Tarybiniais laikais aš vienintelis iš Respublikos vadovų buvau asmeniškai pažįstamas su Borisu Jelcinu. Tada dirbau LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju. Nežinau, didžiuotis ar ne pažintimi su šia asmenybe, tegu skaitytojas pats nuspręs perskaitęs mano mintis.
TSKP Generalinio sekretoriaus M.Gorbačiovo iniciatyva B.Jelcinas buvo nušalintas iš Maskvos miesto partijos komiteto pirmojo sekretoriaus ir Politinio biuro veikėjo postų. Kadangi pagal profesiją buvo statybos inžinierius, jį įdarbino TSRS statybos komiteto pirmininko pavaduotojo-ministro pareigose. Ilgai nesirodė darbe. Sekretoriatas aiškino, kad serga. Statybose reikalų buvo daug, laikas nuo laiko pasidomėdavau, ar jau dirba.
Tais laikais buvo nusistovėjusi kaip gero tono tvarka švenčių proga pasveikinti kolegas, pareigūnus, su kuriais reikėdavo dažnai bendrauti. Visada sveikindavau šio komiteto vadovus, siunčiau sveikinimus ir jam, žinojau, kad teks spręsti susikaupusias problemas.
Pagaliau, žmogus juk pažemintas pabrėžtinai (man, kaip ir visiems, nežinoma iš tikrųjų už ką). Turėjau ir turiu tokią nuostatą – paremti žmogų, kai jam sunku, ir nelendu į akis, kai jį lydi sėkmė.
Ir štai vieną kartą būdamas Maskvoje užėjęs į sekretoriatą pasidomėjau, kada bus Borisas Nikolajevičius. Sekretorius vyriškis paaiškino, kad pasirodys be 15 minučių prieš pietų pertrauką ir tikriausiai priims, nors iš anksto nesitarta. Pareigūnas manęs nepažinojo, todėl paklausė, kas aš esu, ir nedelsdamas atsakė – tikrai priims. Nesupratau, kodėl mane „tikrai priims“.
Užėjau sutartu laiku, susipažinom. Greitai susikalbėjom profesionaliais reikalais. Tačiau kalba nukrypo į valstybės problemas, nes investicijų politiką padaryti efektyvesne galima tik išsprendus šalies valdymą. Kalba užtruko pusantros valandos. Pietų atsisakė, pasiūlė kartu išgerti arbatos su sausainiais.
Prieš atsisveikindamas paklausiau, ar buvo Lietuvoje.
– Tik kai buvau jaunas… Pabuvoti labai norėčiau – jeigu pakviesite…, – atsakė. Pagal tais laikais nusistovėjusią tvarką aš pakviesti kaip Respublikos svečio negalėjau. Tai buvo pirmųjų asmenų privilegija ir tai tik aptarus tarpusavyje.
Išėjus po užtrukusio susitikimo, sekretorius atskleidė pasakymo „tikrai priims“ prasmę. Pasirodo, tik vienas kitas iš respublikų pareigūnų siųsdavo jam sveikinimus po karjeros žlugimo, o jis dėmesingai tuo domėjosi.
Tačiau užtrukusį pokalbį lėmė tai, kad įvairiomis temomis sutapo mūsų nuomonės. Negerovių pradžių matėme valdančios partijos viršūnėje. Tačiau besišnekant negalėdavai nejausti savojo „aš“ pervertinimo, absoliutaus pasitikėjimo savo teisingumu, nepakantumo kitai nuomonei. Iš užuominų supratau, kad jo rėmėjų ratas – didžiausi to laiko autoritetai, akademijos, universitetai, visuomenės veikėjai.
-Dabar man dar anksti, bet mano pasiūlymai, kaip reikia tvarkyti šalį, guli seife, reikia sulaukti momento, – su visišku pasitikėjimu ir ryžtu pasakęs paspaudė man ranką.
Rytojaus dieną vyko Lietuvos Ministrų Tarybos išplėstinis posėdis. Šįkart jame dalyvavo ir LKP CK vadovai. Posėdis užsitęsė. Mes, Ministrų Tarybos prezidiumo nariai, pietaudavome atskirame kambaryje, greta ministrų valgyklos. Valgyklos vedėja buvo Kristina, – dabar jau Brazauskienė, o padavėja Janina, – dabar jau Šleževičienė. Jeigu posėdžiuose dalyvaudavo CK sekretoriai, pasikviesdavome ir juos. Šįkart pietavo visas sekretoriatas.
