Trečiadienį LR Seime buvo įregistruotas LR Kultūros mecenavimo įstatymo projektas, kuriame kultūra išskiriama kaip atskira visuomenei ypač veiksminga ir naudinga sritis bei įtvirtinamas valstybės požiūris, kad kultūra turi būti viena prioritetinių valstybės gyvenimo sričių.
Įvairių šalių patirtis byloja, kad vien valstybės paramos visavertiškai plėtoti kultūrą nebeužtenka, todėl šalys, pačios negalėdamos būti mecenatėmis, skatina privatų sektorių jais tapti. Tik Švedija ir Slovakija nėra numačiusios jokių paskatų, t. y. mokestinių lengvatų, mecenatams.
Anot įstatymo iniciatoriaus LR Seimo nario Manto Adomėno, kultūra Lietuvoje yra viena tų sričių, kuriai finansavimo ir valstybės dėmesio trūksta labiausiai, nors ji – valstybės visavertiškumo išraiška. „Kol kas dėmesys sporadiškas. Visiems malonu perkirpti juostelę ir atidaryti kokią nors kultūrinę įstaigą, tačiau užtikrinti nuoseklų kultūros rėmimą, pastangų pritrūksta. Tai žinodami, siekiame sukurti efektyvų institucinį mechanizmą ir rasti geriausius būdus, kaip privatūs rėmėjai galėtų įsitraukti į šalies kultūros skatinimą“, – situaciją apibūdino parlamentaras.
Šiuo metu Lietuvoje parama kultūrai, kaip ir visoms kitoms visuomenei naudingoms sritims, skiriama pagal LR Labdaros ir paramos įstatymą. Nors jame numatytos lengvatos paramą teikiančioms verslo įmonėms – vienos didesnių ES, mecenavimo kultūra Lietuvoje, deja, neišsiplėtojo. Įstatymo autorė Vilniaus Dailės akademijos magistrė Aistė Laurinavičiūtė pastebi, kad dabar galiojantis įstatymas nenumato ir keleto esminių dalykų, kurie padėtų plėtoti kultūros mecenavimo tradicijas Lietuvoje. „Pirmiausia kuriant mecenavimo tradicijas Lietuvoje, kultūra ir parama kultūrai (mecenavimas) turi būti atskirta nuo kitų visuomenei naudingų sričių. Antra, labai svarbu išryškinti, kad parama ir mecenavimas nėra tie patys dalykai. Trečia, turi būti sudarytos vienodos sąlygos tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims mecenatams naudotis mokestinėmis lengvatomis, nes mecenatais dažnai tampa būtent fiziniai asmenys. Taip pat nevalia pamiršti svarbiausio kultūros srities elemento – menininko, kuris šiuo metu negali tiesiogiai gauti paramos nei iš fizinių, nei iš juridinių asmenų. Visi šie pokyčiai numatyti parengtame įstatyme.“
Lietuvoje verslas remia kultūrą vedinas dviejų ryškių paskatų – komercinių sumetimų ir noro padėti kurti visuomenę, tikėjimo kultūrinio reiškinio idėja. Investicijos į kultūrą pradedamos vertinti per ilgalaikę perspektyvą. Kita vertus, verslo sektorius pasigenda teigiamo valstybės požiūrio į mecenatus. „Iki šio projekto parengimo santykių tarp mecenatų – fizinių asmenų – ir jų paramos gavėjų, niekas nereglamentavo. Tai likdavo „pilkojoje“ zonoje. Manau, taip pat svarbu, kad įstatymo projektas apima tiek fizinius, tiek juridinius asmenis ir sudaro sąlygas išplėsti mecenavimo proceso dalyvių ratą“, – sakė UAB „Prime Real Estate“ generalinis direktorius, mecenatas Rimvydas Baranauskas.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis akcentavo sudaromą palankią galimybę asmenybėms remti asmenybes. Jo manymu, projektas „sveikintinas ir laukiamas, padėsiantis Lietuvos kultūrai vystytis ir klestėti“.
Per spaudos konferenciją Nacionalinio dramos teatro vadovas taip pat buvo paklaustas apie M. Adomėno išreikštą nuomonę dėl teatro reklaminių plakatų. M. Budraitis neslėpė, kad teatras sąmoningai siekė nevienareikšmiškų reakcijų į reklaminę kampaniją, nes „reikia parduoti bilietus į premjeras“. Jis aiškino, kad tokiu būdu teatras kviečia žiūrovus ne pramogai, o pokalbiui apie skaudžias ir opias visuomenės problemas. „Nors esame išlaikomi valstybės, negalime būti rūmų teatru, turime turėti tam tikrą kritinį matymą, galbūt net padėti valdžios atstovams pasižiūrėti į visuomenės problemas šiek tiek iš kitos pusės,“ – sakė jis.
M. Adomėnas pabrėžė, kad jo reakcija jokiu būdu nereiškia cenzūros. Jis tik apgailestavo, kad Nacionalinis Dramos teatras, vienas pagrindinių Lietuvos kultūros kūrimo veiksnių, nuolat jaučia finansinę giltinę, šnopuojančią į pakaušį, ir turi imtis tokių provokacijų, kad išgyventų. „Negaliu sakyti, kad parengėme Mecenatystės įstatymą tik išvydę plakatus, nes jis rengtas ilgai, bet tai buvo geras sutapimas. Vadinasi, turime užtikrinti tokią kultūros rėmimo finansinę bazę, kad nereikėtų imtis drastiškų priemonių bilietams parduoti. Galbūt tuomet ir menininkai nejaustų, kad yra atsidūrę valstybės dėmesio pakraštyje ir galėtų suvokti konstruktyvų savo vaidmenį kuriant ir stiprinant pilietinę visuomenę“, – dėstė Seimo narys.
