Mieli Fronto bendražygiai, visi suvažiavimo dalyviai,
Visų pirma, leiskite Jus širdingai pasveikinti, nuo pat ankstyvo ryto atvykus iš artimų ir tolesnių Lietuvos vietovių – malonu ir džiugu matyti Jus čia, šioje salėje Vilniuje.
Labai tikiuosi, kad šią dieną ne tik įprasminsime svarbiais sprendimais, net tik apjungsime mūsų protus iš širdis kilniems tikslams, bet ir rasime laiko šiltai pabendrauti vieni su kitais, artimiau susipažinti, pasikeisti įspūdžiais, aptarti naujas idėjas.
Neatsitiktinai kreipiuosi į Jus, mieli Fronto steigėjai, kaip į bendražygius. Todėl, kad Frontas yra Žygis. Už Lietuvos politikos apsivalymą.
Už grįžimą prie humanizmo, prie tikros, o ne paviršutinės demokratijos, kuri reiškia tikrą žmonių valdymą ir pagarbą kiekvienam Lietuvos sūnui ir dukteriai.
Frontas yra jungtinės piliečių pajėgos dideliam tikslui pasiekti. O tikslas yra vienas – socialinio teisingumo Lietuva.
Keista apie tai kalbėti dabar, kai po savaitės švęsime Sąjūdžio dvidešimtmetį… Sąjūdis išlaisvino Tėvynę. Bet greitai paišaiškėjo, kad to negana. Reikia išlaisvinti ne tik Tėvynę, bet ir patį Žmogų. Deja, laisvoje šalyje gali būti nelaisvų žmonių.
Politiškai nelaisvas yra tas, kuris išrenka partiją, o ji ima ginti siaurą interesų grupę. Nelaisvas tas, kuris be teismo leidimo sekamas, pasiklausomas, susiduria su korumpuotu pareigūnu. Politiškai nelaisvas tas, kuris jau bijo savo valstybės, nes mato joje nebaudžiamumą ir savivalę. Ekonomiškai nelaisvas tas, kuris dirba, bet neužsidirba – todėl emigruoja, palikdamas Lietuvoje sutuoktinius, vaikus ar tėvus; kiekviena Lietuvos šeima yra tokiu būdu nukraujavusi.
Socialiai nelaisvas tas, kuris dirbo visą gyvenimą, o iš pensijos ar pašalpos vos išgyvena; – kultūriškai nelaisvas tas, kurio kaimo mokykla uždaroma, kultūros centras iškeldinamas, kuris priverstas mokėti už aukštąjį mokslą, kuris patiria tautinę ar net rasinę diskriminaciją, kuris nebegali nusipirkti bilieto į teatrą, kuris atkirstas nuo nacionalinės kultūros šaltinių, nuo dvasingumo ir priverstas vartoti žemo lygio – mikimauzinės – kultūros produkciją.
Taip, yra maža visuomenės dalis, kuri prieina prie visų politinių, ekonominių ir kultūrinių gėrybių. Ir duok Dieve jai sveikatos.
Bet tai tik maža visuomenės dalis, ta saulės apšviestoji, gražioji ledkalnio viršūnė, fasadinė, gediminoprospektiška Lietuva – užsienio svečiams pasirodyti ir mums patiems nusiraminti.
O didžioji, nematoma arba tiksliau nerodoma ledkalnio dalis? O kaip dėl jos? Kodėl apie ją taip mažai kalbama?
Gal todėl, kad kažkam nepatogu, arba neįdomu, arba nepatrauklu apie tai kalbėti…
Sukurta komercinė, pelno Lietuva. Bet sutrupinta žmogiškoji, socialinė, dvasinga Lietuva. Suardyti socialiniai bendruomeniniai ryšiai. Dingęs žmogaus pasitikėjimas žmogumi.
Mūsų vaikai auga smurto, agresijos, besaikio vartojimo, egoizmo ir individualizmo ideologijos prisodrintoje atmosferoje.
Išmintis, teisingumas, tikėjimas, meilė ir dvasia yra ištremti į pakraščius, į mažas saleles, kurias jau supa gobšumo, egoizmo ir pasipelnijimo vandenynas.
O svarbiausia yra tai, kad valdžios visiškai nebedomina, kaip ir kuo gyvena paprastas Lietuvos žmogus. Jos nedomina, kad dar prieš metus litras pieno kainavo du litus, šiandien jau pustrečio. Nedomina, kad prieš metus baltos duonos kepalą pirkome už pusketvirto lito, šiemet jau už puspenkto. Abiem atvejais kaina išaugo dvidešimt penkiais procentais. Pinigines degina degalų kainos.
5 procentai Lietuvos ūkių – tai yra patys stambiausieji – gauna 95 procentus Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui. Likę 95 procentai ūkių – o tai yra maži ir vidutiniai ūkiai, kurie kitose Europos Sąjungos šalyse sudaro žemės ūkio pagrindą – priversti tenkintis likusiais trupiniais.
