Sergejus Sokolovas
Liepos 31-ją, netoli Narvos easnčiame Estijos miestelyje Sinimiae, įvyko kasmetinis estų SS-legiono "veteranų" sąskrydis, skirtas 1944 metais vykusių kovų su tarybine armija, vadavusia Narvą, metinėms. Tuomet fašistinės pajėgos buvo sutriuškintos tarybinių padalinių, kurių sudėtyje, beje, kovėsi ir Aštuntojo estų šaulių korpuso kariai.
Per kovinę operaciją žuvo dešimtys tūkstančių karių. Aišku, ir nacių, kurių gretose "už laisvę" kovėsi ir 20-osios estų vaffen-SS divizijos smogikai. Tačiau būtent per šią kovinę operaciją LAISVĘ atgavo dešimtys tūkstančių čia veikusios koncentracijos stovyklos "Kloaga", kurią iš esmės ir valdė estų vaffen-SS, kalinių.
Kaip ir kasmet, sąskrydyje buvo eksponuojami nacistinio pobūdžio leidiniai, daugelis kurių kitose šalyse, tarp jų ir Vokietijoje, yra uždrausti. Kaip ir kasmet, nuo vaffen SS legiono (SS 20-sios estų grenadierių divizijos) "veteranų" ir juos palaikančių naujųjų nacių sueigos atsiribojo oficialioji Estijos valdžia (juk ji vis dėl to privalo laikytis viešų Europos Sąjungos nuostatų). Tačiau, matyt, būta ir "neviešos" Estijos valdžios – renginio išvakarėse į šalį nebuvo įleisti antifašistai iš Suomijos, Latvijos bei Lietuvos. Tuo tarpu pronacistinių organizacijų atstovai iš Latvijos į šią šalį buvo įleisti.
Tarp tų, kurių Estijos vaffen-SS palikuonys neįleido į šią Europos Sąjungos šalį, buvo ir šio straipsnio autorius.
Nuo Rygos iki Estijos Sienos
"Kaip malonu, kai žinai, jog tavęs laukia… Jei laukia, vadinasi – ilgisi", – garsiai šmaikštavau aš, kai dar Rygoje, mūsiškiams stovint šalia netrukus išvyksiančio autobuso, pasklido žinia – Estijos pasienyje jau laukia mūsų autobuso. Ten sutelktos policijos pajėgos. Būta nurodymo nepraleisti. Taip kalbėjusieji, berods, nurodydavo radijo stotį "Europa plius".
Mūsiškiai – tai virš dvidešimt Latvijos antifašistinio komiteto jaunuolių, ir mes – trys Lietuvos Socialistinio Liaudies Fronto (SLF) nariai, ir žurnalistės-reporterės, atstovaujančios Rusijos televizijai, transliuojančiai užsieniui (dėl to vėliau bene 20 Estijos policininkų užmirš tiek rusų, tiek anglų kalbą).
Taigi, liepos 30-ją, penktadienį, apie 19 valandą, iš Rygos išvyko autobusas su užrašu (anglų kalba) "Pasaulis be nacizmo" (tarptautinė organizacija, organizavusi protesto piketą prieš vaffen-SS sueigą Sinimiae prieigose). Šiuo autobusu ir skubėjome ten, kur, kaip jau rašiau, mūsiškių labai jau nekantriai laukė.
Jaunimo būta linksmo, jie garsiai kalbėjosi, juokėsi, klegėjo, pasakojo anekdotus…Vieno kito rankoje buvo ir alučio butelaitis. Tai – normalus, kasdieniškas jaunimas. Tikrai ne iš kokio nors propagandinio filmo apie karą. Tačiau būtent tokie, tikri, o ne sugalvoti jaunuoliai ir kaudavosi įvairiuose mūšiuose, priešakinių pozicijų barikadų mūru tapdami. Ir istorija nešykšti pavyzdžių. Ir, regis, ateitį dosniai praturtisianti. Ir gal būtent todėl važiuoja MŪSIŠKIAI tais miškingais keliais, skrodžiančiais gražią Latvijos žemę. Kartais sustojame. Kas parūko, kas krautuvėn užsuka (iš angelų, anot šventraščio, tik velniai išsivystydavo). Kažkodėl atrodė, kad visai netoli jūra. Tokias sąsajas galbūt sukeldavo gaivus vakaro vėjas ir besileidžainčios saulės spinduliai, atsisveikindami su mumis pro ošiančių pušų properšas.
