Europa keičia komunikacijos strategiją – tiltą į pilietinę visuomenę kurs per žiniasklaidą
Giedrė Gorienė
„Europa pasikeitė – ji jau ne be tokia, kokia buvo prieš 50 metų, todėl šitą demokratiją reikia pakeisti kita demokratija. Ir tai padaryti mes galime kartu tik su jumis, žiniasklaida“, – toks naujas Europos iššūkis nuskambėjo Europos parlamente Briuselyje Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto surengtoje konferencijoje „Bendraujanti Europa“, į kurią buvo pakviesti žurnalistai ir leidėjai iš visų Europos Sąjungos šalių. Tarp jų – ir „Karšto komentaro“ vyriausioji redaktorė Giedrė Gorienė.
Europos parlamento Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (toliau – ESRK) jau kuris laikas rengia konferencijas, siekdamas nutiesti tiltą iš Europos į Europos Sąjungai priklausančių šalių visuomenes. Šį kartą į konferenciją „Bendraujanti Europa“ buvo sukviesti žurnalistai ir leidėjai, kadangi būtent žiniasklaida yra pagrindinė jungtis tarp Europos ir organizuotos pilietinės visuomenės. „Nes nuo to, ką jūs išsirenkate į valdžią, priklauso ne tik jūsų šalies, bet ir visos Europos ateitis. O rinkėjų pasirinkimas didele dalimi priklauso nuo jūsų – kiek jūs informuojate apie vienos ar kitos partijos bei valdžios padarytus darbus“, – sakė Europos parlamento atstovai.
Po praėjusios mano kelionės į Briuselį ir „Karštame komentare“ aprašytų įspūdžių susilaukiau kai kurių Seimo narių kritikos, kad „išvežu šiukšles iš Lietuvos“ – mat tuometinis mano straipsnis buvo pateiktas ESRK vadovams.
Tada, rašydama apie Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą, parašiau pastebėjimą, kad Lietuvos Vyriausybei ES reikalinga tik dėl pinigų – dėl galimybės „įsisukti“ į struktūrinius fondus. Tuo tarpu realūs Lietuvos Vyriausybės darbai ne integruoja, bet tolina Lietuvą nuo Europos – be ES simbolio (geltonų žvaigždučių mėlyname fone) daugelis Lietuvos gyventojų apie Europą mažai ką žino, o šalyje klestinti korupcija (ypatingai teisėsaugos bei teisėtvarkos institucijose) skatina žmonių nusivylimą Lietuva bei Europa apskritai ir skatina nostalgiją tarybiniams „geriems“ laikams. Ir toks Europos Sąjungos naujokių požiūris į narystę šioje struktūroje (kai norima tik pinigų ir nenorima savo šalių piliečių paversti tikrais europiečiais) bei šia kryptimi vykdoma politika, „Karšto komentaro“ manymu, veda prie Sąjungos subyrėjimo anksčiau ar vėliau.
Dabar, praėjus pusantro mėnesio po praėjusios konferencijos, seminare „Bendraujanti Europa“, kreipdamasis į žurnalistus bei leidėjus ir kalbėdamas apie Europos ateitį, „Karštame komentare“ išsakytas mintis pakartojo ir Europos komisijos komunikacijos generalinis direktorius Claus Sorensen: „Vyriausybės turi atsikratyti „bankų plėšikų“ įvaizdžio“.
Claus Sorensen manymu, žiniasklaida turėtų kuo daugiau bendrauti su Vyriausybėmis ir padėti joms atsikratyti „bankų plėšikų“ įvaizdžio. „Ir reikia kuo daugiau bendrauti su ministerijomis, kurioms reikėtų vengti „bankų plėšiko“ sindromo: nuvykome į Briuselį, „apiplėšėme banką“, ir, grįžę, su niekuo nesidalinsime“, – sakė jis.
„Problema ta, kad per mažai yra bendraujama. Todėl mes norėtume paskatinti visus kuo daugiau bendrauti – žurnalistus, Vyriausybes, ministerijas, nevyriausybines organizacijas. Ir diskusijos turi vykti globalinės“, – teigė Claus Sorensen, taip vadinamasis Europos „propagandos ministras“.
