Aurimas Mozūraitis
Po sausio 16-osios įvykių, neišvengiamai papildysiančių istoriją klaikiu valdančiųjų saujelės susidorojimo su vilties netekusiais paprastais žmonėmis faktu, kiekvienas galime sulaukti klausimo – ar pritari „riaušėms“, ar jas smerki. Klaus tie, kurie šiandien išgąsčio iškreiptu veidu vis kartoja – mes vis vien neišsigąsime ir tęsime… Klaus tie, kurie šiandien jau išsigando ateities, kuri vis vien priklausys nuo liaudies. Ateitį nulems paprasti žmonės, nuo kurių vis labiau atsiriboja abejingumo barikada. „Aš dabar pietauju „Stikliuose“, man jūs visi iki …“ – ciniški naujai iškepto diktatoriaus linkėjimai pusbadžiu gyvenantiems žmonėms. Cinizmo barikada. Būtent ją statantieji nori „riaušių“ . Telieka išsiaiškinti kam ir kodėl.
Man būtų svarbiau atsakyti į kitą, bene esminį klausimą – ar aš tikiu, kad oligarchinį kapitalizmą galima įveikti „konstruktyviu“ parlamentiniu keliu? Ne, netikiu. Tiesą sakant, niekad netikėjau. O tai, kas įvyko kruvinąjį penktadienį, suteikia man teisę tą prisipažinti.
Nes įvyko tai, kas aiškiai ir nedviprasmiškai įrodė – ponija ir jos liokajai save gins visais įmanomais ir lig šiol neregėtinais būdais. Jų rankose – ginklai ir jėga.
Įvyko tai, kas pagrindžia tikrai ne mano sukurtą dėsnį – socialinė poliarizacija sukelia bei aštrina konfrontaciją visuomenėje. O esant visuotiniam susiskaldymui, ji pasireiškia tik provokacinio pobūdžio lokaliniais sprogimais. „Riaušėmis“, kuriomis netrunka pasinaudoti tie, kas vis labiau baiminasi rytdienos ir antisisteminių jėgų vienybės išaušus rytojui.
Šiandien vienybės nėra… Tik „riaušės“. Valdantieji tai suvokia. Kiek tai ramina juos, nežinau… Įvyko tai, kas turėjo įtikinti tūkstančius įvykių liudytojų tuo, kas didžiąja tiesa veržiasi į nūdieną proletarinio poeto Juliaus Janonio eilėmis – geruoju negausim mes nieko!
Nepateikinėsiu įvykių kronikos. Tik apžvelgsiu kai kurias paraleles. Ir tą iškilusią barikadą, ties kuria suliepsnojo, priešprieša – MES ir JIE. Nes šią akimirką būtent tai ir yra svarbiausia!
Ne, ne MES pritariame smurtui!
Tai JIE nesustoja ties jokia cinizmo riba!
MES esame su tais, kurie viltingoj nevilty skandavo – vagys, lauk! Ir buvo apšaudyti guminėmis kulkomis.
JIE tikrai pratęs. Nes gins milijardus!
MES paskelbsime – viskas, ką sukūrė mūsų Krašto žmones savo prakaitu, savo darbščiomis rankomis, teisėtai priklauso mums ir vaikams mūsų.
JIE pratrūko ašarinėmis dujomis…
MES siekiame savo žemės suklestėjimo, mūsų vaikų teisės į darbą, į nemokamą aukštąjį mokslą, į taikią ateitį be imperialistinių karų aidų. Siekiame taikos su kaimyninėmis šalimis.
JIE vis dairosi svetur… Lygina tai, kaip mus šaudė, su tuo, kas vyko Rygoje, ieško mistinių sąsajų, su „kitos šalies“ spec.tarnybomis… Kaip jie nutolę nuo žmonių gyvenimo tikrovės…
Jie nori palyginimų – prašome! „Šmėkla klaidžioja virš Europos“! Neramumai praūžė Bulgarijoje, Graikijoje, kiek anksčiau Prancūzijoje. Grindinio akmuo – proletariato bei maištaujančio jaunimo ginklas? Taip! Ir dėl to kalti JIE, paprastų žmonių gyvenimų uzurpatoriai, monopolizavę savo letenose šimteriopai galingesnę ginkluotę! Nes tai būtent JIE nusavino teisę į smurtą, represijas, į nuosprendžių paskelbimą. MES JIEMS – tik „klaidžiojanti šmėkla“. JIE kol kas nugali. Todėl jaučiasi esą teisūs ir nebaudžiami.
