“Į Lietuvą atostogauti nevažiuosiu – ten pjauna galvas”, – taip vienoje interneto svetainėje pareiškė Kazachstano verslininkas, perskaitęs publikaciją apie tai, kad Lietuvoje prieš šešerius metus nupjautos Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo galvos nesurastos iki šiol, o Lietuvos teisėsauga net nesiteikia ieškoti buvusio “Mažeikių naftos” generalinio direktoriaus žmogžudystės užsakovų.
Taigi Lietuvoje gyventi nesaugu. Kaip nesaugu joje atostogauti ar į ją investuoti, nes vieną gražią dieną Lietuvos kelių policininkais persirengę banditai, gavę policininkų uniformas iš savo draugų komisarų, gali tave sustabdyti, nužudyti, pavogti tavo pinigus, o tavo konkurentai – nesvarbu, politiniai ar verslo, – užsakę tavo žmogžudystę, niekad gyvenime nebus ieškomi ir nebus baudžiami. Tiesiog jie niekada nebus išaiškinti, nes Lietuvos teisėsauga, kaip labai gerai išaiškino vienas vieno metro ir devyniasdešimt dviejų centimetrų ūgio saugumietis, dirba “tai rankai, kuri maitina”. Taigi jei tavo rankoje – pluoštas nepadirbtų, o iš kelnių kišenių dar byra tie, kurie netilpo tau į saują, tuomet samdyk, užsakinėk, žudyk ir, gerdamas iš auksinių taurių, galvomis sau pasigardžiuodamas užsikąsk, nes visa teisėsauga su visokiom ten “prezidentūrom” ir “generalprokuratūrom” sėdės ten, kur jai ir vieta – tavo kišenėje tarp tavo šlamančių…
O dar prieš keletą metų, kai Lietuva dar visiškai nebuvo NATO narė, aukšti dėdės iš Amerikos mums žadėjo: oi, patvarkysim tą jūsų korupciją, kai būsite NATO, oi, patvarkysim…
Ir patvarkė – tik ne korupciją, o pačią Lietuvą, kuri, kvailelė, už tą patvarkymą dar ir primokėjo – nei daug, nei mažai, tik beveik milijardą iš “Mažeikių naftos” amerikoniškajam “Williams” išpumpavo. O už tokį gražų gestą tie, kurie Seime balsavo, po 50 tūkst. “baksų” kiekvienas, gaila, negavo… Nors ką ten būtų reiškę tokiam “Williamsui” kokiai 80 Seimo narių po 50 tūkst. “bakselių” kiekvienam pametėti – juk tai būtų buvę tik tiems, “su kuriais galima susitarti”… O paskui… Ach, o paskui… Milijonai, milijardai litų – ir ne tik…
Štai taip ir gyvename – pramonę ir įmones privatizuojame, pinigus per visokius ten rublinius indėlius ir “otkatus” gražiai išsidaliname, o iš kokių pajamų ateityje reikės šalies biudžetą užpildyti – visiškai negalvojame. Ar tikrai reikėjo parduoti alkoholio įmones, “Mažeikių naftą”, skirstomuosius tinklus, telekomą ir kitus objektus, kurie visame normaliame pasaulyje yra valstybės nuosavybė?
Reikėjo. Patikėkite, Lietuvoje tikrai tą padaryti reikėjo, nes Lietuva į normalių valstybių kategoriją visiškai neįeina ir artimiausiame šimtmetyje įeiti į ją nesiruošia – mat keletas “grandų” Lietuvoje, atorod, galvoja, kad jeigu jie kuo daugiau Lietuvos įmonių parduos, tuo daugiau “otkatų” jie gaus, ir tuomet, kai jie numirs ir kai valstybė juos prabangiai kur nors palaidos, tai vietoj 2×2 metrų kapo duobės specialiai jiems bus iškasta kokia 10×10 metrų kapo duobė (jei reikės, tai ir didesnė), kad visi jų “otkatai” ir jų “otkatų otkatai” į šitą didelę duobę su jais ten gražiai sutilptų… Nes argi ne tam jie visą Lietuvos pramonę su visais strateginiais objektais privatizavo, kad paskui, numirę, galėtų sau šiltai tarp “otkato”, o ne tarp kokios šaltos žemės laimingi sau į dulkes dūlėti?…
Taigi ne visi, dulke gimę, po mirties paprasta dulke ir pavirs – kai kas, paprasta dulke gimęs, “otkatine” dulke pavirs…
Šešiolika metų galus vos, vos sudūrinėjant , dulke, atrodo, gresia pavirsti ir mūsų policijai – mat su dabartine valstybės politika, atrodo, greitai policijos komisariatai atrodys kaip Libanas po izraeliečių bombardavimo, kur iš po policijos pastatų griuvėsių kur ne kur iškiš galvą koks vienas kitas Vytauto Grigaravičiaus šalininkas – mat policijos sistemoje dėl darbo sąlygų ir mažų atlyginimų jau trūksta ne tik paprastų apylinkių inspektorių, bet ir tyrėjų, ir kriminalistų. Tuo tarpu kad krašto apsaugos sistemoje trūktų kapitonų, leitenantų, pulkininkų ir majorų, kažkaip neteko girdėti…
Ir iš tiesų, ko tai krašto apsaugos sistemai skųstis, jei 2006 metais jai iš Lietuvos biudžeto skirta 952 mln. litų, tuo tarpu vargšei Vytauto Grigaravičiaus policijai – vos 565 mln…. Ir kad generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius ar jo “patronas” Seime Artūras Paulauskas su savo dešiniąja ranka Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Alvydu Sadecku bent kartą per šešis metus šitą klausimą Seime būtų pakėlę, to irgi kažkaip nė karto neteko girdėti… O dar sako, kad myli jie policiją, o dar sako, kad jiems policija – rūpi… Cha, cha, cha!