Europos komisijos komunikacijos generalinis direktorius mano, kad Europos Sąjungos narės per mažai žino apie Europos istoriją, trūksta žinių apie Europoje esančias religijas. „Tokios žinios turėtų būti suteikiamos jau mokyklose ir apie tai turi būti rašoma mokykliniuose vadovėliuose“, – sakė Claus Sorensen.
„Aišku, mes visko negalime žinoti – neįmanoma viską žinoti, tačiau pagrindus – Europos istorijos, Europos religijų – mes turime žinoti, nes tik tada mes galėsime diskutuoti. Ir šioje vietoje didžiulį vaidmenį galėtų suvaidinti žiniasklaida “, – kalbėjo Claus Sorensen.
Europos komisijos komunikacijos generalinio direktoriaus manymu, reikia įvesti į žmones žinias apie Europą, nes tik per komunikaciją, per atitinkamų žinių suteikimą visuomenei bus galima išguiti dabar egzistuojantį „bankų plėšikų“ sindromą.
„Politikai turi prisiimti atsakomybę už tai, ką daro. Jūs, žurnalistai, turite spausti politikus: kad jie prisiimtų atsakomybę ir elgtųsi atsakingai. Ir turi būti tokie politiniai susitarimai, nuo kurių nebūtų galima pabėgti“, – seminaro dalyviams kalbėjo Claus Sorensen.
Europa suprato, kad jos ateitis dabar priklauso nuo žiniasklaidos – mat, pasak Claus Sorensen, žiniasklaida yra ta platforma, ant kurios vyksta kovos. Ir žmonės, stebėdami tas kovas, gali pasirinkti vieną ar kitą kovojančią pusę. Ir tik žiniasklaida, egzistuojant „bankų plėšikų sindromui“, dabar gali, parodydama politikų kovas, savo politikus užspausti: „Parodykite, kur jūsų partijos programoje atsispindi šios Europos Sąjungos sutarties nuostatos?“
Ir kol žurnalistai vietinių politikų nespaus įgyvendinti savo šalyje europinės demokratijos vertybių, tol ir toliau bus gajus „bankų plėšikų“ sindromas: „nuvažiavau į Briuselį, „apiplėšiau banką“, o kaip mano šalies žmonės vargo, taip tegul ir vargsta toliau“.
„Europą prie jos narių priartinti galima tik per vietinį lygmenį – ir tai turi padaryti pilietinė visuomenė, išsirinkdama tuos politikus, kurie jai teisingai atstovaus ir kurie, išrinkti, atsakingai elgsis“, – pastebėjo Europos regionų komiteto narė Claude Du Granrut.
Kitaip sakant, niekas korupcijos piktžolių Lietuvoje už mus neišraus ir demokratijos bei teisinės valstybės ant padėkliuko neatneš – tai padaryti galime tik mes patys: veikdami kartu ir veikdami išvien prieš korumpuotus mūsų pareigūnus bei politikus.
Europos idėją – arčiau žmonių
Komunikacijos grupės viceprezidentė Jillian van Turnhout įsitikinusi, kad būtų didžiulė klaida, jei Europa, turėdama Europos Sąjungos Reformų Sutartį, nutartų komunikacijoje padėti tašką. „Ne, reikia komunikuoti, reikia dirbti. Ir reikia dirbti taip, tarsi ruoštumėmės referendumui – nes gali būti, kad kai kuriose šalyse dėl Reformų Sutarties gali būti surengtas referendumas“, – sakė politikė.
Transporto, Energijos, Infrastruktūrų ir Informacinės visuomenės grupės prezidentas Janos Toth taip pat pabrėžė būtinybę Europos idėją atnešti arčiau žmonių. Jis papasakojo, kaip Vengrijos Vyriausybė, kartu su vietinėmis savivaldybėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, padedant žiniasklaidai, pristatė ES Sutartį visuomenei. „Buvo surengtas Sutarties festivalis, kuris buvo labai populiarus tarp jaunimo, o vietos politikai Sutartį pristatė bei atšventė 57 miesteliuose ir kaimuose. Ir ši šventė, prasidėjusi spalį, baigėsi lapkritį“, – pasakojo Janos Toth.
