Ekonomikos prof. Gediminas Davulis
Nesiimtume teigti, jog per keliolika nepriklausomybės metų mūsų šalyje nebūtų teigiamų pasiekimų. Iš tiesų per šį laiką iš esmės sukurta demokratinė sistema ir šiuolaikinis ūkis, tačiau kai kurios tendencijos verčia sunerimti. Ar galėtume teigti, jog šalyje klesti tikra demokratija, jeigu, kaip rodo apklausos, žmonės bijo viešai reikšti savo nuomonę? Ar iš tikrųjų rinkos ekonomika tarnauja žmonių labui, jeigu vis labiau išryškėja monopolijų diktatas? Pernelyg didelė stambaus kapitalo monopolinė galia kenkia ne tik šalies ekonomikai, bet ir kelia grėsmę patiems demokratijos pamatams. Ar galima laikyti pažanga procesą, kai nuo nemokamo aukštojo mokslo siekiama pereiti prie mokamo?
Metų metais vykdomos reformos, kurios nė kiek nepagerina situacijos nei švietimo, nei sveikatos apsaugos, nei kitose srityse taip ištęstos, kad apskritai kelia abejonių dėl jų tikslų. Tačiau didžiausia mūsų politinės sistemos bėda – korupcijos išplitimas, kuri pasiekė aukščiausias valdžios institucijas ir kuri lyg vėžys alina valstybę. Ši nuodėmė buvo būdinga visoms mūsų buvusioms Vyriausybėms, tačiau tik vadovaujant Vyriausybei dabartiniam premjerui, ji pasiekė įžūlumo ir cinizmo viršūnę. Keista stebėti, kaip Vyriausybės ministrai, vadinamieji derybininkai, užuot gynę viešąjį interesą, kryžium gula gindami privataus kapitalo interesus, palaikomi paties premjero. O buvęs „Lietuvos energijos“ vadovas pakartojo Šrioderio variantą (aišku, atitinkamame mastelyje). Kada matai neturinčią precedento situaciją, kai viena prekeivių grupė savo valią diktuoja aukščiausiems šalies pareigūnams ir šeimininkauja kaip savo namuose sostinėje, kurią valdo opozicija, galvon pradeda lįsti negeros mintys apie pinigų visagalybę.
Žmonės tą puikiausiai mato, todėl pasitikėjimas bet kuria valdžios institucija yra labai neaukštas. Argi tai normalu, kai Seimo, Vyriausybės ar partijų reitingai tesiekia vos kelis procentus? Norint taisyti tokią padėtį, neišvengiami radikalūs spendimai tiek politinėje, tiek ekonominėje sferoje. Šiandieną mes nejaučiame ypatingo prekių ir paslaugų deficito, tačiau sąžiningumo ir padorumo deficitas liko, galbūt net didesnis nei sovietiniais laikais. Galimas daiktas, jog šį deficitą Seime būtų galima sumažinti renkant Seimo narius tik vienmandatėse apygardose. Kandidatus į Seimą, aišku, galėtų remti partijos, taip pat nevyriausybinės organizacijos. Savo atstovus galėtų kelti šalies universitetai bei mokslo įstaigos. „Fronto“ programoje numatyta ir atitinkama dviejų lygių Seimo struktūra, kuri garantuotų priimamų įstatymų aukštesnę kokybę ir sumažintų politinės korupcijos galimybę.
Šiuolaikinė ekonomika remiasi rinkos principais, tačiau rinka turėtų būti labiau kontroliuojama, kad ji nebebūtų turtingiesiems jų turto ir galios didinimo priemone taip, kaip yra dabar. Įstatymu būtina riboti pernelyg didelę monopolijų galią. Dominavimo rinkoje leistiną ribą reikėtų sumažinti nuo dabar įteisinto 40 proc. iki 10 – 15 proc. dydžio (tai liečia ir prekybos tinklus). Įmonės, valdančios didesnę rinkos dalį, turėtų būti skaldomos į mažesnes, kas leistų padidinti konkurenciją ir tuo pačiu mažinti kainas bei sudarytų palankias sąlygas smulkiajam ir vidutiniajam verslui plėtoti.