Vienintelis, kam dabar iš tiesų rūpi Vytauto Grigaravičiaus policija, tai yra generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, kuris po susitikimo su Prezidentu, sukrėstas fakto, kad policiją susirengė palikti krūva tyrėjų, prieš televizijos kameras tiesiai šviesiai suaimanavo: vajetau, tai kam tuomet VADOVAUS prokurorai?
VADOVAUS!
Taigi prokurorai, kaip paaiškėjo iš Valantino pasisakymo, baudžiamųjų bylų visiškai netiria – prokurorai prokuratūroje sėdi tam, kad: 1) vadovautų policijos tyrėjams; 2) už tą vadovavimą gautų solidų atlyginimą.
2006 metais Generalinei prokuratūrai, t.y. tiems, kurie vadovauja Vytauto Grigaravičiaus policininkams, skirta 91 mln. 128 tūkst. litų.
Klausimas: ar ne verčiau būtų tuos 91 mln. 128 tūkst. tiems policijos tyrėjams, ant kurių sprando sėdi prokurorai, imti ir išdalinti? Nes tie prokurorai, kaip parodė Seime įregistruota Prokuratūros įstatymo pataisa, kartais būna jokių teisės mokslų iš viso nebaigę – kaip gi tuomet tokie prokurorai vadovauja policijos tyrėjams baudžiamųjų bylų tyrimuose?
Taigi klausimų, kalbant apie teisėsaugą, šimtas ir daugiau. Kur dursi, ten skylė, pasakytų mūsų senoliai. O mūsų skaitytojai iš viso negali atsistebėti, kaip teisėsaugai išleidžiant šitiek pinigų, per šitiek metų tesugebėta pasiekti subombarbuoto Libano lygį?
«Štai, padarytų Henriką Daktarą generaliniu policijos komisaru, būtų tvarka», – mano mūsų skaitytojai, mat tame kaime, kur stovi taip vadinama Henriko Daktaro pilaitė, gyventojai, sako, niekad durų nerakindavę – nes niekas ten niekada nieko, ko nepasidėjęs, nepasiimdavo.
Chm, gal ir tiesa, nes nusikalstamas pasaulis nuo teisėsaugos šiandieninėje Lietuvoje skiriasi tik vienu dalyku: Lietuvos teisėsaugos «pagalbininkams», t.y. agentams po Lietuvos teisėsaugos «stogeliu» leidžiama turėti amfetamino fabrikėlius ir leidžiama pardavinėti narkotines medžiagas kilogramais į kairę ir į dešinę – atseit toks «darbo metodas». Tuo tarpu nusikalstamo pasaulio atstovas, jei nėra teisėsaugos agentas, už gramą ar dešimt ar kelias «tabletes» «sės» į kalėjimą dešimčiai metų ir daugiau – nes narkotikų biznis yra išskirtinai «rimtų vyrų», t.y. teisėsaugininkų reikalas!
Todėl iš tiesų, koks skirtumas, kas sėdės generalinio policijos komisaro kėdėje, ar ne? Juoba kad Vytautas Grigaravičius savais policininkais, kaip rodo praktika, visai nesirūpina – ne taip, kaip generolai savo kareiviais krašto apsaugoje.
Pala, pala – tai gal dėl to tie pareigūnų agentėliai narkotikus tokiais kiekiais ir “suka”?….
Eureka!