„O dėl Lisabonos strategijos Nacionalinis ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas surengė labai didelę konferenciją – 400 žmonių diskutavo ir aptarė Lisabonos strategiją“, – Vengrijos politikų patirtimi, nešant Europos idėją į žmones, dalijosi Janos Toth.
O ką mes Lietuvoje žinome apie 2000 metais Europos vadovų pasirašytą Lisabonos strategiją, kuri, ESRK nuomone, yra vienas iš svarbiausių Europos ateičiai projektų?
Lietuvos Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Andrius Kubilius Lietuvoje kaip tik ir turėtų būti tas politikas, kuris rūpintųsi Europos idėjos įvedimu į žmones, Lisabonos strategijos, ES sutarties bei Reformų sutarties išaiškinimu Lietuvos žmonėms. Tačiau Lietuvos Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Andrius Kubilius yra tiek įsijautęs į savo „2K“ žaidimus su premjeru Gediminu Kirkilu, kad toliau savo nosies galo Lietuvoje nieko ir nemato. Taigi žurnalistams darbo, atrodo, bus vėl į valias, nes dėl tokių negražių vietos politikų žaidimų Europos idėja tolsta nuo žmonių.
„Reikia padrąsinti visuomenę, gyventojus, duoti jiems ateities Europoje perspektyvą, ir dabar esančią demokratiją pakeisti kita – dalyvaujančiąja demokratija, nes šitas modelis, kuris egzistuoja dabar, neveikia“, – apie naujas Europos tendencijas kalbėjo ESRK viceprezidentas Jean-Marc Roirant.
„ES institucijos manė, kad jos turi kontaktą su gyventojais, tačiau pasirodė, kad taip nėra – kad tai tiesiog neveikia, ir todėl mes nusprendėme, kad turime turėti kontaktą su ES piliečiai tiesiogiai“, – sakė Jean-Marc Roirant.
Politikas pažymėjo, kad statant Europos namus, jau vaikų darželiuose turi būti diegiamos vaikams žinios apie Europą, ir tiek darželiuose, tiek mokyklose vaikai turi būti mokomi kuo daugiau ES kalbų.
„Tik sukūrę žinančią ir pilietinę visuomenę, mes priartinsime Europą prie žmonių“, – sakė jis.
Apie tai, kad Europoje trūksta žinojimo, trūksta komunikacijos, galiausiai – kad yra demokratijos deficitas, kalbėjo ir žiniasklaidos atstovai iš Didžiosios Britanijos. „Nuo Vyriausybės iki žmonių – per daug didelis atstumas, ir mūsų Vyriausybė šito atstumo nesugeba įveikti“, – kalbėjo anglas.
„Taip, žmonės jaučia, kad Europa su jais nebendrauja, ir tai yra problema“, – pritarė žiniasklaidos atstovui iš Anglijos belgų žurnalistas Willy De Backer.
„Žinot, aš mokiausi Amerikoje – ten gyvenantys žmonės didžiuojasi, kad jie – JAV piliečiai. Mes esame Europos Sąjungos nariai, tačiau mes tuo nesididžiuojame. O juk mes turime didžiuotis, kad mes esame Europos Sąjungos nariai“, – pastebėjo Amerikoje mokslus baigusi žurnalistė.