Grindinio akmuo… Guminės kulkos… Ašarinių dujų užtaisai. Yra žinoma, kad Rygoje, kurią sudrebino žymiai didesnio masto neramumai, „spec.priemonės“ (šūviai į galvas guminėmis kulkomis) nebuvo taip gausiai naudojamos.
Ir tikrai neprisimenu, kad „diktatoriaus“ A. Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje būtų šaudoma į opozicijos mitingus.
Beje, pagal instrukciją, šaudant guminėmis kulkomis turi būti taikomas žemiau juosmens. Tuo tarpu Vilniuje policijos padalinių pareigūnai kažkodėl vis pataikydavo į galvas! Pagyvenusiai moteriškei guminė kulka pataikė į skruostą vos neišmušdama akies. Apie tai net rašė valdžios sluoksnių kontroliuojama spauda.
Graikijoje neramumai įsisiūbavo po to, kai buvo policininkų nužudytas jaunuolis. Jis buvo nušautas būtent gumine kulka, pataikiusia galvon… Pranešama, kad Vilniuje vienam jaunuoliui guminė kulka nutraukė pirštą…
Taikūs, „konstruktyvūs“ kovos būdai… Demokratija… Šaudanti ir sušaudyta!
Pasidairykime toliau, kas vyko ir tebevyksta ties kylančia barikada. Kas gali paneigti, kad valdantieji, neketinantys atsisakyti „krizenančio“ smaugimo ir kilpų veržimo politikos, tiesiog siekia įteisinti represijas prieš tuos, kas kovoja ir neketina nuleisti rankų? Prieš profsąjungų aktyvistus. Tiesmuką, nesisteminę spaudą (Latvijoje jau paskelbta, jog dėl įvykių Rygoje kalta spauda, neva neobjektyviai kritikavusi valdžią). Prieš Fronto partiją ir jos drąsųjį, kovingą vadą Algirdą Paleckį. Pagaliau – būta siekio įbauginti. „Jie mūsų neįbaugins“, – arogantiškai pareiškė ginkluotos galios saugomas A. Kubilius su potekste – „tai mes įbauginsime juos“.
Ir todėl … Mitingo pradžioje prie Seimo beveik nesimatė policijos pajėgų. Dalis slėpėsi rūmų viduje, kiti padaliniai – aplinkinių namų kiemuose. Taigi – laisvos visos prieigos ir… daugiatūkstantinė minia. Žinote, kas tuomet nutinka (ir tai ne nauja istorijoje) ? Minioje neišvengiamai atsiranda “karštų galvų“, gal net provokatorių, raginančių imtis radikalių veiksmų. Veiksmai tuoj pat užverda, nes protestuojantys žmonės yra įkaitę ir kupini įniršio. Po to išnyra spec.padaliniai, kurių smogikai šaudo guminėmis kulkomis bei dujų užtaisais į besiblaškančius mitingo dalyvius, kurie neva „patys pradėjo“.
Bet juk taip ir buvo! Kai buvo išdaužti keli langai, įvertinti kažkodėl milijonais litų, sustiprintos policijos pajėgos puolė beginklę minią. Šaudė beatodairiškai guminėmis kulkomis, dujų užtaisais. Daugelį žmonių sužeidė į galvą, į veidą, į kitas kūno vietas.
Pusantro šimto suimtų žmonių. Virš trisdešimt sužeistų. Pastarasis skaičius kelia abejonių. Tiesiog dešimtys tų , kuriuos kliudė guminė kulka ar kurie nukentėjo nuo dujų, nesikreipė į medikus. Ir labai abejoju, kad sužeistųjų gali būti mažiau nei suimtų…
Fronto partijos pirmininkas A. Paleckis nuolat jautėsi esąs taikiny. O štai jo pavaduotojui A. Čebatariūnui guminė kulka sužeidė koją. Prieš Fronto partijos prezidiumo narį A. Sviderskį buvo pavartotas šiurkštus smurtas vien dėl to, kad šis turėjo rankose… megafoną! Tuo pat metu netoliese, įkvėpusi ašarinių dujų, parkrito ant apsnigtos žemės moteris… Tai kas čia – „riaušininkų“ atrėmimas ar ataka prieš taikius piliečius?
