Daug metų agurkais ir ledais masinęs rinkėjus, Viktoras Uspaskichas atsisveikino su Lietuva – savo atsisveikinimo laišką jis paskelbė keliuose šalies dienraščiuose. Kaip galima suprasti iš laiško, į Lietuvą jis jau nebegrįš, Lietuvos politikoje nebesimaskatuos, o visas atsiduos motulei Rusijai, t.y. savo verslui, kurį jis perkėlė iš Lietuvos ten.
Taigi Viktoras Uspaskichas nuo šiol tik dar vienas statistinis vienetas, palikęs savo tautiečius šioje ašarų ir korupcijos kupinoje Lietuvos pakalnėje. Kitaip sakant, pabėgo.
Šitas Viktoro Uspaskicho atsisveikinimo laiškas, be jokios abejonės, nustelbė pasaulio futbolo čempionato finalines varžybas, po kurių Lietuva, pamiršusi, kad jau trečią mėnesį neturi savo Vyriausybės, svarstė, ką tokio per finalines varžybas pasakė italas M.Materazi prancūzų rinktinėje žaidusiam alžyriečiui Z.Zidanui, kad šis galva smūgiavo italui į krūtinę ir todėl buvo pašalintas iš futbolo aikštės. Kažkoks užsienio dienraštis net mokantį skaityti iš lūpų pasamdė, kuris perskaitė, kad italas, atseit, kažką nepadoraus pasakė apie alžyriečio mamą. Kitą dieną mūsų laikraščiai kaip vos ne svarbiausią naujieną pranešė: Zidano mama pareikalavo italo kiaušinių ant lėkštutės. Ir t.t., ir t.t. Taigi pasaulio futbolo čempionatas, pasibaigęs italų pergale, dar nesibaigė – atrodo, pasaulis dar kurį laiką stebės, kuo baigsis šitas Zidano ir Materazio konfliktas, kuris buvo tarsi Zidano atsisveikinimo su karjera laiškas savo gerbėjams.
Tuo tarpu pas mūsų kaimynus baltarusius – visiškai ne futboliškos nuotaikos. Tiesa, jų Prezidentui nereikia teisintis, kad jis neėmė iš Uspaskicho nė penkių kapeikų, – jį kamuoja visai kitos bėdos.
Štai Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos šeima, sako, susirūpinusi, kad nuolat tenka atrėminėti įvairaus plauko demokratijos nešėjų iš už balelės provokacijas, kurios vis labiau panašėja į rengtas prieš Kubos lyderį Fidelį Kastro. Tiesa, nors ir kokią daugybę kartų amerikoniškoji CŽV stengėsi “padėti į vietą” Kubos lyderį, pro Kubos saugumiečius nė viena provokacija jau daugelį metų taip ir nepraslydo. Dabar ypatingas išbandymas laukia Baltarusijos spec.tarnybų, nes, sako, jau teko joms aptikti ir kažkokiais nuodingais chemikalais ištrintus tam tikrus dokumentus.
Ar po šito įvykio Aleksandras Lukašenka varto dokumentus su pirštinėmis, ar už jį kažkas tai daro iš apsaugos, “Karšto komentaro” šaltiniai sakė nežinantys. Na, gal nenorėjo sakyti, nes baltarusiams žodžių frazė “žurnalistas iš Lietuvos” asocijuojasi su viena įstaiga, turinčia skambų pavadinimą – Lietuvos Valstybės saugumo departamentu.
Pasirodo, kai kurie mūsų garsieji žurnalistai, kuriuos dažnai tenka matyti įvairiose politinėse laidose skelbiant savo politinius komentarus, jau ne kartą bandė atlikti, kaip įtaria baltarusiai, mūsų saugumo pavedimą – prisidengę Lietuvos žurnalisto pažymėjimu, jie norėjo gauti atsakymus į tam tikrus specifinius klausimus iš sausio įvykių liudininko generolo Uschopčiko. Bandė ir žurnalistė iš vieno dienraščio, bandė ir žurnalistas iš vieno žurnalo. Tačiau kadangi VSD gali apkaltinti mus išdavus jų agentus, tai šitų žurnalistų pavardžių mes neviešinsime. Tačiau apmaudu, kad per tokius, atseit, žurnalistus, o iš tikrųjų – spec.tarnybų bendradarbius, prisidengusius žurnalisto pažymėjimais, tikrieji žurnalistai negali normaliai dirbti savo darbo.
Spec.tarnyboms dirbančių mūsų žurnalistų sąrašas – gana ilgas. Redakcijos žiniomis, jis buvo sudarytas 2003 metais ir pateiktas tuometiniam Prezidentui Rolandui Paksui, o taip pat išdalintas Lietuvoje reziduojantiems užsienio šalių ambasadoriams – tarp kitko, kad jeigu kas, jog žinotų, su kuo reikalą turi.