Tada žmogus susimąstai – kodėl mes, žmonės, tiek mažai reiškiame šioje valstybėje? Kodėl valstybė iki šiol kuriama aukštyn kojomis, iškeliant į pirmą vietą tuščiavidures vertybes. Kodėl tiek mažai mūsų visų bendroje Tėvynėje dar reiškia paprastas Žmogus?
Tada atsigręži į save, į žmones, ir supranti: mes, Lietuvos Žmonės, dar iki galo neįsisąmoninome, kad esame tikrieji Lietuvos šeimininkai. Dar ne visi pajutome, kokia galinga jėga esame.
Juk mes, dirbantieji, kuriantieji, mokinantieji, dėstantieji, statantieji, gydantieji – mes, o ne Leo lt esame tas tikrasis nacionalinis investuotojas, nes mes investuojame savo laiką, energiją ir žinias į mūsų Tėvynę Lietuvą.
Bet lygiai taip pat, kaip upė tampa galinga, plati ir vilnijanti, kai į ją įteka daugybė upelių ir tyro vandens šaltinių, lygiai taip ir Frontas tampa galingu ir plačiu tada, kai į jį įsitraukia daug žmonių iš įvairių Lietuvos vietovių.
Štai kodėl Frontas kviečia iš tikrųjų prisikelti tą užmirštą, nerodomą, taurią ir nuširdžią Lietuvą. Kviečia pakilti Žygiui už Lietuvos Žmogaus išlaisvinimą iš neteisingų politinių, ekonominių ir socialinių sąlygų, už naują nacionalinę ir vienijančią idėją.
Fronto skelbiama diagnozė yra paprasta. Lietuvos rūmas skilęs, nes šiuo metu jis pastatytas ant socialinės neteisybės pamatų.
Fronto receptas – sulipdyti Lietuvą iš naujo gali tik socialinis teisingumas, pajamų nelygybės mažinimas ir politinių manipuliacijų pabaiga.
Frontas sako – negalima vien tik laisvajai rinkai ir kelioms grupuotėms palikti atsakomybę už mūsų visų bendrą ateitį.
Tokios atsakomybės turi imtis visa valstybė, profesinės sąjungos, socialiai atsakingas verslas, socialiai atsakinga žiniasklaida, nevyriausybinės ir kitos pilietinės organizacijos – visi mes.
Šįkart ši išsilaisvinimo banga bus stipriai socialiai angažuota jėga, pasisakanti už naują nacionalinę idėją, už naują nacionalinį interesą, už Lietuvos kaip laisvų ir kūrybingų, o ne užgniaužtų ir bukinamų žmonių bendruomenę, už išsivadavimą iš realybės šou būsenos ir už tikro, naujo, pilnakraujo, žmogiško, lietuviško ir tu pačiu Lietuvoje kitoms tautoms draugiško gyvenimo kūrimą.
Todėl Frontas įspėja šiuo metu valdančiasias grupuotes: socialinė neteisybė Lietuvoje turi baigtis, ir Lietuvai iš šios duobės išbristi lieka labai nedaug laiko.
Jeigu delsime taisyti padėtį, jeigu profsąjungos ir darbdaviai nesusitars dėl orių darbo ir gyvenimo sąlygų, jeigu politinės partijos ir toliau riesis ir manipuliuos rinkėjais ir teisėsauga, tuomet Lietuvos kaip valstybės erozija ir degradacija pasieks negrįžtamumo tašką, o iš mūsų Tėvynės liks tik pilka komercinė teritorija.
Gerbiami bendražygiai, Lietuvą apėmusi sisteminė krizė. Iš jos gali išvesti tik aiški, solidarumu ir socialiniu teisingumu pagrįsta švediškoji socialdemokratinė, siekianti gerovės visiems, politika.
Fronto pagrindinė žinia Lietuvos žmonėms yra tokia: Lietuvai dabar pirmiausia trūksta socialinio teisingumo ir solidarumo. Ne komunizmo, kaip mums bando primesti kai kas, o socialinio teisingumo ir solidarumo.
Švedijos socialdemokratai prieš kelis dešimtmečius iškėlė Švedijos kaip Tautos Namų idėja. Tėvynė turi priglausti kiekvieną, užjausti kiekvieną, užauginti stiprią ir savimi pasitikinčią viduriniąją klasę, o ne raginti mokytojus ir menininkus važiuoti skinti apelsinų į Ispaniją.
Švedai padarė iš savo Tėvynės Tautos Namus. Švedija yra laisvų ir lygių žmonių visuomenė. Tai bus ir Lietuvos kelias. Mes dviračio neišradinėsime. Jis jau seniai rieda Skandinavijoje.