Greta greitakalbe klegėjo dvi žurnalistės: "Na ir reportažas bus, na geras!…". Atpažįstu tai, kas yra būdinga bene visiems žurnalistams – REPORTAŽAS SVARBIAU UŽ ĮVYKĮ.
O žinote, juk tai nuostabu! Nes ko būtų vertas įvykis, jei ne žinių apie jį sklaida. Ir kuo taptų žmogus, savo darbu nesižavintis. O tai, kad jos taipogi yra MŪSIŠKĖS, buvo aišku, kaip sakoma, be įrodymų. Nes kokių dar ir kam reikėtų įrodymų, jei visi toliau, duobėtaisiaisi Latvijos keliais, artėjame prie barikados. Gal ir negimtų tą akimirką šis žodis, jei netrukus visų nepasiektų antifašistinio jaunimo vado (įsidėmėjau jo vardą – Janis) komanda – artėjame prie Estijos, visiems susitvarkyti, visiems nurimti! Elgtis mandagiai ir santūriai! O jei kas (man itin patiko jo tolesni žodžiai), – VKLIUČIAJEM DURAKA JEVROPEISKOVO SOJUZA (įjungiame Europos Sąjungos kvailelį, antai, – mes, ES piliečiai, esame šengeno zonoje ir turime teisę važiuoti toliau).
Šis posakis paliko man įspūdį ne tik dėl savo šmaikštaus turinio. Nežinau, ar daugelis žmonių tokiomis akimirkomis suvokia pagrindinę nūdienos tiesą – viskas sprendžiama ne ten, kur mūsų "taip laukia", o žymiai toliau ir aukščiau. Tie, kas "mūsų laukia", tėra tik vykdytojai, kuriems "iki mėnulio" – ką tu jiems sakysi, įrodinėsi, "įjungsi". Netrukus ir jie, vykdytojai, "įjungs kvailelius". Kitaip jiems negalima. Kaip ir vaffen SS, – taip pat ir jo Estijos legionas buvo Reicho įsakymo vykdytojai. O dabar "įjungiami" mitaip apie tai, kad SS nešė žmonėms kažkokią – tai laisvę. Grįžęs nuo apmąstymų į tikrovę, suvokiu – artėjama prie barikados. Ir todėl visi neišvengiamai vis vien ginčysis tik su vykdytojais, būtent jiems įrodinės, jų klausinės, juos įtikinės. Ir Europos Sąjungos, kaip išganingo demokratijos šarvo, vardas bus paminėtas žymiau daugiau kartų, negu kadaise, kai valdžios buvome raginami pritarti įsijungimui į ją.
Ties barikada
Autobusas jau rieda pro Valką – Latvijos miestelį ties siena su Estija. Netrukus praskriejo paskutiniosios latviškos grytelės, ir mes įriedėjome į aikštę, kur autobusą kaipmat apsupo bene dvidešimt įvairių žinybų policininkų.
Gal penkias minutes (buvo jau po 21-os valandos) niekas pas mus neatėjo. Autobusą apžiūrinėjo ir fotografavo (filmavo) iš išorės. Po to įėjo keli pasienio policijos pareigūnai ir, nieko mūsų neklausdami (tad legendos apie ekskursiją neprireikė), surinko visų žmonių asmens dokumentus.
Vėliau sulaukėme muitinės pareigūnų. Jie gan paviršutiniškai apžiūrėjo asmeninius daiktus. Neapseita be humoro žiupsnelio. Vienas pareigūnas, išvydęs viename krepšyje sulankstytą (be koto) Latvijos valstybinę vėliavą, įtariai paklausė – aa čtou eetouu? ( O kas tai?) ("čtou eetouu" kitą dieną vis gi suplevėsavo antifašistiniame pikete).