Kadangi posėdžio metu iškilo daug reikalų, visi buvome įsijautę, tebekalbėjome apie darbą ir atsisėdę už pietų stalo. Šiek tiek atsipalaidavus po suvalgytų sriubų, aš neiškentęs ir leptelėjau: „Ateis Jelcinas į valdžią, pajudės reikalai…“. Nebaigdamas sakinio, nutraukiau savo mintį.
Į mano pasakymą – jokios reakcijos, nė vieno žodžio. Paprastai taip būdavo, jeigu nebuvo norima girdėti ko nors nereikalingo daug kam girdint.
Vėliau, jau begeriant kavą, paaiškinau, kad mačiausi su Jelcinu jo darbo kabinete. Kol visa valdžia buvo prie stalo, pasakiau, kad jis norėtų aplankyti Lietuvą, reikėtų pakviesti. Mums jo vizitas būtų labai naudingas, yra susikaupę daug spręstinų problemų. Tačiau vėl jokios reakcijos, lyg niekas negirdėtų – CK sekretoriai bijojo Gorbačiovo…
Vėlesniais laikais daug kartų ir įvairių reikalų teko spręsti su Jelcinu. Jis buvo kūrybingas, aukštos klasės inžinierius ekonomistas, giliai suprato valstybės problemas. Tačiau jo poza kolegų, ministrų tarpe buvo išskirtinė, demonstratyviai pabrėždavo “savo virš visų“. Štai tik vienas pavyzdys. Vyko išplėstinis statybos komiteto posėdis. Sąjungos ministrus, mus – respublikų Ministrų Tarybų pirmininkų pavaduotojus, kviesdavo į prezidiumą. Tam skirtoje atskiroje patalpoje pasivaišindavome prieš posėdį kava, arbata, vaisvandeniais, pabendraudavome 15-20 minučių iki posėdžio pradžios. Šįkart pranešėju buvo Jelcinas. Jau beliko 5 minutės iki posėdžio, o jo nėra. Komiteto pirmininkas Jurijus Batalinas neramus, vis žiūri į laikrodį, o pranešėjas nesirodo. Jo rūpestis suprantamas – salėje iš visos Sąjungos apie 300 žmonių. Nerimauja ir TSKP CK skyrių vedėjai. Mes irgi dairomės vienas į kitą.
Pagaliau prieš dvi minutes pasirodo pranešėjas ir, visus pasveikinęs pakeltos rankos gestu, žengia tiesiai už prezidiumo stalo…
Įtampos sukūrimas aplinkinių tarpe, nenusakomi jo veiksmai, nesiskaitydamas su kitų interesais ir jėgos demonstravimas dėl užsibrėžtų tikslų Jelciną lydėjo ir anksčiau.
Prieš išvykdamas į Afriką privalėjau baigti TSRS Ekonominių ryšių su užsienio šalimis ministerijai pavaldžioje institucijoje diplomatų ekonomikos specialistų kursus. Sėdėjau viename suole su Vladimiru iš Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgo). Susidraugavom.
Pasirodo, jis buvęs srities partijos komiteto sekretorius, kai ten pirmuoju buvo Jelcinas. Apie jį pripasakojo įvairiausių jo veikų. “Ten nebuvo net formalios jokios Tarybų valdžios. Visi privalėjo vykdyti tik jo, ne kaip autokrato, bet realaus diktatoriaus komandas. Kas turėjo kitokią nuomonę bet kokiu klausimu, buvo atstatydinami”, – aiškino bendramokslis. Įsiminiau pasakotą epizodą.
Prieš srities partinę konferenciją Jelcinas su svita dvi paras malūnsparniu skraidė po savo valdas, susitikėjo su gyventojais, vizitavo įmones. Buvo sibirietiška pūga, subjuro oras, ir tik paryčiais, privertęs orlaivio vadą skristi neleidžiamomis sąlygomis, sugebėjo grįžti į konferenciją. Dvi paras įtemptos kelionės, bemiegės naktys prie vaišių stalo, didelės dozės alkoholio… Aplinkiniai pareigūnai pastebėjo jo pervargimą ir pasiūlė pranešimą skaityti kitam sekretoriui. Jis draugams pasakė – ne. Pranešimai tokiomis progomis būdavo ilgi. Po valandos pranešėjas tribūnoje iškrito. Konferencija pertraukė darbą. Subėgę gydytojai rekomendavo skubiai vykti į ligoninę. Tačiau atsipeikėjęs Borisas Nikolajevičius pareiškė kategorišką – ne.
