Kai Gediminas Kirkilas tapo Premjeru, iš daugelio socialdemokratiškų nuostatų žmonių teko girdėti abejonių. Vieniems buvo neaišku, kodėl susidėjo su konservatoriais – visiškai priešingos politinės orientacijos partija. Kiti, žinantys jo ekonominės – ūkinės veiklos nulinį patyrimą, tvirtino, kad nieko gero nebus.
Aš iš anksto nenorėjau pesimistiškai nusiteikti. Šis postas – tai ne partijos lyderiui patarinėti: reikės spręsti konkrečius valstybės gyvenimo klausimus, todėl greitai viskas pasimatys. Na, o pažadas, kad kovai su korupcija bus paskelbtas neapeliacinis verdiktas – visiems imponavo.
Deja, norai ir pažadai netapo realijomis.
Vedybos be ateities
Akivaizdi klaida padaryta, kad susidėta su konservatoriais. A.Kubilius su dviem partijos „žvaigždėm“, “nusisamdę” matulevičius, jakučionius ir pan. į juos, nuo pirmųjų veiklos dienų neieškojo kelių, kaip spręsti valstybės reikalus, bet pylė ir pylė į laužą alyvą, kad tik neįsigalėtų ramybė, darbinga nuotaika. Nebesinori prisiminti konservatorių „nuopelnų“ privatizacijose. Atrodytų, jeigu nors kiek turėtų pilietinės ir žmogiškos sąžinės, ieškotų kelių, kaip savo veikas reabilituoti, nors dalinai visuomenės akyse išsipirkti kaltes, siūlant ką nors gero Lietuvai. Bet ne – vėl tų pačių juodųjų konservatorių ideologijų tęsinys. Kagėbistų tema blanksta, naujas priešas mūsų valstybėje – rezervistai. Kiek debatų šia tema! Ir visa tai tam, kad nušalinti nuo pareigų jiems neištikimą Valstybės saugumo departamento direktorių Arvydą Pocių.
Kai pagaliau socialdemokratai pasiūlė paleisti Seimą, televizijos laidoje Irena Degutienė atrodė kaip lietuvių liaudies pasakoje sukta laputė – bažinosi, kaip konservatoriai draugiškai nori spręsti reikalus su socdemais. Atseit, nereikia paleisti Seimo, nėra motyvacijos.
Tą patį sakė ir kitos partijos, nes supranta, kad po tokio Seimo darbo dauguma tų pačių parlamentarų nebesugrįš čia tikrai.
Keisčiausia G.Kirkilo pozicija – vėl kartu su konservatoriais kurti ateitį! Atrodytų – turėjo pasimokyti. Matyt, viską lemia anksčiau duoti įžadai ir viltis tapti aukščiausiuoju valstybėje, nes be konservatorių šį postą būtų labai sunku pasiekti.
Ne pirmas mūsų Premjeras, valstybių praktikoje neturintis anksčiau savarankiško darbo patyrimo – krašto apsaugos ministro postas taikos metu mūsų situacijoje neatskleidžia asmenybės gabumų – vykdyk JAV nurodymus ir, jeigu esi nors šioks toks savo šalies patriotas, – taupyk pinigus. Aukštos kvalifikacijos patarėjų komanda tokiam vadovui – būtinybė.
Bet yra ir kita, taip pat privali būtinybė pačiam lyderiui. Jis turi sugebėti akumuliuoti patarėjų informacijas ir iš jų sukurti naują proto produktą. Taip, kaip menininkas iš įvairiausių dažų išgauna spalvas ir tonus jo sumanytam, įsivaizduojamam peizažui. Taigi valdymas irgi yra menas. Jo galima šiek tiek pramokti, bet lemia įgimti gabumai ir patyrimas. Šiuo požiūriu visi nesame vienodi. Vieni – nepakeičiami vykdytojai, bet prasti lyderiai, kiti atvirkščiai- puikūs perspektyvių permainų prognozuotojai, bet niekuo nepasižymintys kitų idėjų įgyvendintojai.
Vadovui sunku, kai blogi patarėjai, bet jei jie ir geri, o jis pats neturi ateities strategijos įvaizdžio – gerų pasiekimų nebus. Tai įrodyta valdymo mokslo.