„Vaišinosi“ kulkomis bei dujomis ir sistemos žiniasklaidos žurnalistai. Konservatoriams palankios „Kauno dienos „ žurnalistas Š. Černiauskas, nepamiršęs pakeiksnoti Frontą ir A. Paleckį, piktinosi: „Vos neapalpau (nuo dujų – A. M)… Daugelis sužeistųjų per riaušes gavo po guminę kulką į veidą ar kokią kitą galvos dalį. Nuo kada guminės kulkos šaudomos į galvą?..“ Jis pratrūko dėl to, kad „ir pats vos per stebuklą negavau kulkos“. „Specialiai paruošti pareigūnai negaišo laiko rinkdamiesi taikinius“,- rašo žurnalistas, teigdamas, jog „kulkos švilpė pro ausis“.
Demofašizmas. Tai brutalios jėgos saugoma apsimestinė demokratija. Tai „išrinktųjų“ saujelės diktatūra, apvilkta parodomosios demokratijos rūbais.
52 proc. Lietuvos piliečių ignoravo rinkimus, per daugelį metų kankinamai pajautę šį apsimeteliškumą. Iš čia ir demofašizmas – mažumai atstovaujantieji per prievartą primeta daugumai antižmogiškus, antiliaudinius, smaugikiškus sprendimus. Iš čia ir vis tvirtėjantis įsitikinimas, kad reikia Kovingo ir Vieningo Kairiojo Fronto, besiorentuojančio ne į greitą pergalę, kurią kažkas turi maloniai leisti, o į ilgalaikę nuožmią kovą, neskaičiuojant laiko, ir, kaip išvydome, kulkų. O gal ir dar kai ko…
Demofašizmas negali sėkmingai slopinti kovos, neskaldydamas kovotojų. Negali (vaidindamas demokratiją) persekioti opozicines jėgas, provokacijomis nekurdamas „indulgencijos“ tam. Ir štai… Premjeras A. Kubilius išgąstingos papūgos balsu vis kartoja – kaltas Paleckis… Kliuvo ir profsąjungoms. Toliau gali būti viskas prarasta – norite rengti mitingą prie Seimo rūmų – padenkite milijoninius nuostolius už langus. Antraip mitinguosite kur nors Vingio parke…
Antra vertus, jie tikisi, jog įbauginti ir apšaudyti žmones taip gausiai į mitingus nesirinks.
Barikada. Tą viduržiemio dieną ją išvydo visa Lietuva. Išvydo milžinišką sieną tarp mažumos „išrinktųjų“ saujelės ir daugumos paprastų Lietuvos darbo žmonių, iš kurių prakaito kraunasi sau milijonus oligarchai ir įvairūs „klanai“.
Tą viduržiemio dieną tūkstančiai paprastų darbo žmonių atvyko prie Seimo ne prašyti valdžios malonės (darbštiems mūsų žmonėms nereikia malonės!), o pareikalauti elementaraus socialinio teisingumo, darbo vietų, teisingo atlygio už darbą, socialinių garantijų. Atvyko daugybė jaunų žmonių, kad pareikalautų perspektyvų savo žemėje, o ne Ispanijos plantacijose.
Šie žmonės dar tikėjo, kad bus išgirsti. Dar ruseno tikėjimo kibirkštėlė. Tačiau šie žmonės išvydo šaudančią sieną. Išvydo, kaip ties ja nuo ašarinių dujų (anksčiau matytų tik reportažuose) parkrito moteris…
Ir nuo šiol tegu kiekvienas lieka su savo pažiūromis ir idėjomis. Tačiau – tegu niekas nemėgina įtikinėti, jog mums tereikia kažkokios „tolerancijos“, „dialogų“ ar „taktinių flirtavimų“ su „išrinktaisiais“ ar „buvusiaisiais“ . Visa tai jau sušaudyta.
Nuo šiol… geruoju nesitikim nieko! Tie, kas sėja vėją, pjaus audrą ir rūstybės liepsnas. Ir tikroji krizė slypi JŲ moralėje, iš esmės išreiškiančioje atotrūkį nuo savo šalies žmonių ir abejingumą liaudžiai. Ir būtent šiai krizei progresuojant, ilgainiui negelbsti jokios šarvuotosios užtvaros! Ir jokios… spygliuotos vielos!
O kol kas…
Sulaikytiems mitingo dalyviams, išdrįsusiems pasipriešinti režimui, gresia šešeri metai už spygliuotos vielos. O smogikams, šaudžiusiems žmonėms į galvas ir į nugaras, – apdovanojimai.