– Po pusės valandos pranešimą aš skaitysiu toliau, – jis tvirtai pareiškė.
Gydytojams nieko kito nebeliko, kai neprieštarauti, prifarširuoti vaistų ir stebėti, kuo viskas baigsis. Užbaigė pranešimą ir iki vėlaus vakaro dalyvavo konferencijoje.
Teko pabuvoti 1980 m. tuometiniame Sverdlovske. Tai ne tik pramonės miestas. Įdomus senamiestis, išvystyta socialinė statyba, įsteigta unikalių muziejų, daug mokslo ir mokslinių įstaigų… Pokalbių liudininkai tvirtino, kad visa tai siejama su Jelcino laikmečiu.
Tačiau atviriau išsikalbėjus tvirtino ir kitką. Jo valdymo metais buvo sugriautos cerkvės. Sulygintas su žeme pastatas, kuriame sušaudyta paskutiniojo caro šeima. Su B.Jelcinu buvo derinami visi žymesni atsakymai skundėjams, nors jie lietė vietinės valdžios klausimus.
Borisas Jelcinas buvo asmenybė, kuri negalėjo visiškai atsiskleisti netapus pirmuoju asmeniu. To jis siekė visą gyvenimą. Neeilinio talento žmogų lydėjo besaikis gėrimas, kerštas ir ambicijos. Ir Maskvoje jo sekretoriavimo laikais daugelis bendradarbių negalėdavo pakęsti despotizmo. Per trumpą laiką atleido 23 iš 33 miesto rajonų pirmųjų sekretorių, tarp jų – gabių vadovų. O Kijevo rajono sekretorių taip įaudrino, kad šis, nebeatlaikydamas įtampos, nusižudė – iššoko pro langą. Eiliniams žmonėms pataikavo demonstruodamas demokratiškumą: važinėdavo į darbą tramvajumi, žinoma, retkarčiais. Netikėtai lankėsi įmonėse ir parduotuvėse, demonstratyviai ir dažnai nepagrįstai šalindavo iš pareigų jam neįtikusius… Anksčiau naikinęs cerkves, dabar Maskvoje statė naujas. Nepaklusus parlamentui, suvaręs tankus sušaudė Vyriausybės rūmus. Tarptautiniai skandalai, daug kitų akibrokštų neblaiviu protu…
Tikslesnę ir išsamesnę informaciją apie šią figūrą žinojo didžiųjų valstybių lyderiai, bet Jelciną vadino demokratijos tėvu Rusijoje. Logika aiški- nesunku rungtis su neblaiviu varžovu, jį įtakoti.
Aš dažnai prisimenu mano bičiulio, dirbusio šalia Rusijos Prezidento, nuomonę: jeigu Borisas Nikolajevičius būtų suradęs anais laikais būdus kaip atkeršyti Gorbačiovui ir jį nuversti neardant TSRS, jis būtų buvęs ne Rusijos, bet visos Tarybų Sąjungos caru.
1991 m. rugpjūčio 19-21 dienomis ir naktimis Jelcino šalininkai paruošė dokumentus dėl TSRS Prezidento įgaliojimų perdavimo Rusijos Prezidentui, nes Gorbačiovas, grįžęs iš Krymo apsupties, atvykęs pas Jelciną prižadėjo tą padaryti. Tačiau kaip visada neryžtingas Gorbačiovas Rusijos Federacinės Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje rugpjūčio 23 dieną pakeitė nuomonę, dokumentų nepasirašė. Tada Jelcinas demonstratyviai pasirašė įsaką dėl TSKP CK pastato uždarymo, Rusijos kompartijos sustabdymo… Dar vėliau su Ukrainos ir Baltarusijos prezidentais panaikino TSRS.
Jau su nepriklausomos Lietuvos valdžia Jelcinas pasirašė labai svarbius suverenumą įtvirtinančius dokumentus.
Po Jelcino mirties Lietuvos televizijoje vyko politinė diskusija. „Spaudos klube“ dalyvavę mūsų politikai labai norėjo įrodyti, kad velionis buvo didelis demokratas. Nesvarbu, kad „demokratas“ sušaudo parlamentą, kad girtuokliauja kasdien ir jam pavaldus pareigūnas nešioja portfelį su branduolinių raketų slaptažodžiu… Manau, Egidijus Bičkauskas buvęs Lietuvos pasiuntiniu Rusijoje, objektyviausiai įvertino šią asmenybę: Jelcinui buvo naudinga Lietuvos korta, o mes pasinaudojom Rusijos įvykiais, Jelcino veikomis.