Be jokios abejonės, turėtume, tačiau pagarbos Europai nebus tol, kol mūsų Vyriausybės elgsis kaip „bankų plėšikai“: nuvažiavau į Briuselį, „apiplėšiau banką“, ir su niekuo nesidalinsiu. O šitą sindromą mes išguisime tik tada, kada kiekvienas, net ir atokiausioje šalies vietoje gyvenantis pilietis žinos apie savo politikus tai, ką jie nuo visuomenės nori nuslėpti, ir turėdamas pakankamai žinių per rinkimus padarys teisingą pasirinkimą: į valdžią išrinks tuos, kurie, išrinkti, ne „vogs“ iš Briuselio „bankų“, bet realiai ves Lietuvą į Europą – kad Lietuvos žmonės galėtų gyventi taip, kaip žmonės senose demokratinėse valstybėse, – būti socialiai aprūpinti, turėtų socialines garantijas, europines pensijas ir turėtų žmogų, o ne pinigų maišą ar sistemą ginančią teisėsaugą.
Kaip įgyvendinti Europos idėją?
Europos komisijos, Europos Regiono, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto vadovai klausė Europos žurnalistų, kokių būtų idėjų dėl komunikacijos pagerinimo. Kaip būtų galima nutiesti tiltą iš Europos į pilietinę visuomenę? Kaip atnešti tas žinias į kiekvieno gyventojo namus?
„Karšto komentaro“ manymu, tai nėra neįmanoma – tiesiog reikia sukurti ir įgyvendinti koncepciją, ir nedaryti JAV klaidų: kaip sakė Komunikacijos grupės viceprezidentė Jillian van Turnhout, turint Reformų sutartį, nepadėti taško – kaip kad JAV padėjo tašką, kai, pvz., Lietuva ir kitos postkomunistinės šalys tapo NATO narėmis.
Aš labai gerai prisimenu Amerikos Vyriausybės „US Aid“ organizacijos surengtą vieną konferenciją, kurioje man teko garbė atstovauti trims Pabaltijo šalims ir skaityti pranešimą apie korupciją Pabaltijyje. Kadangi gyvenu Lietuvoje ir jau nuo seno rašau apie korupciją bei nagrinėju jos priežastis, konferencijoje detaliai išdėsčiau Lietuvos korupcijos sistemą: kaip uniformuoti banditai veikia įstatymu vardu, kokia supuvusi yra teisėsaugos čia sistema, kaip šantažas valdo daugumą valdžios vyrų ir kad demokratija Lietuvoje iš tiesų yra butaforinė.
Po mano pranešimo salėje stojo mirtina tyla. Paskui sekė audringi plojimai. Tačiau – kai su „US Aid“ vadovais bandžiau kalbėtis apie paramą ne oligarchinei Lietuvos žiniasklaidai – kad būtų finansuojama tiriamoji žurnalistika, t.y. kad būtų remiama demokratija ir Lietuvoje, o ne vien tik Ukrainoje, Baltarusijoje, Makedonijoje ir kitur, man buvo atsakyta: „Sorry, Lietuvoje jau yra demokratija“.
Tuo tarpu aš labai gerai prisimenu aukštų JAV pareigūnų žodžius įvairiuose susiėmimuose, kuomet aš dar dirbau dienraštyje ir dengiau krašto apsaugą (tai buvo viena iš trijų mano kuruojamų sričių): „Kai Lietuva taps NATO nare, korupcija Lietuvoje bus išnaikinta“.
Tačiau mes buvome apgauti, ir net labai – Lietuvai tapus NATO nare, situacija tik dar labiau pablogėjo. O Amerika, atitempusi Lietuvą už ausų į NATO, komunikacijos srityje ir kovos su korupcija srityje padėjo tašką: „O dabar – nors ir tvanas!“.
Štai, šitokios politikos pasekmė – Amerika Lietuvoje pralaimėjo propagandinį karą. Tačiau pasižiūrėkime, kur ta politika tiek Ameriką, tiek Lietuvą nuvedė.
Padėjusi tašką Lietuvoje, Amerika buvo tikra, kad ji Lietuvą jau turi, ir nusprendė, kad tai bus geriausia vieta demokratiją į kitas buvusias TSRS šalis eksportuoti.
Tačiau – ar gali būti demokratijos eksportuotoja šalis, kuris pati tos demokratijos neturi? Nes tai, kad Lietuvos Konstitucijoje įrašyta žodis „demokratija“, iš tiesų dar visai nereiškia, kad čia ta demokratija yra.