Vėliau į autobusą sugrįžęs Janis informavo – dokumentų patikra užtruks, nes sugedo kompiuteriai (nemirtinga bei patikima, kaip ir pas mus, prieš šešerius metus norint "neįleisti" adamsų šeimynėlės konkurentės). Policija nurodė visiems likti autobuse. Tuo tarpu policininkai tikrino bagažines, spinteles, apžiūrinėjo visus vidaus bei išorės angas, nevengė net šiukšliadėžių turinio. Ieškojo ginklų? Sprogmenų? Ko nežinau, komentuoti negaliu.
Tačiau mūtų kantrybė, taip pat ir "paklusnumas", turėjo ribą. Nesutikome būti autobuse, išėjome į lauką. Policininkai jokių priemonių nesiėmė. Po kelių minučių – dar viena naujiena. Kelių policininkai informavo – jūsų autobusas techniškai netvarkingas (neva yra kažkokių plyšelių padangose bei dar kažko), tad Estijos teritorijon įvažiuoti negalės.
Praeina valanda. Dokumentų neatgauname. Jaunimas vis mėgina įrodyti pasieniečiams, kad jie šiurkščiai pažeidžia šengeno erdvės piliečių teises, vis reikalauja, kad šie "išduotų" tikrąsias mūsų sulaikymo priežastis. Juk pro šalį važiuoja daugybė mašinų, vilkikų, autobusų. Niekas jų nestabdo, netikrina. Tuo tarpu prie manęs priėjęs policininkas man dėstė: "Kaip tik šią savaitę vyksta autobusų techninės būklės patikra visoje Europoje. Tai esą nesunku patikrinti".
Geriausias patikrinimas – "čia pat ir nedelsiant". Padėjo "telekamera" – tos pačios televizijos, kurios dvi reporterės, kaip jau rašiau, važiavo su mumis (operatorius laukė pasienyje). Kai "telekamera" priartėdavo tai prie vienos, tai prie kitos (skirtingų žinybų) policininkų grupės, šie iš pradžių siuntinėjo žiniasklaidos atstovus nuo vienų prie kitų (čia štai jų kompetencija, o ne, čia anų žinioje…), o vėliau staiga pamiršo rusų kalbą. Reporterė pakartojo savo klausimus angliškai! Bet… buvo leista suprasti, kad ir šios kalbos Estijos pasienio pareigūnai nesupranta.
Man galėjo susidaryti įspūdis, kad patekau ne į Europos šalį, o į vietovę, apgyvendintą kažkokios laukinės genties, kuri šiaip sau mus sulaikė, negali su mumis susikalbėti, ir patys nesuvokia, ko iš mūsų nori. Galėjo. Tačiau, kai nebuvo telekameros, jie vis gi kažką paaiškindavo. Pavyzdžiui, šių eilučių autoriui.
Pastebėjau, kai aš tardavau žodžius "siena", "pasienis",tada jie pradėdavo man aiškinti tai, ką prieš tai mes bergždžiai (na, tom akimirkom, kai jie rusų kalbą pamiršdavo) mėginome įrodyti jiems – DABAR SIENŲ NĖRA (turima galvoje šengeno erdvė)
– O tai kur mes, ir kas čia vyksta policijos žiedo apsupty?
– O tai eilinis patikrinimas… –
Taip mes bene dvi valandas vieni kitiems stūmėme ir stūmėme tą "Europos Sąjungos kvailelį". Ilgainiui karšti ginčai pavirto abejingai "lemties laukimu". Yra laiko ir pagalvoti. Kad ir apie tą pačią šengeno erdvę, juolab, kad atsidūriau šalia kelio, kuriuo nepaliaujamai riedėjo niekieno netikrinami automobiliai.
