Tik konkretūs darbai parodys, kiek išrinktoji šalies prezidentė pateisins rinkėjų jai suteiktą pasitikėjimo kreditą. Tačiau ir dabar dalis rinkėjų, palaikiusių išrinktąją prezidentą, tiksliai „žino“, ką ji nuveiks per savo kadenciją – išvaikys klanus, iki šiol engusius šalį, sutramdys monopolijas bei pernelyg išbujojusią valdininkiją, padės šaliai išbristi iš ekonominio sunkmečio ir atliks dar daug kitų gerų darbų. Iš kur visa tai prezidentės gerbėjai žino, atrodo, ir jiems patiems yra paslaptis. Tiesą sakant, ši paslaptis visiškai triviali – tai gerai apgalvotos ir neblogai pravestos ilgalaikės įvaizdžio kūrimo kampanijos rezultatas. Labai gali būti, jog konkretūs prezidentės darbai atitiks jos sukurtą įvaizdį, ko mes nuoširdžiausiai ir linkime. Antra verus, negalima nepastebėti ir to fakto, jog net likus vos kelioms dienoms iki prezidentės inauguracijos, ji kaip buvo, taip ir liko gana paslaptinga asmenybė.Todėl labai stebina neseniai paskelbti apklausų duomenys, jog vos ne 90 proc. respondentų nuomone, išrinktoji prezidentė geriausiai atstovauja jų interesams, o beveik 50 proc. ja pasitiki, nors prezidentė dar nė nepradėjo eiti savo pareigų. Taigi pasitikėjimo kreditas išties didelis.
Šiuo ekonominio sunkmečio laikotarpiu ekonominės politikos klausimai tampa prioritetiniais. Prezidentė žadėjo ekonominių klausimų neišleisti iš savo akiračio. Nors tiesiogiai šie klausimai nėra šalies prezidento kompetencijoje, tačiau išrinktosios prezidentės pozicija yra visiškai suprantama. Prezidentės proteguojamo žmogaus paskyrimas finansų ministru, ketinimai išlaikyti eurokomisaro, atsakingo už finansinę veiklą, postą Lietuvai rodo, jog prezidentė siekia išlaikyti įtaką ir svertus toje veiklos sferoje, su kuria ji buvo paskutiniu metu susijusi. Vargu ar kam kelia abejonių, jog dabartinė šalies Vyriausybės vykdoma politika buvo derinama su eurokomisare. Taigi kokių nors kardinalių pokyčių šioje sferoje nereikėtų laukti. Nors dabar vykdoma Vyriausybės politika ekonomikos ir viešųjų finansų sferoje veda į niekur. Biudžeto balansavimas, nuolat jį „apkarpant“, tai nėra viešųjų finansų stabilizavimas, kaip tvirtina premjeras, bet priešingai, rodo viešųjų finansų nestabilumą.
Mūsų ekonominės politikos formuotojai iki šiol nesuvokia esminio principo, jog viešieji finansai negali būti atskirti nuo ekonominių procesų. Visos Vyriausybės viltys susijusios su laimingu atsitiktinumu – galbūt pasaulio ekonomika artimiausiu laiku ims kilti ir viskas susitvarkys savaime. Ką nors čia pakeisti prezidentei tiesiog gali neužtekti ekonominės kvalifikacijos. Žinoma, daug kas priklausys nuo prezidentės pasirinktų ekonomikos patarėjų. Tiesa sakant, prezidentės patarėjų komanda apskritai neatrodo įspūdinga, tačiau ko ji iš tikrųjų verta, parodys nuveikti darbai. Prezidentūros ekonominės politikos grupės vadovas nieko ypatingu nepasižymėjo dirbdamas buvusio prezidento komandoje. Jis charakterizuojamas kaip kruopštus ir patikimas atlikėjas, tačiau nėra idėjų generatorius. Jeigu prezidentė numato pati aktyviai veikti šioje sferoje, tai toks jos pasirinkimas yra visai logiškas.
Galimos įvairios interpretacijos, aiškinant gana mįslingą prezidentės argumentą, siūlant į eurokomisaro postą buvusį finansų ministrą A. Šemetą – „tai ne pats geriausias pasirinkimas, bet šiuo metu jis tikslingas“. A. Šemetos veikla finansų ministro poste galėtų būti įvertinta ir gerokai griežčiau. Galutinai ši situacija išsispręs po kelių mėnesių, kai bus sudaroma nauja Europos Komisija. Manytume, jog gana rimtomis kandidatėmis į eurokomisaro, atsakingo už finansų sferą, postą galėtų būti ir Laima Andrikienė arba Ona Juknevičienė.
