, kad šitas kainų pakėlimas – tai V.Landsbergio provokacija, kad sukompromituoti tuometinę premjerę – kaip V.Landsbergio konkurentę. Ką Jūs apie tai galėtumėte pasakyti?
-Bet riaušės tai buvo! Ir rusiškai kalbančių darbininkų būriai tai bandė šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą – net buvo įsiveržę į pastatą. Tai yra istorijos faktas, kurio negalima kaip nors paneigti. Ir šiuo atveju pati Kazimiera Prunskienė labai gerai žino, ką ji padarė. O gal ji nežino, ką ji padarė? Galbūt ji paprasčiausiai irgi tik atliko statisto vaidmenį. Bet kaip Vyriausybės vadovė ji buvo atsakinga, yra atsakinga ir turėjo likti atsakinga.
Įsivaizduokit, kiek tai galėjo kainuoti ne tik Lietuvai, bet ir visoms trims Baltijos valstybėms? Jei Aukščiausios Tarybos rūmai būtų buvę užimti, būtų užimtos ir kitos institucijos. Ir viskas tas pats būtų pakartota Latvijoje ir Estijoje. Neabejotinai būtų pristabdytas procesas ir Europos viduje, kur Europos valstybės žiūrėjo, kaip baigsis mūsų konfliktas su sovietiniu režimu.
Taigi šiuo atveju ant lėkštučių buvo padėtos skirtingo masto problemos: kainų pakėlimas ir nepriklausomybės likimas. Šiuo atveju jokia Vyriausybė, joks Vyriausybės vadovas neturėjo jokios teisės taip neatsakingai pasielgti.
-O žiūrint iš moralinės pusės, ar toks politikas, paskui kurį velkasi tragiškų 1991-ųjų metų sausio įvykių šleifas, turi moralinę teisę dalyvauti nepriklausomos Lietuvos politikoje, be to, būti Lietuvos Prezidentu? Juk K.Prunskienė ne kartą dalyvavo Prezidento rinkimuose, o užsienio žiniasklaidai gyrėsi, kad ji bus kita Lietuvos Prezidentė? Juk jeigu ji “paslydo” vieną kartą, tai kur garantijos, kad tai nepasikartos dar kartą?
-Dauguma partijų ir politikų deklaruoja moralią politiką. Tačiau šitas principas politikoje įgyvendinamas tik tiek, kiek jo siekia patys rinkėjai. Jeigu politikas, pasielgęs nemoraliai, randa galimybę užmiršti, randa galimybių kaip paveikti rinkėją, kad dabar yra kitoks, tai morali politika galioja tik tiek, kiek rinkėjas prisimena ar nori prisiminti. Dalis rinkėjų yra labai principinga ir kelia labai aukštus moralius reikalavimus. Jeigu tokių rinkėjų būtų daugiau, tai neabejoju, kad valdžia dabar būtų kur kas moralesnė ir daug daugiau tarnautų Lietuvos žmonėms. Bet santykis tarp politinės valdžios ir visuomenės mąstymo turi tam tikrą abipusį ryšį ir dabartinė politinė valdžia, kaip ir būsima politinė valdžia, yra visuomenės brandos atspindys – mat po tokių kraupių istorinių įvykių praėjus net ir 10 metų pavyksta kažkaip įtikinti rinkėją, kad jie yra sąžiningi ir kad elgsis atsakingai.
-O dabar, sakykite, Jūs pastebite Lietuvoje kokių nors užsienio tarnybų veiklą?
-Dabar, lyginant su tuo, kas buvo prieš 16 metų, yra tiktai lengvas pasivaikščiojimas politikos pievutėje (juokiasi). O tada, kai žvelgdavai į aplinkines institucijas, jose matydavai daug puikių žmonių, tačiau jausdavai, kad 80-90 proc. tos aplinkos yra toliau kontroliuojami Maskvos politinės valdžios. Ir tuo metu nebuvo tokio aiškaus ryšio tarp sovietų spec.tarnybų ir politinės valdžios – tai sudarė vieną visumą. Ir iš tikro tuomet daugelis – tarp jų pareigūnai – netikėjo, kad Lietuva gali būti nepriklausoma. Dėl to netgi nuoširdžiai remdami Lietuvos nepriklausomybę, jie dalyvavo sovietinėje sistemoje ir kartais prisidėdavo prie kaimyninėje valstybėje kuriamų planų. O dabar, mano manymu, Lietuvos padėtis mūsų didžiosios kaimynės ir jos tarnybų atžvilgiu yra panašiai kaip buvo po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos santykiuose su Švedija ir Norvegija. O gal ir kaip Suomija. Sunku pasakyti. Tačiau reikia susitaikyti su tuo, kad Lietuva, Latvija ir Estija visuomet turės padidintą Rusijos spec.tarnybų dėmesį. Ir tai visiškai nepriklauso nuo to, kas bus Lietuvoje valdžioje arba Rusijoje valdžioje. Paprasčiausiai yra Rusijos kaip buvusios imperinės valstybės mąstymo tradicijos ir tokių politinių projektų, kuriais būtų siekiama užvaldyti Lietuvos, kaip ES ir NATO valstybės, valdžią, buvo, yra ir bus. Tik tiek, kad tokių politinių projektų efektyvumas Lietuvoje priklausys nuo mūsų rinkėjų, nuo jų suvokimo – ar svetimos valstybės tarnyba, kitos valstybės politinė valdžia, darydama politinius projektus Lietuvoje iš tiesų siekia padėti Lietuvai? Tikriausiai visiškai naivūs tie žmonės, kurie galvoja, kad kitos valstybės spec.tarnybos, darydamos kokius nors žygius Lietuvoje, iš tiesų stengiasi pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimą arba Lietuvos valstybės padėtį. Tokie veiksmai paprastai pasibaigia socialiniais ir ekonominiais dalykais: mokame brangiau už dujas, benziną ir t.t. Kita valstybė niekada neturės interesų rūpintis mūsų gerove.
-Dėkojame už pokalbį.
