Algirdas Paleckis
2008 metų pabaiga ir ateinantys keli metai žada socialiai karštą klimatą. Socialiniai prieštaravimai kaista iki žarijų raudonumo. Kyla beveik visų produktų ir paslaugų kainos, nesant algų ir pensijų ryškesniam didėjimui.
Vėl kentės pirmiausia labiausiai neapgintieji: pensininkai, bedarbiai, jaunos šeimos. Regis, pasaulio ir Lietuvos galingieji apsisprendė išmelžti iš liaudies viską iki paskutinio skatiko. Socialinė nelygybė kelia pasipiktinimą nuo Pietų Amerikos iki Europos. Skurdesnėse šalyse liaudis kelia riaušes, labiau pasiturinčiose ritasi streikų banga. Net 70-80 procentų apklaustų Vakarų Europos gyventojų įsitikinę, kad pajamų skirtumai jų šalyse yra per dideli.
Pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas (kuomet saujelė žmonių turi visas gamybos priemones ir susižeria pelnus, o pelnus gaminanti didžioji žmonijos dauguma priversta tenkintis trupiniais) niekur nepradingo. Valdančioji elito nužmogėjimas jau kelis kartus istorijoje baigdavosi liūdnai. Besaikis savo sukauptų turtų demonstravimas visuomenei, kurioje dar daug nepritekliaus, negali neerzinti žmonių. Negi istorija nepamokino?
Globalizuotas kapitalizmas mano, kad jis amžinas, nes globalizuotas, mobilus, įleidęs šaknis visuose pasaulio kraštuose. Matyt, tikimasi, kad darbo žmonės liks toliau atskirsti vieni nuo kitų valstybių sienomis, kalbų barjerais, skirtingais mentalitetais, o kapitalistai esą visuomet susišneka, nes šneka pelno kalba.
Tai – didžioji iliuzija. Dogmatinė schema – vienas ideologija (liberalizmas), viena sistema (kapitalizmas), vienas lyderis (JAV) – byra. Dirbančiųjų judėjimas už demoratinį socializmą įgauna vis daugiau globalumo. Įvairiuose pasaulio taškuose telkiasi profsąjungos, kitos socialinės jėgos, rengiami protestai prieš politinius ir ekonominius engėjus, prieš ekologinę katastrofą, išprovokuotą besaikės vartotojiškos visuomenės, prieš socialinę nelygybę, išnaudojimą, žmonių susvetimėjimą.
Kairiųjų politinių jėgų renesansas, prasidėjęs nuo kito žemyno – nuo Pietų Amerikos, kur neolibrealizmas galutinai susikompromitavo, sukėlęs krizes Meksikoje ir Argentinoje – palaipsniui grįžta ir į Europą. Antai Vokietijoje neseniai susikūrusi Kairiųjų partija iš karto išplėtė savo įtaką net senosiose Vokietijos žemėse.
Kairiosios idėjos vis sėkmingiau skverbiasi ir iki šiol šiuo požiūriu provincija laikytą Lietuvą. Pagreitį įgauna platus Frontas už socialinį teisingumą – vienintelė stipri kairioji partija Lietuvoje. Atsigauna Socialistų partija ir Liaudies sąjunga už teisingą Lietuvą, o Lietuvos socialdemokratų sąjunga (pirmininkas A. Akstinavičius) palaipsniui ryžtasi jungtis ir vienyti jėgas. Vis daugiau LSDP narių meta šalin iliuzijas apie LSDP reformas “iš viršaus”, nes jų laikas jau pražiopsotas, ir tik laiko klausimas, kada “apačių” nepasitenkinimas išvis kirkilus iš partinių postų – matyt, jau ateinantį rudenį. Telkiasi kairieji intelektualai “Naujoji kairė 95”. Kairiąsias mintis viešumoje reiškia ne tik jau seniau tai darę mokslininkai Romas Lazuta, Povilas Gylys, Bronislovas Genzelis, bet net ir tokie netikėti vardai kaip banko analitikas Gitanas Nausėda. Akyse stiprėja profsąjungos.
Ir priešingai – dešiniosios, arba, kaip įprasta sakyti Švedijoje, buržuazinės partijos klimpsta į ideologinę krizę. Net ir suvirškinę krikdemus, konservatoriai savo reitingų esmingai nepakėlė, Kubilius ir toliau beviltiškai nepopuliarus, Landsbergis verčia partiją toliau gyventi rusofobijos pasaulėlyje, Pakso partija atsikratė liaudyje nepopuliaraus liberalų pavadinimo, o atsiradus Valinsko klounų partijai pas ją perbėgo paskutiniai Zuoko, Masiulio ir Paulausko rinkėjai. Jau minėta LSDP, kuri neabejotinai tapo dešiniąja-buržuazine partija, yra ties gilios porinkiminės krizės riba.
Ore tvyro didelių socialinių permainų nuojauta, praėjus dvidešimčiai laukinio kapitalizmo ir nesiskaitymo su žmogumi metams. Tikri, autentiški kairieji Lietuvai dabar reikalingi labiau nei bet kas kitas. Darbas laukia sunkus, bet būtinas ir įkandamas, o tiems, kurie dar lūkuriuoja, priminsime didžio Lietuvos poeto Juliaus Janonio eiles:
Jūs bijot?! Bet ko gi? Dykūnų tik sauja,
O Jūs – milijonai! Tai kam gi ta baimė!
Tiktai susitelkit!.. Juk to reikalauja
Ne vien pačių Jūsų, – vaikų Jūsų laimė.
2008-06-25