Taigi pamiršusi Lietuvą, padėjusi tašką komunikacijos srityje, Amerika ėmė uoliai eksportuoti demokratiją į Baltarusiją. Rezultatas – Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukošenka sėdi savo vietoje, o demokratijos eksporte dalyvavę mūsų „valstybininkai“ tapo pogrindiniais milijonieriais – nes, neoficialiais duomenimis, „išplauta“ apie 300 mln. JAV dolerių.
O dabar pažiūrėkime, kaip Lietuva ir Lietuvos gyventojų gyvenimas galėjo pasikeisti per tuos kelis metus, kai esame NATO nariai, jei tie pinigai, kurie buvo investuoti į „džinsinę“ revoliuciją, būtų investuoti į demokratiją Lietuvoje ir būtų investuoti tinkamomis kryptimis, o tai yra į: 1) visuomeninius gerai apmokamus gynėjus; 2) tiriamąją žurnalistiką; 3) nepriklausomus socialinius mokslinius tyrimus (universitetai ir mokslo tyrimo institutai privalo turėti galimybę atlikti nepriklausomus mokslinius tyrinėjimus tokiomis temomis: 1) korupcinio – politinio susiklostymo ir funkcionavimo mechanizmų ypatumai; 2) politinės kultūros problemos; 3) visuomeninės sąmonės valdymo bruožai. Taip pat turėtų egzistuoti galimybė užsakyti aukštųjų mokyklų, universitetų bei mokslo tyrimo humanitarinius projektus (korupcijos reiškinių; politinio elito formavimo; socialinės atskirties; netiesioginio emigracijos skatinimo; demokratijos stokos problemų; pilietinės visuomenės veiksmų slopinimo juridinėmis priemonėmis; „valdomos demokratijos“ pasireiškimo formų, apraiškų ir deformacijų) konkursų būdu. Ypatingai svarbu ištirti „valdomos demokratijos“ , kaip visų postkomunistinių šalių, demokratijos deformaciją (kada sudaryta demokratinių valstybės valdymo bei įvairių pasireiškimo formų regimybė, o tuo tarpu yra tobulai sukurta sistema, kad į valdžią per rinkimus visada ateitų tie patys ir tie patys, ir kad tas pats klanas niekada nenueitų nuo valdžios, t.y. kad daugiapartiniai rinkimai sudarytų demokratijos regimybę).
Paskaičiuokime: 500 milijonų JAV dolerių (tiek, KK duomenimis, buvo investuota į paskutinę „džinsinę“ revoliuciją) – tai apie 1 mlrd. 250 mln. litų. Už tokią sumą, teisingai investavus į demokratijos sampratą, Lietuva galėjo būti jau visai kitame lygmenyje: nepriklausomi ir oligarchams nedirbantys žurnalistai galėjo „apsiginkluoti“ aukščiausios kokybės aparatūra ir fiksuoti bei kelti į viešumą pačius slapčiausius ir purviniausius mūsų valdžios ar teisėsaugos organų sandėrius bei korupcijos faktus. Patiems geriausiems advokatams galėjo būti apmokėta kaip visuomeniniams gynėjams, kad šie atstovautų kaltinamiesiems pačiose juodžiausiose, baltais siūlais siūtose bylose (įskaitant ir nepriklausomus, Vakaruose atliktus tyrimus – nes kai mūsų ekspertai aiškina, kad kulka, slysdama vamzdžiu, gali pakeisti kalibrą, t.y. sumažėti, ir teismas tokias nesąmones priima už gryną pinigą, ir žmonės dėl to nuteisiami iki gyvos ar panašiai, tai tokie dalykai yra iš tiesų ne kuriantys, bet griaunantys valstybės teisinius pamatus) . Viena, antra, trečia tokia byla sugriauta ir paviešinta – ir viskas: sistema būtų sugriuvusi (mat ši sistema pagrindinai laikosi ant „nurašytų“ bylų – kai už policijos agentų padarytus nusikaltimus kalėjimuose turi sėdėti tų nusikaltimų nepadarę asmenys; be to, visuomeniniai gynėjai būtinai reikalingi, kad teisinė sistema normaliai pradėtų funkcionuoti – daugeliu atvejų gynėjų bylose iš viso nebūna, t.y. jie tik atlieka prokurorų pagalbininkų – statistų vaidmenį), nes sistema būtų bijojusi – kad kiekvienas žingsnis tolyn nuo demokratinių vertybių ir teisinės valstybės bus paviešintas, o tą žingsnį žengęs – pasmerktas.