Taigi prezidentą ir Vyriausybę sieja bendras požiūris į ekonominę politiką, tačiau dešiniųjų partijų pretenzijos į išskirtinius santykius su prezidente, manau, nepagrįsti. Prezidentės dešiniosios pažiūros, apie kurias ji net neužsimena, paaiškinamos labai paprastai. Po visų ekonomikos pertvarkymų, privatizacijų ir reformų buvusi sovietinė, partinė ir ūkinė nomenklatūra tapo teisėtais savininkais, užimdami svarbiausias pozicijas ekonominėje sistemoje (toks ir buvo „gorbačiovinės perestroikos“ tikslas), o ekonominio liberalizmo doktrina geriausiai atitinka šios grupės interesus. Todėl ir brazauskinė-kirkilinė vadinamoji kairioji partija, ginanti ir atsovaujanti šio klano interesus, yra ne mažiau dešinioji, negu kitos partijos, priskiriančios save dešiniosioms, o jos ideologinė atspara yra rinkos fundamantalistų remiamas Laisvosios rinkos institutas. (Tiesa, šiandieną Laisvosios rinkos institutas jau nebepataiko į koją su pasaulio ekonomikos tendencijomis). Tą puikiai suvokė būsimoji eurokomisarė ir Lietuvos prezidentė, sėkmingai kopusi karjeros laiptais ne be kairiųjų patriarcho globos ir paramos, kuris su genialiu paprastumu išreiškė šiuolaikinę moralę – „turi milijoną – gyveni, neturi jo – esi niekas“. Taigi tokia Dalios Grybauskaitės transformacija yra visiškai logiška, o ideologijos požiūriu šalies prezidentė yra kur kas lankstesnė negu bet kuris „tikrasis“ dešinysis, kadangi jokie ideologiniai prietarai jos nevaržo. Tokios ideologinės metamorfozės nelabai turėtų stebinti, kadangi visi mūsų politiniai veikėjai ir pagrindinės politinės partijos atsirado iš vienos motininės partijos ir jos palikimas dar jaučiamas ir šiandieną.
Kaip neretai būna, gana dviprasmiška dešiniųjų politikos patriarcho laikysena. Pradžioje lyg ir jis pats norėjo kandidatuoti š prezidentus ir gana nepalankiai atsiliepė apie Dalios Grybauskaitės kandidatūrą, vėliau kardinaliai pakeitė savo nuomonę, bet šio pokyčio nepaaiškimo partiečiams, nors tai buvo pažadėjęs. Nors čia, mūsų manymu, jokios intrigos nėra. Tiesiog V. Landsbergis tinkamai įvertino situaciją – jis pats neturi jokių šansų laimėti prezidento rinkimus, o jeigu buvusi eurokomisarė laimės rinkimus pirmajame ture, tai jis pats galėjo būti tikras, jog ištikimų partijos rėmėjų balsais jis bus garantuotai išrinktas į Europarlamentą. Kaip parodė rinkimų rezultatai, šie išskaičiavimai (jeigu tokie išties buvo) buvo visiškai teisingi ir tikslūs.
Pagrindiniai Dalios Grybauskaitės koziniai rinkiminėje kampanijoje buvo jos tariamas nepriklausomumas ir kova prieš oligarchiją (pastaroji idėja akivaizdžiai pasiskolinta iš R. Pakso). „Klanai turėtų manęs bijoti“, kažką gąsdino eurokomisarė. Kovos prieš oligarchiją vėliava atnešė sėkmę abiem atvejais – rinkimus savo laiku lengvai laimėjo ir R. Paksas, o dabar ir D. Grybauskaitė. Tačiau eurokomisarė buvo kur kas konkretesnė – pasirodo, ji turi sudariusi sąrašą 100 asmenų, valdančių šalį. Aišku, tai nėra aukščiausių šalies pareigūnų sąrašas, kuris yra visiškai oficialus ir iš esmės nieko neduoda. Veikiausiai tai sąrašas veikėjų, susietų klaniniais ryšiais, kurie, būdami šešėlyje, daro lemiamą įtaką valdžios sprendimams. Tada kyla klausimas, kas šį sąrašą sudarė. Juk eurokomisarė iš Briuselio aukštumų negalėjo įžiūrėti tokių neviešinamų ryšių ir asmenų. Tokių korupcinių ryšių schemas pajėgūs sudaryti tik profesionalai iš specialių tarnybų. Tuomet kyla klausimas, kas yra tos specialios tarnybos, pateikusios tokią informaciją eurokomisarei. Atsakymas į šį klausimą daug ką paaiškintų. Antra vertus, neaišku, kodėl šį sąrašą sudaro ne, pavyzdžiui, 84 arba 176 asmenys, o tiksliai 100 ir, be to, šis skaičius, matyt, yra pernelyg didelis. Kandidatė į prezidentus prieš rinkimus žadėjo šį sąrašą paskelbti pačią pirmąją dieną po rinkimų. Tačiau jau praėjo ne vienas ir ne du pirmadieniai po rinkimų, o pažadas neištesėtas iki šiol. Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, jog minėto sąrašo apskritai nėra ir tokie pažadai buvo ne kas kita, kaip rinkiminis triukas. Tai rodo, kad mūsų išrinktoji prezidentė puikiai suvokė demokratinių rinkimų subtilybes, kurias vienas mūsų politikos patriarchų išreiškė taip – rinkiminiai pažadai – viena, o realus gyvenimas – visai kas kita.
