Eugenijus Jovaiša
Akademikas, LVŽS frakcijos Seime narys
2022 metų gegužės 1 dieną įsigaliojo naujos vardų ir pavardžių užrašymo asmens dokumentuose taisyklės. Lietuvos visuomenė puikiai žino, apie ką kalbama. TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos rūpesčiu Seime įteisintą lotyniškų raidžių – W, X ir Q – vartojimą užrašant vardus ir pavardes. Deja, tačiau nemenka dalis Lietuvos visuomenės nemato tų trijų raidžių galimo poveikio valstybinei – lietuvių – kalbai.
Bet viena bėda – ne bėda. Dabar veikiančio įstatymo priėmimo metu tos pačios jėgos padarė viską, kad nustotų galioti ir valstybinei kalbai būdingos vardų ir pavardžių užrašymo taisyklės. Parlamentinė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija Seime buvo įregistravusi pasiūlymus, kad bent jau iki tol galiojusi užrašymų tvarka išliktų. Tačiau tie keturiolika pasiūlymų valdančiųjų pajėgomis be jokių skrupulų buvo atmesti.
2022 metų pabaigoje iš apie asmenvardžius informaciją turinčių institucijų gavau duomenis, kaip naujoji tvarka paveikė asmenvardžių rašybą. Pasirodo, kad nuo 2022 metų gegužės 1 dienos iki gruodžio mėnesio 532 asmenims buvo išduoti asmens tapatybės dokumentai, kuriuose buvo įrašytos lotyniškos abėcėlės raidės w, x, q. Per tą patį laikotarpį 270 asmenų buvo išduoti dokumentai, kuriuose naudojamos lotyniškos abėcėlės raidžių kombinacijos cz, sz, sch, pakeitusios valstybinėje kalboje įprastas abėcėlės raides. 89 asmenys savo vardus ir pavardes pakeitė taip, kad teko panaudoti ir raides w, x, q, ir raidžių kombinacijas cz, sz, sch. Taigi vienaip ar kitaip pavardes pakeitė 711 Lietuvos Respublikos piliečių. Pridėkime taip pat ir 3452 piliečius, kurie teismų dėka užrašė asmenvardžius nevalstybine kalba dar iki 2022 gegužės 1 dienos. Tai yra, dar iki įstatymui įsigaliojant.
Lietuvos žmonės gali paklausti, kur tos pavardės yra įrašomos. Atsakymas – valstybės asmenvardžių registre. Ir čia iškyla klausimas, kuris nėra nekaltas: kas, kada ir kokiu potvarkiu vadovaudamasis, leido mūsų registre atsirasti valstybinei kalbai nebūdingiems rašmenims, kai jokie įstatymai iki 2022 metų gegužės 1 dienos to neleido? Europos valstybių registruose nerasite užrašų ne valstybine kalba.
Be abejo, oponentai man gali paprieštarauti: kaipgi ne. Juk Lenkijos Respublika leidžia pasuose įrašus ir nevalstybine kalba. Pavyzdžiui, pavardė Jovaiša gali būti užrašyta su lietuviška „š“. Taip, tai yra tiesa. Bet yra ir kita tiesa.
Reikėjo tikėtis, kad toks pat įrašas atsidurs registre. Deja. Paso įrašas ir lieka tik įrašu popieriuje. Lenkijos valstybės asmenvardžių registre nėra jokios galimybės daryti kokius nors kitokius įrašus ne lenkų kalba. Ir štai tūla lietuvaitė ar lietuvaitis su lenkišku lietuviškais rašmenimis pasu atsiduria banke ar kitur, kur itin stropiai tikrinama asmens tapatybė. Ir, deja. Tokio asmens su įrašu „š“ pase registras nepripažįsta.
Tai 4163 asmenvardžių įrašai nevalstybine kalba (3452 iki tai leidžiančio įstatymo įsigaliojimo, teismų sprendimu ir 711 jau įstatymo tvarka) yra daug ar mažai? Beprasmis būtų ginčas. Labiau neramina kitas dalykas – asmenvardžių užrašymo sistemoje atsirado valstybinei kalbai nebūdingi užrašai, kurie iš esmės reiškia, kad keičiama ir valstybinės kalbos abėcėlė. Pasigirs balsų, kurie sakys, kad tai yra tik labai nedidelis naujų pavardžių skaičius, kad tos raidės nebus naudojamos lietuvių kalboje. Bet tie sakantieji užmiršo, kad vienas iš svarbiausių valstybinės kalbos tikslų yra tai, kad valstybės piliečiai laisvai tarpusavyje susišnekėtų, kad mokėtų tarti ir užrašyti pavardes.
