Ne visos ministerijos Seimo Audito komiteto paprašytos detalizuoti, kiek pinigų investavo į darbuotojų mokymus 2007–2011 metais, sugebėjo tai padaryti. Prisimenant, kad šiuo laikotarpiu didelės lėšos kvalifikacijos kėlimui skiriamos ne tik iš nacionalinio biudžeto, bet ir iš Europos Sąjungos fondų, toks ministerijų elgesys rodo jų nenorą atskleisti galbūt nemalonią tiesą, kad į žmones investuojama nesistemingai, neturint strategijos, o investicijos valstybei neatsiperka, nes kvalifikuoti darbuotojai yra perviliojami.
Seimo Audito komitetas dar šių metų kovo mėnesį analizavo valstybės biudžeto lėšų kvalifikacijos kėlimui naudojimo efektyvumą. Komiteto posėdyje dalyvavę daugumos ministerijų kancleriai pripažino, kad valstybės lėšomis mokyti asmenys palieka valstybės tarnybą. Siekdamas įsitikinti šios problemos mastu ir teikti reikalingas teisės aktų pataisas, Audito komitetas prašė ministerijų pateikti informaciją apie ministerijose ir joms pavaldžiose įstaigose 2007–2011 metais kvalifikaciją kėlusius asmenis, atskirai nurodant kiekvieno asmens mokymus, taip pat informuojant apie išlaidas šiems mokymams ir iš kokių lėšų šios išlaidos buvo padengtos. Taip pat buvo prašoma nurodyti, jei apmokytas asmuo nebedirba institucijoje. Analizės tikslas buvo įvertinti, kiek per 2007–2011 m. periodą buvo investuota į ministerijose ir joms pavaldžiose įstaigose dirbančių asmenų kvalifikacijos kėlimą. Atsižvelgiant į prašomos informacijos apimtis, informaciją buvo prašoma pateikti per kiek daugiau nei du mėnesius, vėliau šis terminas ministerijų prašymu buvo pratęstas dar dviem mėnesiais. Todėl kai kurių ministerijų pateikta tik bendro pobūdžio arba nepilna informacija kelia klausimą: ką šios institucijos slepia?
Pasak Audito komiteto pirmininkės Loretos Graužinienės ministerijos mokymams išleidžia dideles sumas, todėl jos privalo žinoti, kiek investuoja į kiekvieną darbuotoją, kad nebūtų švaistomasi ne tik pinigais, bet ir kvalifikuotais žmonėmis. „Tie, kurie informacijos nepateikė, elgiasi neatsakingai – jie arba turimą informaciją slepia, nes jos analizė ir rezultatų paviešinimas būtų nepatogus, arba dar blogiau – tokios informacijos neturi. Tokiu atveju apie racionalų ir efektyvų personalo valdymą ir lėšų personalui naudojimą negali būti net kalbos. Bet kuriuo atveju, už tokias išvadas yra tiesiogiai atsakingi šių ministerijų vadovai“, – sako komiteto pirmininkė.
Audito komitetui tik bendrus skaičius pateikė Užsienio reikalų ministerija, nors per 2011 metus ši ministerija kvalifikacijos kėlimui išleido 6,3 mln. Lt, neskaitant mokymų, finansuotų ES fondų lėšomis ir tai buvo viena iš institucijų, daugiausiai išleidusių kvalifikacijos kėlimui.
Ūkio ministerija, dalis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžių įstaigų, pateikė tik 2011 metų duomenis, Švietimo ir mokslo ministerija apsiribojo 2010–2011 metų duomenų pateikimu (nors informaciją apie ES lėšomis keltą kvalifikaciją pateikė visą), Teisingumo ministerija nurodė tik 2009–2011 metų duomenis, o Sveikatos apsaugos ministerijos pateiktos informacijos dėl pateikimo formos nebuvo įmanoma išanalizuoti. Krašto apsaugos ministerijos duomenys neišsamūs, daugeliu atvejų nurodoma, kad apie kvalifikacijos kėlimui skirtas lėšas duomenų neturima. Taip pat pastebėta, kad didžioji dauguma institucijų „nežino“ kiek kainavo jų darbuotojų mokymas, jeigu kvalifikacija buvo kelta ES fondų lėšomis. Ir toliau vyrauja neatsakingas požiūris, kad ES finansinė parama yra dovana, todėl šių lėšų naudojimui racionalumo ir efektyvumo kriterijai netaikomi ir atsiskaityti už jų naudojimą nereikia.
Išanalizavus pateiktą informaciją matoma tendencija, kad apie penktadalis apmokytų asmenų dėl įvairių priežasčių nebedirba tose institucijose. Nekyla abejonių, kad ir kitose ministerijose, jeigu būtų pateikti visi prašyti duomenys, situacija būtų panaši.
Tenka tik apgailestauti, kad Audito komitetui paprašius ministerijų pateikti siūlymus dėl teisės aktų tobulinimo, nustatant pareigą asmenims, į kuriuos yra daug investuojama, tam tikrą laiką dirbti valstybės tarnyboje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė tokios iniciatyvos nepalaikė ir nurodė, kad galiojančios tvarkos, kuri yra akivaizdžiai neišbaigta, pakanka. Tačiau ar galima kalbėti apie racionalų išteklių naudojimą, kai be jokio apsidraudimo per kelerius metus į vieną žmogų investuojama virš šimto tūkstančių litų? Tokios sumos tikrai peržengia skatinimo ir darbuotojo motyvavimo ribas, todėl institucijų vadovai turi jausti pareigą – užtikrinti, kad apmokyti tarnautojai ilgai ir naudingai dirbtų valstybės labui. Galiojantys įstatymai nedraudžia pasirašyti lėšų grąžinimo sutartis, jeigu darbuotojas institucijoje neišdirba sutarto laiko ir nutraukia tarnybą savo noru arba yra atleidžiamas dėl pažeidimų. Tai yra racionalus, tačiau praktikoje, deja, itin retai taikomas metodas.
2012 m. rugsėjo 26 d. Audito komiteto posėdžio metu buvo nuspręsta raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kad tos ministerijos, kurios nepateikė išsamios informacijos apie ministerijose ir joms pavaldžiose įstaigose 2007–2011 metais kvalifikaciją kėlusius asmenis, artimiausiu metu šią informaciją pateiktų Audito komitetui, kad būtų galima baigti atlikti išsamią analizę ir palyginimą.
