Panašu, kad ir Darbo partijos garbės pirmininkas Viktoras Uspaskich suprato, jog buvęs Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas – Trojos arklys pas darbiečius, todėl Artūro Paulausko prezidentinė rinkimų kampanija ir buvo tokia, kokia buvo. Iš serijos: nori į prezidentus? Eik, bet iš manęs nei pinigų, nei paramos nesitikėk.
Kai kurie aukštesni darbiečiai iš viso pečiais gūžčiojo ir negalėjo suprasti, kodėl Darbo partija į prezidentus kėlė būtent Artūro Paulausko kandidatūrą. Norėjo? Norėjo. Bet, kaip sakoma, norėti nedraudžiama – nuo partijos į prezidentus kandidatuoti norėjo ne vienas Artūras Paulauskas. Tad kur čia šuo pakastas?
Iš Darbo partijos pusės – nežinia. Tačiau ši kandidatūra – galimas politinis sandoris: nori, iškelsim, bet daugiau…
O daugiau yra „daugiau“. Tiesa, ne darbiečiams, o pačiam Artūrui Paulauskui, kadangi jam šis kandidatavimas, pasak šaltinių, esą buvo tarsi ir toks savotiškas egzaminas – koks?
Dar pačioje prezidento rinkimų kampanijos pradžioje iš Artūro Paulausko stovyklos ėmė sklisti tokios kalbos: jei Artūras Paulauskas laimės Prezidento rinkimus, tai tą „bambagyslę“, jungiančią jį su Viktoru Uspaskichu ir Darbo partija, visiems laikams paims ir nutrauks. O jei nelaimės… Tai į kitą partiją pereis.
Tačiau tai – dar ne viskas. Artūras Paulauskas, pereidamas į kitą partiją, sako, turi visą brigadą Seimo darbiečių su savimi išsivesti.
Taigi, pasak šaltinių, ne kas nors kitas, o būtent Artūras Paulauskas ir turėtų tapti tuo laiminguoju loterijos bilietu Liberalų sąjūdžiui į valdančiąją koaliciją dabar patekti.
Scenarijus, pasak šaltinių, numatytas toks: Artūras Paulauskas, per Prezidento rinkimus užėmęs trečią vietą ir gavęs 160 139 žmonių balsus, turėtų suorganizuoti brigadą Seimo darbiečių (buvęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas ir komanda) ir suskaldyti Seimo Darbo frakciją. O toliau scenarijus jau klostytųsi taip: skilus Darbo frakcijai, griūtų valdančioji koalicija, o sudarant naują, Darbo partiją pakeistų Liberalų sąjūdis. Šitą naująją politinės koalicijos dėlionę palaikytų ir opozicinė TS-LKD, o Artūras Paulauskas tokiu atveju iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko posto persėstų į Seimo pirmininko postą (nes Loreta Graužinienė atsidurtų opozicijoje). Gundantis politinis viliotinis? Labai, labai.
Tačiau, sako, iki pilnos laimės – kad šis politinis scenarijus išsipildytų – trukdo vienas „bet“: valdančiojoje koalicijoje pilna burna šnekama, kad spalio mėnesį antrai kadencijai Lietuvos Prezidente perrinkta Dalia Grybauskaitė į Europos Komisijos vadovus gali išvažiuot. Jeigu taip būtų, kalba Artūro Paulausko aplinka, tuomet rudenį – vėl Lietuvos Prezidento rinkimai. O tai reiškia, kad Artūrui Paulauskui vėl gali tekti Darbo partijos paramos kandidatuojant į prezidentus prašyt (nors pinigų ir nedavė, bet tas parašų rinkimas, Loretos Graužinienės važinėjimas po Lietuvą ir t.t. vis tiek nemaža parama). Ir todėl…
Savaitės pradžioje Artūras Paulauskas, pasakojo šaltiniai, surengė padėkos vakarėlį. Buvo kažkur apie penkiasdešimt žmonių. Sako, visiems prie vyno padėkojo, kad padėjo per Prezidento rinkimus ir, sako, paprašė visų neišsivaikščioti: gal spalio mėnesį dar visų pagalbos vėl prireiks…
Taigi, naujoji koalicija (socdemai, tvarkiečiai, atskilusi nuo DP „Paulausko brigada“ ir liberalai) galima dabar tik vienu atveju – jeigu Artūras Paulauskas ryšis Darbo partiją išdraskyti.
Tuo tarpu redakcijos šaltiniai iš Darbo partijos, paklausti apie tokį galimą scenarijų, skaniai nusijuokė ir į klausimą atsakė klausimu: „Kas būtų, jeigu Artūras Paulauskas sugalvotų išeiti? O jūs pažiūrėkit, kur šiandien yra tie, kurie iš Darbo partijos išėjo anksčiau?“