Tačiau jau būdamas Prezidentu, pasiligojęs, B.Jelcinas suprato, kad nebegali valstybėje suvaldyti destruktyvių oligarchų veiksmų, ir netikėtai atsistatydino. Kas paskatino ir kodėl jis savo įpėdiniu pasiūlė Vladimirą Putiną, manau, žino nedaugelis.
Kai kurių Maskvos veikėjų tarpe kalbama, kad, atseit, jis surado žmogų, kuriuo galima pasitikėti, kuris sustabdys Rusijos žlugimą, o jam ir jo šeimai užtikrins ramybę ir pagarbą.
Įžvalgi Jelcino prognozė pasitvirtino. Valstybė išbrido iš skolų, sukaupė didžiules valiutines atsargas. Dešimtys geriausių gydytojų, didžiulė aptarnavimo komanda, kelios dešimtys automobilių ir puikios buities sąlygos buvo sudarytos B.Jelcinui, o dabar – jo šeimai. Putinas, sukandęs dantis, vienija Rusiją, pirmtako išdalintą į gubernijas, kovoja su milijardieriais, pralobusiais grobuoniškai privatizuojant gamtos turtus, bet niekada nepasakė, kad tai – Jelcino palikimas.
Sugrįžkime į Lietuvą ir pabandykime palyginti mūsų vadovus ir Jelciną. Turbūt visi pasakytume, kad didžiulė laimė – neturime vadovų, kurie sušaudytų savo parlamentą ar girti diriguotų orkestrams arba pramiegotų lėktuve numatytą valstybinį vizitą.
Tačiau pas mus viskas vyksta, kaip dabar priimta sakyti, „civilizuotai“, tiksliau – užmaskuotai, prisidengiant pačių kurtais netobulais įstatymais. Privatizacija – grobuoniška nuo pat pradžių. Neatsiranda lyderio, kuris pasakytų – sustokim. Nors paskutinio žemės turto nebeduokime išgrobstyti. Negi tik STT vadovui terūpi? Lietuvos turtą išsidalintas pagal džiunglių įstatymus, į teismą niekas ir nepakliuvo. O mes žiniasklaidoje dažnai kritikuojame, kad Putinas neteisingai uždarė į kalėjimą privatizatorių Chodorkovskį Rusijoje.
Prezidentų rinkimai – spektakliai. Išrinks tą, kuris naudingas Vyriausiam režisieriui – JAV. Prezidento Rolando Pakso ankstesnė veikla man nesudarė pozityvaus įvaizdžio. Tačiau jo nušalinimo procedūra sufabrikuota. Ką jis padarė nusikalstamo, kad jam iki gyvenimo pabaigos atimta teisė būti renkamu į valstybės postus? Žmonės supranta, kad tai – didžiulė neteisybė. Kitaip negalėdami išreikšti protesto – balsuoja už jo partiją.
Ne su viskuo sutinku, bet teigiamai vertinu Prezidento Valdo Adamkaus metinį pranešimą. Objektyviai įvertinta prasta valstybės būklė, suformuluoti uždaviniai Vyriausybei. Tačiau ryžtingas Prezidentas privalėjo duoti terminą Vyriausybei pasitaisyti ir pasakyti, kad nesulaukus reikiamų permainų – bus atstatydinta. Na, o jeigu jau neįmanoma Vyriausybės paveikti, reikia daryti išvadas pačiam – atsistatydinti, vietą užleisti įgaliam veikėjui, kaip padarė Jelcinas.
Gaila Gedimino Kirkilo, susipažinus su jo Vyriausybės ataskaita. Įvadintos problemos, bet suvoki, kad jis nežino, kaip jas spręsti. O jų daug, visose gyvenimo srityse. Vyriausybės veikla – tai konkreti veiksmų išraiška skaičiais, terminais ir pavardėmis. Socialdemokratų partijoje yra daug sumanių ir ryžtingų asmenybių, reikia leisti jiems pasireikšti. Prastas Vyriausybės darbas – tai socdemų partijos kompromitacija, nes vėl gali atsirasti avantiūristų naujų partijų lyderių, kurie atims rinkėjų balsus.
Kaip besvarstytume, bet Algirdo Brazausko premjeravimo laikais įvyko nemažai gerų permainų. Dabartinei Vyriausybei reikia ne tik išlaikyti, bet spartinti ekonomikos augimo tempus. Deja, vienas iš svarbiausių ūkio efektyvumo rodiklių – blogas, atlyginimai auga sparčiau nei darbo našumas. Gal Kirkilas, matydamas savo bejėgiškumą premjero poste, vis dažniau bando reikštis užsienio politikoje? Nors tai – Prezidento prerogatyva. Susidaro įspūdis, kad Kirkilas Nori tapti aukščiausiuoju ir todėl kaip galėdamas pataikauja JAV.