Dėl vieno galime būti visiškai tikri – oligarchiniam Leo Lt dariniui atėjo sunkūs laikai. Tuoj po rinkimų išrinktoji prezidentė išreiškė labai ryžtingą poziciją Leo Lt atžvilgiu – šis darinys privalo būti išformuotas, o atominę elektrinę ir elektros jungtis privalo statyti valstybės įmonė. Tokia griežta prezidentės pozicija privertė tiek premjerą, tiek ir jo parankinį – energetikos ministrą, rangytis lyg ungurius keptuvėje. Iš vienos pusės negalima nesiskaityti su prezidentės nurodymu, o iš kitos – gaila prarasti vištą, dedančią auksinius kiaušinius, kai į Leo Lt vadovų postus pastatyti savi žmonės, ko ir siekė dabartinis premjeras nuo pat Leo Lt įsteigimo dienos. Tačiau galima dalykas, jog kur kas svarbiau yra ne pragmatinė nauda, o tai, kad nededant pakankamų pastangų išsaugoti šį darinį, „netyčia“ spaudoje gali pasirodyti kai kam labai nemaloni informacija, nušviečianti kai kuriuos Leo Lt steigimo aspektus, kuri galėtų pakenkti ir pačiai valdančiai koalicijai.
Leo Lt nėra pirmoji afera, kai valstybei nenaudingomis sąlygomis perduodamas jos turtas privačioms struktūroms. Visuomenė iki šiol tai priimdavo gana stoiškai. Tačiau Leo Lt sukūrimas virto vos ne visaliaudine tragedija. Iš tiesų keista stebėti, kai kuriasi visokie demokratiniai judėjimai, organizuojami mitingai, nukreipti prieš šią struktūrą. Visiškai akivaizdu, jog prekybininkai pervertino savo galimybes, perimdami savo kontrolėn šalies energetinę sistemą, kas leidžia jiems per kainas pasisavinti dalį gamintojų pelno. Aišku, su tokia padėtimi negali taikstytis kitos oligarchinės struktūros, kurioms elektros energija yra pagrindinis gamybos veiksnys. Tikėtina, jog ta pati ranka, finansavusi būsimos prezidentės įvaizdžio kūrimo kampaniją, inspiruoja ir reguliuoja ir šių judėjimų veiksmus. Aišku, kur kas saugiau ir solidžiau atrodo, kai pareiškimus, demaskuojančius Leo Lt užtarėjų veiksmus, skelbia solidi organizacija, o ne vienas, kad ir labai kvalifikuotas teisininkas. Antra vertus tokiu, sakytume, neadekvačiu aktyvumu gal būt siekiama ir tam tikrų asmeninių tikslų. Žinoma, likvidavus Leo Lt, visuomenė tik laimėtų, tačiau būtų labai apmaudu, jeigu prezidentės antioligarchinė kova apsiribotų tik vienos oligarchinės struktūros likvidavimu kitų oligarchų nudai.
Gana aiškiai savo nuostatas užsienio politikos klausimais išrinktoji prezidentė išdėstė dar rinkiminės kampanijos metu, ir jos, manome, yra priimtinos. Tačiau kitose tiesiogiai prezidentui priskiriamose veiklos sferose prezidentės pozicija nėra pakankamai išryškinta. Mes nežinome, kaip bus pertvarkoma VSD, STT ir, kas ypatingai svarbu, – kaip prezidentė ribos klanų įtaką mūsų teisėsaugos sistemoje. Tai sudėtingi klausimai, reikalaujantys ne tik didelio ryžto, bet ir gero šių veiklos sferų ypatybių žinojimo. Taigi prezidentės komandai iškils tikrai nelengvi uždaviniai.
Nežiūrint kai kurių šiame straipsnyje iškeltų abejonių, mes linkime prezidentei sėkmės. Jeigu prezidentė iš tikrųjų sieks gerinti visų visuomenės narių gerovę, naikinti klanus, riboti monopolijų galią ir apskritai siekti pozityvių permainų, tai ji gali tikėtis ne tik visuomenės pritarimo, bet, manome, ir konkrečios paramos savo veiksmams.
Gediminas Davulis
2009-07-09