Prieš dvejus metus ilsėjausi Graikijoje. Tada savo kailiu patyriau šengeno suteikiamus privalumus. Nors niekuomet nebuvau ES liaupsintojas, bet tada, Herakliono oro uoste, pasidžiaugiau dėl to "sienų nebuvimo". Padėjo sunkūs krepšiai ir karštis, smogęs tuoj pat, vos tik palikau lėktuvą. Kitiems – ilgos eilės, nutįsusios prie pasų kontrolės, o mums… . Akimirka – ir mes jau ten. Kita šalis, kiti žmonės, o sienos nėra. Na, ar ne puiku? Ar kas neapsidžiaugtų visu tuo, kai tik yra tikra, o ne persmelkta cinizmu ir melu.
Prisiminimus nutraukė vis ta pati giesmė iš jų pusės (matyt, ir jiems jau nuobodu pasidarė) – dabar sienų nėra, tik va autobusas jūsų toks netvarkingas, ir tie kompiuteriai, velniai rautų… mes ir PATYS NORIME, KAD GREIČIAU BŪTŲ.
O štai dar vienas mano ir vieno policininko dialogas.
– Tai kur jūs vykstate.
– Na gi ekskursijon (laikausi legendos), dar niekad nesu buvęs Estijoje (tikra teisybė)
– Aaa… O viešbutis kur?
– Nagi Narvoj, gal žinote tokią…
– Taip, taip… Na gal dar spėsite. O kada ekskursija?
– Nagi rytoj, o toliau bus matyt.
Visgi įdomūs tokie dialogai. Kai abu, puikiai viską nutuokiantys, vienas kitam "dūrą stumia". Įdomiais laikais gyvename. Gal dėl to niekuomet nesiskųsdavau, esą mano gyvenimas "blogas".
Pagaliau, jau artėjant vidurnakčiui, atneša dvi asmens dokumentų krūveles. Vieną – didesnę, kitą – mažesnę. Pradėjo nuo didesnės: "Kas gauna, tuoj pat į autobusą". Likome mes – aš su Adolfu Alaburda ir keturi latviai. Tarp jų ir Janis.
Policininkas kelias minutes tardavo mūsų pavardes, apžiūrinėjo mus (dabar, matyt, jau mes jam priminėme kažkokią gentį) ir galiausiai įsakmiu balsu tarė – jums neleidžiama įvažiuoti į Estiją. Pasiimkite savo asmeninius daiktus ir grįžkite čia, prie mašinos.
Atsisveikinome su trečiuoju, sistemos kažkaip pražiopsotu (neklystančių nesutverta) SLF atstovu, palinkėjome gero kelio ir buvome policijos mašina nuvežti į netoliese esančią policijos nuovadą. Liepė laukti lauke. Kiekvienam surašė protokolą – vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta. „Ir viskas?“ – paklausiau. Jam pritarus, tikrai nustebau. Juk manęs, kuris pripažintas keliančiu kažkokią grėsmę Estijai (kurioje niekad nesu buvęs), derėtų kur kas išsamiau apklausti. Pagaliau – krepšį patikrinti, batų raištelius apčiupinėti.
Netrukus supratau klydęs. Batai kaip tik be raištelių. Ir apskritai – juk dabar demokratija! Na, bet supraskite, per tris valandas, praleistas policijos apsupty, tiesiog buvau šią "iškovotą vertybę" pamiršęs.
Voffen SS palikuonys siautėja
Iš pradžių – trumpai apie tolesnius įvykius, lydėjusius mus, iš Estijos deportuotuosius (sąvoka tampa teisiškai tiksli vos pripažinus de-jure sienų nebuvimą).
Apie pirmą valandą nakties mums pagaliau grąžino asmens dokumentus ir estų kalba parašytų nutarčių, kurias turėjome pasirašyti (o tai priverstinė rizika prieš pasirašantį asmenį!), kopijas. Apie 4 valandą ryto grįžome į Rygą. Tuo pačiu "techniškai netvarkingu" autobusu, taipogi deportuotu iš Estijos, todėl patusiu mums anokiu "likimo broliu su ratais".