Lietuvos ekonomika gali ir privalo užtikrinti visiems sąžiningai dirbantiems šalies piliečiams šiuolaikinius standartus atitinkantį gyvenimo lygį, sukurti platų ir pasiturintį vidurinį sluoksnį, kuris garantuotų tiek ekonomikos stabilumą, tiek ir demokratijos plėtotę šalyje. Aišku, būtina sutvarkyti ir atlyginimų sistemą viešajame sektoriuje taip, kad atlyginimų skirtumai tarp atskirų kategorijų darbuotojų atitiktų civulizuotų šalių atlyginimų proporcijas.
Vienas iš svarbiausių uždavinių siekiant nurodytų tikslų įgyvendinimo – tai BVP dalies, perskirstomos per nacionalinį biudžetą, didinimas, reformuojant mokesčių sistemą. Dabar esama proporcija negali užtikrinti ir niekad neužtikrins tokio socialinės saugos, medicinos paslaugų, švietimo, mokslo, kultūros ir kitų visuomenei svarbių sferų finansavimo, kuris atitiktų šiuolaikinius reikalavimus, t.y. reikiamą viešųjų paslaugų apimtį ir kokybę. Kai per nacionalinį biudžetą perskirstoma mažiau kaip 30 proc. BVP, negalima tikėtis, jog šių sferų darbuotojai gaus jų kvalifikaciją ir darbo apimtį atitinkančius atlyginimus, kurie šiandieną nepelnytai maži. Šis tikslas gali būti pasiektas pertvarkant šalies finansų sistemą bei efektyviau panaudojant valstybės turtą.
Viena svarbiausių priemonių, pertvarkant šalies finansų sistemą – mokesčių sistemos reforma, įvedant tiesioginių mokesčių (gyventojų pajamų, pelno, turto) progresinius tarifus. Įvedami progresiniai mokesčiai turėtų remtis principu, jog šie mokesčiai nepablogins mažas ir vidutines pajamas gaunančių žmonių padėties. Reikėtų subalansuoti kapitalo ir darbo apmokestinimą, kuris šiuo metu akivaizdžiai nepalankus darbui. Reikėtų apmokestinti visą nekilnojamą turtą, esantį gyventojų ir įmonių nuosavybėje, įmonių kilnojamąjį turtą bei gyventojų prabangųjį turtą. Gyventojų nekilnojamam turtui reikėtų nustatyti neapmokestinamą minimumą, kad tik normaliam gyvenimui turimas turtas nebūtų apmokestinamas. Šis minimumas būtų indeksuojamas infliacijos koeficientu. Pensininkams, socialiai remtiniems bei kitiems mažas pajamas gaunantiems asmenims reikėtų numatyti lengvatas arba jiems nekilnojamo turto mokestis iš viso neturėtų būti taikomas. Nekilnojamojo turto mokestis padės subalansuoti ir stabilizuoti nekilnojamojo turto rinką. Progresiniai mokesčiai ne tik leis padidinti šalies biudžetą, bet ir įgyvendins socialinio teisingumo principą, sumažindami nepagrįstai didelę socialinę diferenciaciją.
Progresinių mokesčių oponentai teigia, jog tokie mokesčiai riboja ekonomikos augimą ir neteisingai atima uždirbtą pelną bei atlyginimą. Iš tikrųjų tai nėra tiesa – monopolijos didelį viršpelnį gauna perskirstydamos pajamas savo naudai, remdamosi monopoline galia, o kai kurie aukštai apmokami darbuotojai iš tikųjų gauna ne darbo užmokestį, o dalį iš monopolinių pelnų kaip atlygį už veiklą, padedančią gauti monopolinį viršpelnį. Tai akivaizdžiausiai rodo buvusio „Lietuvos energijos“ vadovo pavyzdys.