Ir būtent taip – griaunant vieną sufalsifikuotą bylą po kitos, tvirtinant teisinę sistemą, skelbiant giluminius žurnalistinius bei nepriklausomus mokslinius tyrimus apie visuomenės sąmonės valdymą (pvz., per horoskopus ar šamanizmą), „valdomą demokratiją“ ir pan., būtų sugriautas tas korupcinis „valdomos demokratijos“ valstybinis pamatas, ant kurio ir yra pastatyta tai, kas dabar tik vadinasi teisinė ir demokratinė valstybė. Ir kol tas pamatas bus nesugriautas, o jo vietoje nebus pastatytas kitas, tol Lietuva (ir kitos postkomunistinės valstybės) niekada negalės būti patikima Europos ir NATO partnere ir demokratijos eksportuotoja: mes mūsų korumpuotiems valdžios bei spec.tarnybų vyrukams „demokratija“ ar „demokratijos eksportas“ tėra dar viena gera biznio rūšis.
Aš labai gerai prisimenu vieno mūsų politiko pasakojimą apie tai, kaip Vokietija išsprendė teisėsaugos problemas. Korumpuoti teismai ir priklausomi teisėjai buvo viena iš pagrindinių buvusios VDR problemų. Ir tuomet FDR, susijungusi su VDR, žengė tokį žingsnį: pakeitė visus VDR teisėjus.
Aišku, Lietuva (ir kitos postkomunistinės šalys) neturi iš kur paimti ir kuo pakeisti mūsų teisėjų, todėl šitoje vietoje tiek Europos, tiek atitinkamų JAV institucijų indėlis į demokratijos įdiegimą Lietuvoje turi būti toks: investavimas į nepriklausomus žurnalistinius tyrimus, visuomeninius gynėjus (ir nepriklausomas teisines ekspertizes) bei nepriklausomus mokslinius tyrimus. Nes žurnalistai – jokiu būdu nepamirškite to – yra visuomenės „sanitarai“, ir be jų pagalbos šitos postkomunistinės sistemos Vakarai neįveiks.
Taigi Amerika, padėjusi tašką po pokomunistinių šalių įstojimo į NATO, pralaimėjo (nes čia, kaip ir santuokoje, – parašo padėjimas dar nereiškia santuokos: jei abi pusės neis viena kryptimi ir nedirs kartu, tuomet tokia santuoka pasmerkta žlugti). Ir todėl Europa, nusprendusi po Reformų Sutarties nepadėti taško komunikacijos srityje, žengė labai teisingą žingsnį. Tik – finansavimo prioritetai ES šalyje naujokėse tikrai turi būti kitokie – pakelėse iškabinėtais didžiuliais plakatais su ES mėlyna vėliava ir geltonomis žvaigždutėmis Lietuvos (ir kitų pokomunistinių šalių) prie Europos nepriartinsi. Todėl turi būti keičiami prioritetai – kadangi postkomunistinėse šalyse egzistuojanti tiek didžioji oligarchinė žiniasklaida, tiek egzistuojanti korumpuota teisėsaugos ir valdžios sistema yra pagrindiniai Europos ardomieji faktoriai, kurie ne artina, bet tolina Europą nuo jos žmonių. Pavyzdžiui, dabar (pagal sociologines apklausas) daugiau negu 50 procentų apklaustų Lietuvos gyventojų ilgisi senų „gerų“ sovietinių laikų – nes nepriklausomoje Lietuvoje, kuri yra Europos Sąjungos ir NATO narė, nėra nei teisingumo, nei socialinių garantijų, nei žmogaus teisių užtikrinimo, nei normaliai funkcionuojančios sveikatos sistemos, nei elementariausios pagarbos darbo ar pensinio amžiaus žmogui, ir todėl