Tolesnė ilga kelionė namo suteikė man daug laiko apmąstymams, kuriais noriu čia pasidalinti. Apie teisę bei moralinę įvykių anatomiją.
Ne, ne tuos eilinius vykdytojus iš "nesamo" pasieno aš vadinu SS palikuonimis. O tuos, kas kuria tokią sistemą. Iš vienos pusės- nuožmią ir prieštaraujančią žmogaus teisėms, o iš kitos – taip aukštai įvertinusią mane. Juk iki tol didžiavausi tik tuo, kad vykstu dalyvauti antinaciniame pikete, na, o dabar… .
Taip, aš žinojau, kur ir ko vykstu. Sužinojo ir "sistema". Pastaroji turi galių, kurių neturime mes (bet viskas permaininga, ponai prisiekusieji gebelso palikuonys…). Bet juk Estijoje taip gali atsitikti kiekvienam keliauninkui! Iš pradžių – sulaikymas. Po to – "jums draudžiama įvažiuoti", popiergalis estų kalba, kurį turiu pasirašyti. Kitaip neatiduoda asmens dokumento. Aišku, galėjau reikalauti išversto teksto, gal po kelių valdandų ir sulaukčiau (reikėtų gi jiems manęs, "nepageidaujamo", atsikratyti), bet jie manęs savo "juodvarniu" iki Rygos tikrai nenuvežtų. Taigi, pilietis pasirašo po nesuprantamu tekstu. Taip Estijoje gali nutikti lietuviui, latviui, rusui, anglui – kam tik nori! Gal estų kalba jau tarptautinė?
Negana to, pareigūnas išaiškino – dabar jūs tik išvyksite, dabar mes jums netaikysime jokių bausmių (ačiū dievui, dar neatkurtas konclageris ties Narva), nereikės net baudos mokėti (atkreipiu dėmesį, tai sakoma nieko neteisėto nepadariusiam žmogui), bet – jeigu tik antrą kartą mėginsite važiuoti Estijon, o draudimas dar nebus panaikintas, tuomet jums bus taikoma baudžiamoji atsakomybė (ir vėl – įspėjimas dėl baudžiamosios atsakomybės taikomas nieko neteisėto nepadarusiam žmogui).
"O kiek gi galioja draudimas man įvažiuoti į jūsų šalį?" – mėginu toliau stumti "dūrą jevrosojuza" (na, kad linksmiau būtų).
-Mes to nežinome. Pilietis turi pats teirautis savo valstybės URM.
Užtat aš žinau. Žinau nesuprantamą tekstą, iš tiesų galiu būti apkaltinamas prisipažinimu padaryti kokį bebūtų nusikaltimą. O "apkalbtinimas prisipažinimu" – liūdnai pagarsėjusi nūdienos tikrovė.
Kadaise hitlerininkų okupuotose teritorijose gestapas taip elgdavosi su vokiečių kalbos nemokančiais žmonėmis. Ir, okupaciniam režimui neįtikdavę žmonės buvo apkaltinami net kriminaliniais nusikaltimais, ir viešai pakariami.
Taigi, taip elgtis tegali sistema, valdoma nacių palikuonių.
Taip, mes vykome į antinacinį piketą. Ar tai nusikaltimas? Ar Estija dar tebėra ES šalis? Juk ES pilietis (nesvarstysime čia šio statuso moralinės pusės) esą turi tesę laisvai reikšti savo įsitikinimus bei nevaržomai judėti ES teritorijoje. Dar daugiau – jei jau galioja ES piliečio statusas (ne aš jį sukūriau), tai toks pilietis, paskelbtas nepageidaujamu vienoje ES šalyje, tampa teisiškai pažeidžiamu… visoje ES teritorijoje (antraip ES tėra tiesiog "keistas sutvėrimas", o ne visavertė valstybių sąjunga). Gal todėl, vos tik pasirašiau tą nelemtą popiergalį estų kalba, kuriame sugebėjau perskaityti tik savo asmens duomenis, šmaikštavau – gal, draugai, mums jau ir Latvijon neleis įvažiuoti? O sienos tai, anot policai-demokratų, nėra! Tai kur mes dėsimes, nabagai!?