Ar, nekeičiant valstybinės kalbos abėcėlės, pavyks taisyklingai ištarti, pavyzdžiui, pavardę Portusiewicz. Ar reikės ją tarti paraidžiui – „PORTUSIE (DVIGUBA W) I (C IR Z)“? Valstybinėje kalboje su tokiais garsų užrašymais nesusiduriama. Jei tikėsime tuo, ką šneka ramintojai ir nesimokysime svetimų valstybinei kalbai raidžių ir junginių, svetimais rašmenų junginiais užrašytų pavardžių neištarsime. Nenoriu būti blogu pranašu, bet atsisakius valstybinei kalbai būdingo asmenvardžių užrašymo, ilgainiui atsiras įrašų, kurie bus pritaikyti prie anglų, prancūzų, italų, belgų ir kitokių lotyniškais rašmenimis rašančių kalbų.
Nesunku suprasti, kad Seimo priimtas naujasis asmenvardžių įstatymas iš viešojo gyvenimo stumia valstybinę kalbą. Ir šį žygį pradėjusi Seimo valdančioji dauguma neaišku, ar sustos. Nauja valstybinės kalbos naikinimo banga netruko mus pasiekti, nes ji yra logiška asmenvardžių užrašymo įstatymo tąsa, atverianti kelią dvikalbystei ar net trikalbystei. Panašu, kad norima ir siekiama atkurti 1988 metų padėtį, kai lietuvių kalba nebuvo valstybinė, o tik viena iš kalbų tuo metu vis dar okupuotoje Lietuvoje.
Lietuvių kalbos instituto darbo grupė 2023 metų lapkričio mėnesį išanalizavo Seimo TS-LKD frakcijos narės Dalios Asanavičiūtės įregistruotą Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą. Štai esminės šios darbo grupės išvados, kurias patvirtino minėto instituto Taryba ir pasirašė jo direktorė dr. Albina Auksoriūtė:
„Įstatymo projektas (toliau – Projektas) neužtikrina Konstitucijos 14 straipsniu numatyto konstitucinio valstybinės kalbos statuso ir negarantuoja jos vartojimo viešajame Lietuvos gyvenime, neįtvirtina tinkamos tvarkybos, priežiūros ir apsaugos. Jis devalvuoja valstybinės kalbos statuso vertę: siaurina lietuvių kalbos vartojimo erdvę kitų kalbų naudai ir menkina prestižą. Įstatymas grąžina į 1988 m. būklę, kai lietuvių kalba viešajame gyvenime buvo ne vienintelė valstybinė, o tik viena iš kalbų.
2. Projekte neatskleista valstybinės kalbos konstitucinio statuso esmė, nesuformuluotas įstatymo tikslas.
3. Projektas sudaro sąlygas lygiavertei dvikalbystei ar daugiakalbystei Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose, dėl to išnyksta ir lietuvių kaip valstybinės kalbos statusas.
4. Projektas neapima visų valstybinės kalbos vartojimo sričių: iš jo pašalintas dabar galiojančiame Valstybinės kalbos įstatyme (toliau – VKĮ) esantis asmenvardžių klausimas, prievolė bendraujant su užsienio institucijomis vartoti ir valstybinę kalbą; susiaurinti lietuvių kalbos taisyklingumo reikalavimai.
5. Nors Projekto preambulėje deklaruojama valstybinės kalbos apsauga, tačiau nėra nė vieno punkto, kuriuo būtų numatyta užtikrinti lietuvių kalbos apsaugą, neįtraukta nuostata, kad visos valstybės institucijos pagal savo kompetencijos sritis poįstatyminiais aktais užtikrina šio įstatymo įgyvendinimą.
