Puikiai suprantu, jog dauguma lietuvių į Airiją, Angliją ar Norvegiją išvyko ne iš gero gyvenimo. Nedarbas, skurdas, nežinia dėl ateities privertė ir vis dar verčia krauptis lagaminus šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių. Dabartinės valdžios politika emigraciją pavertė nebevaldomu reiškiniu. Demografinės, socialinės, ekonominės pasekmės bus ilgalaikės ir skausmingos. Nepaisant grėsmingos situacijos, nematau motyvų į kairę ir į dešinę dalinti dvigubų pilietybių.
Net jeigu laikinaisiais namais tampa kita valstybė, tai nėra argumentas tapti „dvigubu piliečiu”. Pilietybė – kur kas daugiau, nei geresnis darbas, sotesnis duonos kąsnis ar patogesnis gyvenimas. Sutinku, jog ekonominė gerovė kiekvienam žmogui labai svarbi, tačiau Tėvynė – tai ir istorinė atmintis, ir kalba, ir kultūrinė aplinka, ir nematomas ryšys su protėvių kartomis. O tokia būsena įmanoma tik vienos valstybės atžvilgiu. Žinoma, globalizacijos propagandistai bando įtikinti, kad Tėvynės sąvoka apskritai neegzistuoja, o visas pasaulis yra mūsų namai.
Manau, Lietuvai tikrai nevertėtų pasiduoti šiai srovei. Privalome laikytis idealų dėl kurių kovojome ir kuriuos įtvirtinome Konstitucijoje. Iš Tarybų Sąjungos ištrūkome ne tam, kad lengva ranka švaistytumėmės Lietuvos pilietybėmis ar skubėtume ieškoti naujų tėvynių. Tarybiniai piliečiais jau buvome, o juk norėjome būti Lietuvos. Žinoma, kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti. Ir jeigu jau apsisprendei būti ištikimas kitai vėliavai ar kitai Konstitucijai, tuomet kam tau Lietuvos pilietybė?
Juolab tai nėra tik privilegijos, kurių galime gauti iš karto iš dviejų „tėvynių”. Tai ir pareigos, ir atsakomybė, ir pasiaukojimas. Kurią šalį atstovausime, kai reiks rinktis iš dviejų? Kaip elgsimės tarpvalstybinio konflikto akivaizdoje? Galų gale, ar sąžininga, kad rinksime valdžią žmonėms, nors patys apie tą šalį daugiausia būsime girdėję iš pasakojimų ar interneto? Ar formalių piliečių dalyvavimas rinkimuose tikrai yra tokia vertybė, kaip ją bando pristatyti dvigubos pilietybės entuziastai?
Yra dalykų, kurie negali paklūsti ekonominiams interesams ar „modernios” visuomenės sampratai. Negalime turėti dviejų mamų, dviejų Tėvynių, dviejų vietų, kurias vadiname tikraisiais namais. Branginkime savo Tėvynę, nes turime ją tik vieną.
Kęstutis Daukšys