Šią aksiomą labai taikliai ir suprantamai įvardijo Olis aforizmu, sakydamas, kad “avinų armija, vadovaujama liūto, visada nugalės liūtų armiją, vadovaujamą avino”.
Nekask duobės kaimynui – pats įkrisi
Kai Seime nesibaigia tarpusavio rietenos, aišku, G.Kirkilui labai sunku. Tačiau, kad jis – ne “liūtas“, akivaizdžiai matosi. Argi tokio aukšto rango valstybės vadovas gali viešai mesti iššūkį kaimyninei Baltarusijai? Atseit, jų prezidentą reikėtų išgabenti iš šalies. Tai – jo patarėjų ar jo paties proto produktas, bet jau labai prastas. Įsivaizduokime, kad taip pasakytų kaimyninės šalies vadovas mūsų valstybės adresu. Kaip jaustumės mes?
Parvykęs iš Norvegijos giriasi, kad gavo lėšų Baltarusijos demokratijai remti. Mūsų dori žmonės piktinasi, kad Lietuvoje steigiamos įvairios institucijos oficialios baltarusių valdžios opozicijai remti. Prisimename, kokia bjauri dešiniųjų buvo pradėta skleisti politinė isterija, kai persigėręs Gardine iš viešbučio lango iškrito mūsų saugumietis. Tik neginčijami baltarusių įrodymai nutildė priešiškų scenarijų kūrėjus.
Kaip rašė spauda, jau daug milijonų dolerių išleista Baltarusijos spalvotai revoliucijai. Bet ji neprasideda.
Anais laikais G.Kirkilas dirbo KP CK kultūros skyriuje. Gerai žinojo baltarusių tautos likimą karo metais, kančias nuo fašistų. Ir ne tik nuo jų. Štai ką rašė Lietuvos nacionalistų partijos generalinis sekretorius Z.Blynas (41.11.6): „Grįžo Barzda iš Minsko – Borisovo – Slucko rajono. Sušaudė – lietuvių batalionas – virš 46 tūkstančių žydų (Gudijos ir atgabentų iš Lenkijos), rusų komunistų ir rusų belaisvių. Pakorė virš 10 žmonių. Korime dalyvavusius išrikiuotus lietuvių batalionus fotografavo šimtai vokiečių…“
Kai skaitai dienoraštį, matai autoriaus nusivylimą, kur mes patekome „…kad šaudom kitus, kad tampam tik apmokamais budeliais, kad mus filmuoja, o savęs vokiečiai – ne. Tos niekšybės negaliu pakęsti”, – jis rašo.
Ne Lietuvos iniciatyva vyko šie tragiški įvykiai svetimoje žemėje. Jų vykdytojai buvo užhipnotizuoti fašizmo, bet tokie faktai buvo. Todėl pokario metais abiejų respublikų vadovai glaistė žaizdas, kad neatsilieptų žmonių santykiams. Gyvenome draugiškai, be praeities nuoskaudų. Taigi karo metais veikėme pagal fiurerio komandą. Negi dabar vėl esame apakinti užatlantinio Bušo įnorių? Jam nepatinka baltarusių vadovas, bet nesikiškime mes į kaimynų tautą.
Suprantame, kad G.Kirkilas šiame žaidime yra stumdoma kitų figūra. Čia ir vėl išlenda yla iš maišo – didelis noras tapti aukščiausiuoju. Kai Bušas nepalaimina, genda kompiuteriai, ir prezidentu netapsi. Taip buvo jau du kartus. Manau, kad trečio nebebus – Lietuvos Prezidentu taps asmenybė, kuri tarnaus tik Lietuvos žmonėms.
Reikėtų mūsų premjerui surasti būdą, kaip sušvelninti šį akibrokštą. Manau, savi žmonės suprastų pozityviai. O ateičiai pasimokyti reikėtų iš pirmtako Algirdo Brazausko, kuris labai korektiškai atsakė – jeigu reikėtų, galiu susitikti su kaimynų vadovu…
Klaida gali tapti tragedija
Vyriausybės laukia labai sudėtingas ir atsakingas projektas – statyti ar ne branduolinę jėgainę. Gerai jau nors tiek, kad ruošiamasi tapti šio objekto šeimininku, turėti akcijų paketą. Reikės labai daug „suvirškinti“ informacijos, kad neapsirikti. Gal visuomenei nepaviešinama būsima nauda, nes neteko girdėti, kiek gi kainuos pagaminta branduolinėje elektrinėje kilovatvalandė energijos. Apytikriai ji nustatoma padarius techninį-ekonominį pagrindimą pagal analogus, išlaidas įrengimams, statybai, gamtos apsaugai ir t.t. Paprastai, ypač tokiems brangiems objektams, tai privalu ir tik tada pradedama projektuoti. Kitaip galima išleisti labai daug lėšų ir pasirodyti, kad statyba neapsimoka. Jeigu viskas gerai – galima ieškoti finansavimo dalyvių.
