Pastaruoju metu, ir Seime, ir žiniasklaidoje yra svarstomos ir aptarinėjamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisos, susijusios su galimybe apkaltos būdu iš pareigų pašalintam asmeniui po tam tikro laiko vėl užimti pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu. Mums kelia nerimą kai kurie su šia diskusija susiję aspektai, todėl norime pabrėžti tai, kas yra akivaizdu kiekvienam sąžiningam ir objektyviam teisininkui.
Pirma, – Europos Žmogaus Teisių Teismas dar 2011 m. sausio 6 d. priėmė sprendimą byloje pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą prieš Lietuvos Respubliką dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo. Siame sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis, kadangi pareiškėjas neribotą laiką negali dalyvauti rinkimuose į parlamentą (Seimą).
Europos Žmogaus Teisių Teismui konstatavus, kad Lietuvos teisėje įtvirtintas „nuolatinis ir negrįžtamas draudimas” asmeniui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti parlamento nario pareigas yra neproporcingas ir todėl neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) turinio, atsirado nesuderinamumas tarp Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šios konvencijos.
Taigi, – būtinybė nustatyti teisinį reguliavimą, leidžiantį asmeniui, nušalintam apkaltos proceso tvarka po tam tikro laiko dalyvauti rinkimuose į parlamentą yra nustatyta galutiniu ir neskundžiamu Teismo, kurio jurisdikciją pripažįsta Lietuvos Respublika, sprendimu. Atkreiptinas dėmesys, jog Teismo sprendimas nevykdomas jau 2,5 metų – ir Lietuvos Respublika artimiausiu metu dėl to gali sulaukti rimtų sankcijų.
Antra, – 2011 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą „dėl Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 6 d. sprendimo įgyvendinimo”.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pagal Konstituciją asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar kurio Seimo nario mandatas buvo panaikintas, niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Pagal Konstitucinį Teismą, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri yra aukščiausioji Lietuvos Respublikos teisė, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pagal kurią prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus Lietuvos Respublika privalo vykdyti, yra skirtingai reguliuojami santykiai, susiję su apkaltos proceso tvarka iš pareigų pašalinto asmens teise užimti parlamento nario pareigas, kyla nesuderinamumo tarp minėtų aktų problema.
Pagal Konstitucinį Teismą, įgyvendinant minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą – siekiant sukurti teisines prielaidas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, po tam tikro laiko kelti savo kandidatūrą rinkimuose į Seimą ir užimti parlamento nario pareigas ir taip pašalinti nesuderinamumą tarp Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, turi būti daromos atitinkamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisos.
Trečia, – savo prigimtimi ir teisine prasme parlamento įvykdyta apkalta ir pareigūno priesaikos sulaužymas yra skirtingi teisiniai institutai. Taip, galimi atvejai, kai pareigūnui bus įvykdyta apkalta, tačiau jis nebus sulaužęs priesaikos.
Pastebėtina, kad iki šiol Rolandas Paksas negalėjo dalyvauti Seimo rinkimuose ne todėl, kad buvo pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, bet todėl, kad Konstitucinis Teismas pripažino jį sulaužius priesaiką.
Taigi Konstitucijoje yra būtina nustatyti teisinį reguliavimą leidžiantį apkaltos būdu iš pareigų pašalintam asmeniui po tam tikro laiko vėl užimti pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Ketvirta, -Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nesaugo piliečio teisės demokratiniu būdu rinkti valstybės vadovą. Dalis Konvencijos signatarų -valstybės, kurių valdymo forma nėra respublika (Jungtinė Karalystė, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Danija, Švedija, etc).
Todėl ir pareiškėjo skundų dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 7 straipsnių ir jos Septintojo protokolo 4 straipsnio pažeidimų, taip pat dėl Pirmojo protokolo 3 straipsnio pažeidimo tiek, kiek šis skundas susijęs su pareiškėjo pašalinimu iš pareigų ir negalėjimu būti renkamam Lietuvos Respublikos Prezidentu, Europos Žmogaus Teisių Teismas nenagrinėjo.
Tačiau Lietuvos Respublikoje, pagal jos Konstitucinę sandarą kandidatui į Respublikos Prezidentus taikomi reikalavimai yra tiesiogiai susiję su reikalavimais, taikomais kandidatui į Seimo narius (Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalis: Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu). Todėl akivaizdu, – jei pripažįstama, kad neterminuotas draudimas būti renkamam Seimo nariu asmeniui pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka ir sulaužiusiam priesaiką, pažeidžia demokratinių Seimo rinkimų principus, tai toks draudimas pažeidžia ir demokratinių valstybės vadovo, – Respublikos Prezidento rinkimų principus. Nes demokratiniai rinkimų principai abejais atvejais yra vienodi.
Be to, – akivaizdu, kad visi Seimo nariai turi lygias teises. Kiekvienas Seimo narys gali tapti ir Seimo pirmininku, kuris tam tikrais atvejais eina ir Respublikos Prezidento pareigas.
Taigi Konstitucijoje yra būtina nustatyti teisinį reguliavimą leidžiantį apkaltos būdu iš pareigų pašalintam asmeniui po tam tikro laiko vėl užimti bet kurias pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Penkta, – išanalizavus atskirų valstybių konstitucinėje teisėje numatytas apkaltos pasekmes pasyviosios rinkimų teisės suvaržymams, konstatuotina, jog apkalta už kriminalines veikas kartais būna susijusi ir su pasyviosios rinkimų teisės apribojimu. Tačiau šis apribojimas yra taikomas ne parlamento, bet teismo, kaip papildoma sankcija teismui pripažinus pareigūną kaltu. Politinių teisių apribojimas visuomet yra terminuotas ir susijęs su padarytų kriminalinių veikų sunkumo laipsniu. Apribojimas niekuomet nėra didesnis nei 10 metų.
Nei vienoje demokratinėje valstybėje nėra draudimo apkaltos būdu iš pareigų pašalintam asmeniui apribojančio pasyviąją rinkimų teisę visam gyvenimui.
Todėl, pabrėždami, jog pamatiniai Lietuvos Konstitucijos principai nustato, jog Suverenitetas priklauso Tautai ir niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių, konstatuojame, – būtina kuo greičiau įvykdyti tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d., tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimus ir priimti Konstitucijos pataisas, nustatančias teisinę galimybę apkaltos būdu iš pareigų pašalintam asmeniui po tam tikro laiko vėl užimti pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Gytis Kaminskas,
Advokatas