Vietoj to, kad nuvažiuotų į Rusiją ir įsigilintų kartu su jų premjeru į naftotiekio bei energetikos perspektyvas, Kirkilas visam pasauliui iškelia mintį, kad Rusija neturėtų būti G-8 nare. Ne mes, artimiausi kaimynai, bet didžiosios pasaulio valstybės galėtų tai padaryti. Bet taip nesielgia, nes ES Rusija labiau reikalinga, nei Rusijai Europos Sąjunga. Airijos Prezidentė visada esmės beieškančio vedėjo Virgio Valetinavičiaus televizijos laidoje paklausta, kokia turėtų būti Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu, atsakė nedviprasmiškai – kaimyniška.
Mūsų kambarinis pudelis, paskatintas užjūrio šeimininko, suloja! Bet, kaip patarlėje sakoma, „karavanas eina savo keliu“ toliau.
Kaip aktyviai mūsų žiniasklaidoje parapijietiško mąstymo politologais pasivadinę matoniai, laurinavičiai ir panašūs į juos skleidė propagandą apie būsimą Putino sudaužymą G-8 pasitarime. Tačiau šis pasitarimas, kaip vertina Vakarų Europos žiniasklaida, pasibaigė Putino pergale.
Sustreikavo Bušo žarnynas, tik nežinia dėl ko. Vokiečiams turbūt nekels pretenzijų, kad norėjo kažkas pakenkti ar nunuodyti. Taip atsitiko greičiausiai dėl jo fiasko su priešraketiniais skydais Europoje, kai Putinas pasiūlė apsisaugoti bendrai, kartu jau veikiančiame poligone Azerbaidžane. Gydytojai tvirtina, kad susinervinus kartais ištinka tokie priepuoliai.
Mūsų mažo krašto geopolitinė padėtis yra neordinarinė, todėl dabartiniame labai permainingame ir sunkiai nusakomame pasaulyje saugumo ir išlikimo problemos, bet ne asmeniniai interesai turėtų dominuoti valdžios lyderių galvose. Jeigu Europa įsileis JAV karinius objektus, artinsis prie Rusijos sienų, nėra abejonės, kad rusai susigrąžins iš už Uralo išvežtas pereito amžiaus devintajame dešimtmetyje raketas ir nukreips į artimiausią pasienio zoną. Tokiu atveju atsidurtume labai pavojingoje situacijoje. Mes neturime vėl tapti didžiųjų valstybių interesų įkaitais.
Nesišaipykime, be mokykimės iš skandinavų lanksčios politikos kaimynų atžvilgiu. Nebepilkime druskos ant senos mūsų praeities santykių su Rusija žaizdos. Juk nuo stalinizmo rusai nukentėjo daugiau už mus: kas penktas vyras patyrė represijas, milijonai sunaikintų žmonių. Destruktyvus Lietuvai landsbergizmo užraktas turės palankią dirvą tol, kol neatsiras aukščiausio lyderio, neįtakojamo kitų šalių, kuris viešai oficialiai pasakytų, kad tai – ne valstybės pozicija.
Nors Vakarų pasaulio žmonėms nebesigirkime, kad mes, lietuviai, suardėme buvusią Sąjungą, nes tai dažnai girdėdami abejotiną nuomonę susidaro apie mus. Ne Gorbačiovas, bet Jelcinas, pasinaudodamas jo bailumu ir savimeile, bei ekonominių reformų neefektyvumu, sugriovė TSRS, sudarė sąlygas ne tik mums, bet ir kitoms respublikoms, kurios to nenorėjo, kurti savas valstybes. Noras savaip tvarkytis yra įgimtas, kiekvieno žmogaus labai patrauklus jausmas. Tačiau reikia ir svarbiausio – permainų rezultatų – gyventi geriau nei anksčiau ar šiandieną, įgyti pasitikėjimą ateitimi.
Bet norint tą pasiekti, reikia kūrybingos ir ryžtingos, nebijančios prisiimti asmeninę atsakomybę asmenybės aukščiausiame valstybės – Prezidento – poste. Manau, dabartinėje situacijoje Lietuvoje – Prezidentės.
Socialinių mokslų daktaras V.Kazanavičius