Grįžtant prie Baltarusijos, norėtųsi pastebėti, kad nors Aleksandras Lukašenka ir tituluojamas “paskutiniu Europos diktatoriumi”, tačiau vis tik jo aplinka, išsiaiškinusi svetimos šalies žurnalistus-šnipus, nenupjovė jiems galvų, kaip kad buvo pasielgta 2002 metais Pakistane su CŽV dirbusiu amerikiečių žurnalistu, o paprasčiausiai neatsakė į jų klausimus. Taigi jeigu Rusijoje, kaip per G-8 susitikimą pasakė JAV prezidentas Džordžas Bušas, egzistuoja “rusiška demokratija”, tai gal Baltarusijoje taip pat nė jokia diktatūra, o tik paprasčiausia baltarusiška demokratija? Nes ta demokratija, kaip ir Dievas, kiekvieno akimis žiūrint vis kitokia – juk nepaisant to, kad krikščionims aukščiausiasis – Dievas, o musulmonams – Alachas, bendrai paėmus jie tiki tuo, kas yra “aukščiau”. Tad kodėl amerikiečiai nori pasauliui įbrukti savo politinę religiją – amerikietišką demokratiją, jei ji gali ir turi būti kiekvienoje šalyje savita – Rusijoje rusiška, o Baltarusijoje – baltarusiška. Juk svarbiausia – kad karo nebūtų. Deja, amerikoniškoji demokratija brukama būtent per žudynes ir kraujus – kaip kadaise kryžiuočiai nešė per Europą krikščionybę ant kardų, žudydami visus, kurie neišpažino jų naujojo Dievo, taip šiais laikais amerikiečiai neša savo “religiją” per okupaciją ir išžudo tuos, kurie neišpažįsta jų nešamos politinės religijos – amerikoniškosios demokratijos – “dievo”. Tad kokia čia, po perkūnais, demokratija?…
Su didžiąja Lietuvos politika, atrodo, atsisveikino ir buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, kurio partija pagal reitingus blaškosi tolimoje šeštoje ar septintoje vietoje, ir jeigu šiandien būtų rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą, tai Artūro Paulausko partija 5 proc. rinkimų barjero neperžengtų. Taigi kaip ir V.Muntiano vadovaujami pilietininkai demokratai liktų už borto – į Seimą nepatektų… Ar tik nereikės rudeniop dar vienų politinių vestuvių kelti ir su V.Muntiano partija į savivaldybių rinkimus eiti?…
Vasarai įpusėjus, su nemokšiškumu ir nekompetencija pagaliau nutarė atsisveikinti ir lietuviškoji prokuratūra – Seime svarstomas Prokuratūros įstatymo pakeitimo projektas, pagal kurį “prokuroras, neturintis reikiamo išsilavinimo, turi jį įgyti per trejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos”, “iš tarnybos neatleidžiamas prokuroras, kuriam iki reikiamo išsilavinimo įgijimo liko mažiau negu pusė šioje dalyje nustatyto termino ir kuris reikiamą išsilavinimą įgis iki 2008 m. sausio 1 d.”.
Tiesiog fantastiška – iki šiol ir dar trejus metus prokuratūroje gali dirbti, atsiprašant, bet kuri melžėja, atėjusi tirti bylų tiesiai nuo karvės Žibutės, ar koks kiaulių šėrikas, atėjęs iš kokios kiaulių auginimo fermos. O paskui mes vis stebimės, kaip čia taip atsitinka, kad tie prokurorai kaltinamuosius aktus ne taip surašo, ne tuos Baudžiamojo Kodekso straipsnius pritaiko ar nesugeba ištirti bent kiek smegenų reikalaujančių bylų…
Pasirodo, tokia buvo valstybės politika. Pasirodo, taip geriau – nes kuo daugiau beraščių prokuratūroje, tuo lengviau jiems nurodinėti, kaip ir kokias bylas tirti ir neištirti, taigi kaip “gerus” dėdes ar tetas nuo baudžiamosios atsakomybės išsukti, o “blogus” berniukus vietoj “gerųjų” į kalėjimą įgrūsti…
Taigi štai ant tokių besmegenių, pasirodo, laikėsi ir kol kas dar laikosi teisinis mūsų valstybės pamatas. Kitaip sakant, to pamato nėra – jis kiauras. O kiauroje terpėja būtent ir veši tai, ką mes vadiname politikų ir pareigūnų nusikalstamą susivienijimą jungiančiu bendru vardikliu – korupcija, kurios mums nepadeda išnaikinti nei mūsų didžiausias draugas – NATO. O dar prieš Lietuvai įstojant į šią karinę organizaciją geri dėdės iš Amerikos sakė: oi, naikinsim, oi, išnaikinsim… Taigi dėl kažkokių kelių desietkų Lietuvos karių JAV okupuotame Irake gerieji dėdės iš Amerikos pasiryžę jokios korupcijos pas mus nematyti.
Klausimas: jei, kaip Leninas sakė, šalį gali valdyti bet kuri melžėja, o Lietuva, kaip rodo Prokuratūros įstatymo svarstymas Seime, šį sparnuotą posakį perfrazavo taip – kad melžėja gali būti ir kokia nors ypatingai svarbių bylų tyrėja, tai koks skirtumas yra tarp Lenino ir mūsų Valdo Adamkaus vykdomos politikos?
Atsakymas: jokio. Jųdviejų vykdomos politikos vardiklis yra bendras – beraštingumas. Nes kuo daugiau kvailelių, tuo juos lengviau valdyti – jie net nesupras, kodėl, rinkimų naktį “užlūžus” kompiuteriams, staiga rezultatai ima ir pasikeičia Valdo Adamkaus naudai…
Tad gal ir mes pagaliau atsisveikinkime su mūsų visų kvailinimu ir parodykime tiems mūsų kvailintojams jų vietą? Atrodo, ir laikas dabar būtų pats tas – juk vyksta atsisveikinimų metas…