Tačiau branduolinė jėgainė – ne tik labai brangus, bet labai sudėtingas ir pavojingas objektas. Ne kiekviena valstybė pajėgi ją statyti ir eksploatuoti. Manau, mes irgi esame tokie. Kur laidosime branduolines atliekas? Tarybiniais laikais jas priimdavo Rusija. Paliksime labai pavojingą „turtą“ savo palikuonims?
Girdisi visuomenės nusistatymas, kad reikėtų pravesti referendumą. Tačiau toks žmonių atsiklausimas būtų panašus į jų nuomonę – daryti ar ne sudėtingą medicininę operaciją sunkiam ligoniui, nes objekto įvertinimas ne kiekvienam suvokiamas, ne visi esame atomistikos žinovai. Nepriklausomi ekspertai galėtų įvertinti ne tik techninius klausimus, bet ir geopolitinę mūsų vietą Europoje.
Na, o vis tik jeigu tektų organizuoti referendumą, tai prieš tai turėtų būti išsami diskusija – už ir prieš. Jeigu visuomenė nebijos pastatyti uždelsto veikimo branduolinę bombą – nebus ko kaltinti.
Šios didžiulės atsakomybės arbitras bus Vyriausybė priešakyje su Premjeru.
O ar jis – ta figūra, kuriuo galime pasikliauti? O jeigu jis pradės šį darbą ir pasibaigs jo premjeravimo laikas, nes yra viešai pažadėjęs atsistatydinti po veiklos metų, jeigu nepažabos korupcijos, kas tada? O korupcija klesti.
Nenaudinga Lietuvai poza
Bene atviriausiai G.Kirkilas parodė savo kaip valstybės vadovo erudiciją, susitikęs su Europos komisare Dalia Grybauskaite.
Mes galime didžiuotis, matydami tokiame aukštame poste savo tautietę. Ji – supervalstybės svarbios struktūros veikėja. Jos patarimai turėtų mums būti labai naudingi. Pasinaudokime, nenusileiskime į turginių disputų lygį. Juk Lietuvoje sparčiau auga išlaidos, nei darbo produktyvumas. Kiekvienam piliečiui suprantama, kad nebus iš kur gauti daugiau lėšų pensijoms, socialinėms išlaidoms, jeigu nedirbsime našiau. Po Antrojo pasaulinio karo visiškai sugriauta Vakarų Vokietijos ekonomika, praradusi darbingų žmonių potencialą, Maršalo plano finansine pagalba per 7 metus tapo pirmaujančia. Mes, turėdami aukštą intelektualinį ir profesinį žmonių pasiruošimą, nesugebame įsisavinti skiriamų ES lėšų!
Kai buvusioje Tarybų Sąjungoje kelis metus valstybės išlaidos augo sparčiau, negu darbo našumas – neužpulta priešų subyrėjo šalis. Lietuvai toks pavojus negresia, nes dabar laikai kiti, išsidalins kitos valstybės taikiu keliu.
– Grybauskaitė yra karštakošė, – aiškina premjeras televizijos laidoje. O kitą dieną jau šaukia patarėjus, atseit, sureagavo.
Premjeras privalo būti lyderiu
Klaidos – ne nusikaltimas, svarbu realiai suvokti ateities problemas, sugebėti modeliuoti jų sprendimo būdus, įvertinti jėgas. Pasigirdo premjero kalbos apie tai, kad jis nesilaiko išsaugoti postą. Tai – ne valstybės lyderio užuominos, jeigu jam tas pats „dirbti ar ne“. Karų metais tokius vadus atiduodavo karo lauko teismams, taikiais laikais suyra valstybės aparato veikla, „sužydi“ problemos.