Socialiai teisingų mokesčių būdu – t. y. mažindami darbo apmokestinimą ir didindami kapitalo apmokestinimą – padidinsime valstybės perskirstymą per biudžetą. Tai sudarys galimybes pagerinti fizinio ir protinio darbo darbuotojų – mokytojų, dėstytojų, gydytojų, policininkų, kultūros darbuotojų – padėtį.
Vienas išmintingas ir sąmojingas Anglijos politikas sakė – vis tik geriausia investicija yra … pilti pieną į kūdikį…
Todėl Fronto prioritetas – investicija į jaunas šeimas, į žmogų, į jo švietimą, į kultūrą, į darželius ir mokyklas, į apsišvietusio ir kultūringo žmogaus ugdymą.
Mes – už nemokamą aukštąjį mokslą. Už investicijas į technologijas ir mokslą, į lietuvišką pramonę, į smulkų ir vidutinį verslą.
Kartu su vis stiprėjančiomis profesinėmis sąjungomis Frontas gins Lietuvos gyventojus nuo laisvosios rinkos grimąsų, nuo dalies savanaudiško ir nekontroliuojamo stambaus kapitalo.
Mes už turtinės gyventojų diferenciacijos mažinimą. Už senaties termino ekonominiams nusikaltimams panaikinimą.
Mes prieš milijonus, metamus karams Irake ir Afganistane.
Ir Frontas atsisako laukti. Anais laikais mus mokino laukti, aukojant dabartį vardan šviesios ateities. Dabar kai kas vėl mus verčia laukti, kol ateityje įsivesime eurą, o iki jo turime susiveržti diržus. Ačiū, gerbiamieji ponai, jau palaukėme.
Mes norime, kad kiekvienas Lietuvos žmogus galėtų saugiai ir gerai gyventi ČIA ir DABAR, o ne UŽSIENYJE ir UŽPORYT. Tai principinė Fronto nuostata.
Kol Lietuvoje apie 70 procentų žmonių gyvena arba skurde, arba ties jo riba, arba vos vos aukščiau tos ribos – tol Frontas bus reikalingas ir tol itin prasminga bus jo misija: pasiekti, kad Lietuva taptų Tautos Namais namais visiems, socialinio teisingumo namais visų socialinių ir etninių grupių atstovams.
Mieli Fronto bendražygiai,
Ši diena – ypatinga diena. Ji neišvengiamai turėjo ateiti. Tai buvo tik laiko klausimas, kada atsiras mūsų Frontas. Šiandien į šį aktualiausią dabarties klausimą atsakote Jūs, čia susirinkusieji.
Šiandien čia, žiloje Lietuvos sostinėje, gimsta nauja, veržli, socialinio teisingumo siekianti politinė jėga. Šiandien mes apjungiame mūsų protus ir širdis – kurios juk plaka kairėje – į vieną solidarumo junginį. Ta proga noriu iš visos širdies padėkoti visiems Jums, ypač iniciatyvinės grupės narims, kurie šias dienas, o kai kas ir kelias paskutines naktis aukojo savo laiką ir energiją Fronto steigimui.
Ypač džiaugiuosi, kad Fronto branduolys yra sveikas branduolys. Tai žmonės, kurie neatėjo čia ieškoti materialinės naudos sau. Tai žmonės, kurie tiki tuo, ką daro, tiki pagrindine Fronto idėja, tiki naujos, teisingesnės Lietuvos būtinybe.
Nuo pat pirmųjų dienų mes iškėlėme – pirmiausia sau išsikėlėme – didelius ir ambicingus principų reikalavimus. Mes neturime teisės išklysti iš tiesos, atsakomybės, nuoširdumo kelio.
Mūsų visų darbas ir pastangos davė vaisių. Šiandien mūsų beveik trys tūkstančiai, iš šis skaičius kasdien auga. Frontas turi skyrius visuose šalies rajonuose. Frontas tampa masiniu judėjimu, ir tai džiugina. Žmonės mums skambina, užeina, rašo laiškus, reiškia norą padėti, aukoja pensijas ir algas -kaip Sąjūdžio laikais. Ir tai nestebina – Lietuva laipsniškai kyla naujam išsilaisvinimui.
Mieli Fronto bendražygiai,
Baigdamas noriu pasakyti svarbiausią. Frontu patikėjo daug Lietuvos žmonių. Apatijos jūroje Frontas tampa geresnės, teisingesnės visuomenės švyturiu. Sustiprinkime šią viltį. Sustprinkime atviru žodžiu – mes neturime ko slėpti. Paprastu žodžiu – mums nėra reikalo vynioti į vatą.
Kalbėkime tiesą. Padėkime vieni kitiems. Sugrąžinkime Lietuvai Idėją. Tikros laisvės, tikro solidarumo Idėją. Mes galime tai padaryti. Ir mes tai darome.
Ačiū Jums visiems nuoširdžiai!
Algirdas Paleckis