Tikru skandalu reikėtų laikyti tą faktą, jog iki šiol nėra apskaitytas ir įvertintas valstybei priklausantis turtas, be ko neįmanomas jo efektyvus naudojimas. Turėtų būti sugriežtinta valdininkų, atsakingų už valstybės turto efektyvų naudojimą kontrolė ir pareikalauta jų didesnės atsakomybės už darbo rezultatus. Būtina peržiūrėti visus abejotinus sandėrius su valstybės turtu, kurie galėjo atnešti didelius praradimus valstybei, o iš nustatytų kaltininkų nepriklausomai nuo jų rango bei užimamų pareigų pareikalauti atsakomybės už valstybei padarytą žalą. Kartu reikėtų panaikinti senaties terminą už tokius sandėrius, kurie atnešė didelę žalą valstybei bei jos ekonominiams interesams.
Socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, švietimas ir mokslas, kultūra turi tapti prioritetinėmis biudžetinio finansavimo sritimis. Būtina sukurti patikimą specialistų su aukštuoju išsilavinimu poreikio šalies ūkiui prognozavimo sistemą. Sveikatos apsauga bei studijos studentams, sėkmingai vykdantiems studijų programų reikalavimus ir kurių skaičius atitinka prognozuojamą valstybės poreikį, būtų nemokamos. Dabar teikiami Seimui svarstyti abu aukštojo mokslo reformos projektai nėra priimtini, kadangi jie įteisintų mokamą aukštąjį mokslą.
Nemokamo aukštojo mokslo principas gali būti realiai įgyvendintas, jeigu jis atitinka esamas valstybės galimybes, t. y. reikėtų nustatyti racionalų valstybinių universitetų, turinčių pakankamos kvalifikacijos dėstytojus, į kuriuos įstojusiems studentams garantuojamos nemokamos studijos, skaičių. Kitoms aukštosioms mokykloms, ruošiančioms valstybei reikalingus specialistus, paliekamos galimybės gauti valstybės užsakymus, finansuojamus iš valstybės biudžeto, šiems specialistams ruošti bei galimybes papildomai priimti studentus į mokamas studijas.
Siekiant pakelti studijų lygį šalies aukštosiose mokyklose, reikėtų sugriežtinti kvalifikacinius reikalavimus, užimant docento bei profesoriaus pareigybes. Tačiau kartu turi būti nustatyti ir adekvatūs šiems reikalavimams aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimai. Švietimas ir mokslas turi tapti valstybei prioritetinėmis sritimis. Tai reikštų, jog vidutiniai mokytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslo darbuotojų atlyginimai turėtų viršyti šalies atlyginimų vidurkį kaip tai yra Vakarų Europos šalyse. Deja, nepaisant formalaus švietimo prioriteto deklaravimo, mokytojų atlyginimai šiandieną nesiekia vidutinio šalies atlyginimo lygio.
Valstybės valdymą reikėtų demokratizuoti, kad valdymo struktūrų veikla taptų skaidresnė ir būtų užkirstas kelias korupciniams sandėriams. Visuomeninių organizacijų bei atskirų gyventojų grupių, kurių interesus gali paliesti priimami sprendimai, atstovai turėtų galimybę dalyvauti Seimo bei savivaldybių tarybų posėdžiuose stebėtojų teisėmis ir apie ruošiamus sprendimus, jų motyvus bei galimas pasekmes privalėtų informuoti tas gyventojų grupes, kurių interesus tiesiogiai paliestų šie sprendimai. Savivaldybių tarybų sprendimai, nedalyvaujant suinteresuotiems visuomenės atstovams traktuotini kaip niekiniai.
Kartu šalyje turėtų būti plėtojama demokratija, vis didesnę viešųjų reikalų dalį perleidžiant tvarkyti pačioms bendruomenėms. Tam padėtų tiesioginiai merų bei seniūnų rinkimai, suteikiant savivaldybėms ir seniūnijoms daugiau galių ir ekonominio savarankiškumo, sprendžiant žmonėms rūpimus klausimus. Kartu būtų stiprinama ir gyventojų kontrolė tiesiogiai išrinktų merų ir seniūnų veiklai. Svarbiausiais gyventojams rūpimais klausimais privalėtų būti rengiamos privalomos apklausos, o bendruomenės apklausoje išreikštas sprendimas privalomas vietos valdžiai vykdyti.
Šiame staripsnyje mes palietėme tik nedidelį spręstinų problemų ratą, tačiau ir tuos pasiūlymus įgyvendinus, gautume nemažą teigiamą efektą.
2008-10-01