Nemanau, kad sumanus finansų ministras Zigmas Balčytis atsistatydino dėl sūnus tampymo po teismus. Dėl to nepašlijo jo reputacija nei visuomenėje, nei Europos Sąjungoje. Ir atsistatydinimo gestas kalba apie dorą pareigūną. Greičiau – nematė realių prošvaisčių svarstyti reikalus Seime, pavirtusiame į balaganą. Matyt, nesusilaukė dalykiškos paramos ir iš savo tiesioginio vadovo. Gal kitur jis bus naudingas, bet paliktas postas buvo bene svarbiausias ateičiai – manau, kad Z.Balčytis galėjo būti geru premjeru.
Galima socialdemokratus kritikuoti daug už ką, bet tai partija, kuri turi daugiausia potencialių valstybės valdymą išmanančių asmenybių. Ji galėtų paruošti visuomenei memorandumą, įvardinti svarbiausias problemas, tarp jų – ir destruktyvų Seimo vaidmenį valstybės gyvenime, pakviesti visus parlamentarus, pritariančius memorandumui, sudaryti tvirtą daugumą, nežiūrint kuriai partijai bepriklausytų.
Atėjo laikai, kai pasiturinčiai gyvenančių valstybių didžiosios partijos svarbiausiu leitmotyvu laiko tas pačias nuostatas – socialiai orientuotų visuomenių brandą. Ir mūsų partijų programose apie tai rašoma. Anksčiau ar vėliau šie tikslai bus ne tik programose, bet ir darbuose.
Manau, kad abstrakcija nuo konkrečios partijos interesų, siekiant esminių didžiųjų visos Lietuvos interesų, sudarytų sąlygas stiprėti visuomenės jėgoms, vienytis partijoms. Nudžiūtų, kaip obels ūgliai neatnešantys vaisių, mažos partijėlės, kurios nieko negali.
Svarbiausia, kad susiburtų žmonės, sugebantys spręsti valstybės reikalus.
Kai kas kaltina Viliją Blinkevičiūtę pakeitus partiją. Matyt, kad taip pasielgė matydama, jog buvęs partijos lyderis vairavo ne į tą pusę – šiandien tai matome. Tačiau ministrė gebėjo tada, geba ir dabar, būdama Socialdemokratų partijoje, kovoti už geresnę pensininkų padėtį, Sodros biudžetą.
Nesvarbu, kokios partijos deleguotas teisingumo ministru Petras Baguška, bet jis ryžtingai ėmėsi kovoti savo sistemoje su įsigalėjusia betvarke.
Su Kazimiera Prunskiene anais laikais dirbome Ministrų Taryboje pirmininko pavaduotojais. Daug kur ūkininkavimo reikalais sutardavome. Kad ji visada norėjo valdžios – teisybė. Tačiau tai ne nusikaltimas, bet žmogaus savybė. Kodėl jos koalicijos partneriai nepasiūlė į premjero postą? Matyt, bijojo konservatorių…
Dėl blogo vadovavimo Seimui dabar kaltinamas demagogiškas seimorius Viktoras Muntianas. Gal jie savęs ir nebesugeba pamatyti, tačiau akivaizdu – patys dezorganizuoja darbą, patys rėkia. Kaip žmonės sako, tokių reikėtų neprisileisti per armotos šūvį į jokias koalicijas!
Jeigu pavyktų sukurti tvirtą Seimo daugumą, socialdemokratų reitingai tikrai pakiltų. Jei ne – premjerui reikėtų atsistatydinti ir socialdemokratams siekti Seimo paleidimo ne žodžiais, bet darbais. Žmonės pozityviai įvertintų tokius partijos veiksmus.
Lietuvoje yra dorų, ryškių asmenybių, tik reikia juos suvienyti Seime, Vyriausybės institucijose, prieš tai kapitališkai išsivalius nuo užkrato. Yra daug nepartinių, kurie būtų žymiai naudingesni valstybei, užimdami ministrų, kitus svarbius postus. Trūksta tik lyderių, nebijančių ir sugebančių mobilizuoti pozityviai mąstančius Lietuvos ateičiai su doktrina, kurios nuostatos atitiktų daugumos lūkesčius. Tokių reikia visur: versle, miestų valdžiose, valstybės valdyme, tame skaičiuje – ir premjero poste.
Vilius Kazanavičius
Nepartinis socialdemokratas