žmogus su nostalgija prisimena tuos senus „gerus“ laikus, kada, neradęs teisybės Lietuvoje, galėdavo ją rasti Maskvoje. O kai dabar girtas kelių policininkas užmuša su automobiliu tris vaikus ir jo kraujyje alkoholio „nerandama“, kai policininkas užmuša futbolo sirgalių, tačiau policija nesugeba nustatyti, kas tai padarė, kai policijos automobilio bagažinėje paslaptingomis aplinkybėmis numiršta žymus rašytojas, tačiau policija neįvardija rašytoją vežusių pareigūnų pavardžių, kai policijos areštinėse ir tardymo izoliatoriuose „kariasi“ suimtieji, o kaltinamieji policijos areštinėse sąmonę praranda „dėl per daug įtempto mąstymo, pasikarti ar ne“, kai klesti nebaudžiamumas ir korupcija, tai tauta, už alaus butelį įstojusi į Europos Sąjungą, „iššlavusi“ Briuselio „bankus“, už tą patį alaus butelį gali ir išstoti – nes „viskas, kas dabar negatyvaus vyksta Lietuvoje, „vyksta su aukščiausiojo – Briuselio – žinia ir palaiminimu“ (tokia nuostata dabar tvyro žmonėse; mat Briuselyje jie neturi kam pasiskųsti ir nuo tokio pasiskundimo antpečiai Lietuvoje niekam nenulėktų, kaip kad būdavo sovietmečiu, pasiskundus atitinkamiems pareigūnams Maskvoje).
Ir todėl norint sukurti pagarbą Europai ir įdiegti didžiavimąsi Europos Sąjunga, pirmiausia Europa turi padėti ES šalims naujokėms, išgyvenančioms siaubingą komunistinio režimo išsivadavimo laikotarpį, įgauti pasitikėjimą pačiais savimi ir atsinaujinti – ištiesti pagalbos ranką sunaikinant tą siaubingą režimą, kuris mutavosi iš Komunistų partijos ir KGB. Priešingu atveju šitas mutantas sugrauš visą Europą (čia, kaip medicinoje: vėžį reikia išoperuoti laiku, nes kai prasidės metastazės, tai jau visą kūną gydyti bus per vėlu, ir jokie vaistai jau tada nebepadės).
Ir tas tiltas, kuris sujungs Europą su vietinių šalių visuomene, be jokios abejonės, bus žiniasklaida -ne korumpuota, ne oligarchinė, falsifikuojanti dabartį ir ateitį, bet nepriklausoma žiniasklaida, kuriai ne tas pats, kokioje Europoje – ir Lietuvoje – gyvens mūsų vaikai.
Ir dar – pastaruoju metu pabuvojusi konferencijose bei seminaruose Briuselyje, aš supratau, kodėl čia, Lietuvoje, mes tiek mažai žinome apie Europą: nes kas Lietuvoje sirgtų nostalgija seniems „geriems“ komunistiniams laikams, jei mūsų valdžia kalbėtų apie europines vertybes, vieningą pensijų sistemą , vieningą policiją bei žmogaus teisių užtikrinimą, pagarbą žmogui, ir šitas europines vertybes diegtų kiekvienoje srityje, kiekviename žingsnyje, o iš nevykdančiųjų valstybinių institucijų reikalautų kuo griežčiausios atsakomybės? Galiu užtikrinti, kad tuomet atsakymas būtų vienas: gal tik buvę komunistai, kagėbistai ir KGB rezervistai, kuriems tokioje „valdomos demokratijos“ korumpuotoje Lietuvoje šiandien gyventi gera.
Ir todėl mūsų valdžios politika šioje plotmėje labai aiški: „Back to the USSR“. Aišku, prieš tai „apiplėšus“ Briuselio „bankus“…
Bet ar mes jiems tai leisime?