6. Projektas aiškiai neapibrėžia, kokiõs bendrijų ir bendruomenių kalbos ir kokiose srityse nereglamentuoja.
7. Projekte kai kurios sąvokos (bendrinė lietuvių kalba, bendrinės lietuvių kalbos norma, kalbos tvarkyba) apibrėžtos netiksliai arba apibrėžčių iš viso nėra. Neapibūdinta esminė šio įstatymo sąvoka – valstybinė kalba ir jos santykis su bendrine lietuvių kalba. Nepaaiškinta, kaip suprantamos su valstybinės kalbos funkcionavimo terpe tiesiogiai susijusios sąvokos viešoji erdvė, viešasis gyvenimas, viešojo gyvenimo sritys, viešoji informacija ir kt. Tai sudaro pagrindą įvairioms įstatymo aprėpties ir jo taikymo interpretacijoms.
8. Projekte valstybė neįsipareigoja užtikrinti lietuvių kalbos gyvybingumo ir tęstinumo. Skirtingai nei dabar galiojančiame įstatyme (VKĮ 12 str.), jame atsisakoma įpareigojimo išmokyti lietuvių kalbos valstybės nustatyta tvarka. Šiuo Projektu valstybė negarantuoja teisės įgyti visų švietimo pakopų išsilavinimą lietuvių kalba (plg. VKĮ 11 str.).
9. Projekte nėra reikalavimo užtikrinti valstybinės kalbos mokėjimo kokybę – mokėti lietuvių kalbą valstybės nustatytu kalbos mokėjimo lygiu pagal profesiją ir pareigas.
10. Projekte neužtikrinamas visavertis lietuvių kalbos vartojimas skaitmeninėje terpėje: viešosioms paslaugoms teikti, kalbos duomenims kaupti ir apdoroti, dirbtiniu intelektu grįstoms technologijoms kurti. Valstybinė kalba skaitmeninėje terpėje turi garantuoti lygias visų Lietuvos piliečių galimybes dalyvauti politiniame, socialiniame bei kultūriniame gyvenime, ir būti lygiavertė kitoms Europos Sąjungos kalboms.
11. Projekte nesuderintos nuostatos dėl valstybinės kalbos politikos kūrimo ir jos vykdymo priežiūros institucijų. Tai neatitinka Konstitucijos 5 str. įtvirtinto valdžių padalijimo principo.
12. Projekte nenumatyta atsakomybė už Įstatymo reikalavimų pažeidimus. Priešingai, panaikintas visas VKĮ esantis skyrius „Atsakomybė ir kontrolė“.
Išvada: Kadangi Projektas neįtvirtina Konstitucijos 14 straipsniu įteisinto lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statuso, susiaurina jos funkcijas ir aprėptį numatydamas lygiavertę dvikalbystę Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose bei viešajame gyvenime, negarantuoja valstybinės kalbos apsaugos, neužtikrina jos tvarumo, stiprėjimo ir plėtros, tai jis neatitinka konstituciniams įstatymams numatytos paskirties. Projekto analizė turi parodyti, kad Valstybinės kalbos konstituciniu įstatymu būtina siekti pagrindinio tikslo – užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos tvarumą, tęstinumą ir plėtrą. Dabartinė Lietuvos teisinė bazė sutvarkyta pagal daugeliui Europos valstybių įprastą modelį, todėl valstybinės kalbos statusas turi būti detalizuotas apimant visas valstybės sritis (mokslo, švietimo, visuomenės informavimo, socialinės apsaugos, užsienio politikos ir kt.), o įstatymo nuostatos įgyvendinamos kitais Vyriausybės įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais.“
Nieko daugiau pridurti negaliu. Tai mūsų kalbos specialistų išvada. Bet keliu kitą, politinį, klausimą – ar mes neišvalstybinsime Lietuvos? Nelieka vieningos asmenvardžių užrašymo sistemos, registre rašmenys – nevalstybine kalba, kėsinamasi į visą Lietuvą vienijantį kalbinį vientisumą. Ir čia aš prisimenu Seimo nario priesaiką. Joje yra įsipareigojimas saugoti Lietuvos Respublikos žemių vientisumą. Tai kas gi yra tas mūsų valstybės žemių vientisumas? O ar žemių vientisumas neatsiranda ir iš kalbinio vientisumo, ir iš kalbinės erdvės arealo, kurį užima tauta tam tikroje teritorijoje? Ir tyliai sau mąstau, tai kaip čia dabar yra su ta Seimo nario priesaika. Tai kaip čia dabar yra ir su mūsų valstybinę lietuvių kalbą saugančia Lietuvos Respublikos Konstitucija