O dabar naivūs (nes atitinkantys teisės normas) pamąstymai – kaip turėtų būti? Niekad neneigiau valstybės suverenumo. Ir todėl – jei pilietis šalies teritorijoje yra nepageidaujamas, jam turi būti paaiškintos priežastys, atitinkančios bent vienos iš dviejų šalių įstatymus (aišku, būtų nesmagu aiškinti, jog "jūs nepageiaujamas, nes ketinate viešai išreikšti savo nuomonę"). Antraip visai tai virsta piliečio (asmens) informaciniu užvaldymu (galimai įgyjant galių tą informaciją naudoti prieš asmenį ir vėliau), taip pat prieštarauja asmens duomenų apsaugos principams (parodo, jog šios apsaugos paprasčiausiai nėra). Nutarčių tekstas, pateikiamas asmeniui, turi būti rašoma jam suprantama kalba.
Tuo tarpu Estijoje viskas kitaip. Bene prieš pusmetį į šią šalį nebuvo įleistas SLF pirmininkas A. Paleckis ir tys jo vienpartiečiai . Jiems irgi keliomis valandomis buvo suvaržyta laisvę, ir jie nesuprantamą "ksyvą" turėjo pasirašyti.
Kas vyko "po mūsų"
Estijos pasienyje likę mūsiškiai dar virš dviejų valandų laukė iš Narvos atvykstančio autobuso. Iš policijos apsupties apie 20 latvių ir vienas lietuvis ("sistemos" pražiopsotas SLF narys) ištrūko apie trečią valandą nakties. Bet ir tolesniame kelyje juos nuolat stabdydavo policija, tikrindavo asmens dokumentus bei (vėl!) autobuso techninę būklę. Bet vis dėl to apie 7.30 jiems pavyko pasiekti Narvą. Pavyko greičiausiai todėl, kad ir toliau kartu važiavo dvi žurnalistės, atstovaujančios tarptautiniam telekanalui. Apie tai man papasakojo Latvijos antifašistinio komiteto pirmininkas J. Korens.
Liepos 31-ją, 10-ą valandą (likus valandai iki esesininkų bei jų garbintojų sąskrydžio), Estijos miestelyje Sinimiae įvyko antinacinis piketas, kurį parodė daugelis telekanalų. Per visą pasaulį nuskambėjo žinia apie tai, kad dėl šio piketo į "demokratinę" Estiją nebuvo įleisti Lietuvos, Latvijos bei Suomijos antifašistai.
Piketas praėjo ramiai, nors tarp nacistų garbintojų buvo mėginusiųjų išprovokuoti lokalius konfliktus. Piketo dalyviai pareikalavo, kad nebūtų rengiami vieši renginiai, pagerbiantys nacizmą.
-Kas nori, tas gali už savo namų sienų garbinti nacius. Bet viešai, ypač čia, toje vietoje, kur apšlakstyta konclagerio aukų krauju, visa tai pranoksta visas šventvagystei būdingas ribas, – kalbėjo vienas piketo dalyvis iš Latvijos.
Tuo tarpu nacizmo dvasia vis sklando virš mūsų tamsiais, nerimą keliančiais, debesimis. Ir oficialūs politikai, viešai atsiribojantys nuo nacių pagerbimo, kaipmat solidarizuojasi su jais, visaip slopindami protesto akcijas prieš nacizmą. Jie, nuolat mėgindami ir toliau revizuoti pokarinį pasaulio žemėlapį, išvadavimą prilygindami "okupacijoms", vis dar kranksi :"Mums antrasis pasaulinis karas dar nesibaigė". Ir tęsiasi priešprieša. Tai, kas buvo čia aprašyta, tėra tik mažytis jos fragmentas.
Jie klykia, kad dar nesibaigė antrasis pasaulinis karas, o mes manome, kad reikalingas dar vienas Niurnbergo procesas.
2010-08-13